Naujos knygos

2019-05-10

Kvapų vaistinė: magija tvyro ore

Anna Ruhe
Leidykla: VšĮ Terra publica

Autorės Annos Ruhe galvoje įdomios istorijos sukosi jau seniai, tačiau rašyti ji pradėjo tik gimus dviem vaikams. Pirmąsias autorės knygas itin palankiai sutiko jaunieji Vokietijos skaitytojai (10–14 metų), jos įvertintos reikšmingais apdovanojimais. Autorė greitai išgarsėjo gimtojoje šalyje, o trilogija apie kvapų vaistinę Annai Ruhe atnešė tarptautinę šlovę.

Pirmoji trilogijos dalis „Kvapų vaistinė: magija tvyro ore“ pateko į „Der Spiegel“ – vieno didžiausių Europos žurnalų – bestselerių dešimtuką, pelnė kelis vaikų ir jaunimo literatūros apdovanojimus („Leipziger Lesekompass“, „Ulmer Unke“).

Pirmojoje „Kvapų vaistinės“ dalyje pasakojama apie trylikametę Liusę ir jos mažąjį broliuką Beną. Vaikai kartu su tėvais neseniai persikraustė į keistą seną vilą. Liusė iškart pastebėjo, kad naujieji namai tarsi kvepia tūkstančiu skirtingų aromatų. Tik iš kur jie sklinda – nežinia. Ir kam reikėjo po grindimis slėpti seną raktą, kuris netinka nei vienoms durims? O gal viloje yra slaptas kambarys?

Kartu su broliu Benu ir kaimynu Mačiu Liusė leidžiasi į paieškas. Patekę į slaptą kambarį vaikai išvysta lentynas, nuo grindų iki lubų prikrautas kvapų buteliukų! Juose slypi nuostabūs aromatai... ir daugybė pavojų. Ypač viename. Būtų buvę geriau, jei slaptasis kambarys taip ir būtų likęs užrakintas visiems laikams...

2019-04-09

Lietuvių–rusų kalbų žodynas, 7-asis leidimas

Antanas Lyberis
Leidykla: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras

„Lietuvių–rusų kalbų žodynas“ apima per 65 000 žodžių. Žodynas skiriamas ne tik lietuviams, besimokantiems rusų kalbos, bet ir nelietuviams, kurie domisi lietuvių kalba ar nori jos pramokti. Jis bus naudingas ir vertėjams, žiniasklaidos, mokslo, gamybos darbuotojams, kuriems tenka versti iš lietuvių į rusų kalbą.

Į žodyną sudėti pirmiausia šių dienų lietuvių bendrinės kalbos žodžiai. Pateikiama nemaža ir tarmybių, šnekamosios kalbos, net senstelėjusių žodžių, neretai dar pasitaikančių grožinėje literatūroje, taip pat nemažai specialių mokslo ir technikos terminų. Šie žodžiai pažymėti tam tikromis santrumpomis, rodančiomis vartojimo sritį.

Настоящее издание «Литовско-русского словаря» содержит около 65 000 слов. Словарь предназначен не только для литовцев, изучающих русский язык, но и для всех интересующихся литовским языком или желающих изучить его. Словарь может быть полезен для переводчиков, работников печати, науки, производства, постоянно сталкивающихся с вопросами перевода с литовского языка на русский.

В словарь включены прежде всего слова современного литовского литературного языка. Но в нем представлены и употребительные диалектизмы, просторечные и несколько устаревшие слова, которые еще нередко встречаются в художественной литературе, а также наиболее употребительные термины из разных областей науки и техники. Такие слова снабжены соответствующими пометами, поясняющими их употребление.

2019-03-21

Aiškinamasis psichologijos terminų žodynas

Albinas Bagdonas ,Remigijus Bliumas
Leidykla: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras

Lietuvoje dirba daugiau kaip du tūkstančiai psichologų ir jų skverbimuisi į vis naujas kasdienio gyvenimo sritis galo nematyti. Psichologijos raida veikia tarsi išcentrinis mechanizmas, kuriantis tokį žmogaus psichikos, jos prigimties sampratų margumyną, kad vienos ir tos pačios mokslo šakos atstovai pradeda nebesusikalbėti. O juk ir specialistų savitarpio supratimo pagrindas yra kalba – tiek bendrinė, tiek atskiros srities terminija – joje vartojamų sąvokų ir terminų visuma.

Lietuvos psichologijos istorijoje tai jau antras aiškinamasis žodynas. Mokslo ir enciklopedijų leidykla dar 1993 metais pagal rusiškąjį parengė lietuvišką Psichologijos žodyną. Per tuos metus daug kas pasikeitė ne tik Lietuvoje, bet ir Lietuvos psichologijoje. Albino Bagdono ir Eglės Rimkutės Anglų–lietuvių kalbų psichologijos žodynas(2013) buvo tik mėginimas surasti tinkamiausius lietuviškus atitikmenis anglų kalbos terminams. 1993 metais išleistame Psichologijos žodyne buvo aiškinama apie 1300, šiame – apie 2300 terminų, iš jų aprašyta apie 2000 terminų, apie 300 terminų yra nuorodiniai. Vartotojas čia ras ne tik sukirčiuotų pagrindinių terminų straipsnius, bet ir jų atitikmenis anglų ir rusų kalbomis, tarptautinių terminų kilmės aiškinimus. Dėl ribotos apimties į Žodyną tik minimaliai įtraukta neuropsichologijos, neurofiziologijos, psichofiziologijos, psichogenetikos, lyginamosios psichologijos (evoliucinės psichologijos, etologijos, zoopsichologijos) ir kitų ribinių sričių terminų.

Žodynas pirmiausia skiriamas psichologijos studentams, doktorantams, dėstytojams, praktikams, mokslininkams ir mokslo populiarintojams, rašantiems tekstus psichologijos klausimais. Neabejotina, kad Žodynu naudosis ir gretimų sričių specialistai – psichiatrai, logopedai, pedagogai (ypač specialieji pedagogai), socialiniai darbuotojai.

2019-02-19

Žmogus, jungęs epochas. Algirdo Brazausko politinė biografija

Saulius Grybkauskas ,Mindaugas Tamošaitis
Leidykla: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras

Monografijoje pateikiamas argumentuotas, gausiais archyviniais šaltiniais, daugelio interviu medžiaga, moksline ir publicistine literatūra grįstas požiūris į vieno svarbiausių Lietuvos vadovų – Algirdo Brazausko – politinę veiklą. Šios knygos pasakojimas pradedamas XX amžiaus penktojo dešimtmečio pabaiga, kai A. Brazauskas žengė pirmuosius žingsnius kaip politikas, o baigiamas 2010-ųjų – A. Brazausko mirties metų – Lietuvos politiniais įvykiais.

Į šį politiką siūloma pažvelgti ne kaip į nežinia iš kur atsiradusią duotybę, o kaip į asmenybę, kuri buvo veikiama to meto politinių, socialinių ir ekonominių aplinkybių. Tai ne vien pasakojimas apie asmenį – kartu tai pasakojimas ir apie visą kartą, patyrusią okupaciją, išgyvenusią sovietizaciją, dirbusią, kūrusią vėlyvuoju sovietmečiu, galiausiai tapusią nepriklausomybės atkūrimo dalyve bei liudininke.

Knygoje atskleidžiama A. Brazausko, kaip politinės asmenybės ir lyderio, branda ir ankstyvoji socializacija sudėtingu Lietuvos nepriklausomybės praradimo, sovietų ir nacių okupacijos bei pokario laikotarpiu. Aptariamos A. Brazausko, kaip politiko, brandą lėmusios aplinkybės ir veiksniai, apžvelgiama jo ekonominių ir socialinių interesų samprata, daug dėmesio skiriama santykiams su Maskva, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio vadovybe, jo užimtai pozicijai Lietuvai vaduojantis iš TSRS gniaužtų, atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę.

Knygoje taip pat aiškinamasi, kodėl A. Brazauską lydėjo sėkmė pirmuose demokratiniuose Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose, kaip pasikeitė Lietuva jo prezidentavimo laikotarpiu ir vėliau, vadovaujant šalies vyriausybei. Analizuojama A. Brazausko veikla jam esant nuo TSKP priklausomos LKP nariu, kuriant savarankišką LKP, ją pertvarkant į LDDP ir vėliau šią partiją sujungiant su LSDP į vieną kairiosios ideologijos politinę partiją.

2019-01-30

Lietuvių tarmėtyra: genezė, raida ir paradigminiai lūžiai, I d.

Danguolė Mikulėnienė
Leidykla: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras

Monografijoje remiamasi lingvistinės istoriografijos ir kritinės lingvistinės analizės metodų nuostatomis. Kuriant XIX a. tarmėtyrinės, kaip mokslinės, suvokimo paradigmos esmės ir raidos diskursą, laikomasi kritinio skaitymo principų, t. y. deskriptyvi laikotarpio tekstų peržiūra derinama su visuomeninio (sociokultūrinio) konteksto analize, o vertinant išryškintus variantiškumo suvokimo principus ar tyrimo būdus, paisoma to laikotarpio mokslinės lingvistinės minties, tekstų ir kontekstų. Tiek ikitarmėtyrinio, tiek ir tarmėtyrinio laikotarpio tekstų analizei taikomi šiuolaikiniai dialektologinės analizės principai. Pirmiausia galvoje turimi tarminių (ar tiesiog kalbinių) duomenų, teikiamų nagrinėjamo laikotarpio tekstuose, perskaitymo ir interpretavimo aspektai: apibūdinama bruožų vertė tarmių skiriamumo požiūriu ne tik pirminiame nagrinėjamo autoriaus tekste, bet ir iš XXI amžiaus perspektyvos.

Bene pirmą kartą Lietuvoje pabrėžiamas dialektologijos tarptautiškumas. Nors įvairiose šalyse ji vystėsi nevienodai, tačiau galima pastebėti bendrų raidos tendencijų: XIX a. pabaigoje Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, remtasi vokiškąja tarmėtyros tradicija ir metodologinėmis jaunagramatikių nuostatomis.

Ši monografija – pirmasis lietuvių kalbotyroje bandymas skaitytojams pateikti išsamią ir sistemišką lietuvių tarmėtyros istoriją, parašytą ne tiek pagal personalijas ar biografinius aprašus, kiek pagal tarmėtyros tyrimų metodologijas ir sociokultūrinį jų kontekstą. Tiriamoji medžiaga, nauji jos analizės metodai sudarė galimybę naujai įvertinti kai kuriuos XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tyrėjus (Stanislovą Mikuckį, Joną Jušką, Antaną Baranauską, Eduardą Volterį ir kt.) ir iki šiol visuomenėje dar tebeegzistuojančius su šiomis asmenybėmis susijusius stereotipus.

Monografiją sudaro Įvadas, keturi skyriai ir Išvados.

Pirmajame monografijos skyriuje pristatomas pirmasis – ikitarmėtyrinis – lietuvių tarmių tyrimo etapas: čia apžvelgiami lietuvių kalbos ploto skirstymo pagal tarmes ir jų būdinguosius požymius ypatumai, gvildenama mokslinė šių aprašų vertė. Atskleidžiamos lietuvių tarmėtyros ištakos, jos formavimasis kartu su istoriniais, mitologiniais, archeologiniais, etnografiniais ir folkloro tyrimais.

Antrajame skyriuje nagrinėjamas tarmės, kaip savarankiško objekto, iškilimas XIX a. antrosios pusės tyrėjų darbuose ir pirmųjų lietuvių tarmių užrašymų nuostatos, apibūdinamos abi besiformuojančios lietuvių tarmėtyros kryptys – etnografinė ir jaunagramatiškoji. Smulkiau aprašomos Antano Baranausko ir Kazimiero Jauniaus tarmių klasifikacijos, tapusios tvirtu pamatu XX a. tradicinių lietuvių tarmių klasifikacijoms.

Trečiajame skyriuje akcentuojami programiniai XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių tarmėtyros projektai, atspindintys jaunagramatikių idėjų realizaciją: nagrinėjami pirmieji monografiniai ir Jauniaus tarmių aprašai, pirmasis tarmių klausimynas ir vienintelė vieša to meto tarminių duomenų inventorizacija – XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių kalbos chrestomatijos. Išsamiai analizuojamas sociokultūrinis kalbinės Antano Baranausko veiklos kontekstas ir pabrėžiamas jo tarptautiškumas.

Ketvirtajame skyriuje toliau plėtojamas šio laikotarpio lietuvių tarmėtyros tarptautiškumo diskursas: publikuojamos pastaraisiais metais atrastų dokumentų faksimilės, liudijančios ne tik jaunagramatiškosios krypties įsigalėjimą, bet ir pregeolingvistinio laikotarpio, kai dialektologija tampa savarankiška disciplina, Lietuvojè pradžią.

Monografija baigiama išvadomis, kuriose apibendrinami ne tik aptartieji senosios lietuvių tarmėtyros etapai, bet ir esminiai jos tarptautiškumo bruožai. Iliustruota 86 paveikslais. Joje pateikiama 17 lentelių, šaltinių ir literatūros sąraše – per 300 publikacijų.

Knyga skiriama ne tik kalbotyros istoriją nagrinėjantiems specialistams, bet visiems, kurie domisi Lietuvõs kultūros istorija ir lietuvių kalbos bei kalbotyros raida.

2018-12-27

Lietuvos istorija kiekvienam, trečiasis leidimas

Alfonsas Eidintas ,Mindaugas Tamošaitis ,Alfredas Bumblauskas ,Antanas Kulakauskas
Leidykla: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras

Ši knyga parašyta šiuolaikinės Lietuvos valstybės 100-mečiui. Joje autoriai atsako į klausimą, kuris Lietuvos žmonėms yra pats svarbiausias: kaip atsirado šiuolaikinė Lietuva ir kodėl mūsų valstybė yra ne atsitiktinumų ar šalutinių aplinkybių išraiška, o ne vieną šimtmetį brandintas vaisius, tautos apsisprendimu grįstas savarankiškumo kelias ir dėsningas, užtarnautas atpildas už kiekvieno lietuvio, aukojusio save, savo gyvenimą, darbus ir gyvybę, nuolatinės visų piliečių kovos už laisvę ir nepriklausomybę rezultatas. Istorija tai atmintis. Suvokimas, kad be tautos atminties, nebus ir tautos ateities, nenaujas, jis atsispindi dar 1859 m. lietuvių švietėjo Mikalojaus Akelaičio žodžiuose lenkų literatui Juzefui Ignacui Kraszewskiui: „Tautos istorija turi būti kiekvieno piliečio lūpose, ir tuomet tauta bus nemirtinga“.

Pasiremdami dokumentine baze, gausiais šaltiniais ir visų kartų istorikų tyrinėjimais bei išvadomis autoriai užsibrėžė parengti lengvai skaitomą, tiesos ir atvirumo kriterijais grįstą trumpą Lietuvos valstybės istoriją, skirtą platiesiems skaitytojų sluoksniams, moksleiviams ir studentams, mokytojams ir dėstytojams, kiekvienam piliečiui, kuris kryptingai ir ne vieną dieną jau domėjosi savo valstybės istorija. Tokiam skaitytojui ir pabandyta glaustai išdėstyti ilgą, pergalingą, kartais sudėtingą ar net tragišką mūsų valstybės istorinį kelią. Nenutylėtos savos klaidos ar klystkeliai – tai reikia žinoti, nes Lietuvos istorijoje visko pasitaikė. Svarbiausia – parodyti, kad dramatiškose situacijose Lietuvos valstybės kūrėjai, vesdami šio krašto žmones per natūralias ar primestas valstybines sanklodas, okupacijų duobes ir atkurtos nepriklausomybės įkalnes bei nuokalnes, nuo pat pirmo valstybės vardo paminėjimo vienoje iš Europos kronikų 1009 metais iki Lietuvos virsmo visateise Europos Sąjungos nare 2004-aisiais, rūpinosi valstybės sukūrimu ir jos išlikimu, žmonių gyvenimo ir kūrybinėmis sąlygomis, sudėtingomis tarptautinėmis aplinkybėmis atvesdami Lietuvą į šiuolaikinės valstybės atkūrimo Šimtmečio šventę.

2018-11-20

Nemunas Lietuvos gyvenime 1918–1940 metais

Gediminas Kasparavičius
Leidykla: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras

Žmogų šiurpuliais nukratančiai staugia garo laivų sirenos Kauno prieplaukoje, spjaudo tamsių dūmų kamuolius į žydrą padangę, keleiviai skuba lipti ant denio. Bėgioja sušilę upeiviai. <…> Sparnuotas garlaivis atsipalaiduoja nuo kranto, šnypščia garas, poros trejeto nosinaičių mostagavimas ore, gal viena antra ašara pagal vandenimis išplaukiančių keleivių senas tradicijas, ir garlaivis puškuodamas dingsta Nemuno vingiuose, –taip 1939 metų balandžio 2 dieną rašė Kaune einantis savaitraštis „Diena“. Anuomet žurnalistus viliojo ne tik vaizdai, bet ir galimybė pabendrauti su laivų įgulomis, kurios save laikė niekuo ne prastesnėmis už jūreivius. Jos noriai papasakodavo įvairių mitų ir legendų apie Nemuną, nepagailėdavo paslapčių ir lobių ieškotojams.

Šioje knygoje atskleidžiama upių transporto reikšmė XX amžiaus Lietuvoje, parodoma, kaip modernios valstybės formavimąsi nulėmė vandens transporto organizavimas, kurie Lietuvos upių uostai ir prieplaukos praėjusiame amžiuje buvo patys svarbiausi, koks buvo šalies laivynas, kiek viešieji ir asmeniniai interesai prisidėjo prie vandens transporto išplėtojimo tarpukario Lietuvoje, galiausiai – kokia upių laivyba buvo sovietmečiu, kai ją organizavo valstybinės institucijos. Šiandien bebaigianti išnykti ir neretai tik atmintyje gyva profesinė upeivių bendruomenė yra vienas įdomiausių šios temos aspektų, deja, sulaukęs nepelnytai mažai tyrinėtojų dėmesio. O juk prie Nemuno įsikūrusių miestelių ir kaimų gyventojai šimtmečiais vertėsi upininkyste, plukdė sėlius. Dar XX amžiuje kapitonų vyriausieji sūnūs dažnai sekdavo tėvo pėdomis ir tapdavo upeiviais – garlaivių tarnautojais, sovietmečiu – vadinamųjų raketų kapitonais. Nemunas šiems žmonėms buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, jų gyvenimas virte virė nuo laivybos sezono pradžios iki jo pabaigos, o trumpos atokvėpio akimirkos laukdavo tik žiemą. Tad knygoje ypač daug vietos skiriama ir upeiviams – žmonėms, be kurių vandens transportas nebūtų buvęs įmanomas.

Užsisakykite naujienas