Naujos knygos

2018-12-27

Lietuvos istorija kiekvienam, trečiasis leidimas

Alfonsas Eidintas ,Mindaugas Tamošaitis ,Alfredas Bumblauskas ,Antanas Kulakauskas
Leidykla: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras

Ši knyga parašyta šiuolaikinės Lietuvos valstybės 100-mečiui. Joje autoriai atsako į klausimą, kuris Lietuvos žmonėms yra pats svarbiausias: kaip atsirado šiuolaikinė Lietuva ir kodėl mūsų valstybė yra ne atsitiktinumų ar šalutinių aplinkybių išraiška, o ne vieną šimtmetį brandintas vaisius, tautos apsisprendimu grįstas savarankiškumo kelias ir dėsningas, užtarnautas atpildas už kiekvieno lietuvio, aukojusio save, savo gyvenimą, darbus ir gyvybę, nuolatinės visų piliečių kovos už laisvę ir nepriklausomybę rezultatas. Istorija tai atmintis. Suvokimas, kad be tautos atminties, nebus ir tautos ateities, nenaujas, jis atsispindi dar 1859 m. lietuvių švietėjo Mikalojaus Akelaičio žodžiuose lenkų literatui Juzefui Ignacui Kraszewskiui: „Tautos istorija turi būti kiekvieno piliečio lūpose, ir tuomet tauta bus nemirtinga“.

Pasiremdami dokumentine baze, gausiais šaltiniais ir visų kartų istorikų tyrinėjimais bei išvadomis autoriai užsibrėžė parengti lengvai skaitomą, tiesos ir atvirumo kriterijais grįstą trumpą Lietuvos valstybės istoriją, skirtą platiesiems skaitytojų sluoksniams, moksleiviams ir studentams, mokytojams ir dėstytojams, kiekvienam piliečiui, kuris kryptingai ir ne vieną dieną jau domėjosi savo valstybės istorija. Tokiam skaitytojui ir pabandyta glaustai išdėstyti ilgą, pergalingą, kartais sudėtingą ar net tragišką mūsų valstybės istorinį kelią. Nenutylėtos savos klaidos ar klystkeliai – tai reikia žinoti, nes Lietuvos istorijoje visko pasitaikė. Svarbiausia – parodyti, kad dramatiškose situacijose Lietuvos valstybės kūrėjai, vesdami šio krašto žmones per natūralias ar primestas valstybines sanklodas, okupacijų duobes ir atkurtos nepriklausomybės įkalnes bei nuokalnes, nuo pat pirmo valstybės vardo paminėjimo vienoje iš Europos kronikų 1009 metais iki Lietuvos virsmo visateise Europos Sąjungos nare 2004-aisiais, rūpinosi valstybės sukūrimu ir jos išlikimu, žmonių gyvenimo ir kūrybinėmis sąlygomis, sudėtingomis tarptautinėmis aplinkybėmis atvesdami Lietuvą į šiuolaikinės valstybės atkūrimo Šimtmečio šventę.

2018-11-20

Nemunas Lietuvos gyvenime 1918–1940 metais

Gediminas Kasparavičius
Leidykla: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras

Žmogų šiurpuliais nukratančiai staugia garo laivų sirenos Kauno prieplaukoje, spjaudo tamsių dūmų kamuolius į žydrą padangę, keleiviai skuba lipti ant denio. Bėgioja sušilę upeiviai. <…> Sparnuotas garlaivis atsipalaiduoja nuo kranto, šnypščia garas, poros trejeto nosinaičių mostagavimas ore, gal viena antra ašara pagal vandenimis išplaukiančių keleivių senas tradicijas, ir garlaivis puškuodamas dingsta Nemuno vingiuose, –taip 1939 metų balandžio 2 dieną rašė Kaune einantis savaitraštis „Diena“. Anuomet žurnalistus viliojo ne tik vaizdai, bet ir galimybė pabendrauti su laivų įgulomis, kurios save laikė niekuo ne prastesnėmis už jūreivius. Jos noriai papasakodavo įvairių mitų ir legendų apie Nemuną, nepagailėdavo paslapčių ir lobių ieškotojams.

Šioje knygoje atskleidžiama upių transporto reikšmė XX amžiaus Lietuvoje, parodoma, kaip modernios valstybės formavimąsi nulėmė vandens transporto organizavimas, kurie Lietuvos upių uostai ir prieplaukos praėjusiame amžiuje buvo patys svarbiausi, koks buvo šalies laivynas, kiek viešieji ir asmeniniai interesai prisidėjo prie vandens transporto išplėtojimo tarpukario Lietuvoje, galiausiai – kokia upių laivyba buvo sovietmečiu, kai ją organizavo valstybinės institucijos. Šiandien bebaigianti išnykti ir neretai tik atmintyje gyva profesinė upeivių bendruomenė yra vienas įdomiausių šios temos aspektų, deja, sulaukęs nepelnytai mažai tyrinėtojų dėmesio. O juk prie Nemuno įsikūrusių miestelių ir kaimų gyventojai šimtmečiais vertėsi upininkyste, plukdė sėlius. Dar XX amžiuje kapitonų vyriausieji sūnūs dažnai sekdavo tėvo pėdomis ir tapdavo upeiviais – garlaivių tarnautojais, sovietmečiu – vadinamųjų raketų kapitonais. Nemunas šiems žmonėms buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, jų gyvenimas virte virė nuo laivybos sezono pradžios iki jo pabaigos, o trumpos atokvėpio akimirkos laukdavo tik žiemą. Tad knygoje ypač daug vietos skiriama ir upeiviams – žmonėms, be kurių vandens transportas nebūtų buvęs įmanomas.

Užsisakykite naujienas