Naujienos

Prestižinis Prancūzijos literatūros apdovanojimas atiteko romanui apie Hitlerio iškilimą

Prancūzijos garbingiausi literatūros apdovanojimai pirmadienį atiteko dviem romanams apie nacius, vienam kurių, pasakojančiam Vokietijos pramonininkų paramą Adolfo Hitlerio iškilimui, atiteko prestižinė Goncourt'ų premija.

 

Erico Vuillardo romanas „L'ordre du jour“ (Darbotvarkė) buvo laikomas vienu šio apdovanojimo favoritų. 

 

Romano autorius 49 metų E. Vuillardas sakė buvęs priblokštas žinios apie savo 160 puslapių romano, kuriame vaizduojama, kokią įtaką A. Hitlerio iškilimui turėjo Vokietijos pramonininkų finansinė parama, pripažinimą. 

 

„Visada nustembi, kartais net mirtinai“, – sakė jis žurnalistams viename Paryžiaus restoranų, kuriame buvo paskelbtas premijos laureatas.

 

Paklaustas, ar jo knyga nėra perspėjimas mūsų visuomenei dabartiniais populizmo laikais, rašytojas sakė norėjęs aprašyti, kaip „elitas ir pramonininkai pateko į tokią padėtį, kurioje patys susikompromitavo“. 

 

Tuo metu atskira Renaudot premija, dažnai laikoma tarsi paguodos prizu, atiteko žurnalisto Olivierio Guezo knygai „Josefo Mengele dingimas“ (The Disappearance of Josef Mengele), pasakojančiai apie „Mirties angelu“ vadinto nacių karo nusikaltėlio Josefo Mengele gyvenimą po Holokausto. 

 

Romane pasakojama apie nacių elitinio korpuso SS gydytoją, kuris vykdė nežmoniškus medicinos bandymus su kaliniais Aušvico mirties stovykloje, tačiau išvengė suėmimo ir gyvendamas Argentinoje šeštajame dešimtmetyje net sugebėjo gauti Vakarų Vokietijos pasą savo tikrąja pavarde.

 

Nors pinigais E.Vuillardas gauna tik 10 eurų, Goncourt'ų premija beveik garantuoja didesnį jo knygos pardavimą, iki 450 tūkst. egzempliorių ar net daugiau, ir iškart paverčia ją vienu pagrindinių metų bestselerių. 

 

Nors jo knyga sukėlė didelį susižavėjimą, kai kurie kritikai buvo linkę šią premiją atiduoti Veronique Olmi, kuri būtų buvusi antra moteris iš eilės, tapusi šios šimtmetį gyvuojančio apdovanojimo laureate. 

 

Šios autorės romanas „Bakhita“, pasakojantis tikrais faktais paremtą istoriją apie katalikų šventąja tapusią sudanietę vergę, jau dabar yra laikomas bestseleriu. Jis jau pelnė „Fnac“ premiją ir pretenduoja į žurnalo „Femina“ apdovanojimą, kurio laureatas bus paskelbtas trečiadienį. 

 

„Mes nerenkame nugalėtojo pagal jo lytį, rašytojo kilmę arba jo leidėją“, – pareiškė žiuri pirmininkas prancūzų literatūros ekspertas Bernardas Pivot.

 

„Knyga yra viskas, į ką atsižvelgiama“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP.

 

 

Šaltinis: https://www.delfi.lt/veidai/kultura/prestizinis-prancuzijos-literaturos-apdovanojimas-atiteko-romanui-apie-hitlerio-iskilima.d?id=76269299

Kviečiame teikti paraiškas 2018 m. Londono knygų mugės apdovanojimams

Tarptautinė Londono knygų mugė, kasmet suburianti leidybos specialistus iš viso pasaulio, jau paskelbė paraiškų priėmimą į vieną svarbiausių mugės renginių – „LBF Excellence Awards for 2018“ apdovanojimus. Juose Lietuvai jau pavyko sublizgėti pernai – apdovanojimą pelnė Laisvosios rinkos institutas už savo ekonomikos vadovėlį.

 

Šiemet visi leidėjai maloniai kviečiami ir vėl teikti paraiškas bei nepraleisti galimybės būti pastebėtiems ir įvertintiems kitų metų Londono knygų mugėje, kuri mūsų šaliai bus ypatinga – Lietuva, kartu su Latvija ir Estija, bus pristatytos kaip 2018 m. knygų mugės „Market Focus“.

 

Informaciją apie apdovanojimų kategorijas ir taisykles galima rasti čia:

http://www.londonbookfair.co.uk/en/Whats-On/Awards1/International-Excellence-Awards/block---submissions-open/Submissions/

 

Džiugu, kad šiemet apdovanojimų kategorijos pasipildė specialiomis Baltics nominacijomis leidėjams:

 

Open to countries outside the UK only:

 

  1. The Audiobook Publisher Award - NEW
  2. Accessible Books Consortium International Excellence Award
  3. The Academic and Professional Publisher Award
  4. The Baltics Adult Trade Publisher Award
  5. The Baltics Education Publisher Award
  6. The Bookstore of the Year Award
  7. The Baltics Children’s and Young Adult Publisher Award
  8. The Educational Initiatives Award
  9. The Educational Learning Resources Award
  10. The Literary Agent Award
  11. The Literary Translation Initiative Award
  12. The Literary Festival Award, supported by  The International Literature Showcase
  13. The Rights Professional Award

Literatūros kalendorius: kas svarbaus pasaulyje įvyks lapkritį?

Nepasiklysti literatūros pasaulyje nėra paprasta – kiekvieną mėnesį skaitytojus pasiekia nauji autorių kūriniai. Kurie iš jų verti dėmesio? Kviečiame šiuos literatūrinus reiškinius sekti drauge – „The Guardian“ siūlo atkreipti dėmesį į lapkričio mėnesio literatūros įvykius.

 

Naujos knygos 

 

„The Guardian“ išskiria kelias dėmesio vertas knygas, kurios pasaulio skaitytojus pasieks šį mėnesį. 

 

Viena tokių knygų yra Škotijos rašytojos Ali Smith romanas „Winter“, kuris yra antra ciklo apie metų laikus dalis. Pirma dalis „Autumn“, kurioje kalbėta apie rudenį, susilaukė įvertinimo – kūrinys pateko į šių metų prestižinės „Man Booker“ premijos trumpąjį sąrašą. Pati A.Smith yra parašiusi ne vieną dėmesio susilaukusią knygą ir yra vadinama Škotijos autore, kuri yra eilėje gauti Nobelio literatūros premiją.

 

Ne ką mažiau skaitytojų dėmesio turėtų sulaukti antra tarptautinės kategorijos „Man Booker“ premijos laureatės Han Kang knyga anglų kalba. Pirmasis jos kūrinys „Vegetarė“ ne tik stebino, bet ir šokiravo. Panašu, kad knyga „The White Book“ bus ne ką mažiau išsiskirianti. Šiame kūrinyje Pietų Korėjos autorė atskleidžia tokios temas kaip gedulas, atgimimas, žmogaus dvasios stiprybė. Skaitytojai, skaitę H.Kang kūrybos, žino, kaip jos kūrybą sunku apibūdinti keliais žodžiais. Štai čia galite rasti dvi minėtos knygos „Vegetarė“ apžvalgas – Jurgos Mandrijauskaitės ir Mažvydo Karaliaus – o plačiau apie autorės gyvenimą galite skaityti čia.

 

Škotijos rašytojas ir scenaristas Williamas Boydas pristato naujausią savo apsakymų rinktinę „The Dreams of Bethany Mellmoth“, kurioje dar kartą patvirtina savo kaip vieno originaliausių ir įtikinamiausių pasakotojų vardą. Knygoje W.Boydas pasakoja apie kasdienes situacijas, kurios lydimos abejonių, streso, piktnaudžiavimo, tačiau kiekvienas pasakojimas pateikiamas su puikaus humoro doze.

 

Amerikiečių prodiuseris ir režisierius Matthew Weineris debiutuoja kaip autorius. Garsaus televizijos serialo „Mad Men“ kūrėjas pristato savo debiutinę knygą – kriminalinį romaną „Heather, the Totality“. 2011 metais M.Weinerį žurnalas „Times“ įtraukė tarp 100 labiausiai įkvepiančių pasaulio žmonių. Vien šio režisieriaus pavardė prašosi dėmesio, tačiau kaip jo kūrybą įvertins ne televizijos žiūrovai, o skaitytojai, parodys laikas.

 

Įvykiai 

 

11 dieną sukanka 95-eri metais nuo garsiojo amerikiečių rašytojo Kurto Vonneguto gimimo. Savo knygose šiuolaikinės visuomenės nužmogėjimą ir militarizmą kritikavęs autorius mirė 2007 metais. Garsiausi jo kūriniai: „Katės lopšys“ (1963 m.), „Skerdykla Nr. 5“ (1969 m.), „Čempionų pusryčiai“ (1973 m.). Plačiau apie K.Vonneguto gyvenimą skaitykite čia.

 

11 dieną sukanka 110 metų nuo švedų rašytojos, mylimos vaikų istorijų autorės Astrid Lindgren gimimo. Tai buvo viena garsiausių rašytojų pasaulyje – jos kūriniai išversti į daugiau nei 80 užsienio kalbų. Tuo tarpu su tokiomis knygomis kaip „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ ir „Pepė Ilgakojinė“ užauga ne viena karta. Plačiau apie autorės gyvenimą skaitykite čia.

 

29 dieną sukanka 215-osios vokiečių rašytojo Wilhelmo Hauffo gimimo metinės. Autorius garsus savo pasakų almanachu, kuris vos pasirodymo susilaukė didelio įvertinimo. Šis pasakų rinkinys išleistas 1926 metais.

 

30 dieną sukanka 350 metų nuo anglų rašytojo Jonathano Swifto gimimo. Rašytojas išgarsėjo romanu „Guliverio kelionės“, kuris pirmą kartą išleistas 1727 metais. Knyga tapo populiaria vos tik ją išleidus. Satyriška istorija apie Guliverį populiari ir dabar – romanas ne kartą ekranizuotas.

 

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/literaturos-kalendorius-kas-svarbaus-pasaulyje-ivyks-lapkriti-286-874250

FEP išplatino deklaraciją apie autorių teises ir PVM lengvatą e-knygoms

Spalio 10 d., leidėjams iš viso pasaulio plūstant į Frankfurtą, Europos leidėjų federacijos (FEP) prezidentas Henrique Mota organizacijos narių vardu kreipėsi į Kultūros ministrus, tarp jų ir LR Kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson, sveikindamas sulaukus jau 69-osios Frankfurto knygų mugės – vieno svarbiausių leidybos sektoriaus renginių. 

 

Išplatintoje deklaracijoje H. Mota pabrėžė knygų ir skaitymo svarbą Europos sutelktumui bei stiprios Europos knygų industrijos reikšmę tiek vietiniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.

 

Atsižvelgdami į ES autorių teisių reformą, Europos leidėjai siekia visapusiškos autorių teisių apsaugos, kuri aktuali ne tik autoriams, bet ir leidėjams, ir yra svarbus kūrybos pagrindas bei reikšmingas sektoriaus gyvybiškumo šaltinis.  

 

Todėl siūloma šį aspektą įtraukti į Europos kultūros reikalų programą (ypač kalbant apie skaitmenines knygas), kuriant strategiją, kuri skatins plataus spektro darbų pasirinkimo ir prieinamumo laisvę skaitytojams, kartu garantuodama sąžiningą atlyginimą šių darbų autoriams ir leidėjams.

 

Tikimasi, kad licencijavimo sprendimai turės pirmenybę naujų autorių teisių išimčių atžvilgiu. O tuo atveju, kai šios išimtis, kurios, viliamasi, netaps taisykle, pasirodys pateisinamos, bus garantuojamos kompensacijos visoms susijusioms šalims.  

 

Deklaracijos pabaigoje FEP prezidentas pažymėjo, kad leidėjai palankiai įvertino 2016 m. gruodžio mėnesio pasiūlymą leisti federacijos narėms-valstybėms apmokestinti e-knygas, taikant mažesnį PVM tarifą, ir paraginti savo šalies vyriausybes kuo greičiau sudaryti susitarimą, leidžiantį visoms ES valstybėms pasinaudoti šia lengvata.  

 

Europos leidėjų federacija (FEP) apima 28 nacionalines knygų ir žurnalų leidėjų asociacijas Europoje. Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) šios organizacijos nare tapo 2003 m. 

 

Visą deklaraciją anglų kalba rasite: https://www.fep-fee.eu/FEP-Declaration-for-Ministers-of

„Man Booker“ literatūros premija skirta amerikiečiui George'ui Saundersui

2017-ųjų prestižinė „Man Booker“ literatūros premija skirta JAV rašytojui George'ui Saundersui už jo pirmąjį romaną „Linkolnas bardo būsenoje“ (Lincoln in the Bardo).

 

Ši žinia nebuvo netikėta, nes G.Saunderas buvo laikomas favoritu gauti prestižiškiausią literatūrą anglų kalba rašančių autorių apdovanojimą. 

 

Žiuri nuomone, G.Saunderso romanas yra itin originalus. Knygoje aprašoma Abrahamo Lincolno vienuolikmečio sūnaus Willie mirtis, perteikta šimtų pasakotojų lūpomis. 

 

Bardo būsena yra budizmo samprata, perteikianti tarpinį būvį – pavyzdžiui, nuo mirties iki naujo persikūnijimo. 

 

„Šio itin originalaus romano forma ir stilius atskleidžia sąmojingą, sumanų ir jaudinantį pasakojimą“, – per premijos paskelbimo ceremoniją Londone sakė vertintojų komisijos pirmininkė Lola Young. 

 

58-erių G.Saundersas sakė, kad apdovanojimas jam yra „milžiniška garbė, kurios tikiuosi būti vertas likusiais savo darbais likusį savo gyvenimą“. 

 

Romaną „Linkolnas bardo būsenoje“ jis parašė per ketverius metus, tačiau temą sugalvojęs dar prieš 20 metų, per spaudos konferenciją po ceremonijos sakė rašytojas, kuris pats yra budistas. 

 

G.Saundersas sakė iš pradžių nelabai žinojęs, kaip papasakoti istoriją, bet mėgavęsis kūrybine laisve. 

 

„Mano nuomone, tikra rašymo meistrystė yra noras kažką pasakoti, nežinant, koks bus rezultatas“, – pridūrė rašytojas. 

 

Trumpoje ir politinių atspalvių kupinoje padėkos kalboje rašytojas nevengė užuominų į dviprasmiškai vertinamą JAV prezidento Donaldo Trumpo politiką. 

„Gyvename keistais laikais, – sakė jis susirinkusiems klausytojams. – Dažnai girdime, kad reikia ginti kultūrą. Štai šis vakaras ir yra kultūra.“ 

 

Rašytojas žurnalistams sakė, esąs priblokštas ir vos galintis patikėti gavęs apdovanojimą. 

 

„Manau menininkui labai padeda pripažinimas, – teigė G.Saundersas. – Mano nuomonė apie save kiek pagerėjo.“

 

G.Saundersas tapo antruoju JAV rašytoju, gavusiu šią premiją. Pernai rašytojas Paulas Beatty tapo pirmuoju amerikiečiu, laimėjusiu prestižinį „Man Booker“ apdovanojimą už romaną „Išdavikas“ (The Sellout). 

 

„Man Booker“ apdovanojimas, kurį sudaro atminimo prizas ir 52,5 tūkst. svarų (59 tūkst. eurų), garantuoja didžiulį knygų pardavimo suintensyvėjimą ir skaitytojus visame pasaulyje. Pavyzdžiui, praėjusiais metais premiją laimėjusios Baulo Beatty knygos „The Sellout“ pardavimai vos per savaitę padidėjo 658 proc., o jos iš viso pasaulyje nupirkta daugiau nei 250 tūkst. egzempliorių.

 

„Man Booker“ premijos komisijos narė Lola Young prizą laimėjusį romaną apibūdino kaip „neįprastą kūrinį“. 

 

Anot „Man Booker“ žiuri pirmininkės L.Young, penki vertintojai sprendimą priėmė tik antradienį 14 val. 40 min. vietos (16 val. 40 min. Lietuvos) laiku. 

 

Ji sakė, kad rašytojų tautybės nebuvo paisoma ir kad žiuri vertino kūrinius labai kruopščiai bei nuodugniai. „Dėl nugalėtojo apsispręsta be mūšių ir kraujo“, – sakė L.Young.

 

Šių metų premijos trumpąjį knygų sąrašą sudarė šios knygos: Ali Smith romanas apie gyvenimą po „Brexit“ „Autumn“, Pakistano rašytojo Mohsino Hamido romanas apie pabėgėlius „Exit West“, britės Fionos Mozley debiutinis romanas „Elmet“, amerikietės Emily Fridlund taip pat debiutinė knyga „History of Wolves“ ir dar dviejų amerikiečių autorių kūriniai: Paulo Austerio knyga „4321“ ir George'o Saundreso „Lincoln in the Bardo“. 

 

Dar prieš „Man Booker“ premijos paskelbimą britų lažybininkai pagrindiniu pretendentu laimėti gerbiamą literatūrinį prizą laikė F.Mozley ir jos debiutinį romaną „Elmet“. 

 

Praėjusiais metais premiją laimėjo P. Beatty, kuris tapo pirmu amerikiečiu, laimėjusiu šį literatūrinį prizą.

 

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/man-booker-literaturos-premija-skirta-amerikieciui-george-ui-saundersui-286-868654

Nobelio literatūros premijai artėjant: ar Haruki Murakami pagaliau nusišypsos sėkmė?

Spalis prasideda Nobelio premijų laureatų paskelbimu. Dar neįpusėjus šiam mėnesiui bus išdalinti beveik visi šie viso pasaulio dėmesį patraukiantys garbingi apdovanojimai už įvairius mokslo, ekonomikos ir kultūros pasiekimus. Kol kas lieka neaiški tik literatūros kategorijos laureato paskelbimo data. Kam prognozuojamas šis prizas? Tarp pretendentų tradiciškai, kaip ir daugybę metų, minimas Japonijos rašytojas Haruki Murakami.

 

H.Murakami pavardė tarp realių kandidatų laimėti Nobelio literatūros premiją jau yra virtusi savotišku juoku – pasaulyje garsus ir skaitytojų mėgstamas autorius kone kasmet lažybininkų įvardijamas tarp realiausių pretendentų, tačiau literatūros kritikai per daug nenustebtų, jei knygų „Norvegų giria“, „Avies medžioklė“ ir kitų mistinių pasakojimų autorius šio prestižinio apdovanojimų niekada taip ir negautų.

 

Britų lažybininkas „Ladbrokes“ nurodo, kad Haruki Murakami yra antras pagal galimybes (5/1) laimėti šį prestižinį apdovanojimą. Tačiau praėjusiais metais šis autorius buvo įvardijamas kaip favoritas, jam buvo skirta didžiausia tikimybė gauti šį garbų prizą, vėliau jis taip pat buvo minėtas kaip antras realiausias kandidatas, bet Nobelio literatūros premija buvo skirta dainininkui Bobui Dylanui.

 

Šiais metais britų lažybininkas realiausiu pretendentu laimėti prizą mato Kenijos rašytoją Ngugi wa Thiong'ą (4/1). Praėjusiais metais jis taip pat buvo minimas tarp realiausių pretendentų, o iki premijos laureato paskelbimo likus kelioms dienoms tapo lažybininkų favoritu. 

 

Kanadietė autorė Margaret Atwood pernai tarp favoritų nebuvo minima, tačiau šiais metais tarp favoritų įtraukta trečioje vietoje (6/1). Tokioje pačioje situacijoje yra ir Izraelio rašytojas Amosas Ozas, kurio knyga „Judas“ šiais metais pateko į „Man Booker“ tarptautinės kategorijos trumpąjį sąrašą. Tiesa, Izraelio autoriaus galimybės, pasak „Ladbrokes“, yra gerokai mažesnės (10/1) nei M.Atwood.

 

Tokias pat galimybes kaip ir A.Ozas laimėti premiją turi ir Italijos rašytojas ir vertėjas Claudio Magris ir vienas garsiausių Ispanijos autorių Javieras Mariasas, kurio kūryba išversta į daugiau nei 40 užsienio kalbų. 

 

Lyginant su praėjusiais metais, tarp realiausių lažybininkų pretendentų neliko Sirijos poeto Adonio, kuris pernai prieš pat Nobelio premijos laureato paskelbimą buvo įvardijamas kaip trečias realiausias kandidatas. Šiemet jo galimybės (12/1) – tik pirmojo dešimtuko pabaigoje.

 

Tuo tarpu bene labiausiai sumenko amerikiečių rašytojo Philipo Rotho galimybės (25/1), nors dar pernai jis buvo tarp lažybininkų favoritų. Tačiau šis autorius kaip ir Haruki Murakami kasmet įvardijamas tarp favoritų, be to dar 2012 metais jis paskelbė, kad nustoja rašyti knygas. Tačiau kritikai ir literatūros apžvalgininkai anksčiau kalbėjo, kad už Ph.Rotho indėlį į pasaulio literatūrą jis vertas garbingiausios premijos, turint omenyje, kad autoriui jau 84-eri.

 

Visgi sekantieji Nobelio literatūros premijos naujienas jau ne kartą įsitikino, kad Švedijos Akademija gali nustebinti ir jos nuomonė nebūtinai sutampa su lažybininkų prognozėmis. Tai gerai iliustruoja ir praėjusiais metais Bobui Dylanui įteikta premija, kuri sulaukė kontroversiškų vertinimų. Ne ką mažiau diskusijų sukėlė ir 2012 metų sprendimas Nobelio literatūros premiją skirti Kinijos autoriui Mo Yanui. 

 

Tiesa, bent kol kas nėra paskelbta tiksli data, kada paaiškės premijos laimėtojas. Praėjusiais metais Švedijos Akademiją premijos laimėtojo pavardę paskelbė spalio 13 dieną.

 

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/nobelio-literaturos-premijai-artejant-ar-haruki-murakami-nusisypsos-sekme-286-860148

Vaikų literatūra – neįvertinta, bet svarbi: kaip rinkti knygas vaikams ir sudominti skaitymu?

Vaikų literatūra dažnai lieka paraštėse. Ir tokia situacija yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Vaikų literatūros ekspertė Eglė Baliutavičiūtė sako, kad, palyginti su suaugusiųjų knygomis, vaikams skirti kūriniai tik pradeda kurti savo pozicijas, o tam didelį postūmį davė britų autorės J.K.Rowling knygų serija apie visą pasaulį sužavėjusį mažąjį burtininką Harį Poterį.

 

„Menkinti, su pašaipa žvelgti į vaikų literatūrą, mano įsitikinimu, gali tik diletantas, nesuprantantis apie ką kalba. Vaikų literatūra paprasčiausiai per įvairi. Čia tas pats, kas visą literatūrą apskritai vertinti pagal kelis naivius grafomanus“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus vyriausioji tyrėja.

 

Pasak jos, kasmet knygynų lentynas ir skaitytojus pasiekia gera ir kokybiška literatūra vaikams ir jaunimui. Tik ją sunku atrasti – tarp dienos šviesą išvystančių kūrinių nemažai ir mėgėjiškos kūrybos, tad ieškant knygų skaitymui tenka pasitelkti ne tik įvairius vertinimo kriterijus, bet ir uoslę. „Bet kokiu atveju visai naujos knygos rinkimasis bus loterija“, – patirtimi dalijasi E.Baliutavičiūtė. 

 

Kokias knygas ir autorius vaikams ir jaunimui rekomenduoja ekspertė? Kodėl susidūrėme su situacija, kai vaikų mėgstama poezija išgyvena ne pačius geriausius laikus ir jaučia poetų stygių? Galų gale – kodėl vaikų literatūra atsidūrė paraštėse ir skirtingose šalyse vertinama skirtingai? Į šiuos klausimus atsakymų ieškome kalbėdamiesi su vaikų ir jaunimo literatūros eksperte, knygų apžvalgininke E.Baliutavičiūte.

 

– Pradėkime nuo pradžių – kiek kiekvienais metais Lietuvos skaitytojus pasiekia knygų vaikams ir jaunimui? 

 

– Per metus išleidžiama apie 3400 pavadinimų knygų, vaikų ir jaunimo literatūros – apie 600. Didžioji dalis šių leidinių – grožinė literatūra, likusios – pažintinė. Tiesa, vadovėliai neįskaičiuojami.

 

– Kiek iš šių knygų yra autorių lietuvių? 

 

– Lietuvių autorių grožinių kūrinių pasirodo šiek tiek per 100. Tačiau nemažą dalį šių tekstų sudaro mažų tiražų savilaida, kuri dažniausiai platinama artimųjų rate, dovanojama vietinėms bibliotekoms, bet plačiojo skaitytojų ir vaikų literatūros pirkėjų rato nepasiekia. Labai dažnai tai prasta, mėgėjiška, savilaidos literatūra, su atitinkamo lygio iliustracijomis ir maketu, primena brošiūrėles. Kokią dalį sudaro tokios knygos, nėra sekama, tai labai sąlygiškas, kokybinis vertinimas, tačiau iš praktikos matau, kad tokių knygų yra daugiau nei trečdalis.

 

– Kiekvieną mėnesį pasirodo bent po kelias naujas knygas vaikams ir paaugliams. Kaip skaitytojui arba tėvams atsirinkti, kurios iš jų yra tikrai vertos dėmesio? 

– Išsirinkti tikrai gerą knygą iš pačių naujausių tikrai nelengva užduotis. Belieka mėginti pavartyti knygą, paskaityti aprašymą ir pora pirmųjų puslapių, įsitikinti, ar iliustracijos yra kokybiškos. Patikrinkite, kokias dar knygas yra išleidusi ta leidykla, ieškokite atsiliepimų internete, kelkite diskusijas, pavyzdžiui, „Facebook“ yra speciali grupė „Vaikų literatūra“. Bet kokiu atveju visai naujos knygos rinkimasis bus loterija, bet nemanykite, kad kitaip būtų ir man. Nors, aišku, dirbantys šioje srityje turi išsiugdę „uoslę“, geba atpažinti tam tikrus ženklus, signalizuojančius kokybę, bet ir jie apsigauna. Galų gale, net ir gera knyga gali būti ne jūsų ar jūsų vaiko skonio.

 

– Gal galite rekomenduoti autorius ar knygas, į kurias tėvai ar patys vaikai bei paaugliai turėtų atkreipti dėmesį? 

 

– Gerų knygų yra tiek daug, kad pirmiausia rekomendaciją norėčiau pradėti nuo ko kito: apdovanojimų. Jie yra puikus orientyras, o leidėjai mėgsta ant galinio ar net priekinio viršelio pažymėti, ką knyga yra pelniusi. 

 

Lietuvoje vyksta Metų knygos rinkimai, kuriuose šalia suaugusiųjų prozos ir poezijos penketukų, būna ir vaikų bei paauglių knygų penketukai. Taip pat kasmet vaikų knygų apdovanojimus rengia Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius, kuriam ir pati priklausau. Kasmet per H.Ch. Anderseno gimtadienį (balandžio 2 d.) organizacija apdovanoja reikšmingiausius rašytojus, iliustratorius, vertėjus ir kt. Visą šią informaciją bei knygų rekomendacijų galima rasti organizacijos puslapyje www.rubinaitis.lnb.lt.

 

Taip pat gerų lietuvių autorių knygų galima ieškoti tarp labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ vykdomo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso bei leidyklos „Alma littera“ organizuojamo Jaunimo ir paauglių literatūros konkurso išleistų knygų. 

 

Ieškantiems kokybiškos užsienietiškos vaikų literatūros, vertėtų atkreipti dėmesį į H.Ch.Anderseno, dar vadinamą vaikų literatūros Nobeliu, A.Lindgren premijas, Newberry bei Carnegie medalių laimėtojus ir įvairius kitus apdovanojimus.

 

Autorių ir knygų, į kurias verta atkreipti dėmesį, galėčiau išvardyti keletą puslapių, tad paminėsiu tik kelias pirmas į galvą šovusias knygas, kurios man pačiai labai labai patinka. 

 

Mažiesiems, kuriems dar greičiausiai skaito kiti: M.Sendak „Kur gyvena pabaisos?“, A.de Lestrade ir V.Docampo „Didysis žodžių fabrikas“, Janosch „Panama labai graži“, L.Pinfold „Juodas šuo“, Sh.Tan „Prarastas daiktas“, K.Navakas ir M.Smirnovaitė „Udo ir Dra niekaip nesusikalba“.

 

Jau paaugusiems, savarankiškai skaitantiems vaikams: G.Morkūnas „Grįžimo istorija“, K.DiCamillo „Pasaka apie Desperą“, D.Almond „Skeligas“, S.Kozlov „Ežiukas rūke“, L.Sepúlveda „Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti“, L.Sachar „Duobės“. 

 

Paaugliams: M.Ende „Momo“, S.de Mari serija „Paskutinis orkas“, L.Lowry „Siuntėjas“, M.Haddon „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“, T.Bowler „Upės sūnus“.

 

– Kartais susidaro įspūdis, kad vaikų ir jaunimo literatūra yra kažkur paraštėje – apie ją kalbama nedaug. Ar aš klystu? Kodėl susidarė tokia situacija? 

 

– Vaikų literatūra palyginti su suaugusiųjų literatūra yra gana naujas reiškinys, ypač įsibėgėjęs antroje XX a. pusėje. Ji vis dar kuria savo pozicijas. Be iš tiesų vaikų literatūra tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje ne visada yra vertinama, neretai nustumiama į paraštes, priimama nerimtai, kaip kažkas „vaikiška“ su menkinamąja gaidele, neintelektualu. Viena vertus, suprantu, kad paprastai suaugusieji iškelia ir aptarinėja tai, kas jiems svarbu ir įdomu, tačiau tai nepateisina neatsižvelgimo, atstūmimo, menkinimo. Menkinti, su pašaipa žvelgti į vaikų literatūrą, mano įsitikinimu, gali tik diletantas, nesuprantantis, apie ką kalba. Vaikų literatūra paprasčiausiai per įvairi. Čia tas pats, kas visą literatūrą apskritai vertinti pagal kelis naivius grafomanus. 

Tačiau reikia pažymėti, kad situacija pastaraisiais dešimtmečiais Vakaruose sparčiai kinta ir tam nemažai įtakos turėjo „Hario Poterio“ fenomenas. Iki tol dažniausiai suaugusiųjų skaitiniai pereidavo į vaikų skaitybą, bet šis J.K.Rowling kūrinys taip stipriai paveikė rinką, leidėjus ir skaitytojus, kad vis daugiau vaikų literatūros knygų yra skiriama tiek vaikams, tiek suaugusiems, tos pačios knygos net leidžiamos skirtingais viršeliais pagal numatomą auditorijos amžių ir pan. Taigi į vaikų literatūrą žiūrima vis rimčiau ir adekvačiau.

 

 

Daugiau skaitykite: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/vaiku-literatura-neivertinta-bet-svarbi-kaip-rinkti-knygas-vaikams-ir-sudominti-skaitymu-286-854120

 

Šaltinis: 15min.lt

Niurnbergo valstybinis teatras skelbia konkursą pjesių kūrėjams

Niurnbergo valstybinis teatras kartu su projekto vadovu Christian Papke kviečia Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių dramaturgus išbandyti jėgas jų rengiamame dramos konkurse. 

 

Dar 2004 m. Ch. Papke inicijavo dramos ir teatro projektą „TALKING ABOUT BORDERS“ (liet. „Kalbėjimas apie ribas“), kuris jau po metų tapo ypač sėkmingas savo kategorijoje. Rytų Europos autoriai kviečiami teikti savo tekstus dramos konkursui, kurio pagrindinė tema – gyvenimas socialinių pokyčių epicentre. 

 

Šio projekto tikslas – geriau susipažinti su kaimynais iš Rytų Europos per jų artistinius pasiekimus ir šiandieninį įnašą į savo šalies kultūrinį gyvenimą. Šio konkurso dėka rašytojai turi galimybę parodyti savo kūrybiškumą tarptautiniame lygmenyje, atkreipti į save Vakarų Europos teatralų dėmesį ir keistis idėjomis. 

 

Iki šiol konkurse spėjo sudalyvauti daugybė pjesių kūrėjų iš Makedonijos, Serbijos, Kroatijos, Bosnijos-Hercogovinos, Albanijos, Bulgarijos, Rumunijos, Ukrainos, Gruzijos, Armėnijos, Lenkijos, Čekijos ir Slovakijos. 

 

Kiekvienas autorius iš Rytų Europos šalies, nesvarbu, ar jis profesionalas, ar tik pradedantysis, gali teikti savo pjesę konkursui. Tarptautinė komisija išrinks tris labiausiai pagrindinę temą atitikusius kūrinius ir apdovanos prizais. Visos pjesės bus vertinamos anonimiškai ir tik susumavus balsus bus atskleistas laimėjusio darbo autorius. Laimėtojas gaus 3 500 € premiją; antrą vietą užėmęs – 2 000 €; trečią – 1 500 €. Papildomas prizas laimėtojams – jų pjesių vertimas į vokiečių kalbą ir pristatymas skaitant jas apdovanojimų ceremonijoje Niurnberge. Laimėtojai bus pakviesti joje sudalyvauti.

 

2018 m. išskirtinis dėmesys konkurse bus skiriamas Baltijos šalimis: Latvijai, Estijai ir Lietuvai. Unikali šių šalių kultūrų įvairovė, tikima, atvers kelius netikėtiems siužetams ir įdomiems kūrybiniams sprendimams. Tad visi šios srities kūrėjai kviečiami dalintis savo patirtimi, per dramą atskleidžiant, kuo gyvena, dėl ko nerimauja ir džiaugiasi jų šalies žmonės. 

 

Konkursas „TALKING ABOUT BORDERS“ bus pristatytas 2017/2018 m. teatro sezono pabaigą vainikuojančiame keturių dienų festivalyje Niurnbergo valstybiniame teatre 2018 m. birželio pab. (konkrečios datos dar bus tikslinamos).

 

Daugiau informacijos apie projektą ir dalyvavimo sąlygas: 

www.papke.at 

www.staatstheater-nuernberg.de 

 

Kontaktinis asmuo: 

Laura Kiehne 

laura.kiehne@papke.at

Knyga „Melų medis“ – neplokščias detektyvas

Tarp visos gausios verstinės literatūros paaugliams paklysti lengva. Kiekvienas viršelis žada nepakartojamus nuotykius, paslaptis, įspūdžius, magiją, o žiūrėk, čia tik pirma ciklo knyga, yra dar trys, o gal keturios. Todėl ir Frances Hardinge „Melų medį“ (Nieko rimto, 2017) atsiverčiau atsargiai (tik perskaitęs visą sužinojau, kad ji gavusi porą rimtų apdovanojimų), ir netrukus, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, nebegalėjau padėti į šalį. 

 

Vis dėlto mano negebėjimas atsitraukti nebūtinai yra rekomendacija kiekvienam (turbūt tikrai stebinau aplinkinius, kad mėgavausi ja, greta iš scenos griaudžiant ne prasčiausioms Lietuvos grupėms, vis kviečiančioms: „Nu, ar gerai jums?!“). Ši knyga, mano kukliais stebėjimais, nėra tipiška dabartinė paauglių literatūra – pirmiausia tuo, kad joje ypač jaučiasi literatūros klasikos dvelksmas: ramaus, dirbtinai neužaštrinto pasakojimo, kruopščios detalės ir dėmesio vidinėms būsenoms, ne tik nuotykiui. Tad tolimesnę pastraipą galbūt supras ne kiekvienas, tačiau štai kaip maišyčiau „Melų medžio“ receptą.

 

Paimkime Astrid Lindgren „Kalio Bliumkvisto nuotykius“ ir perkelkime veiksmą iš mažo Švedijos miestelio į lietingą, šlapią, niaurią Anglijos salą su tamsiais akmeniniais namais, griežtais XIX a. luomų papročiais, Dauntono abatijos intrigiūkštėmis ir gerokai nemalonesniais bei ryžtingesniais blogiečiais nei pas madam Lindgren. Tai bus aplinka. Tada seklį Kalį pakeiskime mergaite. Ne, ne Eva Lota, o Mattie iš Charles Portis romano (ir puikaus brolių Coenų filmo) „True Grit“ („Tikras ryžtas“), veikusia taip pat XIX a., tiktai Laukiniuose Vakaruose. Taip išvysime Feitę Sanderli, pagrindinę veikėją. O tada viską pagardinkime dar žiupsneliu gotikos (kad ir Merry Shelly „Frankenšteino“), nejaukiais to laiko papročiais (žiurkių pjautynėmis, mirusių šeimos narių fotografavimu, savižudžių nelaidojimu) bei keistu, mistiniu mokslu (pats Melų medis). Štai jums ir kokteilis – tikra kruvinoji Merė.

 

Kaip jau prasitariau, tai – detektyvas, o Feitė – seklė. Tik ar lengva XIX a. mergaitei iš kilmingos šeimos ja būti, kai ne tik mergaitės, bet ir moters vieta – kažkur šešėlyje, nuolankumo užkampyje? Gal ir nelengva, bet kai kito kelio tiesiog nėra, juo tenka eiti. Be to, Feitė – paauglė, vadinasi, viską pasaulyje jaučia stipriau, sodriau, todėl – ir konfliktai su motina, ir vargas su broliuku, ir žudiko paieškos, ir sudėtingos simpatijos kitiems, ir tas pojūtis – esi mergaitė, todėl tavo pasaulis daug labiau iš anksto lemtas kitų: tais laikais tu negali atrodyti per daug protinga, apsiskaičiusi, tu neturi teisės įeiti į mokslinių darbų zoną, tu esi antrarūšė, tu privalai slapstytis. Ilgainiui emancipacijos elementas tampa kertine kūrinio ašimi. Dar vienas man labai patikęs momentas – knyga ištikima pavadinimui, ji tikrai daug kalba apie melą: melą kaip įrankį, melą kaip ginklą ir melą kaip destrukciją. Nemeluokit, vaikučiai? Ne, viskas daug sudėtingiau. Ir tai – tik privalumas kūriniui. 

 

Apibendrinu: gerai sukaltas, turiningas kontekstu ir detalėmis, nebanalus, neplokščias detektyvas, kurį su džiaugsmu perskaitys skaitantis paauglys (bet vargu ar ji įkandama „Nevykėlio dienoraščio“ skaitytojams) ir suaugęs.

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knyga-melu-medis-neplokscias-detektyvas-286-851568

Knygoje – išgyvenimo drama Antrojo pasaulinio karo metais patekus į japonų nelaisvę

 

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – atsiminimus „Užmirštas kalnietis“. Joje – neįtikėtina autoriaus Alisterio Urkharto išgyvenimo drama patekus į japonų nelaisvę.

 

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dvidešimtmetis škotas Alisteris Urkhartas buvo pašauktas į kariuomenę ir su Gordono kalniečių pulku išsiųstas į tuometinę Jungtinės Karalystės koloniją Singapūrą. Japonams užpuolus koloniją, 1942 m. jis kartu su 120 000 kitų karių pateko į japonų nelaisvę ir netrukus perpildytais krovininiais vagonais išvežtas į Birmą (dab. Mianmaras). Ten, kartu su su kitais belaisviais, jaunuolis buvo priverstas tiesti pražūtingąjį Mirties geležinkelį ir tiltą per Kvė upę. Dirbdami vergiškomis sąlygomis, čia mirė daugiau nei 100 tūkst. žmonių... 

 

Ištvėręs kankinimus, alinantį badą ir cholerą, visiškai išsekęs Alisteris po kelių mėnesių buvo išsiųstas į kitą belaisvių stovyklą Japonijoje vienu iš „pragaro laivų“. Taip buvo vadinamas liūdnai pagarsėjęs kelių dešimčių surūdijusių griuvenų japonų laivynas, skirtas gabenti atsargas ir belaisvius į tolimiausius užkampius. Alisteriui nebuvo lemta pasiekti kelionės tikslo, nes į laivą pataikė amerikiečių torpeda. Dauguma plukdytų karo belaisvių, ištvėrusių vergovę ir badą prie Mirties geležinkelio, žuvo. Tačiau Alisteriui pavyko išsigelbėti – jis penkias dienas vienui vienas plūduriavo ryklių knibždančioje Pietų Kinijos jūroje, kol jį rado banginių medžiotojai. Išgelbėtas jis galiausiai vis tiek buvo išvežtas į Japoniją ir priverstas sunkiai dirbti šachtoje prie pat Nagasakio. Po dviejų mėnesių amerikiečiai ant šio miesto numetė atominę bombą…

 

„Užmirštas kalnietis“ – tai jautri paprasto į karą pašaukto jaunuolio išgyvenimo istorija. Patekęs į nelaisvę Alisteris ištvėrė daugybę išbandymų ir net tris kartus atsidūrė visai arti mirties. Šios knygos autoriui pavyko išsigelbėti, tačiau dauguma jo draugų, karo belaisvių, žuvo... 

 

Alistair Urquhart. Užmirštas kalnietis: išgyvenimo drama japonų nelaisvėje per Antrąjį pasaulinį karą. Vertėja Jurga Grunskienė. – Vilnius: Briedis [2017] – 312 p.

 

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygoje-isgyvenimo-drama-antrojo-pasaulinio-karo-metais-patekus-i-japonu-nelaisve-286-837282

Knygos ištrauka: Jessie Burton romanas pasakojimas apie ypatingas asmenybes ir jų troškimus „Mūza“

Siūlome paskaityti jums ištrauką iš neseniai lietuvių kalba išleisto Jessie Burton romano „Mūza“ (išeldio leidykla „Baltos lankos“, vertė Emilija Ferdmanaitė) ištrauką

 

Lietingą 1967–ųjų rugpjūčio rytą būsima poetė Odelė Bastijo lipdama akmeniniais Londono Skeltono meno galerijos laiptais pajunta, kaip krūtinėje ima daužytis širdis. Prie durų jos laukia Loris Skotas, vyras, kurį matė tik vienąkart, tačiau taip ir nesugebėjo pamiršti. Po pažastimi jis spaudžia iš motinos paveldėtą nežinomo dailininko paveikslą. Kartu su Odelės viršininke, ekscentriškąja Skeltono kuratore panele Kvik, jie pasineria į paslaptimis ir apgavystėmis išvagotą paveikslo istoriją. 

 

Visa tiesa apie paveikslą glūdi viename 1936–ųjų Ispanijos kaime, pripažinto meno kūrinių prekeivio namuose, kuriuose jis gyvena kartu su žmona ir dukterimi Olivija Šlios, svajojančia tapti dailininke. Netrukus į jų trapų pasaulį įsiveržia tapytojas, revoliucionierius Izaokas Roblesas ir jo jaunutė sesuo Tereza ir šitai pakeičia jų gyvenimus iš pamatų. 

 

„Mūza" – tai magiškas pasakojimas apie ypatingas asmenybes ir jų troškimus, apie meilę ir apsėdimą, apie autentiškumą ir išdavystes. Apie netikėtus kelius, kuriais istorijos potvyniai ir atoslūgiai neišvengiamai formuoja ir nulemia žmonių likimus.

 

Loris mane surado rugpjūčio penkioliktąją. Buvo septynios ryto, ir aš skubėjau į ankstyvą pamainą. Krautuvės tebebuvo uždarytos, autobusai Čaringo Kryžkelės keliu važinėjo rečiau. Žingsniavau Pal Malu – įprastai gyvybe trykštanti gatvė buvo tuščia, paskendusi žalsvoje šviesoje. Visą savaitę lijo, ir grindinio akmenys buvo šlapi nuo apyaušrio liūčių, medžiai vėjyje siūbavo tarsi jūržolės. Esu mačiusi kur kas smarkesnio lietaus, tad manęs jis nebaugino: saugodama nuo purslų, įbrukau Express, kurį nešiau Pamelai, į rankinuką, perėjau Karltono sodus ir patraukiau į Skeltono aikštės centrą. Praėjau pro pjedestalą, ant kurio stovėjo seniai mirusio politiko statula, vaizduojanti tuščio žvilgsnio senioką, kurio apsiaustą dergė balandžiai. Anksčiau būčiau pasmalsavusi, kas gi jis toks – tačiau penkeri metai Londone ištrynė bet kokį domėjimąsi Viktorijos laikų kriošenomis. Begalybėn įsmeigtas statulos žvilgsnis tik didino mano nuovargį. 

 

Pakėliau akis į Skeltoną. Prie durų stoviniavo aukštas liesas jaunuolis, vilkintis patrintą odinį švarką. Jis buvo siauro veido ir labai tamsių rudų plaukų. Priėjusi arčiau supratau, kad tai jis. Pajutau, kaip gniaužia gerklę, susitraukia skrandis, krūtinėje daužosi širdis. Ėmiau lipti laiptais, ieškodama rankinuke Skeltono durų rakto. Šį kartą Loris buvo su akiniais, jų stiklai blizgėjo ryto šviesoje. Po pažastimi spaudė paketą, suvyniotą į rudą popierių – į tokį mėsininkai vynioja savo prekes. Pamatęs mane Loris išsišiepė. 

 

– Labas, – tarė jis. 

 

Koks jausmas pamatyti Lorio šypseną? Pamėginsiu apibūdinti: tarytum gydūnas būtų uždėjęs delnus man ant krūtinės. Mano kelių girnelės pavirto į košę, žandikaulis dilgčiojo, burna išdžiūvo. Panūdau jį apkabinti ir pasakyti: „Tai tu, tu atėjai.“

 

– Sveiki. Kuo galiu padėti? Jo šypsena suvirpėjo. 

 

– Neprisimeni? Susipažinome vestuvėse. Buvau su Barbaros šutve. Tu skaitei eilėraštį ir nenorėjai su manimi šokti. 

 

Aš susiraukiau. 

 

– A, tikrai. Kaip sekasi? 

 

– Kaip man sekasi? Tau neįdomu, kodėl aš čia? 

 

– Dabar septynios valandos ryto, pone… hmm? 

 

– Skotas, – tarė jis, ir šypsena dingo jam nuo veido. – Loris Skotas. 

 

Praėjau pro jį ir negrabiai įkišau raktą į spyną. Kas man darosi? Po visų fantazijų apie tai, kaip mes būsime kartu, susidūrusi su tikrove vėl tapau tokia pat neperkalbama kaip iš pradžių. Stumtelėjusi duris įžengiau į vidų, jis nusekė įkandin. 

 

– Atėjote su kuo nors susitikti? – paklausiau. 

 

Jis pervėrė mane priekaištingu žvilgsniu.

 

– Odele. Po velnių, apėjau visas šio miesto galerijas, visus muziejus, kad tave surasčiau. 

 

– Mane? 

 

– Taip. 

 

– Penkias savaites nesugebėjai manęs surasti? Galėjai paklausti Patriko Minamoro. 

 

– Suskaičiavai, – nusijuokė jis. 

 

Iškaitau ir nusisukusi ėmiau tikrinti paštą. Jis iškėlė rudo popieriaus paketą ir tarė:

 

– Atnešiau liūtaites. 

 

– Ką tokias? 

 

Mano balse aiškiai skambėjo įtarimas. Jis šyptelėjo. 

 

– Mamos paveikslą. Paklausiau tavo patarimo. Kaip manai, ar rasiu, kas man jį įvertintų?

 

– Nė neabejoju. 

 

– Patikrinau tavo pastebėtus inicialus, I. R. Nieko neradau. Greičiausiai paveikslas bevertis. 

 

– Ketini jį parduoti? 

 

Tebesvaigstančia galva, nemaloniai tuksenančia širdimi apėjau medinį registratūros stalą. Dar niekada gyvenime nebuvau su vaikinu tokia tiesmuka. 

 

– Galbūt. Pažiūrėsim. 

 

– Maniau, tavo motina jį dievino? 

 

– Mano motina dievino mane, – atšovė jis, su niūria šypsena dėdamas paketą ant stalo. – Juokauju. Aš nenoriu jo parduoti, bet jeigu jis ko nors vertas, bent žinosiu, nuo ko pradėti. Tas šunsnukis Džeris – atsiprašau už žodyną – bet kurią akimirką gali išspirti mane lauk. 

 

– Argi tu neturi darbo? 

 

– Darbo? 

 

– Už kurį būtų mokama? 

 

– Esu dirbęs praeityje.

 

– Tolimoje ir nebeatmenamoje? 

 

– Kokia tu kritiška, – vyptelėjo jis. 

 

Tiesą pasakius, aš tikrai buvau kritiška žmonių, kurie nenori dirbti, atžvilgiu. Visi, su kuriais susipažinau atvykusi į Londoną: Sintė, batų parduotuvės merginos, Semas, Patrikas, Pamela, – turėjo darbus. Vien būti Londone reiškė turėti darbą. Ten, iš kur esu kilusi, nuosavas darbas – vienintelis būdas pabusti iš ilgo miego, lydėjusio ištisas laukuose dirbusias kartas. Tai buvo vienintelė išeitis. Sunku pakeisti visą gyvenimą tave lydinčias žinutes, juo labiau kad jos išsiųstos anksčiau, nei tu gimei.

  

 

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-istrauka-jessie-burton-romanas-pasakojimas-apie-ypatingas-asmenybes-ir-ju-troskimus-muza-286-837180

Gražiausios pastaruoju metu išleistos knygos vaikams

Pristatome trijų paskutiniu metu išleistų gražiausių knygų vaikams apžvalgą. 

 

Piotr Socha. „Bitės“ 

 

Daugelis mėgsta medų, bet bitės patinka toli gražu ne visiems. Ir nedaug yra būdų apie tuos dryžuotus, zyziančius ir geliančius vabzdžius pasakoti taip, kad ausiai ir akiai būtų malonu. 

 

Gerai pagalvojus, gal apskritai yra tik vienas vienintelis būdas – visą bičių gyvenimą sudėti į vieną didelę iliustracijų knygą, kurioje medų nešančiųjų kasdienybė subtiliai derėtų su netikėtomis įdomybėmis, kokių niekur kitur neišgirsi. 

 

Tik pamanykite – Vilniaus centre esama viešbučio, ant kurio stogo gyvena per 100 tūkstančių bičių. Pasirodo, miestas yra puiki vieta joms įsikurti – ne tik dėl beveik ištisus metus lepinančios žiedų gausos, bet ir dėl to, kad čia daug mažiau nei laukuose kovojama su vabzdžiais, o vienintelis sunkumas yra surasti vietą aviliui.

 

Knygoje „Bitės”, kurios iliustracijos vertos ne tik prestižinių meistriškumo apdovanojimų, bet ir jūsų estetinio pasigėrėjimo, gražiai atskleidžiama žmonių ir bičių draugystės istorija. Sunku patikėti, bet kai kuriems ją menantiems piešiniams jau 10 tūkstančių metų! Viename tokio senumo urve Ispanijoje ant sienos įamžintas bičių apsuptas žmogus, kopinėjantis iš lizdo medų. 

 

Taigi, bitės žmones maitina tūkstančius metų, o kuo jos pačios minta ir kaip iš pievos žiedų surenka medų? Taip pat, esame girdėję, kad bitės – tikros darbštuolės, bet ar tikrai jos visą gyvenimą tik ir dirba? Ir ar ilgas jų gyvenimas? Visus atsakymus rasite knygoje „Bitės“. 

 

Prižadu, jums teks ne kartą nustebti. Pavyzdžiui, gal kada girdėjote ir pamiršote, o gal ir visai nežinojote, kad bitėms turime būti dėkingi už obuolius, kriaušes, slyvas ir arbūzus. Tiesą sakant, net ir už kai kuriuos rūbus šioms mažosioms darbininkėms reikia padėkoti – jeigu jos neapdulkintų medvilnės žiedų, augalas neužaugintų minkštojo pluošto. 

 

Nuostabu, kad tokių įdomybių pilna knyga jūsų jau laukia knygynuose. 

 

Puslapis po puslapio darosi vis įdomiau ir visai nejučia iš bitėms abejingo ar net nusistačiusio priešiškai tapsite jų draugu, dėkingu už nenutrūkstamą kantrybę saldinant mūsų gyvenimus. 

 

Knyga puikiai tinka suaugusiems, o ką jau kalbėti apie jūsų atžalas. Nežinia, ar dar kada turėsite progą keliaudami per epochas ir žemynus susipažinti su bičių istorija, kurioje vis jaučiamas žmogaus buvimas – knyga ne vien apie bites, bet ir apie mus. Juk ne joms mūsų reikia, o mums jų. 

 

Maurice Sendak. „Kur gyvena pabaisos“ 

 

Pabaisos gyvena mažo, užsispyrusio Makso vaizduotėje. 

 

Tą vakarą jis apsivilko pikčiurnos vilko kostiumą ir pradėjo namuose krėsti išdaigas. Ir triukšmavo jis taip uoliai, kad tėvams nieko kito nebeliko, kaip tik Maksą uždaryti kambaryje palikus be vakarienės. Bausmė gal kiek griežtoka, bet padaužos, matyt, būta neeilinio. 

 

Tačiau Maksas ilgai nenuobodžiavo – turtinga berniuko vaizduotė nepaliko jo bėdoje ir taip kambario vietoje netruko išaugti didžiulis miškas su plačia jūra pačiame jo pakrašty. Ir plaukė Maksas laiveliu tais vandenimis, kol nusigavo iki Pabaisų salos.

 

Pasaulis, kurį Maksas susigalvojo, su visomis įdomiausiomis detalėmis pavaizduotas knygoje „Kur gyvena pabaisos”. Piktos pabaisų akys, ilgi nagai, kyšantys iš po didžiulių grubių letenų ir išpampę gauruoti pilvai, ko gero, būtų išgąsdinę bet kurį kitą vaiką, tik ne Maksą. Kaip padaužai berniukui sekėsi Pabaisų saloje ir kaip jis sugebėjo grįžti namo palieku jums patiems išsiaiškinti. 

 

Visgi galite neabejoti, kad Maksui jo ilgoje stebuklingoje kelionėje nutiko daugiau nei pavyko čia surašyti. O ir pačiam knygelės autoriui M.Sendak ne viską sekėsi papasakoti raštu (žodinė knygelės dalis išties lakoniška), tačiau visą istoriją jis dar ir nupiešė, ir niekas nesiginčys, kad būtent piešiniai yra stiprioji jo pusė. 

 

Kuo puikiausių iliustracijų, kurios, beje, sulaukė ir tarptautinio pripažinimo, gausa taip praturtina šią knygelę, kad ją drąsiai galima rekomenduoti ir patiems mažiausiems, ir net suaugusiems. Tyrinėdami išraiškingus vieno berniuko vaizduotės vaisius knygutę perversite ne vieną kartą ir vis norėsis prie jos grįžti – nebent visai negalite pakęsti pabaisų. 

 

Indrė Pavilonytė, iliustravo Martynas Pavilonis. „Didžiosios tvoros paslaptis“

 

Įsivaizduokite mažą jaukų miestelį, kurio žmonės kadaise gyveno besikeičiant metų laikams – kaip mes Lietuvoje – o dabar jau yra pamiršę ne tik metų laikų kaitą, bet ir vieni kitus. 

 

Dabar jie gyvena keturiose skirtingose gatvėse: Pavasario, Vasaros, Rudens ir Žiemos. Gatves skiria tvora, beveik siekianti dangų, o atsirado ji taip seniai, kad niekas nebepamena nei kam ji skirta, nei kas už jos slepiasi – kiekvienos gatvės žmonės ją laiko savo pasaulio pakraščiu. 

 

Tokio žinojimo jiems, rodos, ir pakanka – dauguma suaugusiųjų su esama tvarka apsipratę ir viskas jiems atrodo kaip duotybė, kurios neįmanoma, o ir nėra reikalo keisti, net jeigu tenka ištisus metus kentėti šaltas pūgas ar nuolat ieškotis pavėsio nuo pernelyg kaitrios saulės.

 

Gerai, kad ši istorija, kaip ir dauguma gražiausių pasakų, baigiasi laimingai. Tik, žinoma, ne tų su viskuo apsipratusių ir apkiautusių suaugusiųjų, o poros smalsių ir geraširdžių vaikų, dėka. 

 

Vasaros gatvės gyventojas Martynas ir už tvoros, Žiemos gatvėje, gyvenusi Marija susitiko ir, išdrįsę peržengti pasaulius skiriančią sieną, dviese leidosi į tolimą Gūdžiąją girią tam, kad kažkada suręsta milžiniška tvora galėtų pagaliau būti nugriauta, o žmonės vėl mėgautųsi ir metų laikais, ir tarpusavio bendryste. 

 

„Didžiosios tvoros paslaptis“ – tai originali, graži ir netikėta istorija, be kita ko, dar ir pamokanti. Čia subtiliai dėstoma apie žmones, kurie žiūrėdami vien savo interesų pamažu užkietina savo širdis ir atsitveria vieni nuo kitų tylos siena. Tokia stora, tokia aukšta ir neperžengiama, kad dėl jos kenčia net ir jų atžalos, o nugriauti tvorą tegali tik vaikiškas nuoširdumas ir atvirumas. 

 

Šioje knygelėje, lyginant su dviem anksčiau aprašytomis, gana daug teksto, tačiau jis sklandus ir lengvai skaitomas, o įspūdį dar sustiprina nuostabaus grožio iliustracijos, kurių knygelėje gausu. Teksto ir iliustracijų dermę gražiai paaiškina knygos nugarėlėje esantis prierašas, kad teksto autorė ir iliustratorius yra ne tik dvyniai, bet geriausi draugai ir bendražygiai. Rekomenduoju jums šį sėkmingą dviejų bendražygių bendrą darbą. Jis gali sudominti ir jus, ir jūsų vaikus – tiesa, gal kiek vyresnius, jau pramokusius skaityti.

 

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/graziausios-pastaruoju-metu-isleistos-knygos-vaikams-286-820600

Paskelbtas ilgasis prestižinės literatūrinės premijos „Man Booker“ sąrašas

Ketvirtadienį paskelbta 13 knygų, kurios pateko į ilgąjį vienos iš prestižiškiausių literatūrinių premijų „Man Booker“ sąrašą. Jame yra ir po dvidešimties metų pertraukos naują romaną „The Ministry of Utmost Happiness“ išleidusi rašytoja Arundhati Roy, skelbia guardian.co.uk. 

 

Šiame sąraše yra nemažai žinomų autorių, kurie jau gali didžiuotis gavę Pulitzerio, „Costa“, „Baileys“ ir kitus apdovanojimus, tačiau tarp jų A.Roy yra vienintelė autorė, anksčiau jau pelniusi „Man Booker“ apdovanojimą. Visame pasaulyje ji išgarsėjo romanu „Mažmožių dievas“ - šis kūrinys išverstas ir į lietuvių kalbą. Autorė net 20 metų neišleido naujos knygos, tad jos naujas kūrinys „The Ministry of Utmost Happiness“ lauktas su dideliu susidomėjimu. Pati rašytoja, paklausta, kodėl padarė tokią ilgą pertrauką, sakė, kad knygų rašymas jai yra ilgas procesas: „Negaliu rašyti nei lėčiau, nei greičiau, nei esu įpratusi“.

 

„Man Booker“ komisija ilgąjį sąrašą atrinko iš daugiau kaip 150 kūrinių. Sąraše yra 4 autoriai, kurie buvo patekę į trumpąjį šio apdovanojimo sąrašą, tačiau jo negavo. Ali Smith atrinkta su „humanišku, juokingu, žavingu, optimistišku“ romanu „Autumn“, pasakojančiu apie Europos Sąjungą po referendumo, Zadie Smith – su romanu „Swing Time“, pasakojančiu apie dviejų Londono merginų draugystę ir konkurenciją, Sebastianas Barry – su romanu „Days Without End“, kuriame rašoma apie airį, kuris emigruoja į JAV ir dalyvauja pilietiniame kare, Mohsinas Hamidas – su „Exit West“, kuriame pasakojama apie meilės istoriją pasaulyje, kur pabėgėliai iš miesto į miestą keliauja kirmgraužomis.

 

Nuo 2014 metų į šį sąrašą gali pakliūti ir amerikiečių autoriai. Šiemet sąraše yra trys amerikiečių rašytojai: Paulas Austeris su romanu „4321“, kuriame rašoma apie keturis vienu metu vykstančius žmogaus gyvenimus, apsakymais išgarsėjęs George'as Saundersas su savo pirmuoju romanu „Lincoln in the Bardo“, kuriame pasakojama apie Abrahamo Lincolno kelionę į kapus, kur palaidotas jo 11-etis sūnus, bei Colson Whitehead su romanu „The Underground Railroad“ apie vergę, pabėgančią iš medvilnės plantacijos – šis kūrinys jau pelnė Pulitzerio premiją.

 

Sąraše yra ir debiutantų. Į sąrašą pakliuvo 29-erių Fiona Mozely su romanu „Elmet“ bei 38-erių Emily Fridlund su knyga „History of Wolves“. 

 

Taip pat į ilgąjį apdovanojimo sąrašą pakliuvo „Impac“ premiją jau pelnęs rašytojas Jonas McGregoras su knyga „Reservoir 13“ bei Kamila Shamsie su knyga „Home Fire“. Sąrašą baigia airių rašytojas Mike McCormackas su knyga „Solar Bones“, kuri jam jau pelnė „Goldsmiths“ apdovanojimą praėjusiais metais.

 

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/paskelbtas-ilgasis-prestizines-literaturines-premijos-man-booker-sarasas-286-832170

Išleista pokalbių knyga anglų kalba apie lietuvių pasitraukimą į Vakarus 1940–1944 m.

Ką tik anglų kalba išleistoje knygoje „We Thought We'd Be Back Soon. 18 Stories of Reffugees 1940–1944“ – 18 iki skausmo atvirų pokalbių apie tai, kodėl ir kaip lietuviai traukėsi į Vakarus per Antrąjį pasaulinį karą. 

 

Prieš trejetą metų išleista pokalbių knyga „Manėm, kad greit grįšim. 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus 1940–1944“ (Vilnius: Aukso žuvys, 2014), kurią sudarė Dalia Stakytė Anysienė, Laima Petrauskaitė VanderStoep ir Dalia Cidzikaitė, buvo itin palankiai įvertinta skaitytojų, literatūros kritikų ir už nelengvą istorinę atmintį be interpretacijų apdovanota garbinga Patriotų premija. 

 

Angliškas knygos „We Thought We‘d Be Back Soon. 18 Stories of Refugees 1940–1944“ leidimas skirtas daug platesniam skaitytojų ratui – užsienio skaitytojams ir ypač pabėgėlių duonos ragavusių JAV lietuvių vaikams ir vaikaičiams, kurių nemaža dalis šiandien jau sunkiai ar visiškai nesupranta lietuviškai. 

 

Knygoje – aštuoniolika pokalbių su Amerikos lietuviais, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversti palikti Lietuvą ir trauktis į Vakarus nuo artėjančio sovietų fronto ir tremties grėsmės. Knygos pašnekovai atvirai pasakoja apie traukimosi iš Lietuvos aplinkybes, gyvenimą DP stovyklose Vokietijoje, apsisprendimą emigruoti ir galiausiai įsikūrimą Jungtinėse Valstijose. 

 

Skaitytojams atskleidžiama daug įdomių ir šiurpinančių pasitraukimo detalių, pasakojančių, koks iš tiesų buvo lietuvių keliavimas į Vakarus karo metu. Visų aštuoniolikos knygoje aprašytų emigrantų sunkumus galėtų iliustruoti vienos iš knygos sudarytojų – Laimos Petrauskaitės VanderStoep – asmeninė pasitraukimo istorija: „Buvau penkerių, kai 1944 m. rugpjūtį su tėveliais išplaukiau iš Šventosios į Švediją. Kelionė buvo kupina nuotykių: perpildytas laivas audros metu pradėjo skęsti, viską, ką turėjome, teko išmesti, sugedo variklis, kunigas visiems suteikė paskutinį palaiminimą. Negana to, nuskendo gedimą bandęs pataisyti laivo kapitonas švedas. Ir nors Gotlandą šiaip ne taip pasiekėme, kitą dieną laivas nuskendo uoste. Po internavimo ir pabėgėlių stovyklos apsigyvenome Stokholme, o 1948 m. emigravome į JAV.“ 

 

Visi knygos pašnekovai teigė manę ir tikėję, kad jei ne po pusės, tai po metų tikrai grįš į Lietuvą. Taip atsirado knygos pavadinimas. Nuo sovietų represijų ir trėmimų trauktasi daugiausia į Vokietiją, iš kurios buvo lengviau grįžti į tėvynę, o, paaiškėjus, jog sovietai iš Lietuvos neišeis, vėliau išvykti į JAV, Kanadą ir kitas karo pabėgėlius sutikusias priimti šalis. 

 

Daugelis Lietuvos gyventojų, daugiau nei po 50 metų vertinantys tuometinius emigrantus, net neįsivaizduoja, su kokiais sunkumais jie susidūrė ir kiek daug išbandymų ir netekčių jie patyrė. Knygoje išsamiai ir be pagražinimų pasakojama apie negailestingą ir brutalią išeivių kasdienybę Antrajam pasauliniam karui baigiantis ir po jo. 

 

Meninis knygos viršelio sprendimas kalba apie dvigubą lietuvio tapatybę – atplėšimą nuo Lietuvos ir sunkų karo laikmetį. 18 pokalbių papildo įvadiniai sudarytojų straipsniai apie knygos sumanymą, jos sukūrimą, istorinį to laikotarpio kontekstą, žemėlapiai ir kitos iliustracijos. Kartu su spausdinta knyga netrukus el. knygynuose pasirodys ir elektroninė jos versija.

 

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/isleista-pokalbiu-knyga-anglu-kalba-apie-lietuviu-pasitraukima-i-vakarus-1940-1944-m-286-826044

Kodėl vaikus sužavėjo „labiausiai smirdinti knyga pasaulyje“?

Naujausia, jau aštunta, Davido Walliamso baisiai juokinga knyga vaikams – „Ponas Smirdžius“ (iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, išleido „Tyto alba“) – kalba apie toleraciją kitokiems žmonėms.

 

Pagrindinė knygos veikėja – mergaitė Chloja, nelabai populiari mokykloje, o namie užgožta talentingos sesers, susipažįsta su ponu Smirdžiumi, vietiniu benamiu. Taip, jis tikrai šiek tiek smirdi, bet yra mielas ir geraširdis. Ir jis – vienintelis žmogus, kuriam tikrai patinka Chloja. Bet rinkimuose dalyvaujanti Chlojos mama žada išvyti iš miesto visus benamius. Nenorėdama prarasti vienintelio draugo, mergaitė randa jam slėptuvę. Ką daryti, kad niekas nesuuostų, kur slepiasi ponas Smirdžius? Kaip išsaugoti draugystę? Drąsi ir geros širdies mergaitė randa išeitį. 

 

Interviu rašytojas, aktorius, komikas Davidas Walliamsas pasakoja apie pastangą perteikti, ką reiškia būti vaiku, apie atskalūnus ir atstumtuosius, kurie paskatina mus susimąstyti. 

 

Kas įkvėpė Jus parašyti „Poną Smirdžių“? 

 

– Viskas prasidėjo, kai uždaviau sau paprastą klausimą: ar įmanoma pamėgti smirdintį žmogų? Kažkada viena draugė papasakojo istoriją apie seną damą, kurią matydavo važiuodama į mokyklą. Kartą draugės mama stabtelėjo tos ponios pavėžėti, ir tada paaiškėjo, kad ponia baisiai smirdi. Ji taip smirdėjo, kad jiedvi daugiau niekada prie jos nesustojo... Tai privertė mane susimąstyti.

 

– Kaip manote, kodėl „Ponas Smirdžius“ – jau spėjęs pagarsėjęs kaip „labiausiai smirdinti knyga pasaulyje“ – taip sužavėjo vaikus? 

 

– Gal dėl to, kad pagrindinis knygos herojus yra vaikas.Be to, aš labai stengiausi perteikti, ką reiškia būti vaiku. Daugumoje vaikų knygų pasakojama apie išsipildžiusias svajones. Pavyzdžiui, apie vaikus, tampančius superherojais arba šnipais. O aš parodau vaiką bejėgį – tokį, koks jis tikrųjų ir yra. Pagrindinė šios knygos herojė Chloja susidraugauja su valkata, ir jųdviejų draugystė pakeičia mergaitės šeimos narius. Taigi, silpniausias šeimos narys tampa galingiausiu.

 

– „Ponas Smirdžius“ – klasikinė istorija apie atskalūną. Kodėl pasirinkote tokią temą? 

 

– Mane visada traukė atskalūnai. Daugybė „Little Britain“ personažų yra triumfo valandos sulaukę atskalūnai ir visuomenės atstumtieji. Žmonės dažnai klaidingai interpretuoja tokį personažų pasirinkimą, manydami, kad žiūrime į juos iš aukšto ar norime išjuokti, bet iš tikrųjų mes norime parodyti, kad ir jie gali būti laimėtojai. Komedijų pagrindu dažnai tampa kokio nors atskalūno ar keistuolio požiūris į tam tikrus įvykius. Tradiciškai kaip tik jie kelia klausimus ir priverčia mus susimąstyti. 

 

– Tai istorija, mokanti tolerancijos? 

 

– Taip. Tikiuosi, perskaitę mano knygą, pažiūrėję filmą ar spektaklį, vaikai išmoks priimti kitokius žmones ir supras, kad kiekvienas žmogus turi savo istoriją. Londone ar didmiesčiuose gyvenantys žmonės, išvydę kokį vargetą gatvėje, dažniausiai pagalvoja: „O, dar vienas benamis“, pamiršdami, kad kiekvienas iš jų gali papasakoti savo istoriją, kodėl atsidūrė gatvėje. Vieni pabėgo iš namų, kiti patyrė smurtą. Mes matome daug benamių gatvėse, tad ilgainiui prie jų priprantame ir tampame abejingi, – juk lengviausia yra tiesiog praeiti pro tokį žmogų.

 

– Bet Chloja nepraeina... 

 

– Ne. Tai knyga apie drąsią mergaitę, kuri išdrįsta sustoti ir pasikalbėti su benamiu. Tikiuosi, vaikai įvertins jos drąsą. 

 

– „Poną Smirdžių“ iliustravo Quentinas Blakeʼas, iliustravęs ir Jūsų mėgstamo vaikų rašytojo Roaldo Dahlio knygas. Kaip sekėsi su juo dirbti? 

 

– Aš iki šiol negaliu patikėti, kad su juo susipažinau, ką jau kalbėti apie tai, kad jis iliustruoja mano knygas. Kai susitikome, iškart apipyliau jį klausimais apie Roaldą Dahlį, nes žinojau, kad jie buvo artimi draugai. Jo papasakotos istorijos mane labai sujaudino, o kai pirmąkart pamačiau „Ponui Smirdžiui“ sukurtas iliustracijas, vos nepakvaišau iš džiaugsmo. Quentinas Blakeʼas moka piešti taip, kad vaikai iškart pamilsta veikėjus ir gali nesunkiai su jais susitapatinti. Jis bendrais bruožais nupiešia charakteringus personažus irvisada palieka vietos fantazijai. Tai didis talentas. Man atrodo, kad būtent dėl jo žmonės į mano kūrybą iškart pažiūrėjo rimtai – jei mano knygas apsiėmė iliustruoti toks menininkas kaip Quentinas Blakeʼas, jos turi būti labai geros. 

 

– Ar rašydamas „Poną Smirdžių“ numanėte, kad pagal jį bus sukurti filmas ir muzikinis spektaklis? 

 

– Galėjau tik tikėtis. Žinot, kas smagiausia rašant scenarijų pagal savo paties knygą? Kad gali šį tą patobulinti. Pavyzdžiui, sukurti daugiau įtampos, išnaudoti specialiuosius efektus. „Ponas Smirdžius“ – tai knyga, kurioje aiškiai matyti, kaip kinta šeimos narių santykiai, ryškus jų emocinis augimas. Todėl šiai istorija labai tinka miuziklo forma. Kartais žmones užplūsta tokie stiprūs jausmai, kad neužtenka juos išsakyti žodžiais, norisi juos išdainuoti...

 

– Papasakokite apie savąją „Pakrapštyk ir pauostyk“ idėją. 

 

– Tiesą sakant, „Ponas Smirdžius“ – pirmas spektaklis, kuriame ji buvo pritaikyta. Pagalvojau, kad būtų smagu pastatyti interaktyvų spektaklį. Jei būčiau vaikas, mielai nueičiau į spektaklį, kuriame galėčiau užuosti visus kvapus. Vaikai nenustygsta vietoje. Jiems sunku visą spektaklį išsėdėti tylomis. Jie nori dalyvauti vaidinime, nori juoktis ir išsigąsti. Net jei vaikas skaitė knygą, „Pakrapštyk ir pauostyk“ siūlo visai kitokią pramogą... 

 

– Pakalbėkime apie knygos ekranizaciją. Ar nenorėjote pats vaidinti pono Smirdžiaus filme? 

 

– Ne, nes nemanau, kad esu toks geras aktorius. Hughas Bonnevilleʼis yra labai žiūrovųmėgstamas, ir ne tik dėl „Dauntono abatijos“. Jis vienodai puikiai vaidina ir dramose, ir komedijose. Nedaug yra aktorių, apie kuriuos galima būtų tai pasakyti... 

 

– Visgi filme suvaidinote vieną itin nemalonų personažą. Ar Jums patiko vaidinti ministrą pirmininką? 

 

– Kurdamas iliustracijas knygai, Quentinas Blakeʼas prasitarė, kad ministrui pirmininkui suteikė pačius bjauriausius Tony Blairo ir Davido Camerono bruožus. Jis – ministras pirmininkas, kuriam svarbiau gerai pasirodyti rinkėjų akyse, o ne nuveikti ką nors gero. Jis nori pasinaudoti ponu Smirdžiumi ir taip pakelti savo reitingus. Žinoma, kad tikras ministras pirmininkas taip niekada nepasielgtų! Man buvo labai smagu jį vaidinti, nors tikrai nesiekiau kurio nors politiko parodijuoti. Nenorėjau, kad filme būtų per daug politikos – vis tiek visi politikai vienodi...

 

– Jūs mokate neįkyriai perteikti vaikams svarbias pamokas. Kaip Jums tai pavyksta? 

 

– Aš nenoriu pamokslauti ir sakyti visko tiesiai. Noriu perteikti pagrindinę mintį nepastebimai, kad perskaitęs istoriją vaikas pats padarytų išvadas. Vaikams tai labai svarbu. Komiškuose „Little Britain“ etiuduose stengiamės žmones tiesiog prajuokinti, o čia aš kalbu apie požiūrį į itin pažeidžiamus žmones, mūsų elgesį su jais. Tikiuosi, kad ši knyga sukels diskusiją šeimose, privers kiekvieną paklausti savęs, ką darytų, išvydę poną Smirdžių prie savo durų. 

 

– Kokie skaitytojų atsiliepimai Jus labiausiai džiugina? 

 

- Labiausiai džiugina, kai tėvai prieina prie manęs parduotuvėje ir dėkoja: „Ačiū jums. Mano vaikas nemėgo skaityti, kol nepaėmė į rankas jūsų knygų“ ir panašiai. Neįsivaizduojate, kaip malonu girdėti tokius tėvų žodžius... 

 

 

Pagal bbc.co.uk, nottinghampost.com, noted.co.nz parengė Jūratė Dzermeikaitė.

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/kodel-vaikus-suzavejo-labiausiai-smirdinti-knyga-pasaulyje-286-825196

Menininkai ir leidėjai prašo Seimo nenumarinti lietuviškos kultūros

 

Rytoj Seimo Kultūros komitetas ketina svarstyti savarankiškai dirbančių asmenų socialinių įmokų dydžio tvarkos pakeitimus. Praėjusią savaitę Seimui perdavus šį klausimą svarstyti Kultūros komitetui, menininkai ragina sumažinti nuo šių metų pradžios dvigubai išaugusius „Sodros“ mokesčius teigdami, kad toks mokesčių šuolis gali numarinti Lietuvos kultūrą.

 

Nuo sausio 1 dienos gyventojams, dirbantiems pagal autorinę sutartį ir neturintiems darbo sutarčių (pavyzdžiui, niekur nedirbantiems rašytojams, atlikėjams ar sportininkams), „Sodros“ mokesčiai padidėjo dvigubai. Nuo šių metų jie turi mokėti mokesčius ne nuo 50 proc., o nuo 100 proc. gautų pajamų.

 

Metų pradžioje Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis registravo siūlymą sugrąžinti ankstesnę įmokų tvarką, tačiau svarstymai užstrigo komitetuose ir prie šio klausimo buvo sugrįžta tik praėjusią savaitę.

 

Penktadienį Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetas nepritarė R. Karbauskio siūlymui, tačiau Seimas perdavė šį klausimą darkart svarstyti Kultūros komitetui. Galutinis sprendimas dėl mokesčių sumažinimo turėtų būti priimtas antradienį vyksiančiame plenariniame Seimo posėdyje.

 

Menininkams siunčia žinią, kad jie šaliai nereikalingi

 

Dailininkė Nomeda Marčėnaitė teigia, kad ir iki šiol menininkams Lietuvoje gyventi buvo ne pyragai, o priėmus įstatymą dėl dvigubai išaugusių mokesčių „Sodrai“, dar ir siunčiama žinia, kad savo šaliai jie yra visiškai nereikalingi.

 

„Mano nuomone, Lietuva gali didžiuotis savo menininkais, jie išties gali garsinti šalį savo darbais. Menininkai – mūsų mažos šalies potencialas. Ir nors iki šiol mums buvo pakankamai sudėtinga išgyventi iš savo darbų, mes nesiskundėme. Mūsų šalyje tenka nuolat gyventi įtampoje – menininkams užkraunama per didelė mokesčių našta. Panašu, kad politikai tiesiog bando mus tyliai pribaigti“, - sako N. Marčėnaitė.

 

Mokesčiai didėja, bet socialinių garantijų neatsiranda

 

Vaikų knygų apie „Kakę Makę“ autorė ir dailininkė Lina Žutautė teigia, kad nors padidėję Sodros mokesčiai pateikiami kaip solidarumo mokesčiai su visais dirbančiaisiais, nutylima, kad realių socialinių garantijų menininkai neturi, nes, pavyzdžiui, ligos draudimas priklauso nuo darbo stažo, reguliarių mėnesio mokesčių mokėjimo ir t.t.

 

„Socialines garantijas gauna tik tie gyventojai, kurie moka įmokas reguliariai. Bet ar įmanomas reguliarus kūrybinis procesas? Ar įmanoma nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro penkias dienas per savaitę rašyti knygas? Tapyti? Šokti? Dainuoti? Toks mokesčių didinimas stumia menininką į visuomenės užribį, verčia jaustis nuolat apgaudinėjamu“, - sako ji.

 

„Sodros“ mokesčiai apskritai riboja autorių teises?

 

Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) duomenimis, Europos Sąjungos šalyse socialinio draudimo įmokos pajamoms už licencines autorines sutartis apskritai netaikomos, nes rašytojo – leidėjo santykiai nėra laikomi darbo santykiais.

 

„Didžiąją dalį literatūros, dailės, fotografijos ir kitų kūrinių autoriai sukuria savarankiškai, nebūdami susaistyti jokiais darbo santykiais su kūrinių naudotojais. Pasirašydamas autorinę licencinę sutartį, autoriaus teisių turėtojas tiesiog perduoda turtines teises naudoti kūrinį terminuotam laikotarpiui. O tai neturi nieko bendra su darbuotojo ir darbdavio santykiais“, - sako LLA prezidentas Remigijus Jokubauskas.

 

Jo teigimu, apmokestinus licencines autorines sutartis, sukurtas lietuviškasis precedentas, kad įmokas „Sodrai“, intelektinės nuosavybės paveldėtojų asmenyje, turi mokėti net Anapilin iškeliavę poetai, rašytojai ar kiti Lietuvos kūrėjai. Tokiu reguliavimu paminti konstituciniai nuosavybės teisių apsaugos ir asmenų lygiateisiškumo principai.

 

„Ar mokant „Sodros“ mokesčius, autorinės teisės visam laikotarpiui priklausytų tik leidyklai, kaip rašytojo darbdaviui? Ar autorius taptų leidyklos darbuotoju ir knygas turėtų leisti tik vienoje leidykloje? Mūsų nuomone, tokie mokesčiai apskritai riboja menininkų teises“, - teigia R. Jokubauskas.

 

Siūlo meną vertinti ne per eurų prizmę

 

Pasak R. Jokubausko, apskritai autorių mokesčiai „Sodrai“ turi būti vertinami ne tik per skaičiukų ir eurų prizmę, o per naudą, kurią lietuviškos knygos ir lietuvių autoriai duoda Lietuvai.

 

„Tai yra lietuviškos minties, žodžio, literatūros puoselėjimo ir išlikimo klausimas. Todėl džiaugiamės, kad jis buvo perkeltas į Kultūros komitetą, kuris pagal savo kompetenciją ir turėtų svarstyti. Visgi, išreiškiame susirūpinimą esama padėtimi – mokesčių klausimas jau pusmetį yra vilkinamas, o visiems autorių teisių turėtojams jis yra itin svarbus“, – teigia Remigijus Jokubauskas.

 

LLA duomenimis, per 2008–2015 m. knygų tiražas susitraukė 40 proc. – nuo 7,3 iki 4,3 mln. egz., ir panašiame lygyje laikosi iki šiol. Per minėtą laikotarpį egzempliorių skaičius vienam gyventojui sumažėjo nuo 2,2 iki 1,5 knygos, o vidutinis tiražas – nuo 1,6 iki 1,3 tūkst. egz.

 

„Jau ne vienerius metus lietuviškų knygų leidyba ritasi žemyn, o palikus galioti dabartinį įstatymą, ši situacija dar labiau pablogės. Statistika rodo, kad padidinti mokesčiai – PVM tarifas, autorinių honorarų prilyginimas darbo apmokestinimui – pabrangino knygas, jų tiražai kasmet traukiasi. Tad tikėtina, kad ir šis įstatymas padarytų daug žalos lietuviškų knygų leidybai, o kartu ir visai šalies kultūrai”, - nerimauja R. Jokubauskas.

 

Mažiau lietuvių kūrinių, daugiau – verstinės literatūros?

 

Jokubauskas pažymi, kad vidutiniu tiražu verstinė literatūra bene dvigubai pranoksta lietuvių autorių kūrinius (2015 m. verstinių knygų – 1,9 tūkst. egz., lietuvių autorių – 1 tūkst. egz.). Tai rodo, kad lietuvių autorių knygą jau dabar yra sudėtingiau išleisti nei užsienio. 

 

„Išaugusios išlaidos autoriniams honorarams dar labiau nusvertų leidybos apimčių pasiskirstymą verstinės literatūros naudai. Toks milžiniškas mokesčių didinimas kūrėjams lems dar spartesnį lietuviškos literatūros susitraukimą, o kartu mažės ir silpnės lietuvybė apskritai. Labai tikimės, kad Seimas valstybiškai, objektyviai sudėlios prioritetus ir nepasmerks lietuviškos kultūros bei Lietuvos autorių sunykimui“, – sako R. Jokubauskas.

„Savaitė Paryžiuje“ autorė Rachel Hore – apie pomėgį skaityti žodyną ir patarimus jauniems rašytojams

Romano „Savaitė Paryžiuje“ (iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė, išleido „Tyto alba”) autorė, britų rašytoja, bestselerių autorė Rachel Hore ilgus metus dirbo Londone leidybos srityje, vėliau su šeima persikraustė į Noridžą Norfolko grafystėje. R. Hore dėsto leidybą ir kūrybinį rašymą Rytų Anglijos universitete. Su vyru rašytoju D. J. Tayloru augina tris sūnus.

 

Rachel Hore garsėja kaip puiki pasakotoja, jos vis naujos knygos sulaukia didžiulio skaitytojų dėmesio ir apdovanojimų. Ji yra parašiusi romanus „Svajonių namas“, „Atminties sodas“, „Paslapčių kambarys“, „Artėjanti audra“ (2012-aisiais pateko į RONA Metų istorinių romanų trumpąjį sąrašą), „Tyli banga“ ir „Savaitė Paryžiuje“ (šis romanas – pirmas lietuvių kalba). Trečioji knyga „Vitražų meistro dukra“ (2010 m. RNA Metų meilės romanų trumpasis sąrašas), lietuviškai pasirodys liepos vidury. Paskutinė Rachel Hore knyga – „Namas Belvju soduose“ išleistas pernai rudenį. 

 

„Savaitė Paryžiuje“ – jaudinantis romanas apie motiną ir dukterį, apie tamsias šeimos paslaptis ir meilę, kuri rusena dešimtmečius. 

 

Romane – dvi pasakojimo linijos – istorinė ir šių laikų. 1937-aisiais Kitė, trokšdama tapti pianiste, iš Anglijos atvyksta į Paryžių. Jaunai, gražiai ir talentingai merginai puikiai sekasi – ji ne tik skambina pianinu, bet ir sutinka meilę. Bet prasidėjęs karas romantišką, žiburiuojantį miestą panardina į tamsą, baigiasi ir Kitės laimė. 

 

Po ketvirčio amžiaus Kitės duktė, talentinga jauna smuikininkė Fei, atvyksta su orkestru gastrolių į Paryžių. Miesto ji beveik nepažįsta, bet jis jai atrodo labai artimas, žadina prisiminimus, kiekviena gatvė veda į praeitį, kurios ji nepažįsta. 

 

Motinos namuose radusi seną kuprinę su Paryžiaus adresu, Fei pamažu pasineria į tamsias paslaptis ir ilgai slėptą tėvų praeitį. Savaitė Paryžiuje pakeičia Fei gyvenimą. Romano „Savaitė Paryžiuje“ autorę Rachel Hore kalbino tinklaraštininkas Jasas Singhas.

 

– Ar seniai pradėjote rašyti? 

 

– Vaikystėje susidomėjau rašymu daug skaitydama. Vėliau leidykloje redaguodama grožinius kūrinius. O rimtai ėmiau rašyti 2001 m., kai su šeima persikėlėme į Norfolką. 

 

– Ruošdamasi rašyti naują knygą, turbūt atliekate tiriamąjį darbą? Ką darote, kad pasakojimas būtų kuo autentiškesnis? 

 

– Iš pradžių skaitau to meto memuarus ir dienoraščius. Jeigu tik įmanoma, stengiuosi nuvykti į vietovę, kurioje rutuliojasi mano aprašomi įvykiai. Pastebėjau, kad naudinga pasiskaityti anuomet rašytų romanų, kad žinočiau, kaip kalba mano veikėjai ir išgirsčiau galvoje jų balsus. Mano užduotis – stengtis, kad pasakojimas skambėtų įtikinamai, todėl leidžiuosi į smulkiausias detales, tarkim, aprašau, kaip vyksta pokalbis telefonu. Nors kartais pakanka užsiminti apie skambutį, antraip rizikuoji nusismulkinti! Kažkuriuo metu pajunti, kad informacijos jau pakanka, ir duodi kelią vaizduotei. 

 

– Kodėl rašote istorinius romanus, užuot rašiusi tokius, kurie vyktų mūsų laikais? 

 

– Man įdomu pasigilinti į paprastų moterų gyvenimą. Girdime kone tik apie žymiausias istorines asmenybes, o aš stengiuosi užpildyti žinių spragas. Kartais mano veikėjai būna įkvėpti kadaise egzistavusių žmonių, pavyzdžiui, astronomo sesers iš „Paslapčių kambario“ prototipas – reali moteris, kadaise kartu su broliu tyrinėjusi dangaus kūnus.

 

– Savo tinklalapyje minėjote, kad visada, net vaikystėje, jautėte meilę anglų literatūrai. Kodėl universitete pasirinkote studijuoti istoriją? 

 

– Turėjau puikius istorijos mokytojus, įkvepiančius. Istoriją jie pateikdavo kaip jaudinantį pasakojimą, o štai anglų literatūra buvo dėstoma nelabai įdomiai. Be to, tuo metu, kai mokiausi, nebuvo galimybės vienu metu studijuoti abiejų dalykų. 

 

– Išvardinkite penkias savo visų laikų mylimiausias knygas. 

 

– Karaliaus Jokūbo Biblija, Shakespeare'o rinktiniai raštai (aš tikra nuoboda!), H. Alaino-Fournier „Didysis Molnas“ (nes joje sutelpa visas jaunystės skausmas ir palaima), „Namų apyvokos knyga“, kurią laikau vonioje ir nuolat pavartau, Trumpas Oksfordo anglų kalbos žodynas. 

 

– Kokios knygos neįstengėte baigti skaityti? 

 

– Donnos Tartt „Mažoji draugė“ – taip mėgavausi kiekvienu sakiniu, kad teko kuriam laikui padėti ją į šalį. 

 

– Kokie žanrai Jums artimiausi? 

 

– Visada traukė istorinės temos. Universitete irgi studijavau istoriją. Istorija – tai pasakojimas apie tai, kaip tapome tokie, kokie esame. 

 

– Ar yra žanrų, kurie Jums nemieli? 

 

– Kiti žanrai galbūt nedomina manęs kaip rašytojos, bet domina kaip skaitytoją.

 

– Kokius kitus darbus ar profesijas, be rašymo, esate išbandžiusi ar apsvarsčiusi? 

 

– Daugybę metų dirbau leidykloje ir dėsčiau universiteto studentams. Be to, išmokau paruošti puikų ledų desertą „Niujorkiečio šlovė“, studentavimo metais dirbdama padavėja amerikietiško stiliaus restorane. Kadaise svajojau tapti muziejaus kuratore – pati nežinau, kodėl ja netapau. 

 

– Koks pirmasis Jūsų išspausdintas kūrinys? 

 

– Kai buvau penkerių, vienas Honkongo laikraštis išspausdino mano piešinį „Mano namas Anglijoje“. Kiek pamenu, jokio atlygio negavau, mūsų bendradarbiavimas tuo ir baigėsi. 

 

– Ką patartumėte jauniems, pradedantiems rašytojams? 

 

– Daug skaityti. Ir, žinoma, rašyti. Nešiokitės su savimi bloknotą ir užsirašinėkite nugirstus pokalbius, situacijas, reakcijas, aprašinėkite matytus veidus. Skaitykite ir rašykite! 

 

Parengė: Emilija Ferdmanaitė

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/savaite-paryziuje-autore-rachel-hore-apie-pomegi-skaityti-zodyna-ir-patarimus-jauniems-rasytojams-286-820884

Knygos apie laimę autorius: didžiausios sėkmės gyvenime sulaukia narcizai

Britų tinklaraštininkas Ericas Barkeris beveik dešimtmetį skyrė aiškinimuisi, kodėl vienus žmones laimė ir sėkmė lydi labiau, kitus – mažiau, ir kas nulemia, kad vieni nuolat maudosi šlovės spinduliuose, o kiti – ne visai. Su autoriaus įžvalgomis apie laimę ir sėkmę britų internetiniame laikraštyje „The Independent“ supažindina gyvenimo būdo žurnalistė Kashmira Gander. 

 

Didžiausios sėkmės gyvenime sulaukia narcizai. Pasak straipsnio autorės, tai labiausiai nuvilianti E.Barkerio atskleista tiesa. Kad ir kaip būtų gaila, daugelis jo atradimų skaitytojams nepatiks. 

 

Siūlo įsiskaityti įdėmiau 

 

„Narcizams geriau sekasi pokalbiuose dėl darbo, jie padaro geresnį įspūdį per pirmą susitikimą ir yra dažniau perkeliami į vadovaujančias pozicijas, – sako knygą „Barking up the Wrong Tree“ (liet. atitikmuo – šuniui ant uodegos) pagal savo tinklaraštį tuo pačiu pavadinimu neseniai išleidęs E.Barkeris. – Labai nemalonu suvokti, kad, bent jau trumpalaikėje perspektyvoje, blogas elgesys gali duoti neblogų dividendų.“

 

Nuo 2009-ųjų vasaros nuodugniai gilinęsis į, nors ir subjektyvių, laimės ir sėkmės sampratų analizę, E.Barkeris padarė daugybę nepatogių atradimų. Pradėjo jis nuo pačių elementariausių klausimų, pavyzdžiui, ar tikrai geriems berniukams dangus, o blogiems – viskas, ar padlaižiavimas viršininkui tikrai suteikia daugiau šansų ir... – kaip čia tiksliau išsireiškus – ko, siekdami karjeros aukštumų, galėtume pasimokyti iš serijinių žudikų. 

 

Daugelio tėvų, vaikų ir šiaip asmenų, kurie su tuo niekada nesutiktų, nusivylimui, E.Barkeris teigia nustatęs, kad žmogaus buvimas klasės viršūnėje, priklausomai nuo jo gyvenimo tikslų, „realiame pasaulyje“ gali labai greitai netekti reikšmės. Tačiau, jei perspektyva tapti pasaulį pakeisiančiu milijardieriumi skaitytojui atrodo patraukli, E.Barkeris siūlo įdėmiau įsiskaityti į tai, ką jis rašo. 

 

Štai, pavyzdžiui, autorius atkreipia dėmesį į 1995 m. Bostono koledže (JAV) atliktą tyrimą. 14 metų buvo dokumentuojamas geriausiais įvertinimais koledžą baigusių studentų gyvenimas. Nieko nuostabaus – iš 81 tiriamojo net 90 proc. tapo kvalifikuotais darbuotojais, 40 proc. – įkopė į aukščiausias savo pasirinktų profesinių sričių pozicijas. Tačiau ko nors, kas iš tiesų sudrebintų pasaulį, iš jų nepadarė nė vienas.

 

Priešingai. Kitu tyrimu, kuriame peržvelgtos 700 milijonierių sėkmės istorijos, nustatyta, kad vidutinis jų vertinimas mokymo įstaigose buvo vos 2,9 balo (iš 4 galimų) ir kad mokydamiesi jie nei pasižymėjo išskirtiniu pažangumu, nei gebėjo kaip nors geriau nei kiti pasiruošti egzaminams. Iš kitų jie išsiskyrė tik tuo, kad nuolat laužydavo taisykles, o ši savybė, pasak E.Barkerio, paprastai retą kurį nulydi į akademinius padebesius. 

 

Stanfordo tęstinių studijų verslo mokykloje (JAV) atliktas tyrimas parodė, kad kopti karjeros laiptais labiau sekasi ne tiems, kurie sunkiai dirba, o tiems, kurie sugeba save tinkamai pateikti vadovui. O dar vienu tyrimu, kuris buvo atliktas Kalifornijos universitete Berklyje (JAV), nustatyta, kad mėginimai įtikti viršininkui niekada neatsiliepia neigiamai, net jei viršininkas supranta, kad toks elgesys visiškai nenuoširdus. 

 

„Filtruoti“ ir „nefiltruoti“ lyderiai 

 

Statant pėdas tvirtai ir užtikrintai, o ne tipenant ant pirštų galiukų, ir nebijant irtis prieš srovę taip pat galima užsitikrinti sėkmę. E.Barkeris šioje vietoje prašo skaitytojų prisiminti dabartinį JAV prezidentą Donaldą Trumpą, mat jo elgesys tiksliai atitinka vieną iš dviejų Harvardo universitete (JAV) atlikus tyrimą sudarytų modelių. Šio tyrimo medžiagoje teigiama, kad lyderius galima suskirstyti į dvi kategorijas: „filtruotus“ ir „nefiltruotus“.

 

„Filtruoti lyderiai yra nuodugniai patikrinti sistemos ir yra linkę išlaikyti status quo, – tekstą cituoja K.Gander. – Nefiltruoti lyderiai – tai tokie lyderiai, kuriems jokios įprastinės patikros neatliekamos; jie kaip verslininkai ar politikai, kurių rankose valdžia atsiduria atsitiktinai susiklosčius aplinkybėms. D.Trumpas – labiausiai nefiltruotas prezidentas, kokį tik Amerikai yra tekę matyti. Nefiltruoti lyderiai nežaidžia pagal taisykles. Tiesą sakant, jie tų taisyklių dažnai net nežino. Jų vadovavimo tarpsnis paprastai pasižymi gausingais pokyčiais, dažnai neigiamais, kartais teigiamais. D.Trumpas jau tikriausiai daugeliui įrodė, kad amerikiečiai nori pokyčių – ir jie jų, panašu, gaus. Kur tai nuves, bus matyt.“

 

Aforizmuose – tik dalis tiesos 

 

E.Barkerio žodžiuose žurnalistė teigia kol kas nematanti nieko paguodžiančio. Tačiau knygos autorius, pasak jos, atkakliai tvirtina, kad savo tyrimais anaiptol nesiekia visų mūsų paversti beširdžiais psichopatais ir nenori užtraukti jokio prakeiksmo tiems, kurie nėra nei narcizai, nei pataikūnai. Jo siekiai esą visiškai priešingi. Laimei, rašo K.Gander, jis bent jau nustatė, kad niekšeliu būti neapsimoka, jei darbovietėje ir taip apstu intrigantų, o atmosfera – sunkiai pakenčiama. Be to, jo teigimu, nors išlaikyti tarpusavio santykius yra svarbu, tai nėra neišvengiamybė – tai tik dalis visumos. E.Barkerio įsitikinimu, norint pasiekti šio to daugiau, reikėtų liautis nerimavus dėl visko, kas vyksta aplink – verčiau atkreipti dėmesį į tam tikrus savo ypatumus ir išmokti jais pasinaudoti.

 

„Iš prigimties esu intravertas, – sako jis, – tačiau žinojau, kad rašydamas knygą turėsiu bendrauti su žmonėmis ir prašyti jų pagalbos. Ketvirtajame skyriuje, kuriame nagrinėju visiems gerai žinomą aforizmą „svarbu ne tai, ką žinai, o tai, ką pažįsti“, išsamiai supažindinu su keliomis, kaip nurodoma akademiniuose tyrimuose, veiksmingiausiomis tinklų mezgimo technikomis. Aš pats jomis pasinaudojau, kai reikėjo užmegzti kontaktą su žmonėmis, kurių istorijas vėliau perpasakojau. Jei nebūčiau žinojęs šių gudrybių, būčiau neparengęs vienos iš labiausiai įkvepiančių ir įžvalgiausių knygos dalių.“ 

 

Susitaikyti su tuo, kad esi intravertas, o ne stengtis tai užmaskuoti, pasak E.Barkerio, yra svarbiausia jo išmokta pamoka. Norėdami geriau gyventi, tačiau nenorėdami sau pripažinti, kad yra intravertai, žmonės daro didžiausią klaidą, įsitikinęs jis.

 

„Dauguma žmonių neskiria laiko tam, kad įsigilintų į save. Jie tiksliai nežino nei savo stipriųjų, nei silpnųjų pusių, – atkreipia dėmesį E.Barkeris. – To nežinant, žmogui sunku įsivaizduoti, kokia aplinka būtų palankiausia jam atsiskleisti, kokie žmonės turėtų jį supti, kad padėtų jam kompensuoti savo trūkumus, ir į kuriuos savo gebėjimus jam reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį, kuriuos – patobulinti, o kuriuos – apskritai užmiršti.“ 

 

„Paaiškėjo, kad daugelis mums gerai žinomų aforizmų, susijusių su sėkme, yra mitai arba pusiau mitai, tačiau yra ir nemažai vertingos, gal net būtinos žinoti informacijos apie tai, kaip būti sėkmingiems, – teigia jis. – Sėkmingas gali būti kiekvienas, tačiau pradėti reikėtų nuo savęs – turime stengtis geriau save suprasti ir patys sau apsibrėžti, kas mums yra sėkmė.“

 

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-apie-laime-autorius-didziausios-sekmes-gyvenime-sulaukia-narcizai-286-821148

Naujai įsteigtą literatūros premiją „Prix America“ laimėjo banglentininko prisiminimai

Klasika jau vadinami banglentininko prisiminimai pirmadienį laimėjo naujai įsteigtą literatūros premiją „Prix America“ kaip geriausia knyga, išleista JAV arba parašyta apie Jungtines Valstijas.

 

Žurnalo „The New Yorker“ žurnalistas Williamas Finneganas už „Barbaro dienas“ (Barbarian Days), sulaukusias tokių recenzijų, apie kurias dauguma rašytojų gali tik pasvajoti, jau yra pelnęs Pulitzerio premiją. 

 

Naujienų agentūrai AFP jis sakė, kad knyga prasidėjo kaip neryžtingas „prisipažinimas“ apie jo slaptą idealios bangos amžinai ieškančio banglentininko gyvenimą. 

 

Žurnalas „The New York Review of Books“ pavadino ją „absoliučiai įtikinama džiaugsmo nerimtą temą traktuoti rimtai studija“.

 

Prancūzijoje skiriamos „Prix America“ vertinimo komisija su tuo sutiko ir paskelbė, kad jei ši knyga būtų apie „seksą ar narkotikus, ji būtų laikoma viena svariausių mūsų turimų knygų apie aistros poveikį, apsėdimo sūkurį, sunkumą atprasti nuo“ žalingų įpročių. 

 

65 metų W. Finneganas AFP sakė, kad jaučiasi „priblokštas laimėjęs su knyga (apie banglentes), kai aplink tiek didelių romanų“. 

 

„Nepaprastai džiaugiuosi. Galvoju, kad vertintojai suprato visą knygos ambiciją“, – sakė jis. 

 

Rašytojas pridūrė, kad 20 metų rašius knygą „sulaukti, kai kažkas pasako tau, kad tavo knyga yra literatūra ir skaitoma kaip grožinė literatūra, yra tiesiog nuostabu“. 

 

Premiją „Prix America“ skiria prancūzų literatūros žurnalas „America“, įkurtas atspindėti JAV valdant Donaldui Trumpui. 

 

Autorius sakė, kad knygos populiarumą iš dalies galėjo nulemti tai, kad jo pasakojimas baigiasi prieš D. Trumpo iškilimą į valdžią, kurį jis pavadino katastrofa.

 

Vertintojai W. Finneganą, kuris yra rašęs apie pilietinius karus Lotynų Amerikoje, Sudane ir Balkanuose, taip pat gyrė už aiškų Amerikos užsienio politikos poveikio supratimą. 

 

„Viena per knygą besidriekiančių gijų yra neįtikimas pažeminimų, kuriais JAV baudė tuos, kas nesutiko su jos pasaulio vizija, aprašymas“, – pridūrė komisija. 

 

W. Finneganas prieš tapdamas žurnalistu keliavo po pasaulį kaip banglentininkas entuziastas. Į žurnalistiką jis atėjo aprašęs, kaip mokė „spalvotuosius“ vaikus apartheido Pietų Afrikos Respublikoje (PAR). To darbo jis ėmėsi, kai banglenčių sportu užsiiminėjo Kapo pusiasalyje.

 

Jo kolegos iš „The New Yorker“ George'o Packerio gerai įvertinta knyga „Irimas“ (The Unwinding) apie „Amerikos valstybės audinio irimą“ taip pat buvo patekusi į „trumpąjį“ sąrašą.

 

 

Daugiau skaitykite: http://www.delfi.lt/veidai/kultura/naujai-isteigta-literaturos-premija-prix-america-laimejo-banglentininko-prisiminimai.d?id=75056864

 

Šaltinis: www.delfi.lt

A. J. Greimas: ką reiškia jūsų rabiniški ginčai?

Didžiulės, išsamios dvitomės monografijos „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“ pirmoji dalis – ant knygos sudarytojo filosofo Arūno Sverdiolo stalo. „Šią knygą laikome kertiniu, pačiu svarbiausiu 2017-ųjų, – A. J. Greimo metų, – akcentu“, – sako jis.

 

Pirmieji į rankas šį leidinį (leidykla „Baltos lankos“), turintį daugiau kaip 700 puslapių, šiandien paims „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo dalyviai. Jis bus populiarus ir tarp kitą savaitę prasidedančio pasaulinio semiotikų kongreso dalyvių. 

 

Pasak knygos sudarytojo, pirmajame tome – labai daug naujos medžiagos, atskleidžiančios A. J. Greimo asmenybę: jo paties autobiografiniai rašiniai, Lietuvoje beveik nežinomi interviu iš prancūziškų leidinių, laiškai, pirmą kartą pilnai pateikiami užrašyti pokalbiai su Sauliumi Žuku, įvairių žmonių atsiminimai, Thomo F. Brodeno studija apie A. J. Greimo metus Lietuvoje ir rašinys, skirtas jo pokarinei rezistencinei veiklai Paryžiuje.

 

Kitais metais turėtų pasirodyti antroji dvitomio dalis, kurioje bus susitelkta ties teorinėmis A. J. Greimo idėjomis. Yra jo paskaitų, kurios niekada nebuvo užrašytos – visiškai nauji, labai svarbūs tekstai. 

 

„Paskaitos įdomios tuo, kad yra gerokai paprastesnės nei jo raštai. O tai didelis dalykas, jei mėginote jį skaityti“, – nusijuokia prof. habil. dr. A. Sverdiolas. 

 

Taip pat antroje dalyje bus virtinė A. J. Greimo prancūzų mokinių tekstų, kurie atskleis, ką jiems reiškė Greimo semiotika ir kaip jie savarankiškai plėtojo jos idėjas. Bus ir lietuvių semiotikų tekstų A. J. Greimo tematika.

 

Pradėjo nuo kalbotyros 

 

Kaip paprastam skaitytojui paaiškintumėte, kas yra semiotika ir koks buvo A. J. Greimo kelias jos link? – DELFI klausė prof. A. Sverdiolo. 

 

Jis pradėjo nuo kalbotyros. Studijavo Grenoblyje, Romanas Jakobsonas jį laikė jaunu gabiu prancūzų kalbininku. 

 

Semiotiką paprasčiausia būtų suprasti kaip kalbotyros tęsinį. Jei galima tyrinėti fonemas, leksemas ar sakinius kaip prasmės vienetus, tai A. J. Greimas užsibrėžė įrodyti, kad egzistuoja ir dar didesnių vienetų – tekstų – vidiniai dėsningumai. Kitaip tariant, bendri principai, kaip tie tekstai randasi. 

 

Pateiksiu konkretų pavyzdį. Vladimiras Propas, tirdamas rusų stebuklines pasakas, aptiko 7 ar 8 formalius elementus, kurie pasikartoja bet kurioje pasakoje. A. J. Greimui ši teorija, savotiška pasakos „gramatika“, atrodė gera pradžia. Jis siekė ją sugriežtinti, sumažinti elementų skaičių, o svarbiausia – pritaikyti kiekvienam pasakojimui. Tad mokome studentus atpažinti ir iškelti gelmines logines struktūras, kurios glūdi bet kuriame tekste. 

 

Klasikinis A. J. Greimo darbas yra Guy de Maupassant‘o apsakymo „Du draugai“ studija. 6-7 puslapių kūriniui paskyrė ištisą knygą, kad išnarstytų visus siužeto, semiotiškai – generatyvinio tako, niuansus. 

 

Pasiekė tokių dalykų, kurių skaitytojas niekaip nepastebėtų: novelė apie du pokvailius bičiulius, karo metu išėjusius pažvejoti ir vokiečių sušaudytus, anot A. J. Greimo, yra pasakojimo apie Jėzaus Kristaus nukryžiavimą transpozicija. Visur įžvelgiamas nukryžiavimas dėl tikėjimo. Kitaip tariant, Kristaus auka yra šio pasakojimo gelminė struktūra.

 

Semiotikų sriuba 

 

A. J. Greimo šimtmetis įtrauktas į UNESCO minimų sukakčių sąrašą. Vienas jam skirtų renginių šiemet vyko net Peru!.. 

 

Lotynų Amerikoje A. J. Greimo semiotika gana populiari. Tarkime, Brazilijos semiotikos asociacija turi kelis tūkstančius narių. 

 

Kokia tokio populiarumo priežastis? 

 

Į savo universitetus lotynų amerikiečiai kviečia daug prancūzų, tarp jų yra ir A. J. Greimo mokinių. Jo metodologiją jie taip išplėtojo, kad dabar ten veikia semiotinių studijų programos, kokių nerasi ir Europos universitetuose. 

 

Šiaip jau A. J. Greimo semiotika populiari net Pietų Korėjoje, apskritai Tolimuosiuose Rytuose. 

 

Štai, prašau. O mėgstama pabrėžti, esą semiotika nepasiekė savo tikslų, nesugebėjo pakeisti tradicinės literatūrologijos... 

 

Iš tiesų A. J. Greimo ambicijos, kai kūrė savąjį metodą, buvo itin didelės. Jis manė, kad humanitariniams mokslams reikia tokio metodologinio pagrindo, kokiu gamtos mokslams yra matematika. Įsivaizduojate, kokia analogija?!

 

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/veidai/kultura/a-j-greimas-ka-reiskia-jusu-rabiniski-gincai.d?id=75021670

 

Šaltinis: www.delfi.lt

„Lietuva skaito!“ skaitymo virusas sklinda internete

Gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – švęsti garsiai ir plačiai jau tapo tradicija. Trečius metus iš eilės Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) ir Lietuvos spaustuvininkų asociacijos (LISPA) bendras projektas „Lietuva skaito!“ sulaukė didelio rašytojų ir visuomenės įsitraukimo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Lietuvaičiai noriai ir entuziastingai jungėsi prie šios lietuvių tautai ir kultūrai reikšmingos datos minėjimo, rinkosi kartu pasidžiaugti lietuviško žodžio skambesiu ir originalia lietuvių autorių kūryba.

 

Kvietė skaityti, kur bebūtum

 

Šiais metais vienos dienos skaitymo skatinimo akcija „Lietuva skaito!“ tapo ypač interaktyvi. Su šūkiu „Čia – skaitymo erdvė. Prisijunk!“ startavusi virtuali skaitymo platforma www.lietuvaskaito.lt kvietė visus tautiečius, esančius tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, imti į rankas išmaniuosius telefonus, planšetes ar sėsti prie kompiuterio ekrano ir skaityti. 

 

Šios e-skaitymo platformos dėka pavyko įgyvendinti 2017 m. akcijos tikslą – populiarinti jaunuosius lietuvių rašytojus. Portale www.lietuvaskaito.lt visų prisijungusių laukė net 46 kai kuriems jau gerai pažįstami, kai kuriems dar neatrasti jaunieji autoriai ir 161 jų tekstas. Čia skelbiamos prozos, poezijos, dramos kūrinių, literatūros vaikams ir paaugliams ištraukos tapo puikia galimybe susipažinti su jaunosios kartos lietuvių rašytojais (iki 32 metų), atrasti jų talentą ir naujas spalvas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje.

 

Tad visi, esantys ne Lietuvoje ar tiesiog negalėję dalyvauti gegužės 7-osios renginiuose, buvo laukiami e-skaitymo platformoje ir raginami skaityti, nesvarbu, kur bebūtų – autobuse, traukinyje, kavinėje, parke ar namuose. Tai sudarė sąlygas išplėsti akcijos ribas ir į šią skaitymo skatinimo iniciatyvą įtraukti Pasaulio lietuvių bendruomenę – jos nariai skaitė lietuviškus tekstus įvairiuose pasaulio kampeliuose.

 

Virtualus skaitymo virusas plito greitai

 

Dar prieš gegužės 7-ąją pasirodęs šiųmetis akcijos „Lietuva skaito!“ reklaminis filmukas it koks smagus virusas netruko pasklisti socialiniuose tinkluose (https://www.youtube.com/watch?v=tgWVYHA8BL8). Nuotaikingas video, pristatantis populiariausias skaitymo pozas, kvietė visus atrasti savąją – kokono, ciklopo, o gal išmaniojo lemūro? 

 

Filmukas linksmino savojo kino seanso laukiančius „Forum Cinemas“ žiūrovus, kėlė nuotaiką iš taško A į tašką B vykstantiems Vilniaus viešojo transporto keleiviams, pasitikdavo į knygynus „Vaga“ užsukančius knygų mylėtojus. 

 

Ir tai ne vienintelis dėmesį traukiantis akcentas akcijos „Lietuva skaito!“ pristatyme šiemet. Užsukusių į portalą www.lietuvaskaito.lt laukė linksmas komiksų kūrėjos Gerdos Jord komiksas, kuriame dailininkė pabandė originaliai atsakyti į klausimus: kas?, ko?, kam?, ką?, kuo? ir kur? skaito. Tai savotiškas pasakojimas apie knygą, jos kelionę istorijos vingiuose ir šiandienos aktualijose. 

 

Vilniuje – vieši skaitymai ir ne tik

 

Gegužės 7-ąją vilniečių ir miesto svečių laukė aibė įdomių kultūrinių renginių. Simboliška, kad šventinio sekmadienio, sutapusio su Motinos diena, minėjimą pradėjo IBBY Lietuvos skyriaus ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuojamas renginys šeimai „Skaitome Lietuvos šimtmečio knygas vaikams“. Jo metu buvo pristatytas 100 geriausių lietuviškų knygų vaikams ir paaugliams sąrašas. Dalies knygų ištraukos buvo dainuojamos, deklamuojamos, vaidinamos. Bibliotekos salę užpildė gausus būrys tėvelių su mažaisiais knygų skaitytojais, atėjusiais pažiūrėti aktorių Gedimino Storpirščio ir Neringos Varnelytės pasirodymo, padainuoti drauge su „Teatriuko“ kolektyvu, paklausyti aktoriaus Vaidoto Žitkaus ir jaunųjų skaitovų skaitymų, minti žinomo televizijos veido Loretos Sungailienės užduodamas mįsles.

 

Šventės estafetę perėmė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI) ir jų organizuojamas renginys „Klasikos skaitymai. Kazys Bradūnas“. Įstabių Vileišių rūmų kieme turėjusio vykti renginio nesugadino prastas oras – klasikos gerbėjai noriai rinkosi instituto viduje paklausyti Kazio Bradūno kūrybos. Novatorišką pasirodymą paruošė MC Mesijus (Žygimantas Kudirka), dainavo folkloro ansamblis „Dijūta“, rūmų viršuje vyko Sigutės Chlebinskaitės dirbtuvės vaikams. 

 

Poezijos gerbėjai sekmadienio popietę buvo dvigubai apdovanoti – Bernardinų sodo lankytojus džiugino iš garsiakalbių sklindančios jaunųjų poetų eilės, o nepabūgę lietaus rinkosi į „Terasa 360“. Nuostabūs nuo terasos stogo atsiveriantys Vilniaus senamiesčio vaizdai pasitiko jaunųjų poetų kūrybos skaitymus „Poezijos pokaitis“. Tyliai kapsint lietaus lašams ir skambant Lino Rupšlaukio trimito melodijoms savo kūrinių ištraukas skaitė Dovilė Bagdonaitė, Simonas Bernotas, Ramunė Brundzaitė, Nerijus Cibulskas, Žygimantas Kudirka, Paulius Norvila, Tomas Petrulis, Indrė Valantinaitė, Dovydas Grajauskas, Lina Buividavičiūtė.

 

Viešus jaunųjų rašytojų kūrybos skaitymus pratęsė „Paviljone“ vykęs „Prozos povakaris“. Šių dienų prozininkų – Marijaus Gailiaus, Povilo Šklėriaus, Ievos Toleikytės, Jurgos Tumasonytės, Sauliaus Vasiliausko, Akvilės Žilionytės, Kristinos Tamulevičiūtės – skaitomas ištraukas palydėjo Jono Juozo Valonio sukamų vinilų muzika.

 

Renginių dieną Vilniuje užbaigė „Drama iki vidurnakčio“. Kino teatre „Pasaka“ jaunųjų dramaturgių Teklės Kavtardzės, Dovilės Statkevičienės ir Vaivos Grainytės pjesių ištraukas skaitė ne tik jaunieji, bet ir daugumai jau gerai pažįstami aktoriai: Rimantas Bagdzevičius, Arūnas Vozbutas, Gediminas Rimeika, Gabija Urniežiūtė, Greta Grinevičiūtė ir kiti.

 

Leidėjų, rašytojų ir bibliotekų iniciatyvos netrūko

 

Prie akcijos noriai prisijungė ir knygų pristatymus bei kūrybos skaitymus organizavo patys rašytojai, leidėjai ir bibliotekos. Kauno miestas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną paminėjo jau gegužės 5-ąją – Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka organizavo „Knygos teatro“ skaitymus „Pakalnučių metai. 

 

Sekmadienio rytą Kauno pensionate „Gerumo namai“ eiles iš savo poezijos knygos „Sielos preliudai“ skaitė Silvija Beatričė Petkevičiūtė. Kartu su leidykla „Verslas ar Menas“ organizuotame renginyje neregė poetė dalijosi M. K. Čiurlioniui skirtais eilėraščiais ir pozityvą spinduliuojančiomis mintimis.

 

Vaikų rašytojas Tomas Dirgėla pakartojo pernai metais puikiai sutiktą iniciatyvą ir skaitė savo sukurtų personažų Tomo ir Domo nuotykių istorijas Vilniaus Žolyno vaikų socialinės globos namuose. Itin skaitomų knygučių vaikams autorius pasidalino ne tik savo kūryba, bet ir dovanomis – knygomis.

 

Gegužės 7-ąją švęsti ne vieną dieną, o visą mėnesį kvietė ir leidykla „Terra Publica“ – turas „Nemunu per Lietuvą“ ir gamtininko bei rašytojo Selemono Paltanavičiaus skaitymai pasiryžo aplankyti ne vieną Lietuvos miestą.

 

Akcijos rezultatai – džiuginantys 

 

Susumavus šių metų „Lietuva skaito!“ rezultatus beliko pasidžiaugti – skaitymo skatinimo akcijai skiriamas dėmesys neblėsta. Organizatorių renginiuose noriai dalyvauja ne tik rašytojai, bet ir lietuviškai literatūrai prijaučiantys skaitytojai, entuziastingai įsitraukia ir savo renginius pristato leidėjai, bibliotekos ir patys knygų autoriai.

 

Akcijos „Lietuva skaito!“ statistika:

 

Renginių skaičius - 18

Miestų skaičius - 11

Publikuoti jaunieji autoriai - 46

Renginiuose dalyvavę kūrėjai - 58

Renginių lankytojai - 700

Partneriai ir rėmėjai - 15

Paskelbti jaunųjų aturoių prozos, poezijos, vaikų ir jaunimo literatūros tekstai, pjesės - 161

„Lietuva skaito!“ Facebook paskyros sekėjai - 2400

„Lietuva skaito!“ Facebook paskyros pranešimai - 67

„Lietuva skaito!“ Facebook renginiai - 7

Facebook pranešimų parodymai naujienų sraute - 114000

„Lietuva skaito!“ vaizdo klipo parodymai Facebook naujienų sraute - 77000

„Lietuva skaito!“ vaizdo klipo peržiūros - 29000

Įkelti įrašai į „Lietuva skaito!“ Youtube kanalą - 23

„Lietuva skaito!“ reklaminio klipo parodymai Forum Cinemas kino teatruose - 14498

BNS pranešimai - 6

 

 

Daugiau apie akciją galima išgirsti ir paskaityti: 

 

 

Baigiami skelbti antrojo 2017 m. finansavimo konkurso rezultatai

Lietuvos kultūros taryba baigia skelbti antrojo 2017 m. finansavimo konkurso rezultatus. Dalinis finansavimas paskirtas architektūros, fotografijos, literatūros, muzikos, šokio, teatro ir tarpsritiniams projektams, taip pat Lietuvos nacionalinio paviljono 16-oje Venecijos architektūros bienalėje įgyvendinimui, menininkų rezidencijoms Lietuvoje bei Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių kapų ir palaidojimo vietas žyminčių paminklų tvarkymui. Iš viso šiame finansavimo etape 686 projektams paskirstyta apie 5 mln. eurų.

 

2017 m. į LKT dalinio finansavimo kreipėsi daugiau nei 2,5 tūkst. juridinių asmenų, kurie pateikė beveik 6 tūkst. iniciatyvų. Pateiktose paraiškose nurodytas kultūros ir meno projektų finansavimo poreikis sudarė daugiau nei 77 mln. eurų. Dalinis finansavimas šiais metais paskirtas 1782 projektams.

 

Dalinis finansavimas skirtas 15 architektūros projektų, jiems paskirstyti 126 tūkst. eurų. Finansuoti projektai bus įgyvendinami didžiuosiuose šalies miestuose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje bei Lygumuose, Pakruojo rajone. Dalinis finansavimas paskirtas trims leidybos, keturiems sklaidos Lietuvoje ir užsienyje, vienam edukaciniam ir dviem kultūros paveldo projektams, taip pat dviem parodoms ir trims kūrybinėms dirbtuvėms.

 

Finansuotos dvi dešimtys fotografijos projektų, jiems paskirstyta kiek daugiau nei 107 tūkst. eurų.  Dalini finansavimas skirtas devynioms fotografijų parodoms ir jų ciklams, penkiems leidybos ir kritinių refleksijų projektams. Dalinis finansavimas paskirtas ir Panevėžio tarptautinei fotografijos bienalei „Žmogus ir miestas“, edukacinių užsiėmimų ciklui, Lietuvos pristatymui Niujorko meno leidinių mugėje.

 

Literatūros srityje finansuoti 46 projektai, jiems paskirstyta 190 tūkst. eurų. Dvi trečiąsias finansuotų iniciatyvų sudaro leidybos projektai. Dalinis finansavimas paskirtas 17 verstinių ir 18 originalių, lietuviškų kūrinių, taip pat edukaciniams projektams, konferencijoms, sklaidai regionuose, leidiniams Brailio raštu.

 

Muzikos srities projektams paskirstyta kiek daugiau nei 390 tūkst. eurų, kurie paskirstyti 67 projektams. Didžioji finansuotų projektų dalis – apie du trečdalius – rengiama regionuose, projektai gana proporcingai pasiskirstę po visą šalį. Tradiciškai muzikos srities projektai pasižymi didele žanrine įvairove: nuo šiuolaikinės akademinės muzikos, nacionalinės klasikos, iki džiazo ir neakademinės muzikos. Tarp finansuotų projektų profesionalūs kūrybos projektai ir jų sklaida Lietuvoje, festivaliai ir leidybos projektai.

 

Dalinis finansavimas paskirtas 11 šokio projektų. Daugiausia finansuotas naujų spektaklių sukūrimas – planuojama, kad bus pristatytos penkių naujų šokio spektaklių premjeros. Finansavimas paskirtas ir keturiems jau sukurtų spektaklių sklaidos Lietuvoje ir vienam sklaidos užsienyje projektui. Šokio sričiai skirtomis lėšomis taip pat finansuotas XI tarptautiniam menų festivalis „Plartfotma“ ir Vyčio Jankausko šokio teatro dvidešimtmečio renginys.

 

Teatro sričiai šiame etape paskirstyta kiek daugiau nei 372 tūkst. eurų. Dalinis finansavimas skirtas 24 skirtingų spektaklių ir vienos pjesės sukūrimui, finansuoti trys festivaliai, 6 sklaidos Lietuvoje. Gastrolių į užsienį vyks Oskaro Koršunovo teatras, Eimunto Nekrošiaus Teatras „Meno fortas“, „Teatriukas“ ir teatras „Atviras ratas“. Be to, dalinis finansavimas paskirtas ir kritiniai minčiai – teatro kritiko Valdo Gedgaudo recenzijų rinktinės „Recenzijose sninga“ ir leidinio anglų kalba „Šiuolaikinis Lietuvos teatras. Vardai ir spektakliai“ leidybai. Iš viso šiame etape finansuotas 41 teatro srities projektas.

 

31 finansuotam tarpsritiniam projektui paskirstyta 185 tūkst. eurų. 11 iš finansuotų projektų – festivaliai. Projektai bus įgyvendinami Anykščiuose, Baibokuose, Kaune, Kėdainiuose, Naujasodyje, Palomenėje, Palūšėje, Plutiškėse, Rokiškyje, Šilutėje, Šiauliuose, Vilniuje ir Žagarėje.

 

Dalinis finansavimas paskirtas 11 menininkų rezidencijų Lietuvoje. Rezidencijose lankysis daugiausia tarpdisciplininio meno atstovai, taip pat fotografijos, literatūros, dailės, muzikos kūrėjai. Menininkų rezidencijos bus rengiamos Anykščiuose, Druskininkuose, Ežerėlyje, Klaipėdoje, Kaune, Kražiuose, Leipalingyje, Nidoje, Palangoje, Seirijuose, Širvintose, Veisiejuose, Vilniuje ir Vyžuonoje. Rezidencijų projektas šį karta paskirstyti 69 tūkst. eurų.

 

Lietuvos kultūros tarybos sprendimu 16-oje Venecijos architektūros bienalėje Lietuvai atstovaus Architektūros fondas su projektu „Nacionalinio paviljono statyba“. Šio projekto koncepcija rengta atsižvelgiant į tai, kad architektūros bienalė vyks Lietuvai minint valstybės atkūrimo šimtmetį. Pasak projekto rengėjų, projektas suvokiamas kaip šalį lokaliai ir globaliai vienijantis, architektūros praktikas analizuojantis procesas, ieškantis alternatyvių architektūros formų. Projekte keliami bendruomeniškumo, racionalumo, įsitraukimo klausimai, siekiant pasitikrinti kokiems žingsniams esame subrendę ir ar nacionalinio paviljono statyba šiandien vis dar aktuali. Pasirengti įgyvendinti Lietuvos nacionalinį paviljoną 16 - oje Venecijos architektūros bienalėje 2017 m. skirti 29 tūkst. eurų, o įgyvendinti projektą 2018 m. – 145 tūkst. eurų.

 

Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių kapų ir palaidojimo vietas žyminčių paminklų tvarkymui šiais metais paskirta kiek daugiau nei 60 tūkst. eurų, paskirstant juos keturiems projektams. Asociacija „Mes“ planuoja rengti ekspediciją į Rusiją ir Kazachstaną. Prie tremtinių ir politinių kalinių kapų tvarkymo šiemet prisijungia ir „Nepatogus kinas“ planuojantis ekspediciją „Lapteviečių pėdomis“. Populiarumo sulaukusi ir pripašinimą pelniusi Labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ iniciatyva „MISIJA SIBIRAS'17“ šiemet bus įgyvendinama Irkutske. O viešoji įstaiga „Bistrampolio dvaras“ lietuvių kapus planuota sutvarkyti Krasnojarsko, Altajaus, Irkutsko ir Buriatijos kraštuose.

 

Kartu su antrojo 2017 m. finansavimo konkurso pabaiga pasibaigė ir pirmoji Lietuvos kultūros tarybos kadencija. Per ketverius pirmosios kadencijos metus užregistruota apie 25 tūkst. paraiškų, finansuota beveik 8000 projektų, įvyko 302 Tarybos ir 346 ekspertų darbo grupių posėdžiai.

 

Pirmosios kadencijos Lietuvos kultūros tarybą sudarė: pirmininkė, kultūros vadybininkė Daina Urbanavičienė, menotyrininkė, Lietuvos mokslo premijos laureatė Rūta Janonienė, teatro kritikas Vaidas Jauniškis, muzikologė Jūratė Katinaitė, bibliotekininkė Rima Maselytė, architektas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Pempė, dailininkas Saulius Valius, tautinių mažumų atstovė, filosofė, dailės kritikė Pillė Veljataga, kultūros vadybininkas, muzikos edukologas Remigijus Vilys ir fotomenininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Stanislovas Žvirgždas. Naujosios kadencijos Lietuvos kultūros daryba darbą turėtų pradėti birželio pabaigoje.

2016 m. verstinių knygų ekspertų penketukas ir skaitytojų balsavimo rezultatai

2016-ųjų Metų verstine knyga skaitytojai išrinko Amino Maaloufo romaną „Pasiklydę“ (iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė. Žara, 2016).

LLVS ekspertai Jurga Katkuvienė, Marius Burokas, Audrius Ožalas ir Gediminas Pulokas iš ilgojo 2016 m. vertingų šiuolaikinės literatūros knygų sąrašo atrinko ir skelbia 2016 metų vertingiausių verstinių knygų penketuką:

  1. László Krasznahorkai. Priešinimosi melancholija. Iš vengrų kalbos vertė Vitas Agurkis (Kitos knygos).
  2. Günter Grass. Svogūno lupimas. Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
  3. Ruth Ozeki. Knyga laiko būčiai. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė (Baltos lankos).
  4. Luther Blissett. Q. Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė (Aukso žuvys).
  5. Tomas Tranströmer. Per svyruojantį pasaulį. Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

 

Metų verstinės knygos projekto tikslas – padėti skaitytojams, bibliotekoms, knygynams atsirinkti reikšmingus pasaulio literatūros kūrinius, nurodyti orientyrus didžiuliame spaudinių vandenyne, skatinti diskusijas apie perskaitytas knygas. Kartu siekiama pristatyti ir populiarinti grožinės literatūros vertėjo profesiją.

LLVS dėkoja projekto partnerei - Lietuvos nacionalinei bibliotekai, o už projekto sklaidą ir knygų populiarinimą norėtų padėkoti informacinei partnerei - LRT radijo programos „Klasika“ laidai „Ryto allegro“, elektroniniam portalui „15min“.

Poetui, vertėjui, literatūros kritikui D. Pocevičiui įteikta sostinės mero premija

Tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“ ketvirtadienį užsuko ir Vilniaus miesto rotušę, kur buvo įteikta Vilniaus miesto savivaldybės mero premija.

 

Šią premiją Remigijus Šimašius už knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“ įteikė poetui, vertėjui, literatūros kritikui Dariui Pocevičiui. Premijos dydis – 1000 eurų. 

 

R. Šimašius pastebėjo, kad „Poezijos pavasaryje“ ši premija teikiama poetui, bet ne už poezijos knygą. „Man atrodo, komisija išrinko labai gerai. Jei rašai apie miestą, ir rašai iš širdies, su meile, pastebi tokius dalykus, kurių kiti nepastebi, labai gerai. Premija už tokią knygą – manau, tai labai įdomus posūkis. Tad sveikinu sąlyginai poetinės knygos autorių ir noriu jam padėkoti už šią knygą, už šį darbą“, – sakė Vilniaus meras R. Šimašius. 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas poetas Antanas A. Jonynas pasidžiaugė, kad „Poezijos pavasario“ dalyviai kasmet susirenka į miesto rotušę. 

„Poezijos pavasaris“ pakankamai šlovina Vilnių“, – sakė A. A. Jonynas ir pristatė iš užsienio į festivalį atvykusius poetus. 

 

Padėkos kalboje laureatas atskleidė, kad Vilniaus reliktus tyrinėja labai nuoširdžiai, intensyviai – kiekvieną dieną vaikšto, keliauja po miestą. Radęs ką nors įdomaus, visada nori išsiaiškinti tos įdomybės istoriją, todėl vis traukia į archyvus. 

 

„Manau, apie Vilnių ar kurį nors kitą miestą daugiau pasako ne stori istorikų foliantai, kurie būna politizuoti, romantizuoti, o gyvoji istorija – tai, kas liko mūsų gatvėse, tarpuvartėse, ant namų sienų arba po jomis. Tai man yra labai svarbu. Būtų gerai, kad tie reliktai pasakytų apie miestą daugiau. Deja, jie yra nykstantys“, – pastebėjo D. Pocevičius. 

 

Anot jo, tuos reliktus naikina trys dalykai – visagalis laikas, muziejininkai ir valdininkai. 

 

„Apie laiką – visiems suprantama, aiškinti nereikia. Kodėl naikina muziejininkai? Todėl, kad jie, norėdami padaryti gerą darbą – išsaugoti kurį nors reliktą, išima jį iš viešosios erdvės ir nukiša į rūsius, archyvus, saugyklas ir jis tampa neprieinamas žmonėms. Jo kaip ir nebelieka“, – dėstė rašytojas. 

 

D. Pocevičius neslėpė savo ateities planų – rašo šios knygos tęsinį, taip pat planuoja parašyti knygą apie Vilniaus kavines. 

 

Lietuvių poetų išeivių vardu žodį tarė nuo 1999 m. Miunsteryje, Vokietijoje, gyvenanti Alicija Rybalko. 

 

Kelis Juditos Vaičiūnaitės, laikomos Vilniaus miesto poete, eilėraščius perskaitė aktorė Jūratė Vilūnaitė. Renginyje saksofonu grojo Janas Maksimovičius.

 

Šaltinis: http://www.delfi.lt/veidai/kultura/poetui-vertejui-literaturos-kritikui-d-poceviciui-iteikta-sostines-mero-premija.d?id=74750572

2017 m. I-ojo pusmečio Vertimų skatinimo programos rezultatai

BANDOMŲJŲ VERTIMŲ SKATINIMO PROGRAMOS 2017 METŲ I ETAPO REZULTATAI

 

  • Dalia Grinkevičiūtė. Ištrauka iš knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (ispanų k., vert. Margarita Santos Cuesta);
  • Undinė Radzevičiūtė. Ištrauka iš romano „Žuvys ir drakonai“ (slovėnų k., vert. Klemen Pisk);
  • Undinė Radzevičiūtė. Ištrauka iš romano „Žuvys ir drakonai“ (hebrajų k., vert. Olga Lempertaitė);
  • Dalia Staponkutė. Ištrauka iš knygos „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ (anglų k., vert. Romas Kinka);
  • Kristina Sabaliauskaitė. Ištrauka iš romano „Silva rerum“ (anglų k., vert. Romas Kinka);
  • Agnė Žagrakalytė. Ištrauka iš prozos knygos „Klara“ (lenkų k., vert. Zuzanna Mrozikowa);
  • Vincas Mykolaitis-Putinas. Ištrauka iš romano „Altorių šešėly“ (olandų k., vert. Anita van der Molen);
  • Rimantas Kmita. Ištrauka iš romano „Pietinia kronikas“ (ukrainų k., vert. Beatričė Beliavciv);
  • Markas Petuchauskas. Ištrauka iš knygos „Santarvės kaina“ (vokiečių k., vert. Markus Roduner);
  • Agnė Žagrakalytė. Ištrauka iš eilėraščių knygos „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (lenkų k., vert. Zuzanna Mrozikowa);
  • Eugenijus Ališanka. Pasirinktų eilėraščių vertimas (lenkų k., vert. Paulina Ciucka);
  • Birutė Jonuškaitė. Ištrauka iš romano „Maranta“ (ukrainų k., vert. Beatričė Beliavciv).

 

 

KNYGŲ VERTIMŲ SKATINIMO PROGRAMOS 2017 METŲ I ETAPO REZULTATAI

 

  • Dalia Grinkevičiūtė. „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (leidykla Peirene Press / Jungtinė Karalystė; anglų k., vert. Delija J. Valiukenas);
  • Undinė Radzevičiūtė. „Žuvys ir drakonai“ (leidykla SIA Apgāds Mansards/ Latvija; latvių k., vert. Dace Meiere);
  • Tomas Venclova ir Ellen Hinsey. „Magnetic North. Conversations with Tomas Venclova“ (leidykla Fundacja Zeszytów Literackich / Lenkija; lenkų k., vert. Maria Ochab);
  • Danutė Kalinauskaitė. „Skersvėjų namai“ (leidykla SIA Apgāds Mansards/ Latvija; latvių k., vert. Indra Brūvere-Darulienė);
  • Tomas Venclova ir Ellen Hinsey. „Magnetic North. Conversations with Tomas Venclova“ (leidykla Charitable Fund „Centre for Research of the history and culture of East European Jewry“ / Ukraina; ukrainų, vert. Vyacheslav Tsyba);
  • Algirdas Julius Greimas. „Apie dievus ir žmones: tautos atminties beieškant“ (leidykla Kyiv-Mohyla Academy Publishing House / Ukraina; ukrainų, vert. Vladyslav Prostsevichus);
  • Jurgis Kunčinas. „Tūla“ (leidykla B.Z. / Kroatija; kroatų, vert. Mirjana Bračko);
  • Giedra Radvilavičiūtė. „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (leidykla Disput d.o.o. / Kroatija; kroatų, vert. Mirjana Bračko);
  • Undinė Radzevičiūtė. „Žuvys ir drakonai“ (Panorama / Bulgarija; bulgarų, vert. Antonija Penčeva);
  • Undinė Radzevičiūtė. „Žuvys ir drakonai“ (Typotex Publishing Ltd./ Vengrija; vengrų, vert. Aranka Laczházi);
  • Renata Šerelytė. „Vardas tamsoje“ (Noir Press / Anglija; anglų k., vert. Marija Marcinkutė);
  • „Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas“ (Fundacja Centrum Architektury / Lenkija; lenkų k., vert. Kamil Pecela);
  • „Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas“ (Fundacja Centrum Architektury / Lenkija; lenkų k., vert. Kamil Pecela);
  • Tomas Saulius Kondrotas. „Žalčio žvilgsnis“ (leidykla Ivan Limbakh Publishing House / Rusija; rusų, vert. Tomas Čepaitis);
  • Autorių kolektyvas. „Gyvūnų pasaulis mitopoetinių atžvilgiu“ (leidykla LEGORUSSIA SAS / Italija; rusų, vert. Zavyalova Maria);
  • Vytautas Račickas. „Berniukai šoka breiką“ (leidykla The Old Lion Publishing House / Ukraina; ukrainų, vert. Dmytro Cherednychenko).

 

Šaltinis: http://lithuanianculture.lt/2017-m-i-ojo-pusmecio-vertimu-skatinimo-programos-rezultatai/

100 reikšmingiausių vaikų knygų: sąrašo viršūnėje – S. Nėris, S. Geda ir Maironis

Su nostalgija prisimenate vaikystėje skaitytas knygas: Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, Vytautės Žilinskaitės „Robotą ir peteliškę“ ar Vytės Nemunėlio „Meškiuką Rudnosiuką“? Šios trys ir dar 97 lietuviškos knygos pateko į Lietuvos šimtmečiui skirtą sąrašą „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“. 

 

Praeitų metų vasarą skaitančiajai suaugusiųjų bendruomenei buvo pateiktas 500 vaikų, paauglių ir jaunimo knygų, išleistų nuo XIX a. vidurio iki šių dienų, sąrašas. Juo remiantis buvo galima viešai virtualioje erdvėje pusę metų balsuoti už labiausiai įsiminusias, meniniu ir ugdomuoju požiūriu vertingas knygas. Rinkimuose dalyvavo beveik 2000 žmonių – 40 proc. jų sudarė mokytojai ir bibliotekininkai, taip pat aktyviai balsavo tėvai ir vaikų literatūros entuziastai. 

 

Atskirai už knygas balsavo ir šešiolika vaikų literatūros žinovų: vaikų literatūros dėstytojų ir doktorantų bei šia sritimi nuosekliai besidominčių mokytojų, bibliotekininkų, literatūrologų. Susumavus abiejų grupių vertinimus išrinktas lietuviškų vaikų ir paauglių knygų šimtukas. 

 

Žvilgtelėjus į sąrašą akivaizdu, kad ne veltui Lietuva vadinama lyrikų kraštu. Pirmajame sąrašo dešimtuke karaliauja eiliuoti tekstai – net 8 iš 10 pozicijų užima poezija, poemos ir eiliuotos pasakos, o pirmose vietose atsidūrė Salomėjos Nėries „Eglė Žalčių karalienė“, Sigito Gedos „Baltoji varnelė“ ir Maironio „Jūratė ir Kastytis“. Iš viso eiliuotų knygų į šimtuką pateko net 30. Likusios dvi knygos pirmajame dešimtuke yra pasakos. Toliau sąraše netrūksta realistinės prozos, liaudies pasakų ir smulkiosios tautosakos rinkinių, yra po vieną paveikslėlių ir pažintinę knygą. 

 

Net 65 sąrašo knygos yra išleistos sovietmečiu – tai daugeliui tikrai girdėta lietuvių vaikų literatūros klasika, sukurta Eduardo Mieželaičio, Ramutės Skučaitės, Kazio Sajos ir kitų. 14 knygų išleistos jau XXI a., likusios – XIX a. pabaigos, ikikarinės, tarpukario bei paskutiniojo XX a. dešimtmečio knygos. 

 

Seniausia sąrašo knyga – Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“ (1868); prie jos glaudžiasi Žemaitės „Rinkinėlis vaikams“ (1904), Vinco Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1905). O naujausios šimtuke atsidūrusios knygos – Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublika“ (2015) ir Rebekos Unos „Atjunk“ (2015).

 

 „Viena kita knyga turbūt jau laikytina literatūros istorija, kai kurios, net ir senesnės, tebėra aktualios ir skaitytinos vaikams šiandieną. Labai svarbu, kad jos būtų nuolat ir kokybiškai perleidžiamos“, – teigia projekto „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ iniciatorius dr. Kęstutis Urba. 

 

Tikėtina, kad išrinkti kūriniai bus pasitelkiami organizuojant įvairius renginius, konkursus, šventes Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimo metais ir taps orientyru ieškantiems laiko patikrintų, reikšmingų ir vertingų vaikų literatūros knygų. 

 

Projektą sumanė ir įgyvendino Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius bendradarbiaudamas su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Sąrašo pristatymą visuomenei gegužės 7 d., Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, tradicinės akcijos „Lietuva skaito“ metu, parėmė Lietuvos leidėjų asociacija. 

 

Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai 

 

1. Salomėja Nėris. EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ (1940) 

 

2. Sigitas Geda. BALTOJI VARNELĖ (1985) 

 

3. Maironis. JŪRATĖ IR KASTYTIS (1957) 

 

4. Vytė Nemunėlis. MEŠKIUKAS RUDNOSIUKAS (1939) 

 

5. Vytautas Petkevičius. GILĖS NUOTYKIAI YDŲ ŠALYJE (1964) 

 

6. Kazys Binkis. KIŠKIŲ SUKILIMAS (1937) 

 

7. Vytautė Žilinskaitė. KELIONĖ Į TANDADRIKĄ (1984) 

 

8. Kostas Kubilinskas. STOVI PASAKŲ NAMELIS: pasakų rinktinė (1974) 

 

9. Eduardas Mieželaitis. ZUIKIS PUIKIS (1949) 

 

10. Justinas Marcinkevičius. GRYBŲ KARAS (1958) 

 

11. Petras Cvirka. CUKRINIAI AVINĖLIAI (1935) 

 

12. GULBĖ KARALIAUS PATI: lietuvių liaudies pasakos (sud. Aldona Liobytė, 1963) 

 

13. Vytautė Žilinskaitė. ROBOTAS IR PETELIŠKĖ (1978) 

 

14. Martynas Vainilaitis. BRUKNELĖ (1991) 

 

15. Jonas Biliūnas. KLIUDŽIAU (1987) 

 

16. Kazys Binkis. ATŽALYNAS (1938) 

 

17. Vytautas V. Landsbergis. ARKLIO DOMINYKO MEILĖ (2004) 

 

18. GYVASIS VANDUO: lietuvių liaudies stebuklinės pasakos (sud. Bronislava Kerbelytė, 1989) 

 

19. Salomėja Nėris. SENELĖS PASAKA (1950) 

 

20. SUŽEISTAS VĖJAS: lietuvių liaudies mitologinės sakmės (sud. Norbertas Vėlius, 1987) 

 

21. Vytautas V. Landsbergis. OBUOLIŲ PASAKOS (1999) 

 

22. Vytautas Račickas. ZUIKA PADŪKĖLIS (1985) 

 

23. Šatrijos Ragana. IRKOS TRAGEDIJA (1977) 

 

24. Anzelmas Matutis. MARGASPALVĖ GENIO KALVĖ: eilėraščių rinktinė (1980) 

 

25. Kęstutis Kasparavičius. KVAILOS ISTORIJOS (2005) 

 

26. Vincas Pietaris. LAPĖS GYVENIMAS IR MIRTIS (1930) 

 

27. Lina Žutautė. KAKĖ MAKĖ IR NETVARKOS NYKŠTUKAS (2010) 

 

28. Kazys Boruta. DANGUS GRIŪVA (1955) 

 

29. Janina Degutytė. PELĖDŽIUKO SAPNAS (1969) 

 

30. Jonas Avyžius. AŠTUONETAS IŠ TREPSĖS NAMŲ (1967) 

 

31. Vytautas Petkevičius. KODĖLČIUS (1974) 

 

32. Janina Degutytė. BALTAS GULBIŲ SOSTAS (1984) 

 

33. Jonas Biliūnas. JONIUKAS (1948) 

 

34. Justinas Marcinkevičius. LAUKINĖ KRIAUŠĖ: rinktinė (1973) 

 

35. Kazys Saja. EI, SLĖPKITĖS! (1971) 

 

36. Vytautas Misevičius. DANUKO DUNDULIUKO NUOTYKIAI (1979) 

 

37. MENU MĮSLĘ KETURGYSLĘ: lietuvių liaudies mįslės (1970) 

 

38. LIETUVIŠKOS PASAKOS (iš Jono Basanavičiaus rinkinių vaikams paruošė Jonas Stukas, 1969) 

 

39. Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. DVYLIKA BROLIŲ JUODVARNIAIS LAKSČIUSIŲ (1932) 

 

40. Violeta Palčinskaitė. NAMAI NAMUČIAI (1977) 

 

41. Vytautas Tamulaitis. SKRUZDĖLYTĖS GREITUTĖS NUOTYKIAI (1935) 

 

42. Gendrutis Morkūnas. IŠ NUOMŠIKO GYVENIMO (2010) 

 

43. Petras Cvirka. NEMUNO ŠALIES PASAKOS (1948) 

 

44. Bitė Vilimaitė. ROJAUS OBUOLIUKAI (1981) 

 

45. Motiejus Valančius. VAIKŲ KNYGELĖ (1868) 

 

46. Gendrutis Morkūnas. BLUSYNO PASAKOJIMAI (2008) 

 

47. Juozas Erlickas. BILIETAS IŠ DANGAUS, ARBA JONO GRIGO KELIONĖ (1990) 

 

48. ČIR VIR VIR PAVASARIS: smulkioji lietuvių tautosaka (1971) 

 

49. Martynas Vainilaitis. EŽIO NAMAS (1967) 

 

50. Justinas Marcinkevičius. VORO VESTUVĖS (1973) 

 

51. Vytautas Bubnys. ARBERONAS (1969) 

 

52. Juozas Erlickas. BOBUTĖ IŠ PARYŽIAUS, ARBA LAKŠTINGALA ZARASUOSE (1995) 

 

53. Kazys Jakubėnas. ABĖCĖLĖ (1958) 

 

54. Antanas Vienuolis. UŽKEIKTIEJI VIENUOLIAI (1950) 

 

55. Algimantas Zurba. ŠIMTADIENIS (1975) 

 

56. Vytautas V. Landsbergis. RUDNOSIUKO ISTORIJOS (1993) 

 

57. Martynas Vainilaitis. MANO VOLUNGĖLĖ: rinktinė (1975) 

 

58. Kostas Kubilinskas. VARLĖ KARALIENĖ (1962) 

 

59. Lazdynų Pelėda. MOTULĖ PAVILIOJO (1951) 

 

60. Vytautas Račickas. ŠLEPETĖ (1996) 

 

61. Kostas Kubilinskas. LEDINUKAS (1971) 

 

62. Petras Tarasenka. UŽBURTI LOBIAI (1956) 

 

63. Ramutė Skučaitė. ŽVANGUČIAI: rinktinė (1976) 

 

64. Jonas Avyžius. BARDO NUOTYKIAI IR ŽYGIAI (1987) 

 

65. Pranas Mašiotas. KAI KNYGAS DRAUDĖ: apysakos ir apsakymai (sud. Kęstutis Urba, 1993) 

 

66. Kazys Saja. BŪRIMAS OBUOLIO SĖKLOM (1985) 

 

67. Gendrutis Morkūnas. GRĮŽIMO ISTORIJA (2007) 

 

68. UŽBURTA KARALYSTĖ: lietuvių liaudies pasakos (1957) 

 

69. Kazys Saja. KLUMPĖS (1958) 

 

70. Vytautė Žilinskaitė. MELAGIŲ PILIS (1968) 

 

71. Gintaras Beresnevičius. KAUKUČIAI IR VARINIS ŠERNAS (2007) 

 

72. Aloyzas Každailis. LAIVAI IR JŪRININKAI (1981) 

 

73. Kristina Gudonytė. BLOGOS MERGAITĖS DIENORAŠTIS (2009) 

 

74. Kazys Boruta. JURGIO PAKETURIO KLAJONĖS (1963) 

 

75. Žemaitė. KAIP JONELIS RAIDES PAŽINO (1966) 

 

76. Aldona Liobytė. APIE NARSIĄ VILNIAUS MERGAITĘ IR GALVAŽUDĮ ŽALIABARZDĮ (1970) 

 

77. Bronė Buivydaitė. AUKSINIS BATELIS (1936) 

 

78. Violeta Palčinskaitė. AŠ VEJUOS VASARĄ: pjesių rinktinė (1982) 

 

79. Balys Sruoga. GIESMĖ APIE GEDIMINĄ (1938) 

 

80. Pranas Mašiotas. IR AŠ MAŽAS BUVAU: kūrybos rinktinė (sud. Vincas Auryla, 1956) 

 

81. Kęstutis Kasparavičius. DINGĘS PAVEIKSLAS (2007) 

 

82. Anzelmas Matutis. GIRIOS TELEVIZORIUS (1973) 

 

83. Žemaitė. RINKINĖLIS VAIKAMS (1904) 

 

84. Aldona Liobytė. KUPRIUKAS MUZIKANTAS: pjesių rinktinė (1984) 

 

85. Mykolas Sluckis. GERI NAMAI (1955) 

 

86. Antanas Vaičiulaitis. PASAKOS (1989) 

 

87. Vytautas Petkevičius. DIDYSIS MEDŽIOTOJAS MIKAS PUPKUS (1969) 

 

88. Renata Šerelytė. KRAKATUKŲ PIEVELĖ (2007) 

 

89. Petras Tarasenka. PABĖGIMAS (1957) 

 

90. Violeta Palčinskaitė. SENAMIESČIO LĖLĖS (1987) 

 

91. Alma Karosaitė. ASILĖLIS (1999) 

 

92. Ramutė Skučaitė. LAIŠKAS SEKMADIENIUI (1998) 

 

93. Jurga Ivanauskaitė. STEBUKLINGA SPANGUOLĖ (1991) 

 

94. Salomėja Nėris. BALTAIS TAKELIAIS BĖGA SAULYTĖ (1956) 

 

95. Akvilina Cicėnaitė. NIUJORKO RESPUBLIKA (2015) 

 

96. Vaižgantas. ALEKSIUKAS IR MOTUTĖ (1976) 

 

97. Ramutė Skučaitė. TAKELIS IŠ NAUJO: rinktinė (2001) 

 

98. Rebeka Una. ATJUNK (2015) 

 

99. Vytautas Petkevičius. SIEKSNIS SPRINDŽIO VAIKAS (1966) 

 

100. Rimantas Černiauskas. SLIEKO PASAKA (2007)

 

 

 

Šaltinis: „15min.lt

 

Daugiau skaitykite paspaudę šią nuorodą. 

Artėja gegužės 7 d. – kviečiame skaityti kartu

 „Lietuva skaito!“ – tai visuomeninis renginys ir vienos dienos skaitymo skatinimo akcija gegužės 7 d., kada  Lietuva mini Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. 

 

Akcijos rengėjai kviečia lietuvius ir lietuviškai kalbančius pasaulio piliečius imti į rankas lietuvišką knygą ir skaityti kartu. „Lietuva skaito!“ akcija vyksta visur, kur tik galime rasti lietuvišką knygą ir skaitytoją, kviečia skaityti, deklamuoti ir dainuoti kūrinius kartu su rašytojais ir atlikėjais.

 

Organizatoriai Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) ir Lietuvos spaustuvininkų asociacija (LISPA) jau trečius metus kviečia dalintis skaitymo virusu, nepaisyti geografinių šalių sienų, amžiaus ar pilietybės cenzo. Šiais metais gegužės 7-ąją minėsime ir švęsime pirmąjį gegužės sekmadienį kartu su Mamos diena.

  

Kaip ir kasmet, akcija tikisi didelio visuomenės įsitraukimo ir žiniasklaidos dėmesio. Džiaugiamės, kad turime galimybę kurti, rašyti ir leisti gimtąja kalba parašytas knygas ir jas skaityti.

 

Akcijos organizatoriai kviečia leidėjus, bibliotekas, socialines organizacijas, pasaulio lietuvių bendruomenę prisijungti ir įtraukti savo skaitymų renginius į bendrą „Lietuva skaito!“ akcijos renginių programą. 

 

2017 m. akcijos „Lietuva skaito!“ šūkis:    Čia – skaitymų erdvė. Prisijunk!

2017 m. akcijos „Lietuva skaito!“ tikslas: populiarinti jaunųjų Lietuvos rašytojų kūrybą ir skatinti šią kūrybą. 

 

Artimiausiu metu startuos ir e-skaitymo platforma jauniesiems autoriams bei jų kūriniams (atrinkti 43 autoriai) populiarinti. Čia skaitytojai ras:

  • Skaitymo erdvę: pristatomi pagal tematikas suskirstyti jaunųjų rašytojų kūriniai ir autorių pristatymai:
    „Poezijos pokaitis“ (eilės);  „Prozos povakaris“ (esė, apsakymai, apysakos, novelės ir romanai); „Drama iki vidurnakčio“ (pjesės); „Tik vaikams“ (kūriniai mažiesiems skaitytojams); „Skaitymas veža!“ (skaitiniai paaugliams).
  • Renginių programą: Vilniuje organizuojami 5 pagrindiniai akcijos renginiai, tačiau skelbiamos visos iniciatyvos ir renginiai, socialinės akcijos ir kt.  
  • Gerdos Jord komiksą: pasakojimas apie knygą ir skaitymą istorijos vingiuose ir šiandien.
  • Sveikinimą mamoms poetės eilėmis.
  • Video archyvą: skelbiami smagūs akcijos reklaminiai filmukai, užsienyje reziduojančių autorių iniciatyva nufilmuoti jų kūrinių skaitymai ir kt.
  • Informaciją apie akciją: praėjusių metų renginių programas, organizatorius, partnerius, rėmėjus, nuotraukų galeriją.  

 

Renginiai

Organizuojami 5 pagrindiniai renginiai Vilniuje: 

  • 12 val. – „Skaitome Lietuvos šimtmečio knygas vaikams“, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Gedimino pr. 51). Organizuoja IBBY (Tarptautinė vaikų ir jaunimo knygos taryba) Lietuvos skyrius.
  • 13 val. – „Klasikos skaitymai. Kazys Bradūnas“, Vileišių rūmų kiemas (Antakalnio g. 6). Organizuoja Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI).
  • 16 val. – „Poezijos pokaitis“ – jaunųjų poetų kūrinių skaitymai, „Terasa 360“ (Palangos g. 4). Organizuoja LLA. 
  • 18 val. – „Prozos povakaris“ – jaunųjų prozininkų kūrinių skaitymai, „Paviljonas“ (Pylimo g. 21B). Organizuoja LLA. 
  • 20 val. – „Drama iki vidurnakčio“ – aktoriai skaito jaunųjų dramaturgų kūrinius, kino teatras „Pasaka“ (Šv. Ignoto g. 4/3). Organizuoja LLA.

 

Rezultatai

2016 m.: http://www.lla.lt/lt/Veikla/lietuva_skaito

2015 m.: http://www.lla.lt/uploads/documents/Lietuva%20skaito%202015%20rezultatai.pdf

 

Kontaktinis asmuo: Gražvilė Lukoševičiūtė (LLA) 8 63739123, grazvile@lla.lt

Išrinkta nauja Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdyba

Kasmetiniame Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos narių visuotiniame susirinkime šiemet ne tik pristatyti praėjusių metų veiklos rezultatai, bet ir patvirtinta nauja asociacijos valdyba. Slaptu balsavimu išrinkta vienuolikos narių asociacijos valdyba, kurioje šiais metais ir penki nauji veidai. Tai aukštojo mokslo atstovai, Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakulteto prodekanė Jūratė Cravetto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno vadybos skyriaus vedėjas Andrius Juškys. Tarp naujų valdybos narių architektūrologė, Kūrybinių industrijų parko „Architektūros centras“ vadovė Aida Štelbienė, Vilniaus Rotušės ir Trakų Vokės dvaro valdytoja Ieva Šiušaitė bei septyniolikos metų patirtį dizaino sektoriuje sukaupusi ir lietuvišką dizainą sėkmingai užsienyje pristatanti Eglė Opeikienė, „March Design Studio“ bendra-įkūrėja.

 

Antrai kadencijai valdyboje išrinkta Živilė Diawara – menų fabriko „Loftas“ bendra-įkūrėja, kūrybinių industrijų konferencijos „What‘s Next“ organizatorė bei viena iš Lietuvos muzikos verslo asociacijos steigėjų. Valdyboje taip pat lieka Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro direktorius, parodų tarptautiniuose dizaino renginiuose iniciatorius ir vadovas Marius Urbanavičius, inovacijų ir kūrybinio proceso valdymo ekspertas Žilvinas Jančoras, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Aida V. Dobkevičiūtė bei menotyrininkė, socialinių meno projektų ekspertė Roma Survilienė. Nepriklausomų prodiuserių asociacijos valdybos pirmininkas ir kino gamybos įmonės „Artbox“ įkūrėjas Kęstutis Drazdauskas valdyboje darbuosis jau ketvirtą kadenciją, jis išrinktas ir asociacijos valdybos pirmininku.

 

Pasak naujosios valdybos pirmininko Kęstučio Drazdausko, 2016 metai asociacijai buvo itin sėkmingi, organizacija tapo dviejų tarptautinių tinklų – inovacijas kultūros srityje skatinančio „N.I.C.E” (Network for Innovations in Culture and Creativity in Europe) ir Europos kūrybinio verslo tinklo (European Creative Business Network) nare. Ženkliai išsiplėtė ir asociacijos projektinė veikla – sėkmingai įvykdyti tarptautiniai ir nacionaliniai projektai, skirti ne tik šalies kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriaus kompetencijų kėlimui, tarpsektorinių partnerysčių skatinimui, bet ir Baltijos jūros regiono šalių kūrybinių industrijų tinklaveikos stiprinimui.

 

Siekiant suburti ekspertus iš skirtingų kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektorių ir užtikrinti kokybišką asociacijos strategijos formavimą bei valdymą, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdyba renkama kas dvejus metus. Valdyba ne tik nubrėžia asociacijos veiklos gaires, bet ir atstovauja asociacijos narių interesus, tarp kurių – aukštosios mokyklos ir kolegijos, sektorinės kūrybinių industrijų asociacijos, kūrybinio verslo įmonės, menų inkubatoriai, klasteriai bei kultūros organizacijos. 

Lietuvė iliustratorė A. Lesauskaitė pasaulyje pristatoma sėkmės pavyzdžiu

Viename svarbiausių Europos reklamos rinkos renginių, Londone vykusioje konferencijoje „Advertising Week Europe“ ant scenos šiemet matėme ir lietuvę. Iliustratorė Akvilė Lesauskaitė, dirbanti su pasaulinio lygio prekės ženklais, ir sparčiai auginanti savo sekėjų auditoriją socialiniame tinkle „Instagram“, dalinosi savo patirtimi, kaip jai pavyko būti pastebėtai tarp milžiniško konkurentų būrio. 

 

 

Konferencijoje „Advertising Week Europe“ Jūs dalyvavote kaip „Tribe“ platformos sėkmės pavyzdys. Gal galite daugiau papasakoti apie šią platformą? Ko reikia, kad sėkmingai galėtumėte ja pasinaudoti? 

 

„Tribe“ platforma skirta nuomonės lyderiams (angl. influencers), aplink save socialiniuose tinkluose subūrusiems skaitytojų auditoriją, bei prekės ženklams, norintiems pasiekti naujus rinkodaros kanalus. Nuomonės lyderių netrūksta ir Lietuvoje – ne viena ir ne dvi įžymybės ima honorarus už reklamuojamus produktus ar paslaugas savo „Facebook“ kanale. Pirminė interneto nuomonės lyderio asociacija visada buvo žinomas asmuo ar sekamas tinklaraštininkas. „Tribe“ keičia šį suvokimą, nuomonės lyderiams priskirdami turinio kūrėjo statusą, ir įtraukdami į šią kategoriją blogerius, vlogerius, „Instagram“ turinio kūrėjus, iliustratorius, animatorius, koliažų kūrėjus ir t.t. 

 

 

Tarp Jūsų klientų - „KIKO Milano“, „Magnum“, „Mandarin Oriental“, „Moët & Chandon“, „Selfridges“. Kaip pavyko pradėti bendradarbiauti su tokiais garsiais prekės ženklais? Pagal ką jie atsirenka turinio autorius ir kaip apskritai užsimezgė pirmas kontaktas?

 

Šie dideli vardai neatsirado iš karto – po tapybos studijų Lietuvoje ir Italijoje praėjo geri penkeri metai, per kuriuos mokiausi verslo, dirbau viešųjų ryšių sferoje ir taip sėmiausi patirties, kuri ypač praverčia dabar, dirbant su komerciniais ženklais. Kadangi nepriklausau jokiai iliustracijų agentūrai ar meno galerijai, kaip ir bet kurį kitą dailininką, mane susiranda internete, socialiniuose tinkluose, apie darbus perskaito spaudoje, pamato parodose, o kartais tiesiog išgirsta iš pažįstamų rekomendacijų.

 

Kiekvienas prekės ženklas turi skirtingą kūrybinę užduotį, vis kitokius lūkesčius ir poreikius - štai, pavyzdžiui, šiemet 20 metų, kai įkurta „KIKO Milano“ kosmetikos kompanija. Nusprendę išsiųsti dovanų rinkinius grožio tinklaraštininkėms (Zoella, Lily Pebbles ir kt.), jie į mane kreipėsi, kad akvarele sukurčiau dešimt portretų. „Mandarin Oriental“ viešbutis, esantis Londono Knightsbridge rajone, atnaujindamas savo kambarių interjerą, mano iliustruotą viešbučio fasadą aukso gijomis išsiuvinėjo ant drobinių rankšluosčių. Tai turbūt pirmas toks projektas, kai mano iliustracija įgyja kitą pavidalą ir yra perdirbama. Tačiau būtent tokia dinamika ir žavi, nes su kiekviena nauja užduotimi – vis kitas iššūkis. Na, o „Selfridges“ eskizas, reklamuojantis Motinos dieną, kuri Didžiojoje Britanijoje buvo kovo 26 d., buvo skirtas tik mano pačios „Instagram“ auditorijai, šio tikslas – reklamuoti vieną didžiausių Londono universalinių parduotuvių mano platformoje.

 

Tokia, beje, pagrindinė „Tribe“ platformos idėja – šiais laikais kiekvienas gali tapti mikro-leidėju, svarbiausia – turėti priėjimą prie technologijų, savo nuomonę ir nuoširdų, unikalų turinį. Tai anaiptol nereiškia, kad daugybė asmeninių kanalų ims varžytis su naujienų portalais – greičiau jau tai kitoks, nišinis interneto turinio formatas.

 

 

Dabar dažnai kalbama apie tai, kad komunikacijoje vaizdas nugali tekstą. Ar Jūs, kaip iliustratorė, irgi pastebite šią tendenciją: ar daugėja prekės ženklų, kurie savo istorijas nori pasakoti vaizdais?

 

Vaizdas visada buvo ypač stipri komunikacijos dalis, bet taip, pastaruoju metu prekės ženklai dar labiau gręžiasi į vizualios komunikacijos svarbą, stengdamiesi kurti stiprią, įtaigią, emocijas provokuojančią žinutę savo reklamose ar socialiniuose tinkluose. Eroje, kurioje dominuoja vaizdo perteklius ir neaprėpiamas vaizdų bei informacijos skaičius, prekės ženklas, norintis būti pastebėtas, ieško būdų, kaip išsiskirti. Kartais prekės ženklas ir interneto vartotojas sujungia jėgas, formatai susiniveliuoja: puikus pavyzdys prieš porą savaičių „Gucci“ mados namų sukurtas projektas savo „Instagram“ paskyroje, susilaukęs didžiulio dėmesio internete. Šiam jie pasitelkė memus kuriančius interneto vartotojus. Tai, kas metų metus laikyta humoro portalo turiniu, staiga prasiveržė į pirmąsias kūrybiško turinio eiles.

 

Kažkada iliustracija buvo pagrindinis vaizdų žurnalams bei spaudai šaltinis, kol jos nepakeitė fotografija. Nors ši yra dominuojanti, bet taip, pastebiu, kad vis daugiau prekės ženklų noriai imasi bendradarbiavimo su iliustratoriais, ypač tie, kurie pieštų ar tapytų vaizdų savo reklamose ligi šiol nenaudojo. Pati daugiausiai dirbu ne su privačiais klientais, o tik su prekės ženklais, kai kuriems iš jų darbas su iliustratoriumi - ne vienkartinis projektas, kasmet su nauja kampanija jie ieško ir atranda naujus kūrėjus.

 

 

Šiuo metu Jūsų klientai - tik užsienio įmonės, ar dirbate ir su lietuviškais prekės ženklais?

 

Esu sukūrusi iliustracijas „Gimtojo žodžio“ leidyklai, kurios dabar naudojamos kalbos vadovėlyje penktokams, iliustravau Agnės Gilytės 2016 metų „Stilingos asmenybės kalendorių“, šiuo metu kaip tik baigiu kurti iliustracijas vienos žinomos leidyklos knygai Lietuvoje. Tačiau kad ir kaip norėčiau dirbti su lietuviškais prekės ženklais, dauguma jų užsienyje: Didžiojoje Britanijoje, JAV bei Australijoje. Tą galima būtų aiškinti tuo, jog Lietuvoje nėra ilgos komercinių iliustracijų tradicijos, tų pačių iliustratorių vienas kitas (nors turime puikių talentų su pasaulinio masto klientais), kartais nėra poreikio ar tiesiog biudžetų – natūralu, kad jei šie ir yra, dažniausiai bus dešimt kartų mažesni (tačiau tai lemia daug aplinkybių, tad aklai lygintis su Vakarais net neverta). Manau, kad ne vienas iliustratorius, dirbantis daugiausiai su globalia rinka, sutiks, kad kažką kurti savo gimtajai šaliai – garbė ir retas malonumas, tad prisidėdami prie lietuviško produkto, dauguma sutiks dirbti ir beveik veltui. „Selfridges“ yra prestižinė Londono universalinė parduotuvė, pilna prabangos ženklų, kuri gali sau leisti bet kokius vizualius eksperimentus. Manau, kad Lietuvoje turės praeiti dar bent keleri metai, kad didieji prekybos ženklai atsigręžtų į iliustracijų tendenciją reklamose (išskyrus Akropolį, kuris prieš keletą sezonų turėjo nuostabią Karolio Strautnieko iliustruotą kampaniją).

 

 

„Instagram“ turite daugiau nei 12 tūkst. sekėjų. Sąmoningai auginote auditoriją, kūrėte strategiją, kaip tai daryti?

 

Studijų metu, kai rašiau magistrinį apie asmeninio prekės ženklo kūrimo svarbą jauniems menininkams, skyriau dalį darbo „Instagram“ svarbai, tačiau tikrai neteigčiau, kad puikiai išmanau visą „Instagram“ rinkodaros strategiją. „Instagram“, kaip ir „Google“, nuolat keičia ir atnaujina savo algoritmą, tad norint neatsilikti nuo naujienų, šias reikia visada ir sekti. Žinau pagrindus, kuriuos nesudėtinga atrasti internete, panaršius gerą pusdienį, ir stengiuosi auginti savo paskyrą organiškai. Stebiu, ką rodo pačiame socialiniame tinkle integruota „Instagram verslui“ statistika (Insights) - kokia mano auditorija, koks jos amžius, kur ji gyvena, kada dažniausiai lankosi internete. Atkreipiu dėmesį, kurios nuotraukos susilaukia daugiau dėmesio, išsaugojimų, komentarų. Pati pastebėjau, kad pastovūs įrašai, žymės bei nuoseklus, vizualiai stiprus turinys - elementai, prisidedantys prie auditorijos augimo bei susidomėjimo.

 

 

Ką galėtumėte patarti turinio kūrėjams, norintiems pradėti dirbti su užsienio klientais?

 

Pradėkite nuo savo darbų portfolio kūrimo - kūrybinio aplanko, kurį sudaro keli geriausi jūsų projektai. Apsispręskite, kurioje srityje norite specializuotis, stebėkite kitus savo srities profesionalus, būkite atviri idėjoms ir nuolat mokykitės - taip žingsnis po žingsnio seks ir rezultatai.

 

 

Šaltinis: http://www.delfi.lt/m360/naujausi-straipsniai/lietuve-iliustratore-a-lesauskaite-pasaulyje-pristatoma-sekmes-pavyzdziu.d?id=74264112

Mėgstamiausių 2016 m. knygų penketukai

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas bei Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius kvietė moksleivius rinkti 2016 m. perskaitytų mėgstamiausių knygų penketukus.

 

Iš viso buvo gauta daugiau nei 1600 anketų, kurios buvo nagrinėjamos dviejose grupėse – paauglių (7–12 kl.) ir vaikų (1–6 kl.).

 

Septintose – dvyliktose klasėse besimokančių moksleivių anketų buvo gauta daugiau nei 600, kuriose jie surašė savo mėgstamiausias knygas, skaitytas 2016 m. Iš visų gautų anketų 60 proc. yra merginų anketos, 24 proc. – vaikinų ir 16 proc. – anoniminių anketų. Anketose paminėta daigiau nei 760 knygų pavadinimų.

 

Paauglių 2016 m. mėgstamiausių knygų penketukas toks:

 

  1. Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“;
  2. Melvin Burgess „Heroinas“;
  3. John Green „Aliaskos beieškant“;
  4. Lois Lowry „Siuntėjas“;
  5. Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“.

 

Taip pat buvo išrinkti paauglių mėgstamiausių knygų serijų bei lietuvių autorių knygų penketukai.

 

Paauglių mėgstamiausių knygų serijų penketukas:

 

  1. J. K. Rowling „Haris Poteris“;
  2. Kiera Cass „Atranka“;
  3. John Flanagan „Žvalgo mokinys“;
  4. Jeff Kinney „Nevykėlio dienoraštis“;
  5. Suzanne Collin „Bado žaidynės“.

 

Paauglių mėgstamiausių lietuvių autorių knygų penketukas:

 

  1. Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“;
  2. Laura Sintija Černiauskaitė „Benedikto slenksčiai“;
  3. Balys Sruoga „Dievų miškas“;
  4. Kazys Boruta „Baltaragio malūnas“;
  5. Ignas Šeinius „Kuprelis“.

 

Pirmose – šeštose klasėse besimokančių moksleivių anketų buvo gauta beveik 1000. Iš jų 577 anketos mergaičių, 337 – berniukų, kitos – anoniminės. Anketose paminėta 990 knygų pavadinimų, iš kurių 276 lietuvių autorių knygos, 36 – poezijos, 34 – liaudies pasakos, 70 – pažintinės knygos.

Anketose vaikai surašė savo 2016 m. skaitytas mėgstamiausias knygas.

 

Vaikų 2016 m. mėgstamiausių knygų penketukas toks:

 

  1. Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“;
  2. David Walliams „Močiutė plėšikė“;
  3. Astrid Lindgren „Pepė Ilgakojinė“;
  4. Astrid Lindgren „Emilis iš Lionebergos“;
  5. Astrid Lindgren „Ronja plėšiko duktė“.

 

Taip pat buvo išrinkti vaikų mėgstamiausių knygų serijų bei lietuvių autorių knygų penketukai.

 

Vaikų mėgstamiausių knygų serijų penketukas:

 

  1. Jeff Kinney „Nevykėlio dienoraštis“;
  2. Holly Webb „Gyvūnų istorijos“;
  3. J. K. Rowling „Haris Poteris“;
  4. Knister „Ragana Lilė“;
  5. Rachel Renée Russell „Prietrankos dienoraštis“.

 

Vaikų mėgstamiausių lietuvių autorių knygų penketukas:

 

  1. Vytautas Račickas „Šokoladas iki pirmadienio“;
  2. Aidas Jurašius „Akmenukų pasakos“;
  3. Selemonas Paltanavičius „Maži ežiuko sapnai“;
  4. Vytautas Račickas „Gyveno kartą Lukošiukas“;
  5. Kęstutis Kasparavičius „Kvailos istorijos“.

 

Mėgstamiausių knygų penketukai renkami nuo 1992 metų. Juos visus rasite čia: mėgstamiausių knygų penketukai.

Jaunos kūrėjos pjesėje – ir autobiografiniai momentai

„Yra daug medžiagos teatrui apie vaikus, kurie kažko neturi – tėvų, tinkamų gyvenimo sąlygų ir panašių dalykų, o mane ypatingai sudomino, kaip elgiasi vaikas, kuris vaikystėje turėjo absoliučiai viską, buvo laikomas geriausiu ir talentingiausiu, tačiau patekęs į suaugusiųjų pasaulį suprato, jog yra ne visai taip“, – taip savo pjesę pristato LATGA Jaunojo menininko dramos srities stipendijos laimėtoja Eglė Kižaitė. 

„Visuomet sakau, kad jaunas kūrėjas negali laukti, kol galimybės kurti bus patiektos ant lėkštutės – reikia pačiam ieškoti būdų tai daryti ir parodyti save pasauliui. Vieną jų visai atsitiktinai atradau ir nusišypsojo sėkmė – laimėjau LATGA stipendiją“, – džiaugiasi režisierė E.Kižaitė, praeitais metais laimėjusi Asociacijos LATGA jaunojo menininko dramos srities stipendiją, kuri kasmet skiriama septyniems skirtingų meno disciplinų atstovams.

Mokosi iš žinomų kūrėjų

Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos pagal Autorinių teisių ir gretutinių teisių Kūrybinės veiklos programą iš dalies finansuojama stipendija teatro kūrėjai skirta konkrečiam tikslui – pjesės kūrimui. Beveik metus prie šio projekto dirbanti E. Kižaitė teigia, jog nutolti nuo įprasto teatro šurmulio ir atsiduoti rašymui – ne tik įdomi, bet ir sudėtinga užduotis.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje teatro režisūros subtilybių mokiusis iš tokių žinomų kūrėjų kaip A.Giniotis, I.Stundžytė ir A.Jankevičius, jauna menininkė siekia jokiu būdu neužsisėdėti vietoje ir dirbti su kuo įvairesnėmis kūrybinėmis komandomis bei projektais. „Mane domina labai įvairūs dalykai, noriu išbandyti viską – skirtingus teatrus, medžiagas, aktorius. Galiausiai ateis laikas, kai atrasiu save kažkokioje konkrečioje terpėje, tačiau dabar esu ieškojimų kelyje, kuriame yra ir pjesės rašymas. Išbandant save naujoje srityje nuolatos gimsta ir dar daugybė naujų idėjų, todėl gera turėti galimybę jas realizuoti“, – pabrėžia E.Kižaitė.

Ikvėpė L.Carrollas

Naujoji pjesė dienos šviesą išvys pavasarį, tačiau jos autorė dar nėra įsitikinusi, kokiu pavidalu ji bus pateikta žiūrovams. Tai sąlygoja paties kūrinio pobūdis – anglų rašytojo Lewiso Carrollo pasakų vaikams „Alisa stebuklų šalyje“ bei „Alisa veidrodžių karalystėje“ įkvėpta pjesė atveria siurrealistinį, vaizduotės kuriamą pasaulį. „Pjesė, kurią rašau, inspiruota ne tik šių pasakų, bet ir paties rašytojo biografijos bei jo darytų fotografijų. Idėja įkvėpimo semtis iš L.Carrollo man kilo dar studijų metais, pamačius jo nuotraukas, – norėjau parašyti pjesę paaugliams apie paauglius, perėjimą iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį. „Alisos stebuklų šalyje“ vaizdiniai man tą ypatingai priminė – sulaukus paauglystės jau esi per didelis daugybei dalykų, tačiau kitiems – dar per mažas“, – mintimis dalijosi menininkė. 

Tarp didelę įtaką pjesės idėjoms padariusių kūrinių ji taip pat mini knygas apie vaikų psichologiją, ypatingai – šveicarų psichologės Alice Miller knygą „Gabaus vaiko drama“, paskatinusią susimąstyti apie kitokią vaikišką realybę, nei dažniausiai esame įpratę matyti vaizduojamą mene. „Yra daug medžiagos teatrui apie vaikus, kurie kažko neturi – tėvų, tinkamų gyvenimo sąlygų ir panašių dalykų, o mane ypatingai sudomino, kaip elgiasi vaikas, kuris vaikystėje turėjo absoliučiai viską, buvo laikomas geriausiu ir talentingiausiu, tačiau patekęs į suaugusiųjų pasaulį suprato, jog yra ne visai taip? Alice Miller ypatingai daug rašo apie psichologines traumas, įvykstančias būtent tiems vaikams, kurie vaikystėje buvo patys tobuliausi. Tai man labai artima, nes šioje situacijoje atpažįstu ir savotišką autobiografinį momentą“, – pasakojo režisierė.

Ne tik mergaitėms

Pjesės darbinis pavadinimas – „Stebuklų šalis Alisoms“ – atrodytų, sufleruoja, jog kūrinys bus skirtas mergaitėms, tačiau E.Kižaitė su tuo griežtai nesutinka. Teatro kūrėja teigia, kad siurrealistinės pjesės veikėja Alisa išties gali būti bet kas, o ir pats kūrinys savo kitoniškumu bei neįprastumu turėtų patraukti daugelį: „Kūrybinio proceso metu bandau kiek įmanoma labiau išeiti už įprastos logikos ribų. Tai nėra lengva, nes protas vis tiek yra linkęs sudėlioti idėjas racionaliau, nei norisi kuriant tokį nenuoseklų, metaforų ir simbolių pilną tekstą. Dėl to dažniausiai stengiuosi rašyti pagavusi save būsenoje tarp sąmoningumo ir miego, kuomet pavyksta lengviau atsikratyti realaus pasaulio logikos – tai labai įdomus kūrybos būdas.“ Į pagalbą pasitelkdama sapnus, kolegų bei bičiulių vaikystės patirtis ir L.Carrollo pasakų vaizdinius, E.Kižaitė kuria nuo realaus pasaulio dėsnių nutolusį teatrinį reiškinį, metaforomis ir simboliais užduodantį pačius svarbiausius klausimus: kas aš esu, kuo noriu ir turiu būti? „Siekiu, kad mano pjesė sužadintų vidinį pasimetimą ir keltų klausimus. Tokie klausimai kiekvienam iškyla pereinant iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį ir sukelia didžiulį sumišimą, – tikiuosi, kad tokį jausmą savo kūriniu perduosiu ir žiūrovui“, –lūkesčiais dalijosi režisierė.

Pjesės skaitymas vyks balandžio 6 d., 14 val., Kauno miesto kamerinio teatro salėje. Renginys nemokamas, o jame ypač laukiami vyresniųjų klasių moksleiviai.

A. Škėmos knygos Vokietijoje leidėjas: „Tai didžiausia mano leidyklos sėkmė per visą istoriją“

Jeigu Leipcigo knygų mugėje reikėtų išskirti vieną lietuvių autoriaus vertimą, kuris sulaukia itin didelio kritikų susižavėjimo, tai neabejotinai būtų Antano Škėmos kūrinio „Balta drobulė“ (į vokiečių kalbą vertė Claudia Sinnig) vertimas. Šią knygą išleidusios leidyklos „Guggolz Verlag” vadovas Sebastianas Guggolzas sako, kad tai neabejotinai sėkmingiausias leidinys per visą jo vadovaujamos leidyklos istoriją.

 

„Fantastika, neįtikėtina“, – susižavėjimo A. Škėmos knygos sėkme Vokietijoje negali nuslėpti S. Guggolzas. Jis teigia, kad jau dabar aišku, jog jo leidyklos istorijoje šis kūrinys bus sėkmingiausas. Per tris savaites jau parduota daugiau kaip 1000 šio kūrinio kopijų. Tai nedidelei leidyklai, leidžiančiai pamirštą Europos literatūros klasiką, yra labai daug. Pirmasis knygos tiražas yra 2000 kopijų, tačiau leidėjas net neabejoja, kad bent dar vieną papildomą leidimą reikės leisti jau artimu metu. Leipcigo knygų mugėje ši knyga kainuoja 21 eurą.

 

A. Škėmos knyga Vokietijoje sulaukė ir literatūros kritikų entuziastingų recenzijų. Recenzijos pasirodė didžiausiuose, įtakingiausiuose Vokietijos dienraščiuose, kritikai jose rašo, kad keista, kaip Vokietija iki šiol nežinojo apie šį kūrinį, „Balta drobulė“ vadinama neabejotina Europos literatūros klasika. 

 

Duodamas interviu 15min, S. Guggolzas sakė, kad jis ieškojo lietuvių autoriaus kūrinio, kuris būtų vienas reikšmingiausių XX amžiuje. Visi kalbinti lietuvių literatūros žinovai jam teigė, kad būtent A. Škėmos knyga yra toks kūrinys. Vertėja C. Sinnig irgi sakė, kad jai labai patinka ši knyga ir norėjo ją išversti dar nuo 1990 metų, tačiau padaryti pavyko tai tik dabar, Lietuvai Leipcigo knygų mugėje dalyvaujant garbės viešnios teisėmis.

 

T. Venclova su A. Škėma kartu slėpėsi nuo bombardavimo 

 

Šeštadienį mugėje vyko šio kūrinio vertimo pristatymas skaitytojams. Jame dalyvavo ir Tomas Venclova. Jis papasakojo, kad jo ir A. Škėmos keliai buvo susikirtę – labai dramatiškomis aplinkybėmis: „Aš A. Škėmą net esu sutikęs vieną kartą gyvenime, bet aš to neatsimenu. Tai buvo nacių okupacijos pradžioje, kada mano mama su manim ir A. Škėma slėpėsi vienoje vietoje nuo bombardavimų netoli Vilniaus“.

 

T. Venclova prisiminė, kad savo laiku A. Škėmos romanas jam ir visai jo kartai padarė didžiulę įtaką. „Kai pasirodė romanas, jis po penkerių ar šešerių metų pasiekė Lietuvą. Emigracinė literatūra buvo draudžiama, bet ji buvo įvežama kontrabanda, ir ta kontrabanda vyko gana gyvai. Tuo metu praktiškai visi knygas skaitantys žmonės Lietuvoje tą romaną ir perskaitė. Kai situacija sovietinėje Lietuvoje pasidarė liberalesnė, buvo net kalbama, kad romanas galbūt bus išleistas. Bet visgi jame yra pakankamai scenų, nepriimtinų sovietiniam požiūriui. Romanas buvo išleistas tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Nuostabu, kad po penkiasdešimties metų jis vis dar skaitomas kaip šiuolaikinis romanas ir galbūt net pranokstantis savo laiką. Tai turbūt geriausias lietuviškas romanas, parašytas XX amžiaus antroje pusėje. Autorius vartoja sąmonės srauto, flashback'ų techniką, sujungia įvairius kalbos sluoksnius. Tai buvo pirmas toks lietuviškas romanas, dėl to didelė emigrantų dalis jo net nepriėmė, jie buvo pripratę prie lėkštesnio realizmo. Bet mums, Lietuvoje, ypatingai jaunimui, tai buvo tikras atradimas, ir jis iki šiol smarkiai veikia lietuvių prozą“, – pasakojo T. Venclova.

 

T. Venclova sakė, kad A. Škėma tuo metu buvo stipriai paveiktas to laiko Vakarų literatūros ir mokslo. „Aš sakyčiau, kad emigracija po karo buvo didelė nelaimė, bet ir didelė laimė tiems jaunuoliams, nes jie galėjo susipažinti su tuo, kas Lietuvoje tuo metu buvo uždrausta ir visiškai nežinoma. Pavyzdžiui, jis susipažino su moderniąja Freudo ir kitų psichologija, su Vakarų proza, tokiais autoriais kaip Joyce'as, Faulkneris, Kafka arba Camus. Manau, kad įtakos turėjo ir tarpukario vokiečių ekspresionizmas. Tos rūšies literatūra dažnai vaizduoja žmones, nukrypstančius nuo normos. Tai žmonės, išblokšti iš savo aplinkos, žmonės, patyrę sunkių traumų, šio romano herojus patyrė sovietinį brutalumą, vėliau sunkų gyvenimą toli nuo tėvynės, – pasakojo T. Venclova. – Bet manau, kad romane aprašoma personažo liga taip pat yra ir metafora. Metafora viso pasaulio, kurį Antrasis pasaulinis karas ir totalitariniai režimai išmušė iš vėžių. Tai yra sergantis pasaulis, ir normalus žmogus jame atrodo ligonis“.

 

 

Šaltinis: http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/a-skemos-knygos-vokietijoje-leidejas-tai-didziausia-mano-leidyklos-sekme-per-visa-istorija-286-774156

Lietuvos leidybos rinka pristatoma Leipcigo knygų mugėje

Šiemet Lietuvai, tapusiai Leipcigo knygų mugės (kovo 23–26 d.) Garbės viešnia, suteikta išskirtinė galimybė pristatyti Vokietijos leidėjams ir plačiajai visuomenei lietuvišką literatūrą bei šalies leidybos rinkos situaciją. Lietuvos nacionaliniame stende gausu informacinių leidinių, pristatomos lietuviškų knygų kolekcijos, o Lietuvos rašytojai, leidybos ir kultūros specialistai aktyviai kviečiami dalyvauti mugės renginiuose ir diskusijose. 

 

Ketvirtadienį (kovo 23 d.) Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) vykd. direktorė Aida V. Dobkevičiūtė buvo pakviesta prisijungti prie diskusijos „Raiškos laisvės patiriama priespauda Rytų Europoje“ (Freedom of expression under pressure in Eastern European). Joje įžvalgomis apie savo šalies situaciją cenzūros ir propagandos klausimu taip pat dalijosi Lenkijos leidėja Beata Stasińska, Vengrijos leidėjas Gábor Csordás bei Vokietijos leidėjų ir knygų prekybininkų asociacijos „Börsenverein“ vykd. direktorius Alexander Skipis.

 

Disusijoje dalyvavę Lenkijos ir Vengrijos atstovai pripažino, kad jų šalių žiniasklaidoje skelbiamą informaciją veikia valdžios institucijos, kurios pasitelkdamos masinio informavimo priemones žmonių sąmonėse diegia sau palankią ideologiją. Nors tiesioginės cenzūros šiose šalyse nėra, tačiau akivaizdu, kad tam tikra informacija yra labiau girdima nei kita.

 

Tuo tarpu Lietuvos atstovė A. V. Dobkevičiūtė labiau koncentravosi į mūsų šaliai kur kas aktualesnį rusų propagandos klausimą. Mat Rusijos vykdomai politikai artima informacija vis dar randa kelių vešėti lietuviškoje žiniasklaidoje ir tai byloja ne vienas nemalonus atvejis.

 

LLA vykd. direktorė pasidalijo vos kelerių metų senumo istorija apie incidentą, nukreiptą prieš Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, kai Europos Parlamento nariams Briuselyje buvo išplatinta kontraversiška žurnalistės Rūtos Janutienės knyga „Raudonoji Dalia“ anglų kalba. Pati autorė patikino niekam nesuteikusi leidimo versti ir platinti šią knygą, tačiau tokio paslaptingo knygos nutekėjimo motyvas akivaizdus – susilpninti prezidentės D. Grybauskaitės, nevengiančios atvirai išsakyti kritiką Rusijos vykdomos tarptautinės politikos atžvilgiu, autoritetą.

 

A. V. Dobkevičiūtė pabrėžė, kad rusų propaganda taip pat stengiasi prasiskverbti ir į Lietuvos leidybos sektorių. Rusijos remiama leidykla „Baltos gulbės“ yra išleidusi ne vieną rusų politiką aukštinančią ir istoriją iškreipiančią knygą. Viena jų – rusų raštojo Nikolajaus Sarikovo veikalas, šlovinantis Jozifą Staliną kaip istorinę asmenybę, neteisingai apkaltintą žiauriais žmonių kankinimais ir masiniais žudymais. Ši knyga praėjusią vasarą buvo atsidūrusi didžiuosiuose Lietuvos knygynuose. 

 

Knygoje ne tik užmarštin nustumiami diktatoriaus padaryti nusikaltimai, bet ir atvirai neigiama Baltijos šalių okupacija. Įvertinus tai kaip bandymą iškreipti Lietuvos istoriją, knyga buvo pašalinta iš prekybos. Visgi jos leidėjas ir toliau stengėsi rasti priėjimą prie Lietuvos skaitytojų, nemokamai savo knygas dalindamas bibliotekoms ir mokykloms, kurios, laimei, atsisakydavo tokios dosnios „dovanos“.

 

Kaip teigė A. V. Dobkevičiūtė, Lietuvos žiniasklaida neretai atakuojama melagingu ir Lietuvos istoriją žeminančiu turiniu, ir literatūra, kaip informacijos perdavimo priemonė, nėra išimtis. Knygomis taip pat bandoma pasiekti pažeidžiamiausią ir lengviausiai manipuliacijai pasiduodantį visuomenės sluoksnį. Ir tai yra problema, su kuria susidūria visos Europos Sąjungos valstybės. 

Lenkijoje svarstomos naujos lengvatos knygoms, Lietuvos leidėjai tegali apie jas svajoti

Kaimyninės Lenkijos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija analizuoja Lenkijos knygų rūmų pateiktą projektą, pagal kurį norima įteisinti, kad knygynuose knygas perkantys lenkai galėtų susigrąžinti dalį sumokėtų sumų. Esą tai paskatintų lenkus daugiau skaityti. Lietuva šiuos metus pasitiko išaugusiais mokesčiais rašytojams, poetams ir vertėjams, o apie mokestines lengvatas tegalime pasvajoti.

 

Kaip pranešė Lenkijos naujienų portalas rp.pl, yra šansų, kad lenkai galės susigrąžinti dalį knygynuose išleistų pinigų, kas per metus gali siekti ir kelis šimtus zlotų. 

 

„Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija patvirtino, kad analizuoja Lenkijos knygų rūmų projektą, kuriame siūlomos naujos mokestinės lengvatos, kurios galėtų paskatinti lenkus daugiau skaityti. Rūmai siūlo, kad išlaidos knygynuose lenkams leistų susigrąžinti net kelis šimtus zlotų per metus“, – rašo rp.pl.

 

Žvalgosi į italus

 

Tai ne pirmas panašus mokestinių lengvatų pasiūlymas, tarkim, buvo lengvatų internetui ar būstui įsigyti. O šįkart – knygų pardavimams skatinti. Anot idėją pasiūliusios leidyklos „Claroscuro“ atstovų, juos įkvėpė italai. Italijoje svarstomas projektas, pagal kurio pirminius siūlymus, italai, kurie knygos per metus išleidžia iki 2000 eurų, galėtų atgauti 19 proc. sumokėto pridėtinės vertės mokesčio. Tačiau iš tų 2000 eurų tūkstantį reikėtų išleisti mokykliniams ir aukštojo mokslo vadovėliams, o kitą tūkstantį – bet kokioms knygoms. Tiesa, ir Italijoje projektas dar tik svarstomas. 

 

Teisininkai mano, kad ši lengvata tikrai būtų pakeliama Lenkijos biudžetui, juolab kad tai galėtų tapti priežastimi, kodėl knygų būtų nupirkta daugiau. O daugiau parduotų knygų, daugiau įplaukų į tą patį biudžetą. Grąžintina suma negalėtų viršyti vienam žmogui kelių šimtų zlotų, o juos susigrąžinti turėtų teisę 8-10 knygų per metus įsigyjantys žmonės

 

Kol kas Lenkijoje knygų nenuperkama itin daug. Nacionalinės bibliotekos skaičiavimais, 2015 metais tik 11 proc. lenkų per metus įsigijo daugiau nei dvi knygas, o bent vieną – kas ketvirtas lenkas. 

 

Lietuvoje mokesčiai tik auga

 

Lietuvoje, kaip skaičiuojama, per dešimtmetį knygos pabrango kelis kartus, o tą lėmė ne tik augantys mokesčiai, bet ir mažėjantis gyventojų skaičius, menkstantys knygų tiražai. Iš toliau tikėtis kainų mažėjimo nereikėtų – nuo šių metų sausio 1 dienos pasikeitė autorinių sutarčių apmokestinimas. 

 

Nuo sausio 1 dienos dirbantys pagal autorinę sutartį „Sodrai“ mokės mokesčius ne nuo pusės, o nuo visų pajamų. Tai galioja tiems, kurie neturi darbo sutarčių. Tokie pokyčiai atsirado kartu su „Sodros“ mokesčių pakeitimais, kuriems pritarė šios kadencijos Seimas.

 

„Naujojo autorių apmokestinimo modelio, mokesčių didinimo pasekmių neišvengsime: dar brangs knygos ir mažės jų prieinamumas, bibliotekos įsigis mažiau naujų ir populiarių knygų, sumenks autoriams išmokama autorinio atlyginimo dalis, bankrutuos dalis leidyklų, lietuvių autorių knygos taps visiškai nekonkurencingos palyginti su verstinėmis“, – 15min yra sakiusi Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Aida V. Dobkevičiūtė.

 

Lenkai nustebino 

 

Išgirdusi apie naująjį pasiūlymą Lenkijoje, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė sakė, kad bet kokios mokestinės paskatos žmones nuteikia labai gerai. 

 

„Nežinau, ar daug būtų tokių, kurie netingėtų kaupti, rinkti, pateikti sąskaitas, yra tų techninių dalykų. Bet yra labai gražus politinis gestas, kuris parodo, kad šalis rūpinasi, jog skaitymo įgūdžiai nemažėtų ir kad puoselėtume savo kalbą bei kūrybinį raštingumą“, – kalbėjo A. V. Dobkevičiūtė.

 

Šiuo metu Londono knygų mugėje esanti A.V.Dobkevičiūtė sakė kaip tik turėsianti progą kaimynų lenkų pasiteirauti apie šį projektą – Lenkija perduos estafetę Lietuvai būti garbės viešnia šioje parodoje kitais metais. 

 

Lietuvoje šiuo metu knygoms taikomas 9 proc. pridėtinės vertės mokestis, elektroninėms, kol nepakeista Europos Sąjungos direktyva, – 21 proc. Tad galimybė susigrąžinti dalį išleistos sumos, tikėtina, skatintų pirkti daugiau knygų. „Ypač jaunimas, kuris mokosi, ta paskata pasinaudotų. Bet galbūt ir įvairesni žmonės, nors vyresni žmonės ne tiek ir daug gali išleisti pinigų knygoms, dažniau jas skolinasi iš bibliotekų“, – sakė leidėjų asociacijos vadovė. 

 

Kuo daugiau knygų būtų nuperkama, tuo leidyklos galėtų daugiau investuoti į naujų leidinių, vertimų paiešką ir tokiu būdu išleisti daugiau pavadinimų knygų.

 

„Tai, kad dabar yra labai didelis nuosmukis ir mes taip ir neatsigavome po 2008 metų krizės, o dabar kitaip apmokestinami, „įsodrinami“ kūriniai, daro tendencijas įdomiomis. Netrukus turės būti svarstomas „Sodros“ įstatymo pakeitimas, kur mes pateikėme prašymą, kad intelektinis turtas nebūtų „įsodrintas“. Nes tai labai sumažins autorių pajamas. Toks įdomus valstybės požiūris – vienur kelia mokesčius, net nepasitarę, nepasižiūrėję, kokią tai gali padaryti įtaką mūsų sektoriui, o po to svarsto pakeitimus Kultūros ministerijoje“, – Lietuvos valdžios požiūriu skundėsi A.V.Dobkevičiūtė, tvirtindama, kad iniciatyva Lenkijoje atrodo labai graži. 

 

Išleidžiamų knygų mažėja: 2008 metais Lietuvoje buvo išleista 7,3 mln. vienetų 4580 skirtingų pavadinimų knygų. 2015 metais – jau tik 4,3 mln. vienetų 3410 skirtingų pavadinimų knygų.

 

 

Šaltinis: http://www.15min.lt/verslas/naujiena/finansai/lenkijoje-svarstomos-naujos-lengvatos-knygoms-lietuvos-leidejai-tegali-apie-jas-svajoti-662-769870#.WM5HzPWWcQx.facebook

LLA dalyvavimas ir atstovavimas tarptautinėse Londono ir Leipcigo knygų mugėse

Šiemet kovo mėnuo kaip niekada gausus tarptautinių leidybos specialistų ir kultūros renginių. Kovo 14–16 d. vyks Londono knygų mugė, o kovo 23–26 d. – Leipcigo. Pastarojoje šiemet Lietuva pasitinkama kaip Garbės viešnia. Tad į šiuos abu tarptautinius renginius vyksta ir Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) atstovai kartu su leidėjų ir specialistų darbo grupėmis.

 

Lietuvos dalyvavimą šiose knygų mugėse organizuoja ir koordinuoja Lietuvos kultūros institutas (LKI). LLA aktyviai dalyvauja kaip projektų partneris rengiant leidėjų atstovavimą, leidybos pristatymą ir kultūrinių bei specialistų renginius.

 

Šiuose itin svarbiuose Lietuvos leidybai ir kultūrai tarptautinio lygio renginiuose bus siekiama kuo geriau pristatyti mūsų šalį bei teikti visą reikalingą informaciją apie lietuvišką literatūrą, leidėjus ir leidybos situaciją. Todėl abejose knygų mugėse Lietuvos stenduose dirbs LKI ir LLA atstovai, kurie pristatys išskirtines instituto ir asociacijos atrinktų knygų kolekcijas, plačiai ir išsamiai pristatančias Lietuvą.

 

Jungtiniuose Lietuvos stenduose LLA atstovai taip pat teiks informaciją ir apie Lietuvos leidybos sektorių bei dalinsis leidėjų kontaktais ir informacija apie leidyklas. Mugių dalyviai ir lankytojai, besidomintys Lietuvos leidybos situacija bei konkrečios tematikos leidinius pristatančiomis leidyklomis bus aprūpinti specialia dalomąja medžiaga: lankstinukais su LLA narių pristatymais ir kontaktais, Didžiuoju Lietuvos leidėjų katalogu su pagrindinių leidyklų aprašymais ir kontaktine informacija bei neseniai parengta Lietuvos leidybos sektoriaus apžvalga.

 

LLA knygų mugėse taip pat pristatys ką tik startavusį ir sparčiai Lietuvos leidėjų bei autorių pildomą internetinį autorių teisių katalogą „Lithuanian Books“: www.ltbooks.nkpk.lt. Šiuo katalogu siekiama populiarinti lietuvišką literatūrą pasaulyje, skatinant užsienio leidėjus versti ir leisti Lietuvos autorių kūrinius savo šalyse. Tai internetinė platforma, kurioje galima rasti įvairios tematikos lietuviškų knygų aprašymus, autorių biografijas ir kontaktus asmenų, reprezentuojančių konkrečių knygų autorių teises

 

Į tarptautinę Londono knygų mugę vyksta LLA deleguoti atstovai, atsakingi už projekto “Lietuva, Latvija ir Estija – Garbės viešnios 2018 m.” programos rengimą prie LRKM, t.y. LLA nariai leidyklos “Alma littera” vadovas Arvydas Andrijauskas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis, leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė, LLA vykd.direktorė Aida V. Dobkevičiūtė.

 

Į tarptautinę Leipcigo knygų mugę vyks, savo autorius lydės ir renginiuose dalyvaus LLA narių ir leidėjų darbo grupė: leidyklos “Alma littera” projektų vadovė Viktorija Rutkauskaitė, leidyklos „Apostrofa“ vadovė Giedrė Kadžiulytė, leidyklos „Lapas“ vadovė Ūla Ambrasaitė,  Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorius Saulius Repečka, leidyklos „Tyto alba“ redaktorė Lolija Spurgienė.

 

Stenduose dirbs LLA projektų vadovai Mantas Civilka (Leipcigo KM), Gražvilė Lukoševičiūtė (Leipcigo, Londono KM), Rusnė Dakinevičiūtė (Londono KM).

 

 

Lietuvos renginių Londone programa

Knygų kolekcija Londono knygų mugei

 

Lietuvos renginių Leipcige programa

Kvietimas dalyvauti Lietuvos stendo atidaryme Leipcigo knygų mugėje

LLA ir LKI knygų kolekcijos Leipcigo knygų mugei

Konkurso „2016 m. knyga, prakalbinusi popierių“ apdovanojimai Vilniaus knygų mugėje

Šių metų vasario 23 d. 18-oje Vilniaus knygų mugėje Papyrus įteikė apdovanojimus konkurso „2016 m. knyga, prakalbinusi popierių“ nugalėtojams.

 

Ketvirtą kartą renkama knyga-nugalėtoja vertinta pagal meninės visumos kriterijus, tačiau Papyrus įsteigtos nominacijos tikslas  – padėti pastebėti, atrasti gausius knygos medžiagiškojo sluoksnio klodus ir jų derėjimą su visa knygos erdve, jos pasauliu bei sustiprinti žinią, kiek daug gali popierius, knygos kūrėjų pakviestas pašnekesiui.

 

„2016 m. knyga, prakalbinusi popierių“ –  Stasio Eidrigevičiaus  “Giedanti gaidžio galva”.

 

Knygos-nugalėtojos dailininkei Sigutei Chlebinskaitei, leidyklai „Apostrofa“ ir UAB „Standartų spaustuvė“ įteikti garbės apdovanojimai bei paskirtos piniginės premijos.

 

 

UAB „Standartų spaustuvė“ grupės projektų vadovės Larisos Mikšienės mintys apie knygos kūrybinio proceso skrydžius

 

„Tai buvo vienas ilgiausiai ruoštų projektų. Pirmieji knygos dizaino variantai buvo arčiau kosmoso, po to priartėjo prie žemės, ir pasiėmė jos grožį. Kadangi mums labai svarbi ne tik kokybė bei laikas, per kurį turime pagaminti knygą, bet ir knygos grožis, daug bendravome su leidėja ir dailininke, kad tinkamai atskleistume knygos išskirtinumą. Tam panaudojome savo profesionalumą ir žinias.  

Paleidę į pasaulį  savo gamintas knygas, vėliau jas visada pastebime. Mes žinome, kaip joms sekasi, tačiau aš pati niekada neskaičiavau, kiek knygų pasaulį išvydo per mano rankas – to negaliu suskaičiuoti, kaip laimės ar meilės.“

 

 

Leidyklos „Apostrofa“ direktorė Giedrė Kadžiulytė apie tai, kokia svarbi knygai turinio ir formos dermė

 

„Stasiui pasiūlius man išleisti jo poemą, ją perskaičiusi buvau tikra, kad tą knygą turėtų (su)daryti ir apipavidalinti Sigutė Chlebinskaitė. Pristačiau jai savo viziją – kad turėtų būti du tekstai, kad knyga būtų panaši ne į albumą, bet į „skaitomą“ knygą.

Daug dirbome su spaustuve, dalyvavom bandomųjų atspaudų gamyboje ir spaudoje. Kai paaiškėjo, kad reikia rankinio darbo, o laiko ir lėšų tam nebuvo, plėšyti puslapiams Sigutė sutelkė savanorius-geranorius.

 Knygos autorius yra dailininkas, taigi jokių abejonių, kad jam buvo itin svarbu, kaip knyga atrodys. Nors aš visada turiu knygos viziją, bet vos atiduodu į gero dailininko rankas,  tą viziją beveik visada pakoreguoju. O kai susitinka du tokie dideli dailininkai kaip Stasys ir Sigutė, iš to ir randasi „kažkas tokio.“ 

Randasi ypatinga knygos energija: su meile ir talentu rašyta, apipavidalinta ir išleista knyga, jos vidinė ir išorinė dermė veikia skaitytoją nesąmoningai, tarsi kokie burtai - knygą norisi paimti į rankas, atsiversti, pavartyti ir skaityti.“

 

 

Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė: kas šioje knygoje susitiko, persikryžiavo, subrendo ir suskambėjo

 

„Kiekviena knyga – tarsi nemintas takas. Ir kiekvienas vis kitoks.  Kartais taką knygos dailininkas nutiesia anksčiau, nei atsiranda medžiaga tuo taku keliauti, kartais pagal turinį kelias nusitiesia pats. 

Šios knygos kelio pradžia --- mano vaikystė Justiniškėse ir prisiminimai, kai gulėdavau apsikabinusi Stasio iliustruotas knygas, klajodavau po jo iliustracijas. Knygos tekstų netrūkdavo. 

Gimusi knygos gyvybė ilgesnė už ją gimdžiusio žmogaus gyvenimą. Jei teisingai buvo kuriama, knyga tampa ilgaamže vertybe – joje susijungia ir pasilieka kūrusios sielos. Atgimsta per amžius vėliau vis naujais pavidalais. O ši knyga -- visas testamentas. Testamentas gimtinei. Ir  nebe  tik Stasio. Visų ją kūrusių ir globojusių. 

Stasys, šios knygos atveju -- įstabus kūrinys, kuris turėjo būti užrašytas ir išdėliotas popieriuje, puslapiuose. Jis leidosi būti sudėliojamas pagal mažos mergaitės vaikystės patyrimą, jo kurtas iliustracijas bevartant. 

Susitiko kelių kartų vaikystės. Gyvenimo universitetai. Persikryžiavo. Subrendo patirtys ir suskambėjo jau knygos kūrimo procese.“

 

 

Nuoširdžiai dėkojame knygos „Giedanti gaidžio galva“ autoriui, tarptautinį pripažinimą pelniusiam Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, grafikui, tapytojui, plakatistui, iliustratoriui – Stasiui Eidrigevičiui už kupiną atradimų knygą.

 

Dėkojame Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai už galimybę prisijungti prie Knygos meno konkurso ir įsteigti nominaciją „Knyga, prakalbinusi popierių“.

 

Dėkojame visiems, teikusiems knygas Papyrus konkursui.

https://www.papyrus.com/ltLT/news/46100025/view.htm

Antroji Vilniaus klubo premija skiriama Vilniaus architektūros gidams

Šią savaitę prasidėsiančios aštuonioliktosios tarptautinės Vilniaus knygų mugės metu bus įteikta antroji Vilniaus klubo premija. Apdovanojimas, kuriuo siekiama skatinti Lietuvos ir užsienio autorius rašyti apie Vilniaus miestą ir jį populiarinti, šiemet įteikiamas autorių kolektyvui, sukūrusiam vieną įdomiausių ir skaitomiausių miesto tekstų – knygą „Vilnius 1900-2016. Architektūros gidas“ (leidykla „Lapas”).

 

Vilniaus architektūros gidas – tai ir specifinė, ir pagauli architektūrinės literatūros forma, savotiškos miesto tapatybę formuojančių pastatų išnašos, istorijos dėlionės detalės, architektūros revizija ir raidos dokumentacija, dialogas ne tik su pastatais, bet ir su praeitimi. Kartu tai ir miestą pristatanti bei garsinanti pasaulinė vizitinė kortelė, mat Vilniaus architektūros gidas jau išverstas į anglų ir vokiečių kalbas. Sostinės pastatus pristatantis leidinys aprėpia šimtą šešioliką Vilniaus architektūros metų (1900 – 2016), pasakoja 238 pastatų istorijas, rodo skaitytojams 333 nuotraukas ir 200 brėžinių. Kitaip tariant, tai miesto tapatybės ir ją formavusių etapų bei istorijų liudijimas, atskleidžiamas per keturis svarbiausius praėjusio amžiaus etapus: XX a. pradžia (1900-1918), tarpukaris (1918-1940), sovietiniai metai (1940-1990) ir gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje (1990-2016). 

 

Vilniaus architektūros gido atsiradimą dar 2005 metais inicijavo Architektūros fondas, leidybą tęsia leidykla „Lapas“, išleidusi knygą ir angliškai, o vokiškąjį  vertimą išleido Berlyne įsikūrusi viena garsiausių pasaulyje architektūros leidyklų „DOM publishers“. Vilniaus architektūrą pristatančius leidinius rengia gausus architektų, architektūros tyrėjų ir fotografų kolektyvas – Julija Reklaitė, Rūta Leitanaitė, Marija Drėmaitė, Nijolė Lukšionytė, Karolis Kučiauskas, Diana Kontrimaitė, Algimantas Mačiulis, Vaidas Petrulis, Jurgita Rimkevičienė, Indrė Ruseckaitė, Jūratė Tutlytė, Aida Štelbienė, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė, Audrius Ambrasas, Raimondas Urbakavičius, Norbert Tukaj ir kiti.

 

Vilniaus architektūros gidas ir jo autorių kolektyvas yra antrieji Vilniaus klubo premijos laureatai, praėjusiais metais pirmąja Vilniaus klubo premija už jautrų, autentišką asmeninį žvilgsnį į miestą knygoje „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ (R. Paknio leidykla) buvo apdovanota teatrologė Gražina Mareckaitė. 

 

Pristatydama šiųmečius premijos laureatus, Vilniaus klubo ir Vilniaus klubo premijos komisijos narė Rita Bartkevičienė pabrėžia, kad „šiuo konkursu siekiame skatinti ir populiarinti domėjimąsi Vilniumi, tad knyga apie Vilnių yra viena geriausių priemonių šiam tikslui pasiekti. Šiemet į mūsų akiratį pakliuvęs ir laureatu tapęs Vilniaus architektūros gidas yra išraiškingas, dinamiškas ir besikeičiantis mūsų miesto portretas. Tai knyga, kuri, tikiu, sudomins ne tik Vilniaus miesto svečius, užsienio keliauninkus, bet ir vilniečiams suteiks galimybę geriau, o gal net naujai ir netikėtai pažinti gimtąjį miestą.“

 

Nuo 1998 metų veikiantis Vilniaus klubas vienija aktyviausius miesto verslo, mokslo ir kultūros žmones, beatodairiškai mylinčius Lietuvos sostinę ir siekiančius ją visapusiškai gražinti ir garsinti. Praėjusiais metais įsteigta Vilniaus klubo premija yra knygos apdovanojimas, įsteigtas Vilniaus klubo, ir knygos konkursas, kurį organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija. Šiuo dvi svarbias organizacijas vienijančiu konkursu siekiama įvertinti per praėjusius 2-3 kalendorinius metus išleistas knygas apie Vilniaus miestą, skatinančias pažinti Lietuvos sostinę, populiarinančias Vilniaus miesto istoriją, tradicijas, savitumą per knygą kaip miesto vizitinę kortelę, ugdančias vilniečių ir svečių žingeidumą ir pagarbą Lietuvos sostinei. 

 

Vilniaus klubo premija bus įteikta Vilniaus knygų mugėje vasario 25 d., šeštadienį, 17 val. 5.3 salėje. Renginyje bus parodyti fragmentai iš šiuo metu pvz.lt (Rudolfo Levulio ir Pauliaus Mazūro) kuriamo architektūrinio filmo „Neatpažinti statybiniai objektai (NSO)“. Renginio moderatorė – Jūratė Čerškutė. Renginyje dalyvaus Rita Bartkevičienė, Julija Reklaitė, Rūta Leitanaitė, Marija Drėmaitė.

Popierinių užrašų magija: kodėl milijonieriai intensyviai rašo į popierines užrašų knygeles ir 10 patarimų, kaip jų pagalba pasiekti naują mąstymo pakopą

2800 puslapių rankraščio per 4 metus

 

Mano knygų lentynoje guli 12 pilnai prirašytų užrašų knygelių, kurios susikaupė per paskutinius 4 metus (tai 2012 m. skaičiai, kasmet mano prirašytų storų sąsiuvinių padaugėja po 3-6, o 2016 m. pildau #28 — MJ red. pastaba). Iš viso 2800 puslapių, o gal ir šiek tiek daugiau. Jos pilnos idėjų, pastebėjimų, planų, įvykių aprašymų, klausimų, knygų santraukų ir kitokios rūšies informacijos, kuri šiandien yra aukso vertės, nes išrinkta, sužymėta ir lengvai valdoma. Anksčiau negalėjau net įsivaizduoti, kad sugebėčiau tiek prirašyti, tačiau dabar tai jau įprasta. Ir labai džiaugiuosi šiuo įgūdžiu, nes būtent rašymas man padeda idėjas reguliariai paversti realybe ir judėti į priekį, o ne laikyti jas nepasiekiamuose atminties kloduose.

 

Tačiau dauguma žmonių vis dar nesinaudoja užrašais ir dažnai būna įsitikinę, kad kasdienis užrašų knygelių pildymas tebūtų laiko gaišimas. Noriu pasidalinti savo patirtimi ir paneigti tokį mąstymą.

 

 

Kodėl užpildytos užrašų knygelės atsiperka su kaupu

 

Štai kelios priežastys, kodėl jau šiandien verta pradėti naudoti popierinius užrašus:

  1. Svarbiausia informacija nedingsta. Geriausios idėjos šauna į galvą netikėtai ir taip pat netikėtai atgula į ilgalaikę atmintį, todėl neužrašytos pradingsta ir gali sugrįžti tik po kelių metų arba visai nebegrįžti. Geriau taip nerizikuoti.

  2. Lengviau įsiminti. Tai, ką ranka užrašo, protas daug geriau įsimena. Kai užrašomos idėjos, įžvalgos arba svarbios detalės, atmintyje jos užsifiksuoja giliau ir tampa lengviau prieinamos mąstymo metu.

  3. Kokybiškesnis mąstymas. Užrašomos mintys virsta simboliais ant popieriaus lapo, todėl protas turi papildomą priemonę su jomis dirbti ir mąstymo procesas tampa ne tik aktyvesnis, bet ir turtingesnis, kokybiškesnis. Tai gali pakeisti viso gyvenimo rezultatus, nes žmogus, kuris gyvena geriausiomis idėjomis, nugyvens kitaip, negu žmogus, kurio protas užimtas kasdienybės mintimis.

  4. Minčių išplėtimas. Ant popieriaus užrašytos mintys gali būti papildytos piešiniais, specialiu žymėjimu ir paryškintos. Mintyse toks veiksmas kainuotų daug papildomo energijos, o tada su laiku išnyktų. Popierius fiksuoja už mažiausią kainą.

  5. Lengviau surasti. Ant popieriaus lapo užrašytos mintys nedingsta laikui bėgant ir gali būti efektyviai pasiekiamos bei panaudojamos bet kuriuo metu, kad ir po 10 metų.

  6. Progreso matuoklė. Tik pavartęs savo 2-4 metų senumo užrašus gali matyti, ar per tą laiką paaugai, ar kažkur užstrigai. Jeigu šiandieninės problemos nesiskiria nuo senųjų, vadinasi, su jomis nedirbama arba dirbama netinkamais būdais. Gyvenimas turėtų apipilti vis naujomis problemomis (situacijomis ir iššūkiais), nes tik taip žmogus gali tobulėti. Rašymas padeda pažinti save ir stebėti progresą.

 

Visa tai mes prarastume, jeigu rašymą ignoruotume.

 

 

Popierius prieš elektroninius prietaisus: kas patogiau?

 

Gali iškilti natūralus klausimas: ar tikrai efektyvu rašyti ant popieriaus, kai turime telefonus ir kompiuterius? Juk yra dešimtys ypatingai gerų programų, kurios leidžia greitai ir patogiai vesti kasdienius užrašus, vykdyti paiešką ir priskirti kategorijas.

 

Man šis klausimas iškilo daugybę kartų, todėl atlikau nemažai eksperimentų ir dažnai keisdavau savo Moleskine ar teNeues užrašų knygeles į mobilųjį telefoną, nešiojamus ir iPad kompiuterius su Evernote, Pages ir netgi VIM, vėl grįždamas prie popieriaus, ir vėl atgal. Skaitmeniniu formatu per šį laiką esu prirašęs dar gerus 4000 puslapių...

 

Bet galų gale radau atsakymą: popierius ir kompiuteris turi savo atskirus panaudojimo atvejus, ir abu svarbūs. Šiandien aš naudoju ir popierinius užrašus, ir Evernote programą kompiuteryje.

 

Mano išvada tokia:

 

Idėjoms, įžvalgoms, klausimams ir pastebėjimams fiksuoti labiausiai tinka popierius, nes jis duoda visišką laisvę. Tik ant popieriaus galima laisvai piešti, modeliuoti, mąstyti ir be apribojimų žymėti. Tačiau ant popieriaus man asmeniškai nepatogu rašyti ilgesnius tekstus, pvz. straipsnių juodraščius.

 

Kompiuteris, atvirkščiai, patogus rašyti ilgesnes pastabas, įvykių aprašymus, kaupti nuorodas į informacijos šaltinius internete. Tačiau juk taip dažnai norisi pailsėti nuo elektroninių prietaisų.

 

Mažo ir didelio formato popierines užrašų knygutes bei sąsiuvinius margina tokie žinomi verslininkai ir koučeriai kaip Anthony Robbins, Robin Sharma, Tim Ferriss, Richard Branson ir daugelis kitų.

 

 

Daugiau skaitykite: http://www.virsmai.lt/pasakojimai/2012/6/7/popieriniu-uzrasu-magija

Knygų mugė – ne vien džiaugsmo trimitai

Kitą savaitgalį, vasario 23–26 d., „Litexpo“ parodų centre rengiama 18-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė (VKM). Antrą dešimtmetį baigiantis skaičiuoti renginys iš esmės nesikeičia – tai keturios intensyvaus vyksmo dienos, gausi kultūrinė programa ir daugybė lankytojų. Tačiau už šventinio fasado, antrajame plane, nuotaikos liūdnesnės: leidėjai abejoja, ar lietuvių literatūros leidyba turi ateitį.

 

Net aršūs VKM kritikai jau kelinti metai pripažįsta, kad mugė, anksčiau vis pavadinama knygų turgumi, atlieka aiškias kultūrinio forumo funkcijas ir tapo vienu iš didžiausių, solidžiausių kultūrinių šalies vyksmų bei didžiausia regiono knygų muge. Skaičiuojama, kad šiemet VKM dalyvaus per 300 dalyvių iš Lietuvos ir užsienio šalių, vyks daugiau nei 400 kultūrinių renginių.

 

 

Lietuviški ženklai

 

Šių metų mugės tema – „Lietuviški ženklai pasaulyje“. Pasak jos rengėjų, tie ženklai – tai Lietuvos žmonės, „išsibarstę po visą pasaulį ir savo kūryba, mokslu, atradimais, idėjomis turtinantys kitų šalių kultūrą, meną ar mokslą, kartu paliekantys ryškius pėdsakus įvairialypiame Lietuvos kultūros paveiksle“. Šiemet mugėje svečiuosis 19 tokių „lietuviškų ženklų“ – lietuvių kilmės rašytojų, menininkų bei mokslininkų, gyvenančių ir dirbančių užsienio šalyse ir savo veikla garsinančių Lietuvą pasaulyje. Tarp jų – poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė iš JAV, rašytoja Akvilina Cicėnaitė iš Australijos, grafikas Stasys Eidrigevičius iš Lenkijos, rašytojai iš Vokietijos Lina Ever ir Jolita Herlyn, Rūta Mataitytė (Norvegija), Algis Mickūnas (JAV), Kęstutis Nakas (JAV), šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valdas Papievis (Prancūzija), Tomas Venclova (JAV) bei Dalia Staponkutė (Kipras), mokslininkė Violeta Kelertienė (JAV) ir kiti.

 

Kiti lietuviškieji ženklai kiek labiau nutolę nuo Lietuvos. „Kai šiemet Nobelio literatūros premija buvo paskirta Bobui Dylanui, ar 2013 m. – chemikui Michaeliui Levittui ir ekonomistui Robertui Shilleriui, džiaugėmės, kad jie kilę iš Lietuvos ar bent jų seneliai išvykę iš Lietuvos. Liūdėjome, kai mirė žinomas Kanados dainininkas, poetas Leonardas Cohenas, – jo močiutė kilusi iš Kauno. Tokie ženklai mums svarbūs ir savo ruožtu kyla klausimas, kaip mes juos suvokiame, ką jie mums reiškia. Apie tai ir svarstysime Vilniaus knygų mugėje“, – sakė Gytis Vaškelis, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas.

 

 

Leidėjai neatsigauna

 

Kiekvienam, kasmet laukiančiam mugės, kultūrinėje jos programoje pasižyminčiam „būtinus aplankyti“ susitikimus, diskusijas, pristatymus, koncertus, parodas etc, VKM regisi kaip turininga keturių dienų šventė, kurios pagrindiniai veikėjai yra knygos, jų rašytojai ir leidėjai. Pastariesiems, pasak Aidos Dobkevičiūtės, Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) vykdomosios direktorės ir mugės organizacinio komiteto narės, gyvenimas neatrodo toks šventiškas.

 

„Kokios buvo nuotaikos ką tik vykusiame Lietuvos leidėjų sąskrydyje? – retoriškai klausė p. Dobkevičiūtė pristatant šių metų mugę. – Pasakysiu tiesiai šviesiai: slogios. Leidėjai svarstė, ar gali būti, kad pasikartos 2008–2009 m. krizė, nes per 8 metus daugeliui kitų verslo šakų pavyko atsigauti, įveikti krizę ir augti, tačiau knygų leidybos verslo rodikliai yra vargani.“

 

Pasak p. Dobkevičiūtės, kasmet išleidžiamų naujų pavadinimų knygų skaičius iki šiol nepasiekė 2008 m. rezultatų, kai buvo išleista per 4.500 naujų pavadinimų knygų. 2016-aisiais kritimas stabilizavosi, Lietuvoje buvo išleista apie 3.400 pavadinimų knygų.

 

Bendras knygų tiražas taip pat liko perpus sumenkęs: 2008 m. jis buvo perkopęs 7 mln. egzempliorių, 2016 m. – vos daugiau nei 4 mln.

„Tokia liūdną statistiką lėmė 2008 m. krizė ir vadinamoji naktinė mokestinė reforma – išaugęs PVM tarifas, autorių honorarų apmokestinimas. Be abejo, visa tai pabrangino knygas ir dar labiau sumažino žmonių perkamąją galią bei norą išlaidauti perkant ne pirmojo būtinumo prekes, o knygos ir yra tokios. Paskiau ir euras savo padarė“, – kalba LLA vykdomoji direktorė.

 

 

Tikrų leidyklų - mažiau

 

Perpus sumažėjęs išleidžiamų knygų skaičius, menki lietuvių autorių kūrinių tiražai ir jų honorarai skaudžiai kerta ne tik daugumos leidyklų pajamoms, bet ir investicijoms į naujus kūrinius. Anot p. Dobkevičiūtės, šiuo metu Lietuvoje liko 61 leidykla, per metus išleidžianti daugiau nei 10 pavadinimų knygų.

 

„Tai leidyklos, kurios ieško turinio, investuoja ir rizikuoja jį išleisdamos, parduoda knygas ir iš gautų pajamų leidžia naujas. Kalbu apie privačias leidyklas“, – sako p. Dobkevičiūtė. Jos teigimu, yra daugybė įmonių, kurios deklaruoja leidybos veiklą savo įstatuose ir išleidžia kad ir paprasčiausią brošiūrą per metus, nusipirkę vieną ISBN numerį, tačiau tikrovė yra kiek kitokia ir ši statistika tikrosios padėties neatspindi.

 

 

Lietuviškasis paradoksas

 

Aktyviam knygų skaitytojui, kuriam teko VKM mugėje valandėlę kitą pastovėti eilėje prie mėgstamo rašytojo autografo, ko gero, sunku būtų patikėti, kad lietuvių autoriai Lietuvoje nėra tokie populiarūs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tiksliau, jie labai populiarūs, bet... ne visai. LLA duomenys rodo, kad lietuvių literatūra sudaro net du trečdalius kasmet leidžiamų visų knygų pavadinimų ir apie pusę bendrojo metinio tiražo, ir tai džiugina, tačiau vidutinis verstinės literatūros tiražas beveik dvigubai pranoksta lietuvių autorių kūrinių tiražus. Kalbant paprasčiau, 2015 m. verstinių knygų vidutinis tiražas buvo beveik 2.000 egzempliorių, lietuvių autorių – tūkstantis.

 

Šioje vietoje aišku: kiekvienas leidėjas pasakys, kad tiražas yra pirmoji sąlyga, kuri daro įtaką knygos savikainai ir, be abejo, jos kainai knygynuose.

 

„Taigi, lietuvių autoriai, nors turėdami tvirtą poziciją leidybos rinkoje, tikra to žodžio prasme pasiekiami ranka Vilniaus knygų mugėje ir išties labai populiarūs, skaitomumu nusileidžia verstinei literatūrai. Ką tai reiškia? Kad nuo sausio 1-osios auganti mokestinė našta autoriams ir atlikėjams gresia gana liūdna ateitimi ir pačiai lietuvių literatūrai“, – svarsto p. Dobkevičiūtė.

 

Paklausta, ar tai reiškia, kad lietuvių autorių knygų bus išleidžiama vis mažiau, LLA vadovė sako, jog leisti lietuvių autorių literatūrą gali tapti prabanga. Ypač – vertingo turinio knygas, albumus, spalvingas ir išradingas knygeles vaikams, kurios yra ne tik rašytojų, bet ir iliustruotojų, fotografų, dizainerių kūryba.

 

 

Skandinavai, mes ir programos

 

Įspūdingų skaičių pažėrė ir Lolita Varanavičienė, leidyklos „Tyto alba“ direktorė, mugės organizacinio komiteto narė. Anot jos, leidėjai knygas leidžia ne vien individualiems skaitytojams, bet ir bibliotekoms, tačiau realybė yra tokia, jog Lietuvos periferijos bibliotekose naujos knygos žmonės laukia eilėje 6–7 savaites.

 

Priežastis paprasta: nors yra nustatytos Bibliotekų plėtros strateginės kryptys 2016?2022 m., 2016 m. pavasarį patvirtinta Bibliotekų plėtros programa ir t. t., tačiau, kaip dažnai Lietuvoje atsitinka, popieriuje yra viskas nepalyginti gražiau nei realybėje.

 

Dar šiek tiek skaičių iš p. Varanavičienės arsenalo: Lietuvoje bibliotekoms, skaičiuojant pagal gyventojų skaičių, vienam žmogui skiriamas 1 Eur knygoms įsigyti. Skandinavijoje – 45 Eur. Namų ūkis Lietuvoje per metus knygoms išleidžia 80 Eur, Nyderlanduose – 400 Eur.

 

Tačiau žmonės, leidėjai taip pat, yra sumanūs ir ieško įvairiausių išeičių. Antai LLA prisidėjo prie tarptautinės programos „Kūrybiška Europa“ remiamų projektų, vienas iš jų yra skirtas mugių bendradarbiavimui ir viešinimui. Kitas – populiarinti nepopuliarių kalbų, tokių kaip lietuvių, literatūros sklaidą ir kurti įrankius užsienio leidėjams.

 

Pasak p. Dobkevičienės, pirmieji žingsniai pavyko – šių metų mugėje svečiuosis 27 leidėjai iš Latvijos, Lenkijos, Rumunijos, Valensijos ir kt. šalių, Kultūros instituto kvietimu atvyksta gausi Jungtinės Karalystės leidėjų grupė.

 

„Tiek svečių specialistų niekada neturėjome, tikimės, jog Lietuvos ir užsienio leidėjai susiras vieni kitus ir užmegs kontaktų“, – sako LLA vadovė.

 

 

Šaltinis: http://vz.lt/laisvalaikis/pomegiai/2017/02/19/knygu-muge--ne-vien-dziaugsmo-trimitai#ixzz4ZEUrtVSB

Lazerių technologijos sukūrė unikaliausią Lietuvos nepriklausomybės 100-iui skirtą knygą

Pasitinkant Vasario 16-ąją, Vilniuje pristatyta viena unikaliausių pastarųjų metų Lietuvoje išleistų knygų, kurioje dera senosios ir naujausios technologijos – „Ar prisiminsi mane, Vilniau?“. Tai puiki dovana sostinei, kurioje buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė.

 

Knygos autorė – žurnalistė, istorikė – Juventa Mudėnienė teigia, kad ši knyga – tarsi simbolinis 100 metų ilgumo tiltas, jungiantis XX amžiaus ir XXI amžiaus pradžią: „Šiandieninis Vilnius pateikiamas nūdienos fotografijose. Jose – aikštės, gatvės, mums gerai žinomi pastatai, šimtmečiais formavę sostinės veidą ir visos šalies dvasią.

 

Tačiau kiekvieną, atsivertusį šią knygą, apstulbina unikalūs, kiauraraščiai popieriaus karpiniai. Juose – žmonių siluetai. Tai realūs vilniečiai, gyvenę prieš beveik šimtą metų, o dabar „atgiję“ iš tarpukario fotografijų. Kai kurie vėl atsidūrė tose pat vietose, kur buvo kadaise nufotografuoti. Puošnios ponios, išdidūs korporantai, skriejantys fajetonai ar Kazimiero mugės šurmulys – tai tarpukario Vilniaus, kuris amžiams dingo po Antrojo pasaulinio karo, atmosfera.“

 

Dvejus metus autoriai Juventa ir Paulius Mudėnai ieškojo tinkamiausių, išraiškingiausių senųjų nuotraukų Lietuvos ir Lenkijos virtualiuose archyvuose. Vėliau darė eskizus, karpė juos žirklėmis, derino prie miesto nuotraukų, pjaustė bandomuosius puslapius. Pasak kūrėjų, Lietuva jau vadinama lazerių šalimi, tad nenuostabu, kad žengti pirmi žingsniai į gana konservatyviu vadinamą knygų pasaulį.

 

Iki šiol Lietuvos leidėjai nedrįso čia, tėvynėje, išnaudoti technologinių pasiekimų. Todėl ypač džiugu, kad visas šios knygos radimosi procesas – idėja, originali kūryba, fotografavimas, lazerinis pjaustymas, spauda, šilkografija ir kiti technologiniai darbai – buvo vykdomas čia, Lietuvoje.

 

P. Mudėnas patvirtina, kad tokią unikalią idėją bijojęs sugadinti ir ieškojęs optimalių technologinių sprendimų: „Pjaustymas lazeriu – nepigus malonumas, skaičiuojamas pjovimo linijos ilgis centimetrais. Taupant būtų reikėję atsisakyti smulkių detalių, tačiau be jų karpiniai prarastų trapumą ir žavesį. Todėl nedvejodami rinkomės brangesnį, tačiau geresnį variantą. Viename knygos puslapyje vingiuoja 5 – 7 metrai linijos. Visoje knygoje – net 82 metrai! O jeigu ištiestume viso knygos tiražo (500 egz.) liniją, ji nusidriektų daugiau nei 40 kilometrų.“

 

Knyga „Ar prisiminsi mane, Vilniau?“ yra skirta Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui. Išleista lietuvių ir anglų kalbomis. Ypatinga padėka Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos. Be jų dalinės paramos nuostabi knyga „Ar prisiminsi mane, Vilniau?“ gyventų tik svajonėse.

 

 

 

Šaltinis: http://www.delfi.lt/veidai/kultura/lazeriu-technologijos-sukure-unikaliausia-lietuvos-nepriklausomybes-100-iui-skirta-knyga.d?id=73764574

Parodoje – 115 Lietuvos autorių knygų, išverstų į 33 pasaulio kalbas

Atliepdamas 2017 metų Vilniaus knygų mugės temą „Lietuviški ženklai pasaulyje“, Lietuvos kultūros institutas, bendradarbiaudamas su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, rengia Lietuvos literatūros vertimų parodą „Lietuviškos knygos pasaulyje“.

 

Parodoje eksponuojama 115 Lietuvos autorių knygų, išleistų įvairiose užsienio šalyse 33 pasaulio kalbomis. Paroda atidaroma vasario 14 d. 11.00 val.

 

Knygos suskirstytos į 8 kategorijas, atspindinčias Lietuvos literatūros panoramą: čia yra ir kolektyvinės rinktinės, poezija, proza, dokumentinė literatūra, taip pat knygos, skirtos vaikams ar išskirtiniai vertimai (pavyzdžiui – Neringos Abrutytės eilėraščių rinktinės danų ir graikų kalbomis, Tomo Venclovos eilėraščių knyga kinų kalba, lietuvių poezijos rinktinė persų kalba, Vandos Juknaitės pokalbiai su vaikais „Tariamas iš tamsos“ hebrajų kalba ir kitos).

 

Parodos knygų egzemplioriai paimti iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų ir Lietuvos kultūros institute kaupiamos lietuvių literatūros vertimų bibliotekos, tarp jų ir leidiniai, kuriuos rengia ir leidžia pats Institutas.

 

 

Vertimų istorijos

 

Pasak parodos sudarytojos, Lietuvos kultūros instituto projektų koordinatorės Rūtos Mėlynės, tiksliai suskaičiuoti įvairiomis kalbomis prabilusių lietuviškų knygų tiesiog neįmanoma. „Atrastume ne vieną dėmesio vertą istoriją, kruopščiau patyrinėję lietuviškų knygų nuotykius kitose šalyse. Daug kam būtų smalsu sužinoti, kokiomis kalbomis, kokiose šalyse ir kodėl prabilo ta ar kita lietuvio autoriaus knyga, kas yra knygos vertėjas ir į kokias dviprasmybių pinkles pateko ją versdamas, kaip susiklostė tolesnis knygos likimas, kai iš globėjiškų leidėjo rankų ji pateko į margą ir nenuspėjamą potencialių skaitytojų pasaulį“, – pasakojo R. Mėlynė. 

 

Viena tokių istorijų – apie 2016 metais Vokietijoje pasirodžiusį Kristijono Donelaičio „Metų“ vertimą į vokiečių kalbą. Per dviejų šimtų metų kūrinio gyvavimą – tai jau penktasis „Metų“ vertimas į vokiečių kalbą, skaičiuojant nuo pirmojo, kurį 1818 metais paskelbė Liudvikas Rėza. Pernai pasirodžiusio vertimo autorius – šešerius metus Klaipėdos universitete dėstęs, dabar jau garbaus amžiaus pastorius iš Berlyno Gottfriedas Schneideris, ėmęsis iš naujo versti vokiečių kalba ir taip prieinamą kūrinį tiesiog iš ilgesio ir noro laiškuose papasakoti Vokietijoje likusiai žmonai apie Lietuvą ir ypatingą, įprastais žodžiais neperteikiamą jos dvasią. Grįžęs į Vokietiją, vertimus parodė specialistui ir, sulaukęs teigiamo įvertinimo, nutarė išversti visą kūrinį. Tačiau vertimas dar ilgokai pragulėjo pastoriaus stalčiuje ir proga jį išleisti pasitaikė beveik po dviejų dešimtmečių.

 

Kai kurių knygų vertimai iškeliavo į pasaulį kartu su jų autoriais, įsipindami į jų likimus kitose šalyse. Didžiausias keliauninkas ir plačiausiai skaitomas bei žinomas tarp intelektualų yra Tomas Venclova.

 

Jo knygos yra išverstos į 15 kalbų ir sulaukė net 38 leidimų įvairiose užsienio šalyse. Keliauti mėgsta ir poetas eseistas Eugenijus Ališanka, todėl 11 jo knygų pasklido pasaulyje 6 kalbomis. Į 12 kalbų išverstos Icchoko Mero, į 11 – Sauliaus Tomo Kondroto, į 7 Grigorijaus Kanovičiaus knygos.

 

Paskui vertėją lietuvę Vytenę Muschik, kuriai antraisiais namais tapo Vokietija, iškeliavo ir tikrasis Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ rankraštis, atrastas stiklainyje, užkastame į žemę, jau po autorės mirties. Vertėjos iniciatyva 2014 metais Vokietijoje pasirodžiusi knyga išsyk tapo bestseleriu, o vokiškas leidimas pritraukė ir kitus: 2016 m. pasirodė suomiškas, šiemet turėtų išeiti prancūziškas, o, naujausiomis žiniomis, jau deramasi dėl angliško bei rumuniško leidimų.

 

Kai kurioms knygoms pasisekė, kad Lietuva tapo antraisiais namais jų vertėjams – ispanei Carmen Caro Dugo, šveicarui Markui Roduneriui, švedui Jonui Öhmanui, azerbaidžaniečiui Mahyrui Gamzajevui, ukrainiečiams Vladui Žurbai ir Vasiliui Kapkanui, amerikiečiui Jaydui Willui, poetui ir bardui iš Maskvos Georgijui Jefremovui.

 

 

600 Lietuvos autorių knygų per Nepriklausomybės metus

 

2001 metais Lietuvos valstybė pradėjo remti nacionalinės literatūros vertimus į įvairias užsienio kalbas. Šiam tikslui įgyvendinti buvo sukurta Lietuvių literatūros vertimų skatinimo programa, kurią beveik dešimtmetį vykdė viešoji įstaiga „Lietuviškos knygos“, o toliau ir iki šiol sėkmingai tęsia Lietuvos kultūros institutas.

 

Siekiant išdalyti valstybės skiriamas Vertimų skatinimo programos lėšas, dukart per metus rengiamas konkursas, kuriame turi teisę dalyvauti užsienio šalių leidėjai, sumanę savo šalyje išleisti lietuvių autoriaus knygos vertimą. Tokių leidėjų skaičius kasmet auga, o paraiškų konkursui visuomet pateikiama gerokai daugiau, nei leidžia finansinės programos galimybės. O jos pastaraisiais metais, atsižvelgiant į artėjančius Lietuvos pristatymus tarptautinėse Leipcigo ir Londono knygų mugėse, taip pat gerokai išaugo – nuo 30 tūkst. eurų 2012-ais iki 100 tūkst. eurų 2016 metais. Dėl paramos kūrinio ištraukos vertimui kreipiasi ir patys vertėjai, todėl kasmet paremiama 15-20 kūrinių ištraukų vertimų, kurie vėliau labai praverčia, ieškant leidėjų lietuvių autoriaus knygai.

 

 

 

Vertimų skatinimo programa vykdoma jau 16 metų ir per šį laikotarpį nuo 2001-ųjų jos dėka išleistos 246 Lietuvos autorių knygos 29 kalbomis – mažiausiai po 15 lietuviškų knygų kasmet.

 

Duomenis apie lietuvių literatūros vertimus nuo 1990-ųjų, tai yra per visus 26-erius Lietuvos nepriklausomybės metus pateikia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, tačiau ir šie skaičiai nėra galutiniai. Šių metų pradžios duomenimis bibliotekos fonduose buvo maždaug 550-ies pavadinimų Lietuvos autorių knygos 38 kalbomis, išleistos už Lietuvos ribų. Į šį skaičių nepatenka užsienio kalbomis Lietuvoje leidžiamos knygos, reprezentaciniai užsienio leidėjams skirti leidiniai – antologijos, ištraukų rinktinės, kurias rengia ir leidžia Lietuvos kultūros institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ar bet kuri kita Lietuvos leidykla.

 

Palyginus Lietuvos nacionalinės bibliotekos ir Lietuvos kultūros instituto duomenis galima teigti, jog per 26-erius Lietuvos nepriklausomybės metus užsienyje išleista apie 600 Lietuvos autorių knygų.

 

Tarp kalbų, į kurias nuo 2001-ųjų verčiami lietuvių autorių kūriniai, pirmauja vertimai į vokiečių (48), rusų (26), anglų (24), lenkų (20), italų (19), švedų (15) kalbas. Kai kuriomis kalbomis per šį laikotarpį išleista vos po vieną lietuvišką knygą: tai azerų, estų, graikų, hebrajų, japonų, norvegų, olandų, persų, turkų.

 

Yra ir vertėjų rekordininkų, pavyzdžiui, vienintelio lietuvių literatūros vertėjo į slovėnų kalbą Klemeno Pisko dėka per 10 metų Slovėnijoje išėjo 10 lietuviškų knygų, tarp jų Jurgos Ivanauskaitės, Kazio Borutos, Sigito Parulskio, Lauros Sintijos Černiauskaitės romanai, išsami Tomo Venclovos poezijos rinktinė, Vytautės Žilinskaitės, Ingridos Vizbaraitės ir Kęstučio Kasparavičiaus knygos vaikams. Šiuo metu nenuilstantis vertėjas rengia Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ vertimą. Negana to, kiekvienam savo vertimui jis pats ieško ir sėkmingai suranda leidėją. Nedaug nuo slovėno atsilieka ir Mirjana Bračko, vertėja į kroatų kalbą. Jos bibliografijoje jau 9, o šiemet pasirodys ir 10-oji lietuviška knyga – jau keletą metų savojo leidėjo Kroatijoje ieškanti Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinė.

 

 

Šaltinis: „15min.lt“

 

Daugiau skaitykite paspaudę šią nuorodą. 

Išrinktos gražiausios 2016 metų knygos

Kultūros ministerija, bendradarbiaudama su Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija, kasmet rengia konkursą geriausioms meninio apipavidalinimo ir poligrafinio atlikimo Lietuvos leidyklų išleistoms knygoms išrinkti. Konkursui 63 leidyklos pateikė 142 knygas. Knygos meno ekspertų komisija knygas vertino pagal meninio apipavidalinimo ir leidybinio-poligrafinio atlikimo kriterijus.

 

Pagrindinė Metų premija paskirta dailininkei Agnei Dautartaitei-Krutulei už Luther Blissett knygos „Q“ apipavidalinimą (leidykla „Aukso žuvys“, BALTO print spaustuvė).

 

Dailininkams ir iliustratoriams paskirtos 6 premijos 12 diplomų pagal temines grupes.

Diplomai dailininkams, iliustratoriams, leidykloms ir spaustuvėms bus įteikti vasario 23 d. 12 val. Vilniaus knygų mugėje LITEXPO parodų centre.

 

 

Šešios premijos paskirtos pagal temines grupes:

 

  • dailininkei Sigutei Chlebinskaitei už knygą „Uosto fuga“/ Autorius Mindaugas Kvietkauskas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, BALTO print spaustuvė), grožinė literatūra ir eseistika;

 

  • dailininkei, iliustratorei ir autorei Kotrynai Zylei už knygą „Didžioji būtybių knyga“ (leidykla  „Aukso žuvys“, spaustuvė  „Petro ofsetas“), knygos vaikams;

 

  • dailininkui Jokūbui Jacovskiui už knygą „Lietuvos Jeruzalės medikai“/ Sudarė Davidas Ščupakas (R. Paknio leidykla, BALTO print spaustuvė), mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai;

 

  • dailininkei Aušrai Lisauskienei už knygą „Absoliuti tekstilė: nuo ištakų iki XXI a.“/ Sudarė Eglė Ganda Bogdanienė (Vilniaus dailės akademijos leidykla, Standartų spaustuvė), meno leidiniai;

 

  • dailininkui Gyčiui Skudžinskui už knygą „Tada“/ Autorius Algis Griškevičius (VšĮ ,,Nerutina“, spaustuvė „Druka“), meninės ir dokumentinės fotografijos lediniai;

 

  • dailininkei Sigutei Chlebinskaitei už knygą „Giedanti gaidžio galva“/ Iliustratorius ir autorius Stasys Eidrigevičius (leidykla „Apostrofa“, Standartų spaustuvė), bibliofiliniai ir eksperimentiniai lediniai.

 

 

Dvylika diplomų pagal temines grupes skiriama:

 

grožinė literatūra ir eseistika:

 

  • dailininkei Deimantei Rybakovienei už knygą „Naisių vainikas. Zigmo Gėlės premijos laureatų poezijos antologija“/ Sudarytoja Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, BALTO print spaustuvė);

 

  • dailininkui Tadui Karpavičiui už knygą „XXI a. Kudirka“/ Autorius Žygimantas Kudirka (leidykla ,,Kitos knygos“,  spaustuvė „Kopa”);

 

knygos vaikams:

 

  • iliustratorei Daliai Karpavičiūtei už knygą „Kultūringa pelė Stasė“/ Autorė Monika Krikštopaitytė (išleido  Modernaus meno centras, BALTO print spaustuvė).

 

  • iliustratorei Aušrai Kiudulaitei už knygą „Laimė yra lapė“/ Autorė Evelina Daciūtė (leidykla „Tikra knyga“, BALTO print spaustuvė);

 

 

mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai:

 

  • dailininkei Vidai Kuraitei už knygą „Pinigai Lietuvoje“/ Autoriai Dalia Grimalauskaitė ir Eduardas Remecas (išleido Lietuvos nacionalinis muziejus, spaustuvė ,,Petro ofsetas“);

 

  • dailininkei Silvai Jankauskaitei už knygą „Šiuolaikinės medijos ir informacija. Požeminiai garažai Google karalystėje“/ Autoriai Vincas Grigas, Andrius Šuminas, Arūnas Gudinavičius ir Modestas Grigaliūnas (Akademinė leidyba , BALTO print spaustuvė);

 

meno lediniai:

 

  • dailininkams Sigutei Chlebinskaitei ir Rokui Gelažiui už knygą „Atminimų sodai“/ Sudarytojos Rima Cicėnienė ir Reda Griškaitė (išleido Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, spaustuvė „Petro ofsetas“ );

 

  • dailininkei Viktorijai Leleivei už knygą „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“/ Sudarytoja Rasa Andriušytė-Žukienė (išleido ,,Lewben Art Foundation“ ir „Lietuvos išeivijos dailės fondas“, Standartų spaustuvė);

 

 

meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai:

 

  • dailininkui Izaokui Zibucui už knygą „Namų tyloj“/ Autorius Arūnas Baltėnas (R. Paknio leidykla, spaustuvė „Petro ofsetas“);

 

  • dailininkui Tomui Mrazauskui už knygą „Kasdienybė/Daily Life“/ Sudarytojas Gintaras Česonis (išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, spaustuvė „Kopa”);

 

bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai:

 

  • dailininkui Jurgiui Griškevičiui už knygą „Night shift“/ Autorius Mindaugas Jankauskas (spaustuvė „Kopa”);

 

  • dailininkui Gyčiui Skudžinskui už knygą „Burning Slides“/ Autorė Aurelija Maknytė (leidykla ,,Nerutina“, spaustuvė „Druka“).

 

Vilniaus dailės akademijos premija skiriama dailininkui Zigmantui Butaučiui už knygą ,,Barokas ir betonas. Fotomanipuliacijos“ /Autorius Liudas Parulskis (leidykla ,,Actus musicus“ (Lapas), BALTO print spaustuvė).

 

Lietuvos dailininkų sąjungos premija skiriama dailininkei Sigutei Chlebinskaitei už knygą ,,Ne vien Dangus. Heaven and Beyond“/ Autorės Dalia Vasiliūnienė ir Skaidrė Urbonienė (išleido Advokatų kontora ,,Valiūnas ir partneriai Ellex“, spaustuvė ,,Petro ofsetas“).

Paskirta 2017 metų Vilniaus klubo premija knygai apie Vilnių

Konkurso komisijos sprendimu, 2017 m. Vilniaus klubo premija skirta autorių leidybiniam kolektyvui už knygą „Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas“ bei jos vertimus į anglų ir vokiečių kalbas. 

 

Architektūros gido atsiradimą inicijavo Architektūros fondas, leidybą tęsia leidykla „Lapas“, o vokišką vertimą išleido Berlyne įsikūrysi leidykla „DOM publishers“. Leidinius rengia gausus architektų, architektūros tyrėjų ir fotografų kolektyvas – Julija Reklaitė, Rūta Leitanaitė, Marija Drėmaitė (sudarytojos), Nijolė Lukšionytė, Karolis Kučiauskas, Diana Kontrimaitė, Algimantas Mačiulis, Vaidas Petrulis, Jurgita Rimkevičienė, Indrė Ruseckaitė, Jūratė Tutlytė, Aida Štelbienė, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė (tekstų autoriai), Audrius Ambrasas, Raimondas Urbakavičius ir Norbert Tukaj (fotografai).

 

Vilniaus klubo premija bus įteikta Vilniaus knygų mugėje vasario 25 d., šeštadienį, 17 val. 5.3 salėje. Renginyje bus parodyti fragmentai iš šiuo metu pvz.lt (Rudolfo Levulio ir Pauliaus Mazūro) kuriamo architektūrinio filmo „Neatpažinti statybiniai objektai (NSO)“. Renginio moderatorė – Jūratė Čerškutė. Renginyje dalyvaus Rita Bartkevičienė, Julija Reklaitė, Rūta Leitanaitė, Marija Drėmaitė.

 

Šiais metais konkurse buvo vertinamos knygos apie Vilnių, išleistos per 2015-2016 metus. Premijos dydis – 1000 €. Visą knygų, kurios pretendavo į Vilniaus klubo premiją, sąrašą rasite paspaudę šią nuorodą.

 

Premijos tikslas – skatinti Lietuvos ir užsienio autorius rašyti apie Vilniaus miestą ir jį populiarinti. Konkursu siekiama kasmet įvertinti išleistas knygas apie Vilniaus miestą, kurios skatina pažinti Lietuvos sostinę, populiarina Vilniaus miesto istoriją, tradicijas, savitumą per knygą kaip miesto vizitinę kortelę, ugdo vilniečių ir svečių žingeidumą ir pagarbą Lietuvos sostinei, bei išrinkti ir paskelbti Premijos laureatą. 

 

Vilniaus klubo premijos nuostatai skelbiami Lietuvos leidėjų asociacijos el. svetainėje www.lla.lt.

Vokietijos žiniasklaidos lyderiai tyrinės Lietuvos kultūros žemėlapį

Ruošiantis išskirtiniam Lietuvos kultūros pristatymui šių metų tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje kovo gale, Lietuvos kultūros institutas organizuoja dvylikos didžiausių Vokietijos žiniasklaidos kanalų atstovų vizitą, kurio metu žurnalistai ne tik susipažins su daugeliu Leipcige pristatomų kūrėjų, bet ir ištyrinės Vilniaus bei Kauno miestus, atras sąsajas tarp mūsų šalių ir patirs žiemos gamtos grožį tolėliau nuo didmiesčių.

 

Sausio 23-27 dienomis į Lietuvą atvykta didžiųjų Vokietijos nacionalinių dienraščių, televizijos ir radijo kanalų, kultūros portalų „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, „Süddeutsche Zeitung“, „Der Tagesspiegel“, „Der Spiegel“, „Die Welt“, „Deutschlandradio Kultur“, „Börsenblatt u.a“, ZDF, MDR, „Deutschlandfunk“, „Leipziger Volkszeitung“ bei naujienų agentūros DPA kultūros skyrių redaktoriai.

 

Žurnalistai rengia straipsnius, radijo ir televizijos reportažus, interviu; televizijos laida „ZDF aspekte“ čia kuria dokumentinį filmą apie šiuolaikinę Lietuvos literatūrą. Visa ši medžiaga pristatys Vokietijos auditorijai Lietuvos programą Leipcige, nušvies Lietuvos leidybos rinkos situaciją, perteiks šiuolaikinės Lietuvos kultūros panoramos įvairovę. Lietuvos leidybos rinką ir jos specifiką žurnalistams pristatys Lietuvos leidėjų asociacijos vykd. direktorė Aida V. Dobkevičiūtė ir projektų vadovė Gražvilė Lukoševičiūtė. 

 

Prie žurnalistų grupės prisijungė ir projekto „Das Blaue Sofa“, bendradarbiaujančio su ZDF ir „Deutschlandradio Kultur“ kanalais, redaktorė Christiane Munsberg. „Das Blaue Sofa“ yra populiarus interviu su žymiais rašytojais ciklas, kuris kasmet transliuojamas ir iš Leipcigo knygų mugės. Pasak C. Munsberg, prieš ketverius metus ji lankėsi Baltijos šalyse, bet neturėjo galimybės susitikti su kultūros lauko autoriais ir veikėjais. „Vėliau man teko garbė Berlyne bendrauti su Tomu Venclova – jo asmenybė, kūryba paliko man nepaprastą įspūdį. Bet T. Venclova yra vienintelis Lietuvos rašytojas, kurį šiek tiek pažįstu. Man labai smalsu susipažinti su daugiau mūsų kaimyninės šalies autorių, jų kūryba“, – svarstė žurnalistė.

 

Jos kolegė iš naujienų agentūros DPA Birgit Zimmermann mano, kad Vokietijos auditorija yra labai suinteresuota gilesne pažintimi su Lietuvos literatūros ir kultūros scena, kadangi ši vis dar nėra gerai žinoma.

 

Kovo 23-26 dienomis Leipcige Lietuva pristatys net 26 naujas Vokietijos ir Austrijos leidyklų išleistas lietuvių rašytojų knygas. Vizito metu žurnalistai bendraus ne tik su autoriais Alvydu Šlepiku, Undine Radzevičiūte, Laurynu Katkumi, Giedra Radvilavičiūte, Laimonu Briedžiu, Kęstučiu Kasparavičiumi, Rimvydu Stankevičiumi, Renata Šerelyte, prof. Inge Lukšaite, Mikalojumi Vilučiu, Antanu A. Jonynu ir kitais, bet ir su daugybę literatūros kūrinių išvertusiais Corneliusu Helliu ir Markusu Roduneriu.

 

Iš Austrijos atvykstantis vertėjas C. Hellis kartu su rašytoju L. Briedžiu surengs žurnalistams ekskursiją po literatūrinį ir istorinį Vinių – kokį jie mato šį miestą iš dabarties ir praeities perspektyvų. Svečiai iš Vokietijos susipažins su Vilniaus universitetu, Lietuvos Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vilniaus dailės akademija, Kauno viduramžiškuoju ir modernistiniu paveldu ir kitomis reikšmingomis kultūros erdvėmis.

 

Žurnalistams pristatoma ne tik literatūrinė, bet ir kultūrinė „lietuviškojo pavasario“ Leipcige programa: apie savo projektą „Vargonų safario kronikos“ papasakos kompozitorius Arturas Bumšteinas, mono operą tamsoje „Confessions“ pristatys „Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova, fotografas Arturas Valiauga pasidalys savo atradimais, ieškant medžiagos garsiam vokiečių poetui Johannesui Bobrowskiui skirtai fotografijos parodai „Abipus Nemuno: tarp Rytų ir Vakarų“, kuratorė Virginija Vitkienė supažindins su paroda „Oxymora“.

 

Vokiečių žurnalistų vizitą vainikuos viešnagė poeto, rašytojo Eugenijaus Ališankos sodyboje Zabarijos kaime.

 

 

Šaltinis: http://www.lla.lt/lt/naujienos/naujienos/vokietijos_ziniasklaidos_lyderiai_tyrines_lietuvos_kulturos_zemelapi

Niujorko viešosios bibliotekos ir EDRLab kooperacija

 

Europos skaitmeninio skaitymo laboratorija (EDRLab) yra inovatyvi, ne pelno siekianti organizacija, įsikūrusi Paryžiuje. Ji priklauso IDPF ir Readium fondo vyriausiajai valdybai bei yra programinės įrangos kūrėjo W3C narė. Pagrindinės EDRLab užduotys yra skatinti sėkmingą standarto EPUB adaptaciją Europoje ir tiekti resursus Readium fondo atviro kodo programinių įrangų vystymui. Šios laboratorijos steigėjai yra: Editis, Hachette, Madrigall, Media Participations, Syndicat National de l’édition, Cercle de la Librarie, Centre National du Livre, Cap Digital, Prancūzijos kultūros ministerija, Prancūzijos ekonomikos ir finansų ministerija. Asociacija plečiasi itin greitai, todėl numatoma, jog 2016 metų pabaigoje narių skaičius turėtų pasiekti net 50.

 

Niujorko viešoji biblioteka (NYPL) yra nemokamas edukacijos ir informacijos tiekėjas ne tik Niujorko gyventojams. Turinti net 92 padalinius – įskaitant mokslines bibliotekas ir filialus – Bronkse, Manhetene, Steiteno saloje, biblioteka siūlo prieigą ne tik prie nemokamos medžiagos, kompiuterių, bet ir galimybę sudalyvauti paskaitose, parodose, programavimo kursuose ir dar daug įvairiausių užsiėmimų įvairaus amžiaus žmonėms. Niujorko biblioteką kasmet aplanko apytiksliai 18 mln. nuolatinių lankytojų, o internetinėje svetainėje nypl.org teikiamais resursais naudojasi dar daugiau milijonų gyventojų iš viso pasaulio. 

 

Tačiau ką bendro turi šios dvi organizacijos? Visai neseniai jos nusprendė bendradarbiauti ir sukurti atviro kodo mobiliąją programėlę, remiantis Readium EPUB 3 skaitymo varikliu. Ši kooperacija apima tris aspektus: kontrolė, prieiga ir tobulėjimas mobiliųjų telefonų naudotojų patyrimams gerinti.

 

Šiuo metu EDRLab vysto Readium LCP - tai nepriklausoma, sąveikaujanti ir prieinama skaitmeninių teisių valdymo technologija, kurią galima patalpinti bet kokioje atviro kodo Readium SDK aplikacijoje. EDRLab prisidės prie šios technologijos integravimo bibliotekoje, anot partnerių, ši technologija padės greičiau ir efektyviau skolinti el. knygas. Taip pat NYPL ir EDRLab dalinasi bendra vizija – gerinti skaitmeninių publikacijų ir skaitymo platformų prieinamumą skaitytojams. Abi organizacijos užtikrina, jog supaprastinta mobilioji aplikacija bus prieinama tiek IOS tiek Android naudotojams. 

 

Pastaraisiais metais išaugo skaitytojų, bandančių gauti prieigą prie el. knygų naudojantis mobiliaisiais prietaisais, kaip atsaką į tai EDRLab ir  NYPL kuria evoliucinį žingsnį, vystydami Readium SDK pirminį kodą, pagrindinės užduotys – geresnis veikimas, stabilumas, kodo aiškumas ir dokumentacija. Architektūrinė aplikacijos fazė jau prasidėta, tad 2017-aisiais metais galėsime susipažinti su galutine ir  patobulinta Readium versija Readium 2. Partneriai patikina, jog šis projektas bus geriausias atviro kodo skaitymo įrenginys skirtas EPUB 3 dokumentams ateinančiais metais.

 

Kaip ir kada gimė kolaboracija tarp EDRLab ir Niujorko viešosios bibliotekos (NYPL)?

 

„Mūsų asociacija yra Readium fondo narė, kurio vyriausioji valdybos narė Europoje yra EDRLab. Būdami fondo nariais, EDRLab ir NYPL atrado panašių tikslų – tobulinti EPUB ir el. skaitymo sistemų sąveiką ir prieinamumą“, - pasakojo James English, NYPL projekto Library Simplified produkto vystymo inžinerijos vadovas. Šiuo metu aplikacija yra pasiekiama ir vadinasi Open eBooks (tai yra bendros iniciatyvos dalis, siekiant tiekti el. knygas vaikams iš nepasiturinčių šeimų) ir SimplyE (NYPL bibliotekos klientams skirta e-skaityklės mobilioji aplikacija).

 

Šaltinis: http://www.aldusnet.eu/k-hub/the-new-york-public-library-and-the-european-digital-reading-lab-team-for-better-reading-experience/

 

„Sodros“ įmokų pokyčiai: autoriams siūlo grąžinti lengvatą

Valdantieji švelnina Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimus, kurie nuo šių metų pradžios padidino „Sodros“ įmokų naštą smulkiam verslui ir savarankiškai dirbantiems asmenims. Ramūnas Karbauskis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis, Seime registravo įstatymo pataisą, kuri grąžintų autorių pajamas iki pakeitimų buvusi apmokestinimą.

 

Iki 2017 m. sausio 1 d. „Sodros“ įmokos buvo skaičiuojamos nuo pusės autorinių pajamų, jeigu autorius su išmokančių autorinius neturėjo darbo santykių. O nuo šių metų pradžios „Sodros“ įmokas reikia mokėti nuo visų autorinių pajamų nepriklausomai nuo to, ar asmuo susijęs su juos išmokančiu darbo santykiais, ar ne.

 

Ramūnas Karbauskis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis, penktadienį užregistravo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pataisą, kuri grąžina autorinių apmokestinimą nuo pusės pajamų.

 

Projekto aiškinamajame rašte pabrėžiama, jog pagal autorines sutartis gautoms pajamoms, kurios bus gautos iš to paties darbdavio, su kuriuo sudaryta darbo sutartis, kaip ir dabar būtų skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos nuo 100% pajamų. Siūloma, kad ši pataisa įsigaliotų nuo 2017 m. sausio 1 d.

 

 

Licencijos – be „Sodros“

 

Taip pat siūloma nustatyti, kad socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos nuo autoriams ir gretutinių teisių subjektams mokamo atlyginimo už kūrinių ir gretutinių teisių panaudojimą pagal suteiktas licencijas panaudoti kūrinius ar gretutinių teisių objektus. Kitaip tariant, siūloma, kad „Sodros“ įmokos nebūtų skaičiuojamos ir nuo autorių pajamų, gautų iš Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros. Taip pat siūloma atleisti nuo „Sodros“ įmokų pajamas, gautas pagal licencines sutartis.

 

„Verslo žinios“ anksčiau yra rašiusios, jog kartais norint išvengti „Sodros“ įmokų sudaromos autorinės licencinės sutartys.

 

Taip pat projekte siūloma nustatyti, jog nuo pusės pajamų „Sodros“ įmokas galėtų mokėti ir sportininkai bei atlikėjai. Nuo 2017 m. sausio 1 d. jie turi „Sodros“ įmokas mokėti nuo visų pajamų.

 

Kiti pakeitimai dėl verslo liudijimų, individualios veiklos pajamų, mažųjų bendrijų narių ir individualių įmonių savininkų išlieka. Jų švelninti kol kas nesiūloma.

 

 

Šaltinis: http://vz.lt/finansai-apskaita/2017/01/13/autoriams-siulo-grazinti-mokesciu-lengvata#ixzz4VuZoQ7di

Knygų leidybos verslas stingsta – šaldo jį ne tik mokesčiai

Prasta demografinė situacija, užsienio investicijų stoka, piratavimas ir nepasverti teisės aktai. Visa tai ateityje gali stabdyti ir taip trapų leidybos sektoriaus augimą – teigia įmonių rizikingumą vertinančios bendrovės „Creditreform Lietuva“ analitikai.

 

„Lietuvos leidybos rinkos dalyvių skaičius, remiantis įvairiais šaltiniais, gerokai varijuoja, – sakė „Creditreform Lietuva“ verslo analitikė Alina Rauktytė. – Jei skaičiuosime visus, kas turi tarptautinį knygos numerį ISBN, tokių leidėjų bus per tris tūkstančius. 

 

Įmonių ir organizacijų, užsiimančių knygų, periodinių leidinių leidyba ir kita leidybine veikla, 2015 m. buvo 445. Palyginti su 2014-aisiais, šis skaičius šiek tiek ūgtelėjo, tačiau šiose įmonėse dirbančių darbuotojų skaičius pastaruoju metu traukėsi.“

 

Anot pačių leidėjų, knygų leidyklų, kurios išleidžia daugiau negu 10 naujų pavadinimų knygų per metus ir formuoja knygų leidybos turinį, Lietuvoje yra apie 70. 

 

Knygoms nelieka pinigų 

 

„Nepaisant pastaraisiais metais vis tirpstančio personalo, knygų buvo išleista kiek daugėliau, o leidybos sektorius pagaliau išsikapstė iš 2009-2012 m. grynojo nuostolio duobės. 

 

Tačiau nieko gero nežada mažėjantis bibliotekų fondas, nuo 2007 m. susitraukęs net 13,2 proc., vis prastėjanti demografinė situacija ir nepalanki gyventojų vartojimo struktūra, kur po išlaidų būstui ir maistui, knygoms nelabai kas ir lieka.“ 

 

Augimo galios išseko 

 

Pastarieji keleri stabilumo metai leido leidybos sektoriui po truputį optimizuoti veiklą ir didinti apyvartą. 

 

Leidybos įmonių pelnas, dar 2008 m. nėręs žemyn ir virtęs nuostoliu, rentabilumo ribą vėl perkopė 2013 m. Nuo tol jis guviai kopė aukštyn, tačiau paskutiniu metu matyti, kad augimo potencialas palengva išsikvepia. 

 

„Žvelgdami į pastaruoju metu augusią knygų ir brošiūrų leidybą galėtume puoselėti trapią viltį, kad artimiausiu metu stebėsime ir pajamų augimą, – teigia „Creditreform Lietuva“ analitikė. – Tiesa, dar neseniai mažėjusios išlaidos gamybai greičiausiai vėl didės dėl ekonomistų prognozuojamo aktyvesnio kainų augimo. 

 

O ypač neigiamą įtaką leidybai gali padaryti nuo šių metų panaikintos lengvatos meno kūrėjams bei net keletą kartų padidinti mokesčiai.“ 

 

Mokesčiai smogs ne tik autoriams 

 

Pasak Lietuvos leidėjų asociacijos vykdančiosios direktorės Aidos Dobkevičiūtės, didinami mokesčiai – naujasis autorių apmokestinimo modelis, lengvatų kūrėjams panaikinimas – sukels neigiamas pasekmes. Knygos dar labiau brangs, tad mažės jų prieinamumas. Bibliotekos įsigys mažiau naujų ir populiarių knygų, sumenks ir autoriams išmokama autorinio atlyginimo dalis. Bankrutuos dalis leidyklų, o lietuvių autorių knygos taps visiškai nekonkurencingos palyginti su verstinėmis. 

 

Taip pat valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimai sukels sumaištį intelektinės nuosavybės (turto) turėtojo ir kitos šalies santykiuose, nes prilygino juos darbuotojo ir darbdavio santykiams. 

 

Piratavimas plinta 

 

Knygų leidyba stagnuoja ir dėl Lietuvoje plačiai paplitusio piratavimo. Skenuotos knygų kopijos jau po kelių savaičių atsiduria internete. Dėl šios priežasties vietinės leidyklos kol kas neskiria tiek daug dėmesio ir investicijų elektroninei leidybai, kuri vakaruose jau įgavo pagreitį. 

 

Piratavimas ir menkos gyventojų pajamos, o ypač pajamų dalis, kurią jie skiria kultūrai ir skaitymui, verčia leidėjus labiau orientuotis į stabiliai leidybos produkciją vartojančius ir už tai mokančius sektorius – bibliotekas bei valstybės finansuojamą mokomosios literatūros (vadovėlių, pratybų sąsiuvinių) leidimą. 

 

Miglota ateitis 

 

Taigi, leidėjai yra visiškai priklausomi nuo šiai sričiai skiriamo biudžetinio finansavimo. Kol kas valdiški pinigai ir valstybės reguliavimas gimstamumo, motinystės ir tėvystės atostogų bei pašalpų srityse palankiai veikia leidybos sektoriaus augimą. Tačiau vis mažėjantis potencialių skaitytojų skaičius verčia konstatuoti, kad leidybos sektoriaus atsigavimas – tik 3-5 artimiausių metų tendencija. 

 

Jau dabar fiksuojamas ir pirkėjų įsiskolinimo didėjimas, 2016 m. kiek pagausėjo įmonių, kurios tarp veiklų nurodo ir leidybą, turto areštų. 

 

Tiesa, jei valstybės parama ir finansavimas būtų didesni, tai padėtų padidinti lietuviškų knygų konkurencingumą ir prieinamumą skaitytojams. Juk iki pat 2008 m. sumažintas pridėtinės vertės mokestis (PVM) knygų leidybai paskatino leidžiamų knygų skaičiaus augimą. 

 

Tikėtina, kad jei lengvatinis PVM tarifas knygoms išliks ir bus pritaikytas taip pat ir elektroniniams leidiniams, leidėjų perspektyvos bus šviesesnės. Dabartinių valdančiųjų kalbos apie didesnį dėmesį kultūrai leidžia tikėtis, kad taip ir bus. 

 

Investuotojams – nepatraukli sritis 

 

Leidybos sektoriaus gyvenimą ir galimybes išlikti padidintų ir užsienio investicijos. Deja, ši sritis užsienio investuotojams nėra patraukli, nes pasižymi mažu rentabilumu.

 

Mažėja ne tik gyventojų, menksta ir skaitančiųjų lietuviškai gretos. Gimusieji 1990-1995 m. ir vėliau vietoje knygų pirmenybę jau teikia televizijai ir internetui. 

 

Visa tai drastiškai sumažino tiražus ir pabrangino knygas, o tai savo ruožtu sumažino leidyklų pajamas ir jų investicijas į naujų kūrinių leidybą. Bandymai didinti spaudinių kainas faktiškai išsėmė visas galimybes, kadangi knygos Lietuvoje ir dabar įperkamos ne visiems. 

 

Ketinimai leidybos paslaugas eksportuoti, deja, susiduria su milžiniška pasauline konkurencija, taip pat uždarbio dalies kritimu dalinio dalyvavimo (subrangos) projektuose.

 

Vis dėlto tarptautinio konkurencingumo potencialą galima įžvelgti elektroninėje leidyboje ir ypač grožinės literatūros anglų kalba. 2015 m. duomenimis kūriniai, išversti iš anglų kalbos, sudarė per 60 proc. visos Lietuvos leidyklų išleistos grožinės ir negrožinės literatūros užsienio kalbomis. 

 

Verstinių kūrinių leidyba auga. 2015 m. Lietuvoje iš viso buvo išleista 3410 naujų pavadinimų knygų lietuvių ir kitomis kalbomis. 2008 m. šis rodiklis siekė net 5480. Jau tuomet iki 1200 egz. sumenkęs vidutinis tiražas išliko nepakitęs iki šiol.

 

Šaltinis: http://verslas.lrytas.lt/rinkos-pulsas/knygu-leidybos-verslas-stingsta-saldo-ji-ne-tik-mokesciai.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy

Kaip kūrėjai ir leidėjai lopys SODROS skyles „kryželiu“

Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) kreipėsi į Seimo komitetus (raštas) dėl mokestinių lengvatų meno kūrėjams panaikinimo  ir įsigaliojusios naujos socialinių draudimo įmokų mokėjimo tvarkos. Šią savaitę LLA atstovai susitiks su Kultūros komiteto nariais.

 

Taip pat nuo praėjusių metų gruodžio 14 d. knygų leidėjai laukia susitikimo su Kultūros ministre Liana Ruokyte-Jonsson (raštas).

 

Raginame leidėjus, autorius ir kitų organizacijų atstovus viešinti informaciją apie žlugdančius Lietuvos kultūrą politinius sprendimus.

 

2016 m. rengiant ir priimant Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo naują redakciją, valdžios institucijos nederino socialinių draudimo įmokų reguliavimo pakeitimų su socialiniais partneriais.

Bet ne tik tai! Toks neapgalvotas kūrėjų ir autorių teisių turėtojų  apmokestinimas prieštarauja teisės aktams, autoriaus teisei laisvai disponuoti savo kūriniu ir neturi netgi loginio pagrindo, apart paprasčiausio noro surinkti daugiau mokesčių neatsižvelgiant į visuomenės interesus.

 

Visų pirma, autoriaus kūrinys – originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityse. Sudarydamas autorinę licencinę sutartį autorius teisių turėtojas perduoda turtines teises naudoti kūrinį, todėl sutarties esmė yra terminuota turtinių autoriaus teisių licencija kūrinio naudojimui ir sklaidai už tam tikrą atlyginimą. Tai savanoriškas dviejų nepriklausomų šalių susitarimas, savo esme neturintis nieko bendra su darbuotojo ir darbdavio santykiais.

 

Antra, intelektinė nuosavybė kaip ir bet kuri kita materiali nuosavybė yra turtas. Vadovaujantis įstatymų leidėjo logika privalomosiomis socialinio draudimo įmokomis turėtų būti apmokestinamos ir visos kitos iš bet kurio materialaus turto gautos pajamos (pvz. nekilnojamo turto, automobilių ir t. t.), bet taip nėra. Autorių turtinės teisės gali būti perleidžiamos, nuomojamos, paveldimos ar dovanojamos. Jas, kaip ir bet kurį kitą turtą galima prarasti nukreipus išieškojimą į autoriaus turtą, jos taip pat gali būti sutuoktinių bendrai užgyvento turto dalis.

 

Trečia, valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimai intelektinės nuosavybės (turto) turėtojo ir kitos šalies santykius, o taip pat ir disponavimą tokiu turtu, prilygino darbuotojo ir darbdavio santykiams. Toks intelektinės nuosavybės traktavimas yra visiškai nesuderinamas su LR autorių ir gretutinių teisių įstatymu, Berno konvencija dėl Literatūros ir meno kūrinių apsaugos, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir bendra pasauline praktika. Atlikus intelektinės nuosavybės ir autorinių atlyginimų (honorarų) apmokestinimo ES valstybėse analizę išsiaiškinta, kad intelektiniu turtu disponuojantis gyventojas apmokestinamas tik gyventojų pajamų mokesčiu.

 

Šiais metais pakeitus pajamų pagal autorines licencines sutartis tvarką visos su autorinio honoraro išmokėjimu susijusios išlaidos padidėja apie 46,5 % su ta sąlyga, kad autoriui išmokamo honoraro suma lieka ta pati. Didžioji Lietuvos autorių dalis ne tik kuria, bet ir dirba samdomais darbuotojais, taip sumokėdami SODROS ir sveikatos draudimo mokesčius. Tad autoriaus honorarų pakartotinis arba net daugkartinis apmokestinimas yra dubliuojamas ir skurdina kūrėjus.

 

Pažymėtina, kad Socialinio draudimo įmokomis autorinės licencinės sutartys analogiškai buvo apmokestintos ir nuo 2009 m. sausio 1 d., tačiau labai greitai buvo suprasti tokio apmokestinimo trūkumai, todėl 2009 m. kovo mėn. toks apmokestinimas buvo skubiai koreguotas, o nuo 2010 m. sausio mėn. jo atsisakyta.

 

Knygų leidyba Lietuvoje yra smulkus verslas ir biudžetinių įstaigų (muziejų, institutų, bibliotekų ir kt.) mokslinė-šviečiamoji veikla. Skaitmeniniame amžiuje ji „susitraukė“. Tai rodo ne tik leidyklų apyvartų, darbuotojų skaičiaus mažėjimas, knygų pardavimų kritimas, bet ir naujų leidžiamų knygų pavadinimų skaičius bei tiražai. Nuo 2008 m. naujų išleidžiamų knygų pavadinimų kasmet mažėjo 15–20 proc. Sumenkęs iki 1200 egz. tiražų vidurkis nekito. Maži tiražai ir padidėję mokesčiai, euro valiutos įvedimas lėmė knygų brangimą ir atitinkamai sumažino perkamumą ir prieinamumą, nuskurdino turinio įvairovę bei paskatino nelegaliai skenuotų knygų piratavimą internete.

 

Tokius sprendimus priimantys politikai turi suprasti, kad naujojo autorių apmokestinimo modelio, lengvatų kūrėjams panaikinimo, mokesčių didinimo pasekmių neišvengsime: dar brangs knygos ir mažės jų prieinamumas; bibliotekos įsigys mažiau naujų ir populiarių knygų; sumenks autoriams išmokama autorinio atlyginimo dalis; bankrutuos dalis leidyklų; lietuvių autorių knygos taps visiškai nekonkurencingos palyginti su verstinėmis.

 

Tačiau kas prisiims atsakomybę? Šiandien net ministerijose nėra žinoma, kieno iniciatyva ir kas rengė šias pataisas, o praėjusios kadencijos Seimo nariai nepamena kada už jas balsavo.

 

Knygų leidėjai neabejoja, kad meno kūrėjams panaikintos lengvatos ir įsigaliojusi nauja socialinių draudimo įmokų mokėjimo tvarka, net keletą kartų padidinti mokesčiai darys didžiulę neigiamą įtaką visiems Lietuvos kultūros dalyviams ir procesams. Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) kreipėsi į Seimo komitetus dėl nuo 2017 metų sausio  1 d. įsigaliojusių teisės aktų rengimo ir taikymo.

Kino ir muzikos kūrėjai: kodėl interneto teikėjai palaiko piratus, o ne mus?

Dar 2016-ųjų vasarą didžiausiems šalies interneto teikėjams buvo įteiktas Asociacijos LATGA ieškinys, kuriame reikalaujama panaikinti prieigą prie piratinės svetainės „Linkomanija.net“. Bylos procesas vis dar tęsiasi, o Asociacijai LATGA byloje atstovaujantį patyrusį advokatą Andrių Iškauską labiausiai stebina atsakovų teiginiai, kad esą „Linkomanija.net“ nepažeidžia autorių teisių ir nedaro jokios žalos autoriams. Tokių, švelniai tariant, keistų argumentų nesupranta ir žinomi Lietuvos muzikos bei filmų kūrėjai.

 

Didžiausia žala – kino kūrėjams

 

Neseniai Lietuvos muzikos verslo asociacijos organizuotoje antipiratinėje akcijoje „Pradėk nuo savęs“ dalyvavęs jaunimo pamėgtos roko grupės „ba.“ lyderis Benas Aleksandravičius atskleidžia, kad „Linkomanijoje“ nelegaliai buvo platinamas ir jo albumas.  

 

„Mes paprašėme albumą išimti, ir jis buvo išimtas. Bet niekas nežino, kada mūsų dainos ten vėl atsidurs. Taigi man tikrai negaila, tegu blokuoja tą „Linkomaniją“. Juolab kad senio ar marozo, kuris torentais naudojasi 10 metų, lengvai neperauklėsi. Džiaugiuosi, kad jauni žmonės, kurie mūsų klausosi, yra inovatyvūs ir mielai naudojasi legaliomis muzikos platformomis, kuriose esančių dainų autoriams už perklausas ar parsisiuntimus mokami pinigai“, – sako Asociacijos LATGA narys B.Aleksandravičius. 

 

Su scenos kolega linkusi sutikti ir viena populiariausių šalies atlikėjų Justė Arlauskaitė-Jazzu, kurios autorines teises Lietuvoje taip pat administruoja Asociacija LATGA. Akcijoje „Pradėk nuo savęs“ aktyviai dalyvavusi dainininkė mano, kad atsiradus daugybei legalių muzikos platformų, vis mažiau žmonių naudosis piratinėmis svetainėmis. Tačiau ji sako jokiu būdu nepateisinanti tokių svetainių kaip „Linkomanija.net“ egzistavimo, todėl visiškai pritaria autorių teisių gynėjų sprendimui pasitelkti Vakaruose jau išbandytą kovos būdą – prieigos prie piratinių svetainių panaikinimą. 

 

„Aš nepateisinu jokių vagysčių, kūrinių – taip pat. Taip, piratavimas gal ir nėra tokia didelė problema asmeniškai mums su Leonu Somovu – koncertuojame didelėms auditorijoms, todėl nemažai uždirbame vien tik iš koncertų. Yra tokių muzikos autorių, kurie koncertuoja rečiau ir gerokai mažesnėse salėse, todėl jiems yra gyvybiškai reikalingi ir tie pinigai, kuriuos jie uždirba iš albumų leidybos ar muzikos platinimo legaliose platformose. Ypač tai aktualu jauniems, neseniai karjerą pradėjusiems muzikantams. Žinoma, bene labiausiai dėl piratų nukenčia šalies kino kūrėjai. Visi žinome, kad pastatyti filmą kainuoja labai daug lėšų, o piratai padarydami filmus prieinamais internete gerokai sumažina galimybes užsidirbti iš bilietų kino teatruose“, – pastebi J.Arlauskaitė-Jazzu.  

 

Nėra ką kvestionuoti

 

Asociacijos LATGA nario, žinomo kino režisieriaus Donato Ulvydo nuomone, Vakarų šalyse vis dažniau taikomas piratų pažabojimo būdas, panaikinant prieigą prie nelegaliai kūrinius talpinančių svetainių, turėtų būti efektyvus ir Lietuvoje, mat visos kitos priemonės, pavyzdžiui, reikalavimai išimti kūrinius, yra neveiksmingos ir primena Don Kichoto kovą su vėjo malūnais. 

 

„Praktiškai visi mano filmai buvo ten patalpinti. Kai paprašydavome vieną ar kitą filmą išimti, svetainės administratoriai kartais sureaguodavo. Bet netrukus pamatydavome, kad kūriniai ir vėl yra „Linkomanijoje“. Ilgainiui tekdavo pripažinti, kad kovojame su vėjo malūnais“, – sako D.Ulvydas, sukūręs tokius populiarius filmus kaip „Tadas Blinda. Pradžia“, „Valentinas vienas“, „Kaip pavogti žmoną“ bei kitus.  

 

Jis sako nemėginęs skaičiuoti, kokią žalą patyrė vien dėl šios nelegalios svetainės veiklos. „Tai padaryti nėra sunku – tereikia sužinoti filmo parsisiuntimų skaičių ir padauginti jį iš kino bilieto kainos“, – sako režisierius, kaip tik besiruošiantis savo naujo filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ premjerai.

 

Nors griebtasi įvairių saugumo priemonių, jis neatmeta galimybės, kad vasario viduryje kino teatruose pasirodysiantis filmas gali atsidurti tiek „Linkomanijoje“, tiek kitose piratinėse svetainėse. O tai, suprantama, gali gerokai sumažinti filmo pajamas. 

 

Todėl režisieriui interneto teikėjų išvedžiojimai apie tai, kad „Linkomanija.net“ nedaro žalos autoriams yra visiškai nesuprantami. „Apmaudu, kad interneto teikėjai palaiko ne mus, autorius, o tuos, kurie negaili pinigų sparčiam internetui, kad galėtų nelegaliai parsisiųsti filmų ar muzikos. Manau, kad kvestionuoti, ar tai turi egzistuoti, negalima, nes tai yra nelegali veikla. Visų pirma, „Linkomanijai“ (ir kitoms panašioms platformoms) NIEKAS nesuteikė teisių platinti filmus ar muziką, o antra – piratai NIEKADA neatsiskaito su autoriais už parsisiuntimus. Manau, kad tiek argumentų visiškai pakanka“, – dėsto D.Ulvydas.  

 

Prarado uždarbį

 

Jam linkęs pritarti ir kitas gerai žinomas kino režiserius Emilis Vėlyvis, kuris taip pat daugelį metų kovojo su „Linkomanija.net“ dėl to, kad jo filmai nebūtų viešai prieinami. Dėl filmo „Redirected / Už Lietuvą!“ platintojai „Linkomanijos“ administratoriams rašė net keliasdešimt laiškų, mat filmas vėl ir vėl atsirasdavo svetainėje. 

 

Pačiam režisieriui labiausiai apmaudu dėl filmo „Zero 2“ – jis pats asmeniškai dar prieš juostos premjerą rašė laiškus „Linkomanija.net“ administratoriams, kad šie nekeltų rinkmenos į internetą bent iki tol, kol jis bus rodomas kino teatre. Nors atsakymo iš piratų tuomet negavo, režisierius vylėsi, kad jie įsiklausys į jo prašymą. „Deja, „Zero 2“ „Linkomanijoje“ atsidūrė dar tada, kai buvo rodomas kino teatruose ir pateko į populiariausių filmų trejetą. Suprantama, bilietų pardavimai ženkliai smuko, dėl to filmo kūrėjų komanda prarado nemažai uždarbio. Aš vėliau sužinojau, kas tuo metu vadovavo „Linkomanijai“ ir organizavo filmo patalpinimą į svetainę. Mano pokalbis su jais asmeniškai dar nebaigtas – labai tikiuosi, kad mes su jais dar susitiksime gražiame ir tamsiame Vilniaus skersgatvyje“, – juokauja režisierius. Jis skaičiuoja, kad vien „Zero 2“ kūrybinė grupė dėl piratų veiklos patyrė nuo 100 iki 200 tūkst. Eur žalą. 

 

„Linkomanijos“ byloje Asociacijai LATGA atstovaujantis advokatas Andrius Iškauskas stebisi atsakovų pozicija: „Interneto paslaugų teikėjai visais būdais siekia neblokuoti „Linkomanijos“. Labiausiai glumina jų tvirtinimas, kad „Linkomanija“ neplatina kūrinių, nepažeidžia autorių teisių ir nedaro jokios žalos autoriams. Juk visi žinome, kad yra visai kitaip.“

 

Asociacija LATGA jungia daugiau nei 4600 įvairiausių sričių Lietuvos autorių, o taip pat atstovauja milijonų užsienio autorių teises mūsų šalyje. 

 

 

Šaltinis: Asociacija LATGA

2017 m. finansavimo konkurso rezultatai: finansavimas paskirtas dar 7 programų veikloms

Lietuvos kultūros taryba tęsia pirmojo 2017 m. finansavimo etapo konkurso rezultatų skelbimą. Priimtas sprendimas dėl dar septynių kultūros ir meno programų finansavimo. Dalinis finansavimas Kultūros rėmimo fondo lėšomis paskirstytas Lietuvos kultūros ir kūrybinių industrijų plėtrai, Projektams, skatinantiems Lietuvos gyventojų pilietiškumą, politinį aktyvumą ir patriotiškumą, Skaitymo skatinimo iniciatyvoms, Kultūros paveldui, Meno kūrėjų organizacijų kūrybinių programų įgyvendinimui, Mėgėjų menui ir Tęstiniams mėgėjų meno renginiams. Šiuo sprendimu finansavimas paskirtas 213 projektų, kuriems paskirstyta 2 269 760 iš 11 mln. eurų, kuriuos planuojama paskirstyti per pirmąjį 2017 m. finansavimo etapą.

 

Lietuvos kultūros ir kūrybinių industrijų plėtrai šiame finansavimo etape skirta 630 000 eurų. Ši suma paskirstyta 43 projektams, iš kurių 30 – tęstiniai. Daugiausia šiai programai buvo pateikta dizaino projektų, kurių finansuojama dešimt. Dar dešimt projektų priskiriami dailės sričiai, aštuoni – muzikos, septyni tarpsritiniai, penki literatūros ir leidybos, trys kino ir vienas scenos menų projektas.

 

Projektams, skatinantiems Lietuvos gyventojų pilietiškumą, politinį aktyvumą ir patriotiškumą šiame finansavimo etape skirta 116 000 eurų, kurie paskirstyti 29 iniciatyvoms.

 

Meno kūrėjų organizacijų strateginių programų, kurios skirtos sudaryti prielaidas nacionalinio meno sklaidai ir tarptautiniam kultūriniam bendradarbiavimui, bei formuoti bendrą šalies meno raidą, skatinti menininkų mobilumą̨ ir kūrybiškumą̨, įgyvendinimui šiemet skirta 700 000 eurų. Šios lėšos paskirstytos 16 skirtingų meno sričių kūrėjus atstovaujančių organizacijų.

 

Nutarta finansuoti 42 skaitymo skatinimo iniciatyvas, kurioms paskirstyta kiek daugiau nei 181 tūkst. eurų. Planuojama rengti edukacinius renginius, susitikimus su rašytojais ir festivalius. Daugiausia projektų bus įgyvendinama Panevėžio ir Vilniaus regionuose (po 11). Skaitymo skatinimo iniciatyvos taip pat planuojamos Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose, o septyni projektai vyks įvairiuose Lietuvos miestuose.

 

Kultūros paveldui skirtoje programoje finansuoti 25 projektai, kuriems paskirstyta 210 tūkst. eurų. Didžioji dalis projektų, virš 80 proc. vyks regionuose, 7 finansuoti projektai apims vis1 Lietuvos teritoriją, o vienas apims dar ir Karaliaučiaus sritį Rusijoje, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos bei Latvijos valstybių teritorijas.

 

Finansuoti ir mėgėjų meno renginiai iš viso abiejose šios programos veiklose finansuoti 58 projektai. Finansuotoms 40 įvairių sričių ir keliolikos žanrų mėgėjų meno iniciatyvų paskirstyti 229 tūkst. eurų. O 18 tęstinių mėgėjų meno renginių – dar 203 tūkst. eurų. Pusė šių renginių – muzikiniai, 4 – teatro, 3 – etninės kultūros ir 2 šokio projektai.

 

Finansuotų projektų vykdytojams primename, kad nuo šių metų dalinio finansavimo sutartis būtina pasirašyti per 90 darbo dienų nuo Lietuvos kultūros tarybos finansavimo sprendimo priėmimo dienos. Be to, verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvos kultūros tarybos sprendimas skirti mažesnį dalinį finansavimą nei prašoma, neturėtų paveikti paraiškoje numatytos projekto apimties, sumažinti įgyvendinamų veiklų ar dalyvių skaičiaus. Įgyvendinamo projekto apimties ar turinio pokyčius būtina iš anksto suderinti su Lietuvos kultūros taryba. Keičiasi ir Lietuvos kultūros tarybos bei Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos logotipų viešinimo tvarka, kurią rasite ne tik Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairėse bei dalinio finansavimo sutartyje, bet ir specialiai parengtoje atmintinėje, kuri publikuota Logotipams skirtoje Lietuvos kultūros tarybos tinklalapio www.ltkt.lt skiltyje.

 

Iš viso šiam finansavimo etapui buvo pateiktos ir užregistruotos 3344 paraiškos, kurias vertina 70 konkurso būdu atrinktų ir į grupes pagal finansavimo sritis ir programas paskirstytų kultūros ir meno ekspertų. Pirmajame 2017 m. finansavimo etape planuojama paskirstyti kiek daugiau nei 11 mln. eurų, o iš viso 2017 m. kultūros ir meno projektams skirta apie 17 mln. eurų. Visus pirmojo 2017 m. finansavimo etapo rezultatus Lietuvos kultūros taryba planuoja paskelbti iki sausio pabaigos.

 

Lietuvos kultūros tarybą sudaro: pirmininkė, kultūros vadybininkė Daina Urbanavičienė, menotyrininkė, Lietuvos mokslo premijos laureatė Rūta Janonienė, teatro kritikas Vaidas Jauniškis, muzikologė Jūratė Katinaitė, bibliotekininkė Rima Maselytė, architektas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Pempė, dailininkas Saulius Valius, tautinių mažumų atstovė, filosofė, dailės kritikė Pillė Veljataga, kultūros vadybininkas, muzikos edukologas Remigijus Vilys ir fotomenininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Stanislovas Žvirgždas.

Į 7 Asociacijos LATGA stipendijas pretendavo net 156 jauni menininkai

Naujai išrinkta Asociacijos LATGA taryba praėjusią savaitę paskelbė 7 didžiulio dėmesio sulaukusio konkurso „Jaunojo menininko stipendija“ laimėtojus. Tarp laimingųjų pateko fotografas Tadas Kazakevičius, rengiantis fotografinę seriją „Tautos Lietuvoje“, kurioje įamžins visų 154 Lietuvoje gyvenančių tautų atstovus, žinomas žurnalistas ir rašytojas Marijus Gailius, rašantis romaną-antiutopiją „Oro“, bei dar 5 jaunieji menininkai.

 

Populiariausia – tarpdisciplininių menų sritis

 

Muzikos srities stipendiją laimėjo elektroninės-eksperimentinės muzikos albumą ketinanti išleisti Lina Pranaitytė, audiovizualinių menų – Vaiva ir Ignas Staniai, kursiantys filmą apie dailininką Antaną Kmieliauską, dailės – Remigijus Gataveckas, ruošiantis sieninės tapybos projektą „Nebereikia žaislų, reikia šeimos“, dramos – Ieva Stundžytė, kurianti pjesę „Sekta“, o tarpdisciplininių menų srityje daugiausia Tarybos narių balsų gavo Povilas Ramanauskas, žadantis surengti parodą „Refleksijos“ bei išleisti savo kūrybos katalogą. Visi 7 konkurso laimėtojai kas mėnesį visus metus gaus 272 Eur dydžio stipendijas. Konkursą „Jaunojo menininko stipendija“ iš dalies finansuoja Kultūros ministerija pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių kūrybinės veiklos programą. Paraiškas galėjo teikti asmenys nuo 18 iki 35 metų amžiaus. 

 

Trečią kartą surengtame konkurse dalyvavo net 156 įvairių meno sričių atstovai. Daugiausia – net 40 jaunų menininkų – pretendavo į tarpdisciplininių menų srities stipendiją, 36 – į dailės srities stipendiją. Dėl muzikos srities stipendijos varžėsi 22 kūrėjai, dėl audiovizualinių menų – 17, dėl fotografijos – 17, dėl literatūros – 13, dėl dramos – 12. 

 

„Skirdami stipendijas, tradiciškai didžiausią dėmesį kreipėme į siūlomos idėjos konceptualumą – nebalsavome už debesyse plaukiojančius projektus, kurie sunkiai realizuojami. Ekspertai projektų peržiūrų etape dirbo labai atidžiai ir nuoširdžiai, paraiškų vertinimams skyrė daug laiko. Iš vienos pusės džiugu, kad tiek daug paraiškų gavome. Iš kitos pusės liūdna, kad labai daug puikių jaunų menininkų turime nuvilti. Telieka jiems palinkėti nenuleisti rankų ir konkurse dalyvauti kitąmet“, – sako Asociacijos LATGA tarybos prezidentas Teisutis Makačinas.

 

Vertina kaip padrąsinimą

 

Iš Palangos kilęs literatūros srities stipendijos laimėtojas M. Gailius įsitikinęs, kad Lietuvoje netrūksta galimybių jauniesiems menininkams. „Domiuosi kultūros procesais ir pats tiesiogiai juose dalyvauju, tad įvairių konkursų skelbimai vis pakliūna į akiratį. Manau, neturėtume skųstis, kad Lietuvoje trūksta galimybių. Veikia nemažai įvairių fondų, ir nebūtinai mūsų šalyje, – tik spėk pretenduoti ir dalyvauti. Šiuo metu mano prioritetas yra rašyti romaną, todėl, pavyzdžiui, į tarptautines žurnalistines stipendijas net netaikau: nors smalsu ir atrodo verta, neturiu kada rašyti ir domėtis apie viską“, – sako šiuo metu „Žinių radijuje“ kultūros aktualijų laidas vedantis žurnalistas.  

 

Pirmąjį savo romaną „Oro“ rašantis Marijus akcentuoja,  kad paskirtoji Jaunojo menininko stipendija jam yra moralinis paskatinimas pabaigti pradėtą darbą. „Žinant, kaip sunku yra pragyventi sostinėje jaunam žmogui, stipendija motyvuoja labiau morališkai nei finansiškai. Smagus pats faktas, jog Asociacijos LATGA taryba tiki idėja ir investuoja į autorių, jo rankraštį. Nors rašytojo darbas yra vienišiaus užsiėmimas, stipendija primena, kad vis dėlto esi ne vienas, kad turi mecenatą, o jo užnugarį vertinu kaip padrąsinimą ir raginimą pagaliau baigti romaną“, – sako rašytojas, 2012 m. tapęs Pirmosios knygos konkurso laureatu ir išleidęs pirmąją savo knygą – novelių rinkinį „Šlapias spalis“.  

 

„Mano pirmasis romanas – ekologinė antiutopija, paremta idėja, kurią, apmąstydamas šiuolaikinį žmogų ir domėdamasis klimato tyrimais, auginu dešimt metų, dar nuo studijų laikų. Kūrybos impulsas kyla iš nuostabos, kad mūsų civilizacija klesti ir žmogui niekada istorijoje dar nebuvo taip patogu gyventi, užtat visa ši gerovė pastatyta kaip kortų namelis. Literatūriniu rašymu tikrinu jo trapumą“, – sako rašytojas.   

 

Įgyvendins grandiozinį projektą

 

Iš Šiaulių kilusio, kurį laiką Didžiojoje Britanijoje gyvenusio, o galiausiai Vilniuje apsistojusio fotografo, reklamos agentūros „McCann Vilnius“ meno vadovo Tado Kazakevičiaus naujoku meno pasaulyje taip pat nepavadinsi. Jo kūryba pristatoma tarptautiniame fotografijos tinklaraštyje „Photograpfy Life“, nemažo dėmesio sulaukė jo fotografijų serija „Nepažįstamieji“, kuriose menininkas fiksavo senyvo amžiaus vyriškius iš visos Europos, šalia kadrų pasakodamas jų istorijas. O labiausiai fotografą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje išgarsino ciklas „Tai, ko nebebus“, kuriame jis įamžino nykstančio Lietuvos kaimo portretus, lokacijas, simbolius.

 

 „Tiesą sakant, paraišką užpildžiau nieko nesitikėdamas, todėl žinia, kad gavau Asociacijos LATGA stipendiją, tapo malonia staigmena“, – prisipažįsta fotografas. Jaunojo menininko stipendiją T. Kazakevičius panaudos fotografinės serijos „Tautos Lietuvoje“, kurioje analizuos kiekvienos Lietuvoje gyvenančios tautos portretą, sukūrimui. „Lietuva šimtus metų yra multikultūrinė ir svetimtaučiai mūsų aplinkoje yra natūralus reiškinys. 2011 m. vykusio paskutiniojo gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyvena net 154 tautų atstovai. Idėja nufotografuoti kiekvienos tautos atstovą kilo sekant nūdienos aktualijas – ne tik lietuviams, bet ir užsieniečiams noriu aiškiai suformuoti poziciją, kad Lietuva nėra priešiškai nusiteikusi atvykėlių atžvilgiu“, – dėsto menininkas. 

 

Fotografiją savo gyvenimu būdu vadinantis Tadas akcentuoja, kad svetimtaučių portretus kurs naudodamas analoginę fototechniką, todėl didžiąją stipendijos dalį, ko gero, teks išleisti juostelėms, popieriui ir pan. Menininkas neabejoja, kad projektą įgyvendinti bus nelengva, todėl greičiausiai prireiks ir visuomenės pagalbos. „Žinoma, nevaikščiosiu po gatves ir nebelsiu į kiekvienas duris. Juolab kad jas atidariusieji nebūtinai ir panorės dalyvauti projekte. Reikės sugalvoti būdų, kaip tuos kitų tautų atstovus prisivilioti. Ko gero, teks ir savo kolegų pagalbos prašyti“, – šypsosi T. Kazakevičius. Fotografo darbus darbus galima pamatyti svetainėje www.tedkozak.com. Daugiau informacijos apie Jaunojo menininko stipendiją ir jos laimėtojus galima rasti svetainėje www.latga.lt ir Asociacijos LATGA feisbuko paskyroje.

 

Šaltinis: http://www.latga.lt/news/163/64/i-7-Asociacijos-LATGA-stipendijas-pretendavo-net-156-jauni-menininkai.html

Skelbiamas 2016 m. knygos meno konkursas

Lietuvos kultūros ministerija, siekdama išrinkti geriausias meninio apipavidalinimo ir poligrafinio  atlikimo Lietuvos leidyklų 2016 metais išleistas knygas, skelbia Knygos meno konkursą.

 

Teikti knygas konkursui turi teisę visi Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys, vykdantys leidybinę ir spausdinimo veiklą, taip pat knygų autoriai ir dailininkai.

 

Konkursui priimamos knygos pagal šias temines grupes:

  1. Grožinė literatūra ir eseistika;
  2. Knygos vaikams;
  3. Mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai;
  4. Meno leidiniai (monografijos, katalogai, albumai, išskyrus fotoalbumus);
  5. Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai;
  6. Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai.

 

Knygos pateikiamos po vieną egzempliorių Kultūros ministerijos kanceliarijai (J. Basanavičiaus 5 d., LT-01118 Vilnius) iki 2017 m. sausio 16 d. 

Daugiatomiai leidiniai konkursui pateikiami vienu tomu arba pilnu rinkiniu.

 

Kartu su knyga pateikiami šie dokumentai:

  • Užpildyta Knygos anketa;
  • Knygos vertinimo anketa užpildžius 1 punktą ,,Bendra informacija“;
  • Visų konkursui teikiamų knygų sąrašas.

 

Konkursui negali būti teikiami leidiniai, neatitinkantys knygos formos ir funkcijų reikalavimų (žurnalai, segtuvų bylos, kalendoriai nuplėšiamais lapais).

 

Papildoma informacija teikiama Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamente (Rasa Balčikonytė, tel. (8- 5) 2193588, el.p. rasa.balcikonyte@lrkm.lt).   

 

Knygos anketą peržiūrėti ir atsisiųsti galite paspaudę šią nuorodą.

 

Knygos vertinimo anketą peržiūrėti ir atsisiųsti galite paspaudę šią nuorodą. 

Ramunė Sakalauskaitė. Bibliotekų tuštėjimo metas

Baigiasi Bibliotekų metai. Apie šį džiugų kultūros įvykį pirmiausia skelbė televizija. Renginių netrūko. Tačiau ar būta daugiau ženklų, kad tampame skaitanti ir mąstanti visuomenė?

 

Skaičiai teigia ką kita. Skandinavijos šalyse vienam gyventojui iš biudžeto kasmet tenka 10 eurų naujoms knygoms įsigyti. Estijoje ši suma – 3 eurai. Lietuvos bibliotekoms valstybė skiria 0,69 euro įsigyti knygų vienam žmogui, o vidutinė knygos kaina – beveik 9 eurai. Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo išleidžiama apie 5 tūkst. knygų, pastaruoju metu leidybos apsukos sumažėjo iki 3 tūkstančių pavadinimų. Pinigų suma, skiriama bibliotekoms naujoms knygoms įsigyti, Lietuvoje perpus mažesnė nei prieš finansų krizę. 

 

Keliaujant per Lietuvą ir apžiūrinėjant knygas į akis krinta tai, kad kai kurios jų „suskaitytos“ ir nuplyšusios, tarsi draudžiama, samizdato būdu leista literatūra sovietmečiu. 

 

Pinigų trūksta ne tik knygoms, bet ir kviečiamiems autoriams pristatyti knygas. Atkūrus nepriklausomą valstybę, Lietuvoje atsirado prabangių, modernių, šiuolaikiškų bibliotekų, kurios nepadarytų gėdos Niujorkui ar Tokijui. Tačiau netrūksta ir tokių, kurių interjerai bei eksterjerai tiktų filmuoti karo ar pokario metus. 

 

Išparceliavus kultūros namus, kurie buvo populiarūs sovietmečiu, bibliotekos išliko kone vienintelės vietos, kuriose puoselėjama ir skleidžiama kultūra. Tos bibliotekos, palaikomos atsidavusių žmonių ir bendruomenių, jaučia knygų svarbą ir jų skleidžiamą šilumą.

 

Kaimo bibliotekose gausu globalizacijos amžiui nebūdingo bendravimo. Pas kaimo bibliotekininkę užsuka senoliai ne tik pasiimti naują knygą, bet pirmiausia pabendrauti. Ištuštėjusius namus slegianti vienatvė skatina bibliotekose ieškoti psichologų, raštininkų ir socialinių darbuotojų. Guosdamos senolius bibliotekininkės kaičia virdulį ir traukia iš namų atsineštą sumuštinį ar sūrio, kurį pati pasigamino, gabalą. Nuoširdumo čia tiek, tarsi lankytum gerus giminaičius. Tokios krikščioniškos vienybės didmiestyje sunkiai aptiksi. 

 

Tačiau naujieji laikai lėmė ir daugiau naujų pareigų. Dažna bibliotekininkė priversta tapti pedagoge bei tramdyti kompiuteriu žaisti ateinančius, tėvų pamirštus ir gatvės auklėjamus vaikus. Pastarieji prabyla septynaukščiais rusiškais keiksmais, ir beje, puikiai žino savo teises. 

 

Jeigu Bibliotekų metų vardas atsirado iš sostinės kabinetų neišlendančių biurokratų galvose ir paskelbti vien dėl paukštuko, ar verta kompromituoti gražias iniciatyvas? Atrodytų, kad metus paskelbus Bibliotekų metais reikėtų atsigręžti į knygas ir skatinti jų leidybą. Dažnas nedrįsta prieštarauti, kad gynybai būtų skiriami 2 procentai bendrojo vidaus produkto, o knygos ir bibliotekos rimto užnugario neturi. Gal politikai toliaregiškai skatina užmiršti knygas, kad po kelerių ar keliolikos metų visuomenė išvis nustotų skaityti, kartu ir analizuoti bei mąstyti?

 

Važiuojant per Lietuvą į akis krinta medžiuose žiemoti palikti nenuskinti obuoliai. Žmonės sako, kad pigiau „Maximoje“ nusipirkti lenkiškų, negu eikvoti jėgas skinant po langu linguojančius raudonskruosčius. Tie lauke žiemoti palikti obuoliai – tarsi mūsų kaimų bibliotekininkai. Beveik niekam nereikalingi. Tik pačių pastangos lems, ar išliks ir sulauks pavasario. 

 

Belieka laukti naujų „Eurostat“ duomenų, kad pasiekėme lentelių apie skaitymo įgūdžius ir bibliotekas, dugną. Nors tuomet politikai prisimins bibliotekas ir imsis pastangų, kad nebūtų užkaltos bibliotekų durys, o lentynose atsirastų naujų knygų. 

 

 

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

 

LLA pristatė Nacionalinio knygų prekyboje katalogo paslaugas akademinės literatūros leidėjų bendruomenei

2016 m. lapkričio 29 d. Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) pristatė Nacionalinio knygų prekyboje katalogo (NKPK) paslaugas Lietuvos akademinių leidyklų asociacijos (LALA) nariams. Susitikimas su akademinių institucijų leidyklų vadovais įvyko Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.

 

Susirinkusius pasveikino LALA pirmininkas ir Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto leidyklos centro vadovas Gytis Vaškelis. 

 

Įžanginę dalį LLA vykd. direktorė Aida V. Dobkevičiūtė pradėjo įmonės Creditreform Lietuva atlikto tyrimo apie knygų leidybos sektorių apžvalga. Išsamiai tyrimas jau buvo LLA organizuotoje konferencijoje „Knygų leidyba: iššūkiai intelektinės nuosavybės industrijos sektoriui“ Kultūros ministerijoje. Tyrime pateikti leidybos įmonių, darbuotojų, leidinių tiražų, bibliotekų fondų, eksportavimo augimas ir smukimas, kiti statistiniai rodikliai nuo 2010 m. Atlikto tyrimo išvados atskleidė, kad leidybos sektoriaus efektyvumui trukdo eksporto nebuvimas, dideli piratavimo ir plagijavimo mąstai, blogėjanti demografinė padėtis, nepakankamos pirkėjų pajamos. LLA vykdomoji direktorė patikino, jog 2017 m. pradžioje planuojama plačiau aprašyti tyrimo rezultatus ir viešinti leidybos specialistams bei institucijoms. 

 

Toliau Aida V. Dobkevičiūtė pristatė NKPK portalo visuomenei ir duomenų bazės paslaugas bei sprendimus. LLA inicijuotas ir kurtas NKPK – nauja, pagal tarptautinius standartus susisteminta metaduomenų bazė, skirta knygų leidybos sektoriaus dalyviams ir specialistams. Čia renkama ir nuolatos atnaujinama leidinių bibliografinė ir komercinė informacija. NKPK padeda rinkti ir teikti išsamią informaciją apie rinkoje esančias knygas, analizuoti išleistų knygų gyvavimo ciklą, skatinti išleistų knygų pardavimus, literatūros kūrinių autorių teisių pardavimus ir eksportą. NKPK portale visuomenei (www.nkpk.lt) teikiamos informacija apie naujausias išleistas knygas (http://www.nkpk.lt/naujos-knygos) ir nuorodos, kur galima knygą įsigyti.

 

Kaip žinoma, Lietuvos valstybė šiandien neturi mechanizmo, padėsiančio išspręsti kūrinių našlaičių problemą. Aida V. Dobkevičiūtė pabrėžė, jog NKPK teikiamos funkcijos gali padėti išspręsti šią problemą ne tik dėl išsamių meta duomenų standarto, tačiau ir dėl tikėtino jungtinio autorių teisių katalogo integravimo į NKPK sistemą. 

 

Pristatymą papildė LLA projektų vadovas Mantas Civilka, kalbėjęs apie NKPK duomenų bazės funkcionalumą iš techninės pusės. M. Civilka aptarė visas galimas naudotojų funkcijas, detaliai pristatė svetainės administravimą ir skirtumus tarp Naudotojo 1, Naudotojo 2 ir Naudotojo 3. Su svetainės administravimu LLA projektų vadovas  pristatyme susirinkusius supažindino prisijungęs prie svetainės tiesiogiai su „pavyzdinėmis“ anketomis, todėl ši pristatymo dalis tapo interaktyvia, susilaukusia tiek pastabų, tiek pasiūlymų ar diskusijų. 

 

NKPK duomenų bazės pristatymą Aida V. Dobkevičiūtė užbaigė pristatydama ateities vizijas ir kokių patobulinimų galima tikėtis šiais ir ateinančiais metais. Anot LLA vykdomosios direktorės, ateinančių metų prioritetas – sėkmingi duomenų mainai su ISBN agentūra, bendro autorių teisių katalogo integracija į NKPK sistemą, naujų duomenų bazės funkcijų diegimas.

 

Akademinės literatūros leidėjai susidomėjo NKPK teikiamomis paslaugomis ir galimybėmis, aktyviai diskutavo dėl papildomų efektyvesnių funkcijų diegimo ir dalinosi pastabomis bei siūlymais. LLA tikisi ir toliau aktyviai bendradarbiauti su LALA, siekiant sėkmingo NKPK funkcionavimo leidybos sektoriuje.

Kviečiame dalyvauti konkurse „2016 metų knyga, prakalbinusi popierių“!

Tai - UAB „Papyrus Lietuva” nominacija Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos organizuojamame Knygos meno konkurse, prie kurio UAB „Papyrus Lietuva” prisijungia jau ketvirtus metus.

 

Ateinančiųjų metų 18-oji Vilniaus knygų mugė skelbia, jog mėgins atrasti lietuviškus ženklus pasaulyje bei juos perskaityti. Papyrus konkurse taip pat gausu ženklų - išmonės, pasirinkimo, tradicijų, atsiskleidžiančių knygos meno ir tipografikos derinyje. Juos pažinti, pamatyti ir įvertinti mums padės skirtingų sričių specialistų komisija.

 

Knygų po 1 egzempliorių lauksime iki 2017 m. sausio 30 d. adresu Ukmergės g. 120, 08105, Vilnius.

 

Papildoma informacija teikiama: 

El. paštu: vilija.liutkeviciene@papyrus.com 

Tel.: 8 686 41129, 8 (5) 272 4609.

 

Papyrus Knygos meno konkurso komisijos nariai:

 

  • Prof. dr. Donatas Jonas Sidaravičius, VGTU Mechanikos fakultetas, Poligrafinių mašinų katedra
  • Lekt. dr. Tomas Petreikis, VU Komunikacijos fakultetas, Knygotyros ir dokumentotyros institutas 
  • Lekt. dr. Ingrida Venytė, KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultetas, Gamybos inžinerijos katedra
  • Gytis Skudžinskas, fotomenininkas, grafikos dizaineris, leidybinės platformos „NoRoutine Books“ vienas įkūrėjų
  • Lekt. Agnė Dautartaitė-Krutulė, VDA Grafikos katedra, knygos meno disciplinos
  • Rimas Supranavičius, Vilniaus knygrišių gildijos steigėjas ir pirmininkas, knygrišys-restauratorius
  • Rasa Jančiauskaitė, iliustratorė, grafikos dizainerė, VDA Grafinio dizaino katedros Vizualiųjų komunikacijų dizaino magistro studentė

 

Konkurso nuostatus, anketą ir knygos vertinimo anketą rasite paspaudę šią nuorodą. 

 

Šaltinis: https://www.papyrus.com/ltLT/news/46100025/view.htm

LLA konferencijoje aptarti knygų leidybos ir intelektinės nuosavybės apsaugos iššūkiai Lietuvoje

Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) organizuotoje, Kultūros ministerijoje vykusioje konferencijoje „Knygų leidyba: iššūkiai intelektinės nuosavybės industrijos sektoriui“ buvo pristatyti išsamūs Lietuvos leidybos rinkos ir jos stagnavimo priežasčių tyrimai, taip pat intelektinės nuosavybės teisinio reglamentavimo studija, Nacionalinio knygų prekyboje katalogo (NKPK) teikiamų paslaugų, sprendimų ir galimybių apžvalga, užsienio specialistų prezentacijos. Konferencijos dalyviams buvo išdalinta išsami konferencijos medžiaga ir LLA parengti leidiniai. 

 

Pirmoje konferencijos dalyje Creditreform Lietuva atstovas Saulius Žilinskas pristatė Lietuvos knygų leidybos sektoriaus tyrimo rezultatus, kurie bus tikslinami bei pristatyti kitų metų LLA visuotiniame susirinkime. Teisininkė Aistė Augustauskaitė (Alma littera įmonių grupė) pristatė atlikto studijos „Iššūkiai intelektinės nuosavybės industrijos sektoriui“ rezultatus, o išsamus atliktos studijos leidinys išdalintas konferencijos dalyviams. Romanas Matulis (Clear Digital World rinkodaros vadovas) taip pat pristatė tyrimą „Knygų leidybos rinkos stagnavimas kaip internetinio „piratavimo“ pasekmė“. 

Antroje konferencijos dalyje tarptautinių leidybos ir platinimo standartų specialistas Graham Bell (EDItEUR) pristatė standartizuotų metaduomenų bazių svarbą bei ONIX ir ISNI standartus. Azar Hussan (Faber&Faber) apžvelgė leidinių klasifikacijos standarto tarptautinei knygų prekybai THEMA galimybes. Aida V. Dobkevičiūtė ir Marius Pareščius pristatė NKPK paslaugas, sprendimus ir galimybes. 

Įžanginę konferencijos kalbą tarė kultūros viceministras Arnas Neverauskas. Jis pažymėjo, kad šiandien leidybos sektorius susiduria su dideliais iššūkiais ir vienas didžiausių jų – vis platesnis interneto naudojimas. A. Neverauskas pastebėjo, kad į interneto naudojimą reikia žiūrėti ne kaip į grėsmę, o kaip į galimybę leidybai rasti naujas nišas verslui. Viceministras taip pat pasidžiaugė, kad tiek Lietuvos leidėjai, tiek ir institucijos aktyviai bendradarbiauja su užsienio partneriais – leidėjai atveria tokias naujas milžiniškas rinkas kaip Kinija, o institucijos inicijuoja Lietuvos kaip garbės viešnios dalyvavimą Londono knygų mugėje 2018 m. ir Leipcigo knygų mugėje 2017 m.

 

PIRMOJI DALIS

 

Pirmoji konferencijos sesija buvo skirta Lietuvos leidybos situacijos apžvalgai. Creditreform Lietuva atstovas Saulius Žilinskas pristatė knygų leidybos sektoriaus tyrimo rezultatus, kuris apibendrino laiką nuo paskutinio 2012 m. atlikto tokio paties pobūdžio tyrimo. Tyrimo metu padarytos išvados atskleidė, kad leidybos sektorius Lietuvoje stagnuoja: leidybos paslaugų eksportas nedidėjo dėl didelės pasaulinės konkurencijos; e-leidyba neaugo dėl didelių plagijavimo ir piratavimo mastų; įtaką leidybos rinkai darė vis blogėjanti demografinė padėtis; neaugo pirkėjų pajamos ir uždarbis; per maža valstybės parama ir finansavimas neleido sumažinti produkcijos kainų. S. Žilinskas išskyrė miestų  ir kaimų bibliotekų fondų mažėjimą kaip svarbią leidybos gyvybingumo problemą. Taip pat S. Žilinskas pastebėjo, kad neigiamą įtaką leidybai darė ir mokestinė politika – nors nuolat buvo didinamas minimalus atlyginimas, dėl to tuo metu buvo uždarytos apie 2 000 įmonių. Pranešėjas atkreipė dėmesį ir į kelis optimistiškus Lietuvos leidybos sektoriaus požymius – po krizės leidėjai Lietuvoje sėkmingai atsiskaitė su bankais, turto areštų buvo nedaug ir tai indikuoja tam tikrą rinkos stabilumą. Taip pat optimistiškai nuteikia antrame metų ketvirtyje fiksuota padidėjusi leidyklų produkcija bei nedidėjanti knygų savikaina. 

 

Kaip vieną svarbiausių Lietuvos leidybos stagnavimo priežasčių Aistė Augustauskaitė išskyrė intelektinės nuosavybės prastą apsaugą ir knygų piratavimo žalą. Atlikta studija parodė, kad  įstatyminė bazė įgyvendinant intelektinės nuosavybės apsaugą yra pakankamai aiškiai apibrėžta, bet didžiausia problema su kuria susiduriama – realus teisės aktų įgyvendinimas. Kaip vieną iš galimų teigiamų precedentų Lietuvoje pranešėja įvardino dabartinę teisminę bylą tarp Lietuvos leidėjų Alma littera, Baltos lankos, Tyto alba, Vaga, Jotema ir tinklalapio www.visosknygos.com.  A. Augustauskaitė pristatė bylos eigą ir leidėjų pasiektus laimėjimus bandant įgyvendinti intelektinės nuosavybės apsaugos įstatymus. Atlikta studija taip pat parodė, kad siekiant sėkmingai įgyvendinti intelektinės nuosavybės apsaugą, būtina griežtinti atsakomybę nacionaliniu lygiu, įdiegti vokišką sistemą, kai įspėjamieji laiškai siunčiami vartotojams, įkurti instituciją, kuri fiksuotų ir stabdytų intelektinės nuosavybės pažeidimus internetinėje erdvėje. 

 

Pirmąją konferencijos sesiją pabaigė Romanas Matulis su pranešimu „Knygų leidybos rinkos stagnavimas kaip internetinio piratavimo pasekmė“, kurio metu buvo pristatyti ir atlikto tyrimo rezultatai. R. Matulis pastebėjo, kad vystantis internetui, leidybos sektorius nuolat traukėsi. Kai IT įmonių, jų pajamų ir jose dirbančių žmonių skaičius nuolat didėjo, leidėjų, jų pajamų ir jiems dirbančių žmonių skaičius vis mažėjo. Tyrimas atskleidė, kad žmonės vis mažiau laiko skiria skaitymui, o jei knygos yra atsisiunčiamos internetu, dažniausiai tai daroma nemokamai. Remiantis pasauline piratavimo statistika, Lietuva šiuo metu užima trečią vietą.  

 

Po pirmosios konferencijos dalies vykusioje diskusijoje buvo užduotas klausimas, kodėl vis dėlto leidėjai neleidžia e-knygų Lietuvoje. A. Augustauskaitė pažymėjo, kad leidėjai kaip verslininkai neturi lėšų inveticijoms į el.leidybą, nes ji yra nuostolinga.  Tai nulemia el. knygų piratavimas. Norint situaciją keisti, būtina sėkmingai įgyvendinti esamus intelektinės nuosavybės apsaugos įstatymus. R. Matulis pritarė, kad būtina perimti vokiškąjį modelį, kai baudžiami ne tik įvairių nelegalaus turinio platformų steigėjai ir operatoriai, bet ir patys vartotojai.

 

A. Augustauskaitė taip pat pastebėjo, kad piratavimas tobulėja – kai anksčiau buvo daromos tiesiog spausdintų knygų kopijos, dabar galima atsisiųsti ir išleistas el.knygas. A. Augustauskaitė išskyrė piratavimo kaip nusikaltimo edukacijos trūkumą. Platų problemos viešinimą gali koordinuoti vos kelios didesnės Lietuvos leidyklos, todėl žmonės dažnai net nežino, kad daro nusikaltimą siųsdamiesi skenuotas knygas iš nelegalių leidinių sklaidos portalų. 

 

Graham Bell pastebėjo, kad svarbu viešinti ne tik piratavimo žalos svarbą, bet ir sugebėti parodyti, kokias papildomas pridėtines vertes turi legalus turinys ir teisėtai platinai leidiniai. 

 

ANTROJI DALIS

 

Antroje konferencijos sesijoje pristatytos galimybės kaip naudojant naujausius standartus ir inovacijas optimizuojamas leidėjų ir platintojų bendradarbiavimas. Graham Bell pristatė du standartus – autorių atpažinimo standartą ISNI ir knygos metaduomenų standartą ONIX. ISNI yra išsamus autorių atpažinimo standartas, kuris padeda išvengti dezinformacijos ieškant patikimų duomenų apie autorius. ONIX standartas yra visus svarbius leidinio metaduomenis apimantis standartas, kurį naudojant galima palengvinti leidėjų ir platintojų bendradarbiavimą, optimizuoti veiklą. Pateikta statistika atskleidė, kad naudojant sistemingus ir teisingai užpildytus metaduomenis, knygų pardavimas ženkliai išauga. Pagrindinis ONIX privalumas – galimybė konvertuoti šiuo standartu apibrėžtus metaduomenis į įvairius formatus. Šiuo metu tai aktualiausias knygų leidybos standartas pasaulyje – jis naudojamas Š. Amerikoje, Vakarų Europoje, Japonijoje, Rusijoje, dalyje Rytų Europos, P. Korėjoje, Kinijoje. 

 

Azar Hussain pristatė dar vieną tarptautinį standartą THEMA. THEMA – leidinių klasifikacijos standartas tarptautinei knygų prekybai. Naudodami šį tarptautinį standartą, leidėjai sutaupo daug laiko, pinigų ir žmogiškųjų resursų, nes nebereikia rankiniu būdu konvertuoti duomenų į reikiamus formatus, nereikia vertimų bei IT sprendimų. Šiuo metu THEMA naudojama jau 20-yje šalių kaip JAV, Jungtinė Karalystė, Ispanija, Vokietija, Prancūzija, Švedija, Japonija, Lietuva ir kt. Šis standartas yra ypač išsamus ir tai padeda tiek optimizuojant platintojų bei leidėjų darbą, tiek siekiant geresnių pardavimų. 

 

Konferencijos pabaigoje Aida V. Doblevičiūtė (LLA vykdomoji direktorė) pristatė NKPK bei jo paslaugas ir sprendimus. LLA inicijuotas ir kurtas NKPK – nauja, pagal tarptautinius standartus susisteminta metaduomenų bazė, skirta knygų leidybos sektoriaus dalyviams ir specialistams. Čia renkama ir nuolatos atnaujinama leidinių bibliografinė ir komercinė informacija. NKPK padeda rinkti ir teikti išsamią informaciją apie rinkoje esančias knygas, analizuoti išleistų knygų gyvavimo ciklą, skatinti išleistų knygų pardavimus, literatūros kūrinių autorių teisių pardavimus ir eksportą. NKPK portale visuomenei (www.nkpk.lt) teikiamos informacija apie naujausias išleistas knygas (http://www.nkpk.lt/naujos-knygos) ir nuorodos, kur galima knygą įsigyti.

 

Anot Aidos V. Dobkevičiūtės, iki dabar Lietuvoje nebuvo bendros, tarptautinius standartus atitinkančios leidinių metaduomenų bazės ir metaduomenų mainų tarp leidėjų, knygų platintojų ir bibliotekų. NKPK duomenų bazėje jau dabar yra virš 30 000 pilnų leidinių įrašų bei 200 000 bibliografinių leidinių įrašų iki 2012 m. Esminis NKPK duomenų bazės išskirtinumas – informacija apie leidinius pateikiama ne vienam, o visiems knygų sektoriaus dalyviams (leidėjams, knygų platintojams, knygynams, bibliotekoms, mokslo įstaigoms). Per 300 knygų leidybos sektoriaus dalyvių jau turi galimybę peržiūrėti ir įvertinti NKPK duomenų bazę.

 

Aida V. Dobkevičiūtė pažymėjo, kad NKPK teikia paslaugas trims skirtingoms Naudotojų grupėms. Leidėjams (1-oji grupė) NKPK pateikia vieną bendrą sistemą ir platformą, kurioje galima teikti informaciją apie leidinį knygų platintojams, siūlyti knygas bibliotekoms ir mokslo įstaigoms. Taip pat suteikiama patraukli konkurencinė aplinka dalytis informacija bei sukuriamas naujas rinkotyros ir rinkodaros instrumentas. Bibliotekos (2-oji grupė) gali operatyviai užsisakyti leidinių bibliotekų knygų fondams, rasti komercinę informaciją bibliotekų viešųjų pirkimų konkursams. Duomenų bazė galės būti naudojama kūrinio statusui nustatyti siekiant kūrinį skaitmeninti ir viešinti. Leidėjų duomenys pateikiami ONIX formatu ir lengvai konvertuojami bei teikiami didmenininkams, knygų platintojams, mažmenininkams, bibliotekoms, mokslo institucijoms, knygų klubams ir kt. (3-ioji grupė).

 

 

Renginys dalinai finansuotas LR Kultūros ministerijos Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos lėšomis.

Asociacija LATGA kūrėjams ir organizatoriams išdalijo per 171 tūkst. Eur

Lietuvos muzikos ir kino pasaulio atstovams Kalėdos atėjo anksčiau – baigiantis 2016-iesiems Asociacijos LATGA taryba paskirstė dviejų fondų – Kūrybinės veiklos ir Socialinio-kultūrinio fondo lėšas net 56 meno projektams. Iš viso – per 171 tūkst. Eur. „Nežinau, ar be LATGA finansavimo galėtumėme įgyvendinti projektus. Ši parama yra tarsi egzistencinė gija“, – sako Lietuvos muzikos informacijos centro (LMIC) vadovė Asta Pakarklytė.

 

 

Nuo hiphopo iki rimtosios muzikos

 

Neseniai išdalintame Socialinio-kultūrinio fonde buvo sukaupta rekordinė suma – net 89700 Eur.  Buvo gautos 37 projektų paraiškos, dalinis finansavimas skirtas 28. Šis fondas yra skirtas muzikos kūrinių autoriams, kurie yra sutikę su 6% atskaitymais nuo jiems išmokamo autorinio atlyginimo (honoraro).

 

Abiejų fondų veiklą koordinuojanti Asociacijos LATGA sekretorė-referentė Gailė Jurgaitytė prognozuoja, kad 2017 metai bus itin skalsūs lietuviška muzika besidomintiems melomanams, nes gauta daug prašymų finansuoti muzikos albumų įrašus ir leidinius (kompaktines ir vinilines plokšteles). 

 

Dalinį finansavimą iš Socialinio-kultūrinio fondo gavo įvairių stilių muzikos kūrėjai. Kitąmet naujais albumais ketina pradžiuginti „Golden Parazyth“, Leonas Somovas, „The Roop“, Markas Palubenka, „Vydraga“, „Sisters on Wire“, „Baltic Balkan“, savo solines programas ruošia „Liūdnų slibinų“ nariai Aistė Lasytė ir Dominykas Vaitiekūnas. Ketinama įamžinti kompozitorės Galinos Savinienės, džiazo muzikantų Giedriaus Nako ir Kęstučio Lušo bei kitų autorių kūrybą.

 

2600 Eur finansavimas skirtas hiphopo grupės „G&G Sindikatas“ dvigubo gyvo garso muzikinio albumo „Unplugged“ leidybai. Seniausia Lietuvos repo grupė neseniai surengė tris gyvo garso koncertus Rusų dramos teatre ir visus juos įrašė. Grupės vadybininkas Justas Čekuolis tikisi, kad dvigubas albumas su atrinktais įrašais bus išleistas dar pirmoje 2017-ųjų metų pusėje. „Grupė labai vertina jai skirtą finansavimą, nes albumo leidybos kaštai dideli. Be to, albumą ketiname išleisti ne tik kompaktinių, bet ir vinilinių plokštelių pavidalu“, – sako jis.

 

5000 Eur dviems projektams gavusi VšĮ „Vinilo studija“ kitąmet ketina pradžiuginti dviem išskirtiniais leidiniais – vinilo plokštelėmis, kuriose bus įamžinti iš archyvų ištraukti vertingi įrašai. Pirmiausia ketinama išleisti įrašytas, tačiau neišleistas grupės „Saulės laikrodis“ dainas, vėliau – perleisti legendinį Teisučio Makačino albumą „Disko muzika“. „Ko gero, dar turėsime pridėti ir savo pinigų, paieškoti rėmėjų, bet be LATGA finansavimo net nebūtumėme pradėję projekto. Pirmąjį albumą ketiname išleisti dar iki Knygų mugės, taip pat šiomis išskirtinėmis plokštelėmis prekiausime ir savo muzikos parduotuvėlėje“, – sako VšĮ „Vinilo studija“ vadovas Artūras Franckevičius.

 

 

Parama – tualetams įrengti

 

Svarstant kam skirti finansavimą, pasitaikė ir kurioziškų situacijų. „Nors autorių socialinėms-kultūrinėms reikmėms atskaitytų lėšų kaupimo ir paskirstymo tvarkos apraše gana aiškiai išdėstėme, kad finansavimas skiriamas su kūryba susijusiai veiklai, vis dėlto pasitaiko tokių, kurie paraiškose prašo skirti pinigų biotualetų nuomai ar apsaugos tarnybų paslaugoms. Suprantama, tokiais atvejais Taryba pinigų neskiria“, – pasakoja fondų veiklą koordinuojanti G. Jurgaitytė iš LATGA.

 

Kiek anksčiau išdalinto Kūrybinės veiklos fondo lėšų šaltiniai – 10% atskaitymai nuo kompensacinio atlyginimo, surinkto už audiovizualinių kūrinių ir fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais. Šiame fonde šiais metais surinkta 81700 tūkst. Eur, jie skirti 28 projektams įgyvendinti.

 

„Kūrybinės fondas įsteigtas atsiradus vadinamajam Tuščios laikmenos mokesčiui. Kurį laiką siūlyti projektus galėjo visų sričių autoriai, nes jie visi gaudavo ir kompensacinį atlyginimą. Deja, ne dėl mūsų kaltės, o dėl netobulo įstatymo šiemet į finansavimą galėjo pretenduoti tik muzikos ir audiovizualinių menų srities projektai“, – akcentuoja Asociacijos LATGA direktorius Jonas Liniauskas.

 

Asociacijai LATGA buvo pristatytos 45 muzikos srities ir 22 audiovizualinių projektų paraiškos. Taryba skyrė 55200 Eur 19 muzikos projektų ir 26500 Eur 9 audiovizualiniams projektams įgyvendinti.

 

 

Dėmesys kinui

 

Kai kurie projektai jau įgyvendinti arba yra įgyvendinami šiuo metu. Paskutinius filmus Kaune pristatančiam tarptautiniam festivaliui „Scanorama“ buvo skirta 3000 Eur. Šiais pinigais buvo finansuojama Šiuolaikinio meno centre rodyta žinomo menininko Deimanto Narkevičiaus kuruojama eksperimentinių filmų programa „Tai nutiko čia“ bei kino industrijai skirti renginiai.

 

Asociacijos LATGA taryba finansavimą skyrė ir netrukus prasidėsiančiam tarptautiniam moterų filmų festivaliui Šeršėliafam 2016“, pavasarį vyksiančio „Kino pavasario“ studentų filmų konkursui bei Vilniaus tarptautiniam trumpųjų filmų festivaliui.

 

„Džiaugiamės galėdami pirmą kartą prisidėti prie tokių puikių tarptautinių festivalių, suteikiančių galimybę gėrėtis tikru kinu iš įvairių pasaulio šalių. Juolab kad mūsų asociacija su daugeliu pasaulio kolektyvinio administravimo organizacijų turi ilgametę bendradarbiavimo patirtį ir atstovauja jiems priklausančių kino srities autorių teisėms Lietuvoje“, – sako Asociacijos LATGA Audiovizualinių kūrinių poskyrio vadovė Vilma Juraškienė. 

Taip pat finansavimas skirtas keliems vietiniams kino projektams – pavyzdžiui, Tautodailininkų sąjungos fondo kuriamam pilno metro dokumentiniam filmui „Nuogi jausmai medyje“, vaidybiniam filmui „Advokatas“, dokumentinių trumpo metro filmų ciklui apie dailininkus „Įkvėpti laisvės“ ir kt.

 

Gauta parama jau naudojasi ir muzikos autoriai. Šią savaitę prekyboje pasirodo naujas sostinės electropop komandos „Lemon Joy“ albumas „Willkommen“, kuriam dalinį finansavimą skyrė Asociacijos LATGA taryba. „Šiais laikais, kai daug muzikos persikėlė į internetą, daugeliui muzikantų albumas „fiziniu“ pavidalu yra prabangos dalykas. Dėkojame Asociacijai LATGA už tai, kad ji prisideda prie to, jog galime palepinti gerbėjus ne tik virtualiu, bet ir „apčiuopiamu“ albumu“, – sako grupės dainų autorius, Asociacijos LATGA narys Igoris Kofas.

 

Muzikinių projektų sąraše – ne tik įvairiausių muzikos stilių leidiniai (kompaktines ir / arba vinilines  plokšteles padedami LATGA leis Alvydas Jegelevičius, Vladas Bagdonas, Kristijonas Ribaitis, grupės „Arbata“, „Ir visa tai kas yra gražu“ ir kt.), bet ir Lietuvos muzikos autorius jungiančių organizacijų programos.

 

Lietuvos muzikos informacijos centras (LIMC) iš Socialinio-kultūrinio fondo gavo 9000 Eur, kuriuos išleis lietuviškos muzikos sklaidai užsienyje ir savo internetinės platformos palaikymo bei tobulinimo darbams. „Didelę dalį pinigų panaudojame tarptautinių muzikos parodų stendų išlaidoms padengti. Spalį dalyvavome „world“ muzikai skirtoje parodoje „WOMEX“, kitais metais ketiname vykti į dar tris profesionalų muges užsienyje: Frankfurto muzikos mugę ir „Classical:NEXT“ Roterdame, kurios orientuotos į klasikinės muzikos tradiciją ir šiuolaikines jos formas, bei MIDEM, kuri skirta įvairiems žanrams, tačiau didžiausią dėmesį sutelkia į populiariąją muziką. Norėčiau pabrėžti, kad LATGA skirtas finansavimas mūsų veiklai yra kritiškai reikšmingas. Nors mūsų projektus remia ir Lietuvos kultūros taryba, bet be LATGA finansavimo Lietuvos muzikos kultūros atstovavimas tarptautinėse platformose būtų žymiai silpnesnis, blankesnis ir prastesnės kokybės“, – sako LIMC vadovė Asta Pakarklytė.

 

Ir tai dar ne visos geros naujienos iš Asociacijos LATGA, vienijančios per 4600 autorių. Asociacijos LATGA organizuojamas ir Kultūros ministerijos iš dalies finansuojamas konkursas Jaunojo menininko stipendijai laimėti šiemet sulaukė itin didelio dėmesio – gautos net 155 paraiškos. Kam bus skirtos 7 įvairių meno sričių stipendijas, paaiškės gruodžio viduryje. Daugiau informacijos apie Asociacijos LATGA veiklą rasite interneto svetainėje latga.lt ir feisbuko paskyroje.

 

 

2016-11-08 įvyko Asociacijos LATGA Tarybos posėdis, kurio metu paskirstytos Socialinio-kultūrinio fondo lėšos:

 

Socialinio-kultūrinio fondo lėšų skirstymas:

 

  1. VšĮ „Kūrybinės idėjos“. Muzikinis komiksas „Pavogtos Bemolio natos“ – 3200 €
  2. Leonas Somovas. Leono Somovo muzikos albumas – 1000 €
  3. VšĮ „Baltijos balkanai“. Atlikėjo „Baltic Balkan“ muzikinio albumo įrašymas, leidyba bei pristatymas Lietuvoje bei užsienyje – 1000 €
  4. VšĮ „Musica Publica“. Grupės „The Roop“ antrojo albumo leidyba – 1000 €
  5. Giedrius Širka. Grupės „Golden Parazyth“ studijinio albumo ir vinilinės plokštelės leidyba – 2000 €
  6. Marius Salynas. PAPASAKOS.LT – Internetinis tinklapis klausytis autorinių pasakų – 400 €
  7. Markas Palubenka. Muzikos albumo įrašymas, leidyba bei pristatymas Lietuvoje ir užsienyje – 900 €
  8. VšĮ „Vinilo studija“. Vinilinių plokštelių serija „Lietuvos pop ir roko muzikos archyvas“. Pirmasis etapas: grupės „Saulės laikrodis“ vinilinės plokštelės išleidimas – 2500 €
  9. VšĮ „Vinilo studija“. Vinilinių plokštelių serija „Lietuvos pop ir roko muzikos archyvas“. Antrasis etapas: T. Makačinas „Disko muzika“ vinilinės plokštelės išleidimas – 2500 €
  10. VšĮ „Ars festa“. „Kęstučio Lušo dainos naujai“. Naujai aranžuotų ir įrašytų K. Lušo populiarių dainų albumas – 3400 €
  11. Jievaras Jasinskis. Miuziklo „Karalienės mirtis“ kompozicijos ir libreto kūryba – 5000 €
  12. Kauno meno kūrėjų asociacija. Kauno meno kūrėjų asociacijos premijos – 4000 €
  13. Lietuvos kompozitorių sąjunga. Jubiliejiniai lietuvių kompozitorių portretai – 6500 €
  14. Lietuvos kompozitorių sąjunga. Galinos Savinienės autorinės kompaktinės plokštelės leidyba ir pristatymas – 3000 €
  15. Tadas Čiūdaras. Tado Čiūdaro ir Vytauto Franukevičiaus albumo „Love in progress“ išleidimas – 1600 €
  16. VšĮ „Muzikos zona“. Grupės „Saulės laikrodis“ albumo įrašymas ir išleidimas – 1500 €
  17. VšĮ „Metų projektai“. Grupės „ANTIS“ albumo „Geriausios dainos II“ leidyba – 2000 €
  18. VšĮ „Scenos ir estetikos mokykla“. Baltijos sutartinė `17 – 2800 €
  19. VšĮ „ClasiCo“. Kronikos. Įvairios lietuviškos muzikos pristatymas-koncertas Čikagos Universiteto Rytų Europos studijų programoje – 2900 €
  20. VšĮ „Lietuvos muzikos informacijos centras“. Lietuvos muzikos leidiniai tarptautinei auditorijai – 5000 €
  21. VšĮ „Muzikos zona“. Lietuvių folkloro grupės „Vydraga“ albumo išleidimas ir įrašymas – 1500 €
  22. VšĮ „Remigijaus akcija“. Alternatyvaus roko grupės „DaLyvis“ albumas „Mes tiktai statistiniai duomenys“ – 1300 €
  23. Filip Gusev. „Sisters on Wire“ muzikos albumo įrašymas, leidyba ir pristatymas Lietuvoje bei užsienyje – 1000 €
  24. VšĮ „Vilniaus reviu“. Lietuvių poezija angliškai: tekstas ir garsas – 5000 €
  25. VšĮ „Liūdni slibinai“. Dominyko Vaitiekūno debiutinės muzikinės programos „Super Sapiens“ užbaigimas ir pristatymas – 4000 €
  26. Giedrius Nakas. Giedriaus Nako autorinės džiazo muzikos programos kūryba, atlikimas ir įrašymas – 500 €
  27. VšĮ „Stop! Idea“. Solinės aktorės Aistės Lasytės muzikinės programos sukūrimas ir parodymas – 3000 €
  28. VšĮ „Meno žmonės“. Grupės „G&G Sindikatas“ dvigubo gyvo garso muzikinio albumo „Unplugged“ išleidimas – 2600 €

 

2016-10-18 Įvyko Asociacijos LATGA Tarybos posėdis, kuriame paskirstytos Kūrybinės veiklos fondo lėšos. 

 

Kūrybinės veiklos fondo lėšų skirstymas:

 

  1. VšĮ „Ars & Sonoris“. Šiuolaikinės sakralinės muzikos ciklai. Žolinės laikotarpio sakralinė muzika – 2000 €
  2. VšĮ „Remigijaus akcija“. Muzikos apdovanojimų šventė „ŠAMA 2017“ – 1000 €
  3. VšĮ „Geros muzikos ekspertai“. Kompaktinės plokštelės „Ethnic Mood“ leidyba – 1000 €
  4. UAB „ZUZI leidyba“. Alvydo Jegelevičiaus albumas „Baltas lino gyvenimas“ – 1500 €
  5. VšĮ „Savaitraštis Nemunas“. 12 straipsnių ciklas „Šiuolaikinė muzika. Asmenybės“ – 1380 €
  6. Donaldas Žvybas. Grupės „Ir visa tai kas yra gražu“ albumo „Paradas“ vinilinės plokštelės leidyba – 1000 €
  7. VšĮ „Metų projektai“. Grupės „Lemon Joy“ muzikinio albumo ir vinilinės plokštelės „Willkommen“ leidyba – 1500 €
  8. VšĮ „Scenos ir estetikos mokykla“. ANIMA – partitūros ir jų audio bylos – 4000 €
  9. VšĮ „Scenos ir estetikos mokykla“. Kūrybos tiltai – 2300 €
  10. Lietuvos meno kūrėjų asociacija. 2016 m. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija – 2000 €
  11. VšĮ muzikinis teatras „Tamburinas“. Viktoro Minioto sceninio kūrinio „Musė – vilko pusė ir kiti“ pastatymas – 1600 €
  12. VšĮ „Rašytojų klubas“. Tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“ – 7170 €
  13. VšĮ „Lietuvos muzikos informacijos centras“. Lietuvos muzikos kultūros pristatymas tarptautinėse platformose – 9000 €
  14. VšĮ „Lietuvos kompozitorių sąjunga“. Lietuvos kompozitorių muzikos kūrybos ir sklaidos programa – 12400 €
  15. VšĮ „Bardai LT“ – Kristijono Ribaičio kompaktinės plokštelės „Vakar buvo rytoj“ išleidimas – 850 €
  16. VšĮ „Scenos menai“. Grupės „ARBATA“ 15-ok metų gyvavimo proga leidžiamas vinilas „15+1“ ir jo pristatymo turas – 1500 €
  17. VšĮ „Kompozitorių sąjungos fondas“. Nacionalinis moksleivių muzikos kūrinių konkursas „Mano nata“ – 2000 €
  18. VšĮ „Bardai LT“ – Vlado Bagdono autorinių dainų kompaktinė plokštelė – 1500 €
  19. Iį „Giedriaus Litvino garso įrašų studija“. Kęstučio Lušo dainos – 1500 €
  20. Lietuvos dailininkų sąjunga. Dokumentinių trumpametražių filmų ciklas „Įkvėpti laisvės“ – 5000 €
  21. VšĮ „IN SCRIPT“. Šokio trumpametražis filmas/muzikinis klipas – 4000 €
  22. VšĮ „Lithuanian Shorts“. 11-asis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis – 2000 €
  23. VšĮ „Kino pavasaris“. Studentų filmų konkursas – tiltas į sėkmingesnę autorių teisių apsaugą – 2000 €
  24. VšĮ „Tautodailininkų sąjungos fondas. Pilnametražis dokumentinis filmas „Nuogi jausmai medyje“ – 4000 €
  25. VšĮ „Kino pasaka“. Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam 2016“ – 1000 €
  26. VšĮ „Aloyzo Jančoro videoantologija“. Dokumentinis filmas „Tulpių laukas“. Paruošiamieji darbai – 4000 €
  27. VšĮ „Naratyvas“. Ilgo metražo vaidybinio filmo „Advokatas“  scenarijus – 1500 €
  28. VšĮ „Kino aljansas“. D. Narkevičiaus kuruojama filmų programa „Tai nutiko čia“ ir kino industrijai skirti renginiai – 3000 €

 

 

 Plačiau apie fondų veiklą - http://www.latga.lt/fondai.html

Lapkričio knygų TOP 5: į kuriuos naujus kūrinius verta atkreipti dėmesį?

15min kas mėnesį pristato naujas knygas, kurių nereikėtų praleisti pro akis. Šįkart pristatome 5 neseniai pasirodžiusias įvairių žanrų knygas.

 

Šį kartą mėnesio knyga tapo Emily St. John Mandel knyga „Vienuolikta stotis“. Parašyti originalų postapokaliptinį romaną šiais laikais atrodo gana sudėtinga užduotis. Paslysti ant klišių ir ant jau aprašytų vaizdinių yra be galo lengva. Tačiau Emily St.John Mandel pavyko. „Vienuolikta stotis“ – puikiai parašytas, nemažai filosofinių poteksčių turintis romanas su stipriais personažais, smarkiai išsiskiriantis iš kitų distopinių, postapokaliptinių romanų. Šis sąrašas – subjektyvus požiūris, o kokios knygos įspūdį paliko jums?

 

MĖNESIO KNYGA

 

Emily St. John Mandel „Vienuolikta stotis“ (Rašytojų sąjungos leidykla, iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė)

KAM: Ieškantiems originalaus distopinio romano

 

KITOS REKOMENDUOJAMOS KNYGOS

 

Lauren Groff „Moiros ir Furijos“ („Baltos lankos“, iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols)

KAM: Ieškantiems įdomia forma parašytos knygos apie santuoką ir joje slepiamas paslaptis

 

Ian McEwan „Vaiko gerovė“ („Jotema“, iš anglų kalbos vertė Rasa Racevičiūtė)

KAM: Mėgstantiems santūriu stiliumi parašytas giliai psichologines knygas

 

Jorge Luis Borges „Smėlio knyga“ (Rašytojų sąjungos leidykla, iš ispanų kalbos vertė Linas Rybelis)

KAM: Norintiems perskaityti vienus įdomiausių XX a. smulkiosios prozos kūrinius

 

Margarita Matulytė, Agnė Narušytė „Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla)

KAM: Besidomintiems fotografija, Lietuvos meno istorija

 

 

Knygų pristatymo vaizdo įrašą rasite paspaudę šią nuorodą.

Šaltinis: http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/lapkricio-knygu-top-5-i-kuriuos-naujus-kurinius-verta-atkreipti-demesi-286-706245

Metų knygos rinkimai: skelbiami išskirtiniausių kūrinių penketukai

Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos inicijuota ir kartu su Kultūros ministerija, Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka rengiama akcija „Metų knygos rinkimai“ vėl kviečia skaitytojus rinkti labiausiai patikusias lietuvių autorių knygas.

 

Dvyliktą kartą vykstančiais knygų rinkimais siekiama skatinti Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra ir atkreipti dėmesį į geriausius jos kūrinius, populiarinti skaitymą kaip prasmingą, patrauklų ir privilegijuotą užsiėmimą. Šiemet knygų penketukai išrinkti tik trijose kategorijose: knygos suaugusiesiems, poezijos knygos ir knygos vaikams. Pasak knygų vaikams ir paaugliams vertinimo komisijos pirmininkės Renatos Šerelytės, šiemet paauglių knygų penketukas nėra teikiamas dėl nepakankamai kokybiškų tekstų, estetinių reikalavimų neatitikimo, redaktoriaus darbo trūkumo.

 

Norime, kad į pastabas pagaliau reaguotų ir leidėjai, ir patys autoriai atsakingiau žvelgtų į knygos koncepciją, estetinę jos išvaizdą ir teksto kokybę“, – teigia R. Šerelytė. Akcijoje dalyvaujančios knygos yra parašytos šiuolaikinių lietuvių autorių ir išleistos nuo 2015 m. rugsėjo 1 dienos iki 2016 m. rugpjūčio 31 dienos.

 

Knygų vaikams penketuką šiemet atrinko: R. Šerelytė (rašytoja, vertinimo komisijos pirmininkė), Goda Baranauskaitė (filologė, Vilniaus universiteto magistrantė), Rūta Elijošaitytė (VšĮ „Laikas skaityti“ direktorė), Eglė Nachajienė (Vilniaus „Ryto“ progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė), Asta Skujytė-Razmienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Etnologijos studijų programos doktorantė, Tautosakos archyvo skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja).

Knygų suaugusiesiems ir poezijos ekspertų komisiją šiemet sudarė: Rimantas Kmita (rašytojas ir literatūros kritikas, komisijos pirmininkas), Gytis Norvilas (poetas, savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius), Giedra Radvilavičiūtė (rašytoja), Neringa Mikalauskienė (rašytoja, literatūros kritikė), Virginija Cibarauskė (literatūros kritikė).

 

Knygų suaugusiesiems penketukas:

  1. Eugenijus Ališanka, „Empedoklio batas. Tolimųjų reisų esė“, (Tyto alba, 2016);
  2. Danutė Kalinauskaitė, „Skersvėjų namai“, novelės (Tyto alba, 2015);
  3. Kęstutis Navakas, „Vyno kopija“, romanas (Tyto alba, 2016);
  4. Violeta Palčinskaitė, „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“, atsiminimai (Tyto alba, 2015);
  5. Rolandas Rastauskas, „Trečias tomas“, esė ir kiti tekstai (Apostrofa, 2015).

Poezijos knygų penketukas:

  1. Eugenijus Ališanka, „Stuburo tik punktyrai“, eilėraščiai (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016);
  2. Mantas Balakauskas, „Roma“, eilėraščiai (Versus aureus, 2016);
  3. Stasys Eidrigevičius, „Giedanti gaidžio galva = Giedanti gaidžia gàlva“, poema (Apostrofa, 2016);
  4. Dainius Gintalas, „Adatos“, eilėraščiai (Tyto alba, 2016);
  5. Giedrė Kazlauskaitė, „Singerstraum“, eilėraščiai (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016).

Knygų vaikams penketukas:

  1. Gendrutis Morkūnas, „Traškančios žvaigždės“, apsakymai, iliustravo Marius Zavadskis (Aštuntoji diena, 2015);
  2. Selemonas Paltanavičius, „Maži ežiuko sapnai“, pasaka, iliustravo Lina Eitmanytė-Valužienė (Nieko rimto, 2015);
  3. Nadia Kovaliova, „Meškis ir žąsis“, iliustravo autorė (Nieko rimto, 2015).
  4. Aidas Jurašius, „Akmenukų pasakos“, iliustravo Jurga Šarmavičiūtė (Labdaros ir paramos fondas Švieskime vaikus, 2015);
  5. Jurga Baltrukonytė, „Filmukai“, iliustravo Algis Kriščiūnas (Alma litera, 2016).

Už labiausiai patikusią knygą visose kategorijose galima balsuoti interneto svetainėse http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt ir www.lrt.lt; elektroniniu paštu metuknyga@lrt.lt arba paštu adresu: „Metų knygos rinkimams“, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, 413 kab., LT-01504 Vilnius. Daugiausia skaitytojų balsų surinkę knygų autoriai tradiciškai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje 2017 metų vasario mėnesį.

 

Šaltinis: http://www.delfi.lt/veidai/kultura/metu-knygos-rinkimai-skelbiami-isskirtiniausiu-kuriniu-penketukai.d?id=72464618

„Tyto alba“ pristatė 11 naujų lietuvių rašytojų kūrinių: nuo klasikų iki debiutantų

Viena svarbiausių šalies leidyklų „Tyto alba“ ketvirtadienį vykusios spaudos konferencijos metu kvietė susipažinti lietuvių literatūros naujienomis – renginyje dalyvavo net 11-a autorių, kurių knygos ką tik pasirodė ar jau netrukus pasieks knygynų lentynas.

Kaip teigė leidyklos direktorė Lolita Varanavičienė, šį susitikimą galima pradėti nuo geros naujienos – knygos Lietuvoje nemirė, o lietuvių autoriai kaip niekad geidžiami ir laukiami, nors skaitytojų, deja, mažėja. „Šiųmetė [rašytojų] grupė mums patiems atrodo labai įdomi. Turime klasikų ir debiutantų, grožinės literatūros, negrožinės bei tarpinio žanro pavyzdžių. Yra leidyklos surastų grynuolių ir mus pasirinkusių patyrusių autorių, kurie iki šiol knygas leido kitose leidyklose“, – sakė L.Varanavičienė.

 

Savo kūrinį pirmasis pristatė eseistas Eugenijus Ališanka, kurio knyga „Empedoklio batas. Tolimųjų reisų esė“ pasirodė dar šį birželį. Knygoje E.Ališanka gilinasi į šiandienio žmogaus situaciją, o kultūriniais kontekstais prisotintus tekstus konstruoja atsisakydamas linijinio pasakojimo. 

Paklaustas, kaip gimė knygos pavadinimas, rašytojas teigė, jog jam jaunystėje didelį įspūdį padarė graikų filosofo Empedoklio teorija, teigianti, jog pasaulį valdo meilės ir neapykantos jėgos, o kosmose skraido įvairios kūno dalys, kurios šių jėgų dėka jungiasi į įvairiausias kombinacijas.

„Literatūrinis tekstas, bent jau kaip aš jį dabar įsivaizduoju, atsiranda labai panašiai. Yra tam tikros detalės, tam tikri vaizdiniai, atmintys, vaizduotės nuoplaišos, sapnai – ir visa tai vienaip ar kitaip jungiasi tekste“, – sakė rašytojas. Tęsdamas pasakojimą apie knygos pavadinimo gimimą, E.Ališanka priminė ir legendą apie Empedoklį – sakoma, kad jam įšokus į ugnikalnį, šis išspjovė vieną filosofo batą.

 

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/leidykla-tyto-alba-pristate-11-nauju-lietuviu-rasytoju-kuriniu-286-680993

Šaltinis: http://www.15min.lt

Tarp pernai lietuvių dažniausiai skaitytų knygų – ir A. Tapino romanas

Asociacija LATGA Kultūros ministerijai neseniai pateikė autorinio atlyginimo paskirstymo už knygų ir kitų leidinių panaudą bibliotekose 2015 metų ataskaitą. Iš jos matyti, kad 2015 m. iš lietuvių autorių daugiausia skaitytos vaikų ir paauglių rašytojo Vytauto Račicko knygos. Iš mokslinės literatūros autorių populiariausia Viktorija Daujotytė. 2015 m. daugiausia skaitytojams išduotas lietuviškos grožinės literatūros kūrinys – Roko Flick knyga „Ema, pastoriaus dukra“.

 

„V. Račicko knygos paimtos beveik 30 tūkst. kartų, 10-oje vietoje esančios Kristinos Sabaliauskaitės knygos skaitytojoms išduotos per 5 tūkst. kartų. Skaitomiausių lietuviškos grožinės literatūros kūrėjų dešimtuke galima rasti ir Romualdą Granauską, Ireną Buivydaitę-Kupčinskienę, Algimantą Čekuolį, Eleną De Strozzi, Vytautą Ažušilį, Jurgą Ivanauskaitę, Vytautą V. Landsbergį, Renatą Šerelytę-Mendeikienę“, – ataskaitą apžvelgia Asociacijos LATGA Kūrinių panaudos ir reprografinio atgaminimo poskyrio vadovė Jurga Bražiūnienė.

Populiariausių 2015 m. knygų sąraše be Roko Flick knygos „Ema, pastoriaus dukra“ taip pat yra Jolitos Herlyn kūrinys „Mano vyrai ir jų žmonos“, R. Granausko „Trečias gyvenimas“, Rūtos Vanagaitės „Ne bobų vasara“, I. Buivydaitės-Kupčinskienės „Kitapus rūko“, Jurgos Jancikevičiūtės „Mėlynas rūkas“ (I d.), Andriaus Tapino „Vilko valanda“, Ginos Viliūnienės „Vilniaus Madona“, Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė: Byla F 117“, Elenos De Strozzi „Laiko upės slenksčiai“, rašoma pranešime spaudai.                 

Mokslinės literatūros autorių sąraše lyderiauja V. Daujotytė, jos knygos skaitytojams išduotos beveik 3 tūkst. kartų. Taip pat lietuviai gana aktyviai skaitė Norberto Vėliaus, Filomenos Taunytės Algimanto Sakalo, Rositos Lekavičienės ir kitų darbus.  

Užsienio autorių grožinės literatūros populiariausių knygų dešimtuko viršūnėje – Aleksandros Marininos „Nutrauktos gijos“ I t. (vertėjas J. Gimberis). Ši knyga skaitytojams išduota per 3 tūkst. kartų. Ne daug nuo jų atsiliko Jerome`o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ (vertėjas P. Gasiulis), Sandros Brown „Skandalas“ (vertėjas D. Masilionis) ir kitos knygos.  

Populiariausia užsienio grožinės literatūros vertėja – Danguolė Žalytė. Populiariausias grožinės literatūros dailininkas – Agnius Tarabilda, o tarp iliustratorių – Alfreda Steponavičienė.

2016 metų gegužę pasirašius sutartį su Kultūros ministerija už knygų panaudą bibliotekose 2015 metais, autoriams buvo skirta 228480 Eur, t. y. 40806 Eur, t. y. 18 % daugiau nei praėjusiais metais.

2015 metų autorinio atlyginimo už knygų panaudą paskirstyme dalyvavo 1373 Lietuvos autoriai, kurie pateikė paraiškas Asociacijai LATGA. Beje, tam, kad gautų atlyginimą už tokį kūrinių panaudojimą, knygų autoriams ir bendraautoriams LATGA nariais tapti nebūtina, pakanka tiesiog užpildyti atitinkamas paraiškos formas. Visi autoriai, gaunantys atlyginimą už knygų ir kitų leidinių panaudą bibliotekose, taip pat dalyvauja atlyginimo už kūrinių reprografinį atgaminimą paskirstyme. Atlyginimas paskirstomas kartą metuose iki birželio mėn.1 d.

Autorinio atlyginimo už knygų panaudą bibliotekose paskirstyme dalyvavo ir 19 užsienio autorių, kuriems atstovauja Airijos kolektyvinio administravimo bendrija (The Irish Copyright Licensing Agency). Autorinis atlyginimas iš viso buvo paskirstytas 1337 autoriams. 36 autorių knygos nebuvo paimtos skaityti nė karto.

Autorinio atlyginimo paskirstyme dalyvavo 800 knygų tekstų autoriai, 429 vertėjai, 113 iliustruotojai ir 31 knygos dailininkų. Per 2015 metus užregistruoti 107 nauji autoriai.

Informacija buvo renkama iš 64 bibliotekų, kuriose yra pilnai įdiegta LIBIS (Lietuvos integrali bibliotekų informacinė sistema).

2015 m. autorinis atlyginimas paskirstytas: knygų tekstų autoriams 65407,24 Eur (2014 m. 50241,55 Eur), vertėjams 120523,35 Eur (2014 m. 101936,45 Eur), iliustruotojams ir knygų dailininkams 19563,87 Eur (2014 m. 16634,67 Eur), meno albumų autoriams 137,54 Eur (2014 m. 94,33 Eur). Iš viso autoriams paskirstyti 205632 Eur. Lietuvos autoriams paskirstyta 204677,12 Eur. Užsienio autoriams – 954,88 Eur.

 

2015 METŲ POPULIARIAUSIŲ AUTORIŲ DEŠIMTUKAI

 

GROŽINĖS LITERATŪROS AUTORIAI

 

  1. Vytautas Račickas                                                          
  2. Romualdas Granauskas                                                  
  3. Irena Buivydaitė-Kupčinskienė                                      
  4. Elena De Strozzi                                        
  5. Vytautas V. Landsbergis                                                
  6. Algimantas Čekuolis                                  
  7. Vytautas Ažušilis                                      
  8. Jurga Ivanauskaitė                                                          
  9. Renata Šerelytė                                          
  10. Kristina Sabaliauskaitė         

 

POPULIARIAUSIOS LIETUVIŲ AUTORIŲ GROŽINĖS LITERATŪROS KNYGOS

 

  1. Rokas Flick „Ema, pastoriaus dukra“                                                              
  2. Jolita Herlyn „Mano vyrai ir jų žmonos“                                                          
  3. Romualdas Granauskas „Trečias gyvenimas“                                                  
  4. Rūta Vanagaitė „Ne Bobų vasara“                                                                  
  5. Irena Buivydaitė-Kupčinskienė „Kitapus veidrodžio“                                    
  6. Jurga Jancikevičiūtė „Mėlynas rūkas“ I d.                                                        
  7. Andrius Tapinas „Vilko valanda“                                                                    
  8. Gina Viliūnienė „Vilniaus Madona“                                          
  9. Agnė Žagrakalytė-Platelienė „Eigulio duktė: Byla F 117“                              
  10. Elena De Strozzi „Laiko upės slenksčiai“        
                                                 

MOKSLINĖS LITERATŪROS AUTORIAI

 

  1. Viktorija Daujotytė                                                        
  2. Norbertas Vėlius                                                            
  3. Filomena Taunytė-Paškonienė                                        
  4. Dalia Antinienė                                                              
  5. Rosita Lekavičienė                                                        
  6. Algimantas Sakalas                                                        
  7. Junona Almonaitienė                                                      
  8. Visvaldas Legkauskas                                                    
  9. Arvydas Pajuodis                                                          
  10. Vitalija Bagdžiūnienė                                                     

 

POPULIARIAUSIOS LIETUVIŲ AUTORIŲ MOKSLINĖS, DALYKINĖS LITERATŪROS KNYGOS

 

  1. Vytautas Pranulis, Arvydas Pajuodis, Regina Virvilaitė, Sigitas Urbonavičius „Marketingas“.
  2. Filomena Taunytė „7 nuodėmės ir 12 ligų“.                                  
  3. Filomena Taunytė „9/10 laimės“.                              
  4. Algimantas Sakalas „Personalo vadyba“.                                                          
  5. Zita Vasiliauskaitė, Rosita Lekavičienė, Junona Almonaitienė, Dalia Antinienė „Bendravimo psichologija šiuolaikiškai“.
  6. Filomena Taunytė „Laimingas senelių gyvenimas“                                            
  7. Alfonsas Laurinavičius, Roma Jusienė „Psichologija“                                                            
  8. Visvaldas Legkauskas „Vaiko ir paauglio psichologija“                                    
  9. Jūratė Baranova „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas“                                          
  10. Autorių kolektyvas „Psichologija šiandien“  
                           

POPULIARIAUSIOS UŽSIENIO AUTORIŲ GROŽINĖS LITERATŪROS KNYGOS

 

  1. Aleksandra Marinina „Nutrauktos gijos“ I t. (vertėjas J. Gimberis)                
  2. Gillian Flynn „Dingusi“ (vertėja D. Zaikauskienė)                            
  3. Michael Robotham „Įtariamasis“ (vertėjas V. Petrukaitis)                  
  4. Santa Montefiore „Neužmiršk manęs“  (vertėja I. Buivydaitė-Kupčinskienė)
  5. Lucinda Riley „Levandų sodas“ (vertėja A. Karsokienė)                                                              
  6. Sandra Brown „Skandalas“ (vertėjas D. Masilionis)                                                
  7. Christina Beker Kline „Našlaičių traukinys“ (vertėja Z. Marys)          
  8. Jeffrey Archer „Tik laikas parodys“ (vertėja I. Žakevičienė)                                    
  9. Jerome David Selindger „Rugiuose prie bedugnės“  (vertėjas P. Gasiulis)    
  10. Mary Higgins Clark „Mėnesiena tau tinka“ (vertėja V. Vitkūnienė)

 

Šaltinis: http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/143144/tarp_pernai_lietuviu_dazniausiai_skaitytu_knygu_ir_a_tapino_romanas

Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino nutarimą dėl dokumentų privalomųjų egzempliorių skaičiaus ir jų perdavimo bibliotekoms

2016 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė  (LRV) patvirtino 1996 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. 1389 „Dėl dokumentų privalomųjų egzempliorių skaičiaus ir jų perdavimo bibliotekoms“ pakeitimus.

LRV nustatė, jog tiražui esant didesniam nei 100 egzempliorių, viešosios informacijos rengėjai per 20 darbo dienų nuo visų rūšių dokumentų tiražo išleidimo datos turi perduoti nemokamus privalomuosius egzempliorius: Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai leidinio 2 egzempliorius, o Kauno apskrities viešajai bibliotekai, Vilniaus universiteto bibliotekai, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai ir Lietuvos technikos bibliotekai 1 egzempliorių. Tiražui esant nuo 20 iki 100 nemokamus privalomuosius egzempliorius privaloma perduoti: Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai 2 egzempliorius ir Lietuvos technikos bibliotekai vieną egzempliorių.

Elektronine forma išleistų dokumentų vieną privalomąjį egzempliorių per 20 d. d. nuo dokumento išleidimo dienos privaloma perduoti Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. Elektronine forma išleisto dokumento Lietuvos bibliotekų fonde pateikti nereikia tik tuo atveju, jeigu dokumentas jau yra perduotas įprastinėje, materialioje formoje.

Lietuvos leidėjų asociacija (LLA), dar 2015 metų gruodžio mėnesį, raštu pateikė pastabas ir pasiūlymus dėl nutarimo Nr. 1389 pakeitimo projekto bei dalyvavo nutarimo rengime. 

Vaizduotės pasaulio dirigentas

(Tekstas publikuotas dienraštyje 7 meno dienos 2016-05-27)

 

KALBAMĖS SU ILIUSTRUOTOJU KĘSTUČIU KASPARAVIČIUM IR JO PARODOS KURATORE DR. JOLITA LIŠKEVIČIENE

 

Bolonijos vaikų knygų mugės metu šio miesto Meno ir istorijos bibliotekoje (Biblioteca dʼArte e di Storia di San Giorgio in Poggiale) balandžio 6–29 d. veikė dailininko Kęstučio Kasparavičiaus retrospektyvinė paroda „Dirigentas su teptuku“, pristatanti 30 jo kūrybos metų, apie 100 iliustracijų ir knygų. Parodą surengė Lietuvos kultūros institutas, bendradarbiaudamas su Lietuvos kultūros atašė Italijoje Julija Reklaite.

 

Bolonija yra ypatinga iliustruotojo biografijos erdvė: čia jis buvo įvertintas garbingu UNICEF diplomu „Illustrator of the Year“ (1994), apdovanotas „Award for Excellence“ (2003), net 13 kartų jo iliustracijos buvo atrinktos į kasmetinę konkursinę iliustruotojų parodą („Illustrators Exhibition“). Bolonijos bibliotekoje įrengti stendai leido parodos lankytojams iš arti apžiūrėti kiekvieną Kęstučio Kasparavičiaus kūrinių detalę, pakeliauti visais piešinių ir vaizduotės labirintais, praeiti pro visas duris, pažiūrėti į visus langus…

 

Pasak parodos kuratorės dr. Jolitos Liškevičienės, būtent tai sudaro išskirtinio Lietuvos dailininko ir rašytojo kūrybos esmę: joje užkoduota vaizduotę išlaisvinanti galia. Apie Bolonijos patirtis ir parodoje nubrėžtą Kęstučio Kasparavičiaus kūrybos kelią kalbėjomės Vilniuje, prie dailininko stalo, kur gimė visas didžiulis jo diriguojamų personažų „choras“ (ir šios parodos sumanymas).

 

 

Kaip suformulavote parodos koncepciją?

 

Jolita Liškevičienė: Iš tiesų buvo taip: kiekvienas turėjome savo viziją, Kęstutis su manąja iš pradžių nesutiko.

 

Kęstutis Kasparavičius: Jolita norėjo į parodą įtraukti visą mano kūrybą nuo pat pradžių – 1984-ųjų iliustracijų leidiniui „Įdomiųjų darbų pamokos“. Man neatrodė, kad verta – juk pradėjau nuo choro dirigavimo M.K. Čiurlionio meno mokykloje, Vilniaus dailės institute baigiau dizaino specialybę – jau 26-erių. Iki tol net nebuvau bandęs iliustruoti. Taip išėjo, kad gan greitai, nuo 1990-ųjų, pradėjau dirbti su vokiečių leidėjais. Manau, kad mano kūrybos pradžia buvo tai, ką kiti daro dar būdami studentais. Aš mokiausi piešdamas savo pirmąsias iliustracijas!

 

J. L.: O aš manau, kad tikrai vertėjo parodyti ir šį etapą: tarkime, 1989 m. išleistos „Lietuviškos pasakos“ buvo labai didelės apimties ir reikšmingas darbas, taip pat ir „Baronas Miunchauzenas“ (1987). Juk negali menininkas iš karto būti brandus, labai įdomu stebėti jo raidą. Kęstučio kūryba pirmose knygose yra kitokia negu mums pažįstama dabar, jis naudojo kitą techniką – spalvino akvarele, štrichavo, taip išgaudavo apimtis. Tuo metu Kęstutis Kasparavičius daug mokėsi iš meno istorijos, ieškojo pirmavaizdžių, taip pat jau matome pirmuosius siurrealizmo bruožus – visa tai pristatėme pirmojoje parodos dalyje kaip savojo stiliaus paiešką. Nuo 1992-ųjų dailininko braižas pradėjo labai stipriai keistis, įvyko lūžis, susijęs su vokiško konteksto įtaka. Per dešimtį metų (iki 2002 m.) Kęstutis Kasparavičius tapo tuo, kuo yra dabar, ištobulinęs nonsenso estetiką ir kitus unikalius savo kūrybos bruožus.

 

O kaip vis dėlto prie to prisidėjo darbas su vokiečių užsakymais?

 

K. K.: 1990 m. pelniau apdovanojimą „Auksinis pieštukas“ Belgrade ir tai atvėrė kelią tarptautiniams užsakymams. Dirbti Vokietijos miesto Eslingeno leidyklai tikrai nebuvo lengva, mano patirtis su „Vaga“ ar „Vyturiu“ buvo visiškai kitokia, darydavau, kaip išeina, niekas neturėdavo pastabų. Eslingene viskas buvo kitaip: siųsdavau eskizus jų meno redaktoriui Matthiasui Bergui, perpiešdavau po keletą sykių, šlifuodavau. Reikalavimų būdavo daugybė, net galėdavo paprašyti keisti techniką. Ir keičiau – iš pradžių sukandęs dantis, galvojau, kad gal visai neblogai man sekėsi štrichuoti… O dabar džiaugiuosi, kad išėjau tokį muštrą. Manau, kad pirmosios pora knygelių ne kaži kaip pavyko, bet paskui įsivažiavau.

 

J. L.: Vokietijos leidėjai reikalavo kanonų, griežto iliustracijų kiekio, laikytis terminų.

 

K. K.: Ir negalėdavai ginčytis, nes jie – aukšto lygio, patyrę profesionalai, kurie, beje, yra man sakę, kad labiau mėgsta dirbti su jaunais dailininkais. Manau, kad ši patirtis ir padarė mane tikru iliustruotoju.

 

J. L.: Šiame etape labiausiai Kęstučio Kasparavičiaus vaizduotę išlaisvino iliustracijos Edwardo Learo knygai „Antis ir kengūra“ („Esslinger“, 1992). Learas vadinamas nonsenso estetikos pradininku literatūroje vaikams. Man atrodo, kad šis užsakymas buvo lemtingas Kęstučiui: jis galų gale gavo galimybę nebūti pririštas prie teksto. Parodos Bolonijoje katalogo viršelyje įdėjome iliustraciją iš šios Learo knygos, nes joje – Kasparavičiaus kūrybos esencija: čia yra ir knygos autoriaus portretas, ir kartu dailininko autoportretas. Skrybėlė yra tarsi vaizduotė, o joje – įvairios durys, laiptai, langai, kviečiantys užeiti ir skaitytojo fantaziją. 1992–2002 m. laikotarpiu, kurį mes parodoje įvardijome kaip pagrindinių stilistinių krypčių susiformavimo laiką, išlaisvėjo ir dailininko personažai, jo iliustracijose pradėjo veikti siužetas. Šiųmetinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje teko dalyvauti vienoje diskusijoje, jos dalyviai klausė – kada galima pasakyti, kad iliustracija knygai yra gera? Tada, kada tampi iliustracijos dalyviu, žiūrėdamas į ją jautiesi, tarsi atsidūrei jos viduje.

 

Beje, šiame Kęstučio Kasparavičiaus kūrybos laikotarpyje išskyrėme ir dvi kitas stilistines kryptis: tvirtėjant nonsenso estetikai, jis iliustravo ir klasikos kūrinius: „Pinokis“ („Coppenrath Verlag“, 1993), tos pačios leidyklos užsakytas „Spragtukas“ (1998), „Coliukė“ („Nieko rimto“, 2005), kitas knygas. Kaip žinome, visose pasakose yra reali ir fantastinė erdvė – būtent ši, be abejo, Kęstučiui visada daug artimesnė. Trečioji kryptis – realistinė estetika: Kasparavičius kūrė iliustracijas Fiodoro Dostojevskio „Sąžiningam vagiui“ („Grimm Press“, 1994). Taip pat jis pradėjo dirbti su amerikiečiais – leidykla „Boyds Mills Press“, kurie reikalavo tik realizmo.

 

Plačiau skaitykite: http://lithuanianculture.lt/vaizduotes-pasaulio-dirigentas/

Seimas pagerbė aktyviausius bibliotekų skaitytojus

Šiandien Seime, istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje, pagerbti aktyviausi 2015 metų skaitytojai ir skaitomiausių knygų autoriai. Bibliotekų metams paminėti skirtame renginyje pasveikinti daugiau kaip 130 knygų mylėtojų iš beveik 70 Lietuvos bibliotekų.

 

Dalyvius pasveikino šio šventinio renginio iniciatorė Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė, skaitomiausių knygų lietuvių autoriai – rašytoja, menotyros mokslų daktarė Kristina Sabaliauskaitė ir vaikų rašytojas Vytautas Račickas, žodį tarė viena iš vyriausių skaitytojų iš Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos Regina Kuneikienė (84 metai) ir jauniausios Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos skaitytojos Dainidos-Irenos Blažytės (4 metai) tėtis Robertas-Dainius Blažys, taip pat pripažintas aktyviausiu Nacionalinės bibliotekos skaitytoju.

 

Seimo Pirmininkė L. Graužinienė sveikinimo kalboje pažymėjo, kad žmonės, saugantys ir populiarinantys lietuvišką knygą, nuo mažens skatinantys skaityti vaikus, organizuojantys ir kviečiantys visuomenę į įvairius kultūros renginius, gali būti vadinami knygnešiais. „Šiandien tie žmonės yra bibliotekininkai. <...> Tikiuosi, kad šie Bibliotekų metai ir jiems skirtos iniciatyvos duos teigiamą impulsą bibliotekų atsigavimui ir plėtrai, susitikimams su rašytojais, kūrybos vakarams, knygų aptarimams, jaunųjų rašytojų skatinimo renginiams“, – sakė parlamento vadovė.

 

Pasak Seimo Pirmininkės, „šioje salėje sėdintys įvairiausio amžiaus skaitytojai iš visos Lietuvos gali paliudyti, kad neįsivaizduoja savo gyvenimo be bibliotekų, neretai – nė dienos be savo mylimų rašytojų kūrinių! Dauguma iš Jūsų, susirinkusių į šią salę, perskaito daugiau nei šimtą knygų per metus! Be to, ši iniciatyva dar kartą įrodė, kad meilė knygai neturi amžiaus ribų“. Ji atkreipė dėmesį, kad aktyviausiais bibliotekos skaitytojais yra tapę ir vienos šeimos nariai – suaugęs ir vaikas. „Tai tik patvirtina, kad garantuotas būdas paskatinti mažuosius pamilti knygas – tėvams savo pavyzdžiu įkvėpti vaikus nuo ankstyvo amžiaus imti knygą į rankas ir džiaugtis ja kasdien“, – sveikindama susirinkusiuosius kalbėjo parlamento vadovė.

 

Kaip teigė L. Graužinienė, šiuolaikiniame technologijų pasaulyje niekas neatstos ypatingos bibliotekų aplinkos, gyvai verčiamų knygos puslapių magijos ir, be abejo, to nenusakomo knygų kvapo.

 

Skaitomiausių knygų autorė K. Sabaliauskaitė tvirtino, kad skaitymas – tai didžiulis malonumas, o knyga – dvasinis penas. „Be skaitymo mūsų sielas ištinka paprasčiausias dvasinis badas. Neskaitanti visuomenė – tai nuskurdusi, nuskurusi, išbadėjusi, nuo pasaulio atsiliekančių dvasios ubagų visuomenė, kurios neišgelbės jokios technologijos. Todėl sveikinu Jus, vis dar skaitančius ir jau skaitančius, didelius ir mažus. Tai paliudijimas, kokie atviri esate pasauliui ir nuotykiui, kurį dovanoja knyga. O mažiesiems skaitytojams pavydžiu baltu pavydu dėl to, jog žinau, kiek daug puikių knygų Jūsų laukia. Pavydžiu to atradimo stebuklo, kurį Jūs jausite skaitydami jas pirmą kartą“, – sveikindama bibliotekas ir aktyviausius skaitytojus sakė rašytoja K. Sabaliauskaitė.

 

Vienas iš skaitomiausių knygų vaikams autorius rašytojas Vytautas Račickas teigė vaikams rašantis todėl, kad suaugę žmonės gali gyventi ir be knygų, o vaikai negali. Rašytojas pabrėžė, kad ypač vertina tiesioginį autoriaus ir skaitytojo bendravimą, nes tai padeda suprasti skaitytojo poreikius.

 

Aktyviausiems skaitytojams pagerbti skirtame renginyje pasirodė dainuojamosios poezijos atlikėjas Žilvinas Ališauskas, o jaunuosius skaitytojus Seimo rūmuose pasitiko rašytojos Linos Žutautės sukurtas personažas Kakė Makė.

 

Vitražo galerijoje eksponuojama skaitomiausių lietuvių autorių knygų paroda. 2015 metais skaitytojai dažniausiai iš bibliotekų ėmė šių mūsų šalies autorių knygas: Kristinos Sabaliauskaitės, Romualdo Granausko, Irenos Buivydaitės, Andriaus Tapino, Rūtos Vanagaitės, Roko Flick, Nijolės Narmontaitės, Aldonos Ruseckaitės, Apolinaro Čepulio, Algimanto Čekuolio, Alvydo Šlepiko.

 

Vaikai mieliausiai rinkosi Linos Žutautės, Vytauto Račicko, Vytauto V. Landsbergio, Kristinos Gudonytės, Rebekos Unos, Danguolės Kandrotienės, Tomo Dirgėlos knygas.

 

Lietuvos Respublikos Seimas, kurio sprendimu 2016-ieji paskelbti Bibliotekų metais, pakvietė šalies bibliotekas išrinkti aktyviausius 2015 metų skaitytojus – vieną suaugusįjį ir vieną vaiką (iki 18 metų). Į šią Seimo iniciatyvą atsiliepusių bibliotekų išrinkti knygų mylėtojai – nuo mažiausio iki vyriausio – pakviesti į renginį Seimo rūmuose. Dviem vyriausioms aktyviausioms skaitytojoms – 86 metai, o jauniausiajai skaitytojai – tik 4,5 metų.

Dar dvidešimt trys lietuvių literatūros kūriniai prašneks septyniomis pasaulio kalbomis

Lietuvos kultūros instituto vykdoma Vertimų skatinimo programa pirmą šių metų pusmetį finansuos 23 Lietuvos klasikų ir šiuolaikinių autorių knygų vertimus į vokiečių, anglų, ukrainiečių, prancūzų, italų, graikų, rusų kalbas. Didžioji dalis šių vertimų pasieks skaitytojus jau 2017 metais.

 

Pasak Lietuvos kultūros instituto direktorės Aušrinės Žilinskienės, panašias literatūros sklaidos programas turi kone kiekviena Europos šalis: „Literatūros vertimų skatinimas yra viena esminių ilgalaikės kultūros sklaidos priemonių. Išversta ir išleista knyga pradeda naują gyvenimą kitoje šalyje, ji perkama, skaitoma bibliotekose.“

 

Siekiant kultūros sklaidos vientisumo ir kryptingumo, vienas iš Vertimų skatinimo programos atrankos prioritetų yra paraiškos iš tų šalių, kur šiuo metu vystomi strateginiai Lietuvos kultūros pristatymo projektai: „Neatsitiktinai net dešimties autorių tekstai bus verčiami į vokiečių kalbą – 2017 m. Lietuva bus pagrindinė tarptautinės Leipcigo knygų mugės viešnia. 2018-aisiais kartu su Latvija ir Estija būsime Londono knygų mugės dėmesio centre, tad siekiame patekti ir į britų knygų leidybos rinką. Labai svarbūs yra vertimai į ukrainiečių kalbą, tokiu būdu užtikrinant, kad šių metų Lietuvos ir Ukrainos kultūros bendradarbiavimo projektas nebus vienkartinė renginių serija“, – reziumavo programos koordinatorė, Lietuvos kultūros instituto projektų vadovė Kotryna Pranckūnaitė.

 

2016 m. pirmajame Vertimų skatinimo programos etape bus finansuojami šie Vokietijos leidyklų planuojamų knygų vertimai: Antano Škėmos „Balta drobulė“ (vert. Claudia Sinning, leidykla „Guggolz Verlag“), Alvydo Šlepiko „Lietaus dievas ir kiti“ (vert. Markusas Roduneris, „Mitteldeutscher Verlag“), „Lietuvių liaudies pasakų rinktinė“ (vert. Irena Ülkekul, „Mitteldeutscher Verlag“), Eugenijaus Ališankos „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ (vert. Claudia Sinnig, „KLAK Verlag“), Marijos Drėmaitės „Architektūra ir gyvenamoji statyba sovietinėje Lietuvoje“ (vert. į anglų kalbą – Darius Sužiedėlis, „DOM Publishers“), Algirdo Sabaliausko „Mes baltai“ (vert. Sandra Herrman, „Dr. Ludwig Reichert Verlag“).

 

Austrijos leidykla „Wieser Verlag“ rengiasi publikuoti net tris Corneliaus Hellio vertimus: Laimono Briedžio „Vilnius. City of Strangers“, Rimvydo Stankevičiaus „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ ir Renatos Šerelytės „Vėjo raitelis“.

 

Užsienio leidėjai domisi Undinės Radzevičiūtės romanu „Žuvys ir drakonai“: Vokietijoje knygą leis „Residenz Verlag“ (vert. C. Hellis), Jungtinėje Karalystėje – leidykla „And Other Stories“ (vert. Romas Kinka). Beje, „Žuvys ir drakonai“ – pirmas lietuvių autoriaus romanas, išverstas ir išleistas Jungtinėje Karalystėje.


Taip pat savo kelią pas anglakalbius skaitytojus pradės Jurgio Kunčino „Tūla“ (vert. Elizabeth Novickas, „Pica Pica Press“, JAV), , Ričardo Gavelio „Jaunojo žmogaus memuarai“ (vert. Jayde‘as Willas, „Vagabond Voices“, JK). Rimas Uzgiris vers Ilzės Butkutės „Poezijos rinktinę“ JAV leidyklai „A Midsummer Night‘s Press“.

 

Ukrainoje pasirodys Liongino Baliukevičiaus „Partizano Dzūko dienoraštis“ (vert. Vasilis Kapkanas, „Calvaria Publishing House“), Ellen Hinsley „Magnetic North. Conversations with Tomas Venclova“ (iš anglų k. verčia Oleksii Panych), knygą išleis Centre for Research of the History and Culture of East European Jewry, kuris imsis ir lietuvių autorių tekstams apie žydus Lietuvoje skirto almanacho „Egupec“ leidybos (tekstus almanachui vers Aušrelė Taranenko). Garsi Ukrainos poetė Marianna Kiyanovska verčia Gintaro Grajausko „Poezijos rinktinę“ leidyklai „Kompaniya Krok“.

 

Bus finansuojami du Prancūzijos leidyklas sudominę vertimai: Algirdo Juliaus Greimo „Iš arti iš toli“ (vert. Lina Perkauskytė, „Éditions Lambert-Lucas“) ir Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (vert. Jūratė Terleckaitė, „Editions du Rocher“). Italijos leidykla „Del Vecchio Editore“ leis Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (vert. Adriano Cerri ir Irina Dvizova), Graikijos leidykla „Nefeli Publications“ – Dalios Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ (vert. Sotirios Souliotis). „Ivan Limbakh Publishing House“ (Rusija) planuose – Tomo Venclovos „Pagyrimas salai“ (vert. Vitalij Asovski, Anna Gerasimova, Georgij Jefremov ir kt.)

 

Plačiau skaitykite: http://lithuanianculture.lt/dar-dvidesimt-trys-lietuviu-literaturos-kuriniai-prasneks-septyniomis-pasaulio-kalbomis/

Rytis Zemkauskas apie restauruotą Prezidento Valdo Adamkaus biblioteką: „Tai galėtų būti Lietuvos socialinio tinklo centras“

Kaune duris po rekonstrukcijos atvėrė prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Ši kultūrinė ir edukacinė erdvė neabejotinai yra itin svarbi miestui ir Vytauto Didžiojo universitetui (VDU). V. Adamkaus bibliotekoje-muziejuje jau vyksta įvairios politikų, aktyvių visuomenės veikėjų, menininkų bei Lietuvos išeivijos atstovų diskusijos ir jau planuojamos nacionalinės, tarptautinės konferencijos. Pokalbis su VDU dėstytoju, žurnalistu bei rašytoju Ryčiu Zemkausku apie prasmės apraiškas ir galimas pamokas, kuomet centre atsiduria bibliotekos simbolis.  

 

Kaip manote, ką Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka reiškia Kauno miestui?

 

Žvelgiant iš Vytauto Didžiojo universiteto perspektyvos, biblioteka yra tai, iš ko atsirado bet kuris universitetas. Biblioteka yra universiteto motina – ji pagimdė universitetą. Kaip Aleksandrijos biblioteka galiausiai sukūrė Bolonijos universitetą. Ši erdvė – tai labai stiprus žinijos simbolis.

 

Šiais laikais tai auditoriją veikia dviem lygiais. Pirmasis žinijos lygis yra virtualus. Mes turime „grynąjį protą“, vos ne kantiškąja to žodžio prasme. Antrasis lygmuo atsiskleidžia, kuomet turime įsteigtą, įkurtą vietą, tam tikra prasme – rūmus. Į juos galima užeiti ir ten jaučiama visai kitokia informacijos energija. Tuomet įvyksta kūniškasis prisilietimas prie kultūros ir žinių.

 

Ši Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka Kauno miestui gali tapti intelektualinę veiklą skatinančiu veiksniu. Asmeniškai man netgi patinka, kad ji šiek tiek svarbesnė kaip simbolis nei kaip erdvė. Nepabijočiau padiskutuoti, kad šiuo atveju yra naudingas netgi tam tikras fetišizavimas. Tai svarbu šio laikmečio visuomenei, kuomet turime grynosios žinijos dominavimą – „Google“ paieškos sistemą.   

         

Knyga neturi daug galios be vietos, kurioje pažymimas bendruomenės ir visuomenės įsisteigimas, įsikūnijimas, savigarbos lauko bei formaliosios viešosios erdvės sukūrimas. Būtent ši funkcija bei simbolis yra be galo reikalingas ir reikšmingas. Juolab, kad tai yra Valdo Adamkaus biblioteka.  Manau, kad būtent Prezidentas ir atstovauja visuomenės įsisteigimo, savivertės vertybėms.

 

Prezidentas Adamkus, kurį turiu garbės pažinoti, yra unikali asmenybė, nes sugeba sukurti pagarbos kupiną ir apie valstybę mąstantį oficialumą, o tai retai kam pavyksta. Man teko matyti jo nuoseklaus darbo pėdsakus Ženevoje, kur Jungtinių Tautų rūmuose jis įsteigė Lietuvos kambarį. Simbolinis veiksmas, bet dabar jame vyksta įvairių valstybių svarbūs posėdžiai ir visi žino, kad tai „Lietuvos kambarys“. Būtent tokį pat vaidmenį gali atlikti ir Valdo Adamkaus biblioteka Kaune.

 

Kaunui galėtų būti naudinga sietis su šiuo vardu, asmenybe bei ramiai suvokti, kad mes esame savarankiški, kad galime save kurti, steigti patys ir prisiimame atsakomybę. Tokiu būdu visuomenė save prisiriša prie kultūros „kūno“ – tai itin svarbus savigarbos veiksmas. Pirmiausia, yra svarbu su kokia savivoka išeisi iš bibliotekos ir tik tuomet – kokią knygą ten pasiimsi.

 

Kuo ši Valdo Adamkaus restauruota biblioteka galėtų būti svarbi akademiniam jaunimui, vis dar formuojančiam savo tapatybę?

 

Jaunam žmogui visa tai nėra taip greitai suprantama ar būtinai sava, bet taip ir turi būti. Iš pradžių atrodo, jog tai vyresniųjų primestas pasaulio vaizdinys, bet siūlyčiau į jį žiūrėti kaip į dar vieną gerą progą ką nors sužinoti. Pasaulio vaizdą, kurio tu dabar nepažįsti ir kurį vieną dieną pradėsi branginti. O jei to ir niekada neįvyks tiesioginiu būdu, tai labai gali būti, kad simbolinė bibliotekos reikšmė turės kokį nors kitą, tau nejuntamą, bet naudingą poveikį. Tapatybės formavimo ir paieškų metu mes turime stengtis pasiūlyti žmonėms kuo platesnį spektrą.

 

Kaip tikslingai išnaudoti šią unikalią erdvę kasdieniniame akademiniame gyvenime?

 

Reikia, kad atsirastų šios kultūrinės-edukacinės erdvės patriotų. Tuomet bus maksimaliai praktiškai ir simboliškai išnaudojamos bibliotekos galimybės akademiniame gyvenime. Nemanau, kad tikslinga persistengti ir nuolatos viską matuoti apčiuopiamais rezultatais. Ypač to derėtų vengti pirmaisiais metais, kuomet pravartu šiai erdvei skirti laiko integruotis į universiteto bendruomenę ir veiklą.

 

Aukštojo mokslo įstaiga gali matyti Valdo Adamkaus biblioteką kaip visada šalia esančią priežastį veikti. Lygiai taip pat biblioteka gali būti tik ženklas, su kuriuo mes išeiname į viešą erdvę:  kavinę, koncertų rūmus, parodas. Mes išeiname su tais ženklais, kurie sudaro asmeninį tapatybės žemėlapį. Taigi, nereikia pervertinti lankantis kasdien arba atvirkščiai – stengtis paversti šią vietą neįžengiama tvirtove. Svarbu išmokti bibliotekos kuriamų ženklų sistemą ir ją pritaikyti akademinėje aplinkoje, viešojoje erdvėje ar net buityje, nes mokslas ir kultūra, kad ir kartais sudėtingai kalba, bet juk yra skirti paprastam tikslui – padaryti mūsų gyvenimą geresnį.

 

Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka yra susieta su Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutu. Kaip manote, kokią reikšmę tokia asmenybė kaip gerbiamas V. Adamkus ir kiti Lietuvos išeivijos atstovai turi dabartinei Lietuvai ir jos formavimuisi?

 

Čia yra labai svarbus klausimas. Aš manau, kad į išeiviją reikia žiūrėti kuo plačiausiai. Buvo milžiniškas etapas, ką prof. Egidijus Aleksandravičius vadina „karių ir poetų emigracija“ – visas šis procesas sukūrė tam tikrą kultūrinę erdvę, galimybę atsparumui ir naujam atgimimui. Pastaruoju metu Lietuva turi dar kitokią išeiviją ir visa ji privalo būti įtraukta į mūsų simbolinį žemėlapį.

 

Aš nuolatos kalbu apie tai, kad šalies visuomenei būtina galvoti apie emigrantus. Tuos, kurie grįš, dar labiau apie tuos, kurie išvažiavo ir negrįš, o svarbiausia – apie tuos, kurie išvažiavo ir nenori grįžti. Bet kuriuo atveju, jie visi yra mūsų valstybės dalis ir jie privalo tai žinoti bei jausti, net ir kai svetur gyvenantys blogai kalba apie Lietuvą. Mes turime pergalvoti savo santykius iš naujo ir mano pasiūlymas yra - Lietuva kaip  socialinis tinklas. Jeigu tu gyveni Australijoje ar Siera Leonėje, ar Kazachijoje, o per internetą palaikai ryšį su kitu lietuviu, kuris irgi negyvena gimtinėje – Jūs vis tiek esate Lietuva ir jos dalis. Virtualūs piliečiai. 

 

Labai pagarbiai žvelgiu į bet kurį emigrantą, nes tai yra žmonės, kurie ėmė savo likimą į savas rankas. Vieniems pasiseka daugiau, kitiems – mažiau. Vienur matome daug intelektualinių pastangų, kitur – fizinio darbo. Bet kuriuo atveju – tai yra gerbtina ir svarbu visai Lietuvai. Būtent ši Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka galėtų užmegzti Pasaulio lietuvių kontaktą. Tai galėtų būti Lietuvos socialinio tinklo centras.

 

Lietuva kaip socialinis tinklas man atrodo svarbi idėja, nes kalbos ir teritorijos ribojama valstybė – tai dar ne visa šalis. Emigracijos ir išeivijos bendruomenės akivaizdoje Lietuva nebėra vienintelė. Tiesą sakant, niekada ir nebuvo. Ši naujai duris atverianti erdvė – puiki galimybė kurti savitą lietuvybės kaip modernaus klubo, o ne kalbos ar teritorijos, jungiamą socialinį tinklą, per kurį norintys galėtų būti lietuviais.

 

Paminėjote kalbą, teritoriją. Pastaruoju laikotarpiu Lietuvoje itin eskaluojamas šių valstybingumą žyminčių rodiklių pažeidžiamumas. Galbūt bibliotekos simbolinė funkcija gali sietis ir su diplomatijos paieškomis baimės akivaizdoje?

 

Baimės visuomet priveda prie tam tikro užsisklendimo nuo aplinkos. Jeigu norima Prezidento vardinę biblioteką išnaudoti diplomatinių diskusijų funkcijai – reikia norėti būti atviriems. Šiuo atveju, formali erdvė nereiškia uždaryta erdvė. Formali erdvė reiškia tik tiek, kad prieš įeinant svarbu nusivalyti kojas ir atsakingiau parinkti žodžius. Kūrybingas požiūris į formalią erdvę yra naudingas dalykas. Čia kaip kostiumas – yra vietų, kur vyksta formalūs pietūs ir jie turi savitą reikšmę. Bet į juos patekti gali daug kas, svarbu laikytis taisyklių. Taip pat ir su bibliotekos ir kultūros reikšme diplomatiniame lygmenyje.

 

Pokalbis sukasi apie galimybes. O ar, visgi, derėtų šiai bibliotekai nubrėžti tam tikras ribas?

 

Ribas brėžia ta bendruomenė ir jos žmonės, kurie šią erdvę kūrė ir kurs. Nėra ribų virš žmonių, tiesiog reikia klausytis ir stebėti aplinką. Komanda, kuri bus atsakinga už Valdo Adamkaus bibliotekos veiklą, nusistatys veiklos kryptis ir tam tikrus ribojimus. Tais žmonėmis tiesiog reikia pasitikėti be išlygų ir palaikyti jų entuziazmą. O kritikuoti bus galima kai praeis gerokai laiko ir pasimatys rezultatai visuomenėje.

 

Šiuo metu mieste yra rengiama paraiška „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“. Kaip manote, ar šią erdvę būtų galima išnaudoti šio projekto metu? Kaip?

 

Visos įmanomos Kauno miesto erdvės be išimties turi būti kviečiamos tapti projekto dalimi, nes šis projektas yra skirtas visuomenei. Kaip bus išnaudojama – priklauso nuo pačių žmonių poreikių. Kitaip sakant, spektras turi būti pats plačiausias ir jokiu būdu ne tik elitinis. Vėlgi, kostiumo reikšmė galioja ten, kur reikia, bet šalia visuomet egzistuoja demokratinė erdvė. Taigi, visoms įmanomoms kultūrinius susibūrimus telkiančioms vietoms pravartu susijungti į vieną žemėlapį ir V. Adamkaus biblioteka būtų reikšminga stotelė tokiame žemėlapyje. Man patiktų Kultūros sostinės dienomis ten užėjus rasti pvz. neįtikėtinos Kolumbijos skulptorės Nijolės Šivickas darbų parodą ir knygas, liudijančias lietuvių klajones Pietų Amerikoje...

 

Valdo Adamkaus restauruota biblioteka ir Prezidento asmenybė yra puiki perspektyva pradėti didelius darbus. Manau, V. Adamkus neprieštaraus tapęs ilgos kelionės pradiniu tašku atradimų žemėlapy. Man atrodo, kad tokį tikslą turi ir jo viso gyvenimo veikla. Toliau viskas atsiduria visuomenės poreikiuose, kuriuos vertėtų stebėti, analizuoti ir toliau planuoti kitus veiksmus. Kiek toli galima nueiti priklausys nuo mūsų pačių kūrybingumo, talento ir iniciatyvumo.

 

Bibliotekoms, plačiąja prasme, verta klausytis, stebėti ir keistis?

 

Be abejo, nes biblioteka yra labai dinamiška erdvė. Tai gali būti susitikimų, teksto, idėjos, žodžio, pradžios vieta ir tarsi centrinė kultūros lauko figūra. Žinoma, tai priklauso nuo žmogiškųjų išteklių, kurie kuria šias erdves. Ne mažiau įtakos dinamikai daro ir patys lankytojai. Biblioteka be žmonių yra kaip Hogvardsas be Hario Poterio.

 

Kuomet Jūs lankysitės Prezidento Valdo Adamkaus restauruotoje bibliotekoje, ko ten ieškosite?

 

Žmonių. Visada ieškau žmonių, ieškau su kuo galima pabendrauti. Pokalbį mintimis galima užmegzti ir su I. Kantu, paėmus iš lentynos jo veikalą, bet penkios minutės gyvo bendravimo yra daug brangesnės už visus kantus.

 

 Interviu autorė – Simona Sutkutė

Iš knygiaus atsiminimų

Knygynas knygynui nelygu. Šitas man turėjo magišką aurą, kuri man jame dirbant virto kasdienybe, bet savo ypatingumą išlaikė visada.

 

1981–1990 m. dirbau vadinamajame Užsienio literatūros knygyne Vilniuje (paskutinius trejus metus puse etato, nes jau gaudavau vertimų). Oficialiuose dokumentuose jis buvo vadinamas Kapitalistinių ir besivystančių šalių literatūros knygynu, todėl buvo nepainiotinas (nors kai kas painiojo) su daug seniau įkurta vadinamųjų socialistinių šalių literatūra prekiaujančia „Draugyste“ Gedimino (tuo metu Lenino) prospekte (dabar ten vienas iš „Vagos“ knygynų).

 

O šis veikė Mokytojų namų pastate priešais Moniuškos skverelį, paskui dėl remonto trumpam buvo iškeltas į Dominikonų (tada Garelio) gatvę ir ilgam – į Šv. Mikalojaus (tada Kretingos) gatvę priešais to paties vardo bažnyčią, o galiausiai vėl sugrįžo į Mokytojų namus, bet jau į didesnį plotą.

 

Kaipgi aš jame atsidūriau? 1980 m. Vilniaus universitete anglistiką baigiau gerais rezultatais, bet neturėjau jokio noro dirbti pedagoginį darbą – nei universitete, nei juolab mokykloje. Dėl dviejų priežasčių – iš principo toks darbas man svetimas ir jam nesu gabus, be to, nenorėjau, jeigu būčiau dėstęs universitete literatūrą, pakliūti į privalomų ideologinių nuostatų pinkles. Tiesą sakant, pastarosios galimybės ir nebuvo (pusiau atsitiktinai atsirado kiek vėliau, bet ja nepasinaudojau) – visi, baigusieji anglų kalbą, buvo siunčiami į provinciją dirbti mokytojais, bet nemaža dalis susiveikdavo per blatą (dažniausiai padedami tėvų) asmeninius „pareikalavimus“ iš darboviečių Vilniuje ar kokiame kitame didesniame mieste. Taip ir aš pakliuvau vertėju į Žemės ūkio ekonomikos institutą Vilniuje – į kalną pakopomis lipantį pastatą dabartinėje Kudirkos gatvėje.

 

1981 m. pradžioje dabar jau nebežinau per kokius kanalus atėjo pasiūlymas dirbti tame knygyne, o kadangi institute verčiau nuobodžias nesuprantamybes (daugiausia Skaičiavimo centrui), kiek pasvarstęs sutikau. Knygynas buvo atidarytas anksčiau, ir jame, žinoma, lankydavausi. Puikiai atsimenu pirmą apsilankymą – lentynos dar buvo pustuštės, bet jau tada nusipirkau Dickenso „Our Mutual Friend“ ir su malonumu perskaičiau su visai kitokiu, negu jūsų įsivaizduojamu, požiūriu į Dickensą, bet tai jau kita istorija.

 

Tokie knygynai Sovietų Sąjungoje buvo įsteigti po 1975 m. Helsinkio sutarties, kuria sovietai buvo priversti veidmainiškai įsipareigoti gerbti žmogaus teises, puoselėti kultūrinius mainus ir pan. Regis, šių knygynų Sovietijoje buvo įsteigta septyniolika – visų „respublikų“ sostinėse, t. p. tuometiniame Leningrade ir Novosibirske. Vilniuje jis atidarytas 1978 m. spalį.

 

Plačiau skaitykite: http://www.satenai.lt/2016/05/15/is-knygiaus-atsiminimu/

Atvirlaiškis Rasai. Pokalbis su Ričardu Šileika

Ričardas Šileika – smulkmenų meistras, kurio poezija gimsta iš kasdienybės detalių. Jis kuria nekurdamas ir būtent tai paradoksalus Ričardo meno grožis, kurį gali atrasti supakuotą mažuose maišeliuose, „užvakuotą“ stiklainiuose ar eksponuojamą degtukų dėžutėse, užfiksuotą nuotraukose ar surašytą atvirlaiškiuose.

 

R. Šileiką kalbina Rasa Judickaitė.

 

Ką Jums reiškia būti žinomu žmogumi? Ar tai Jums svarbu? Ar siekiate pripažinimo?

 

Iš pradžių mums, Rasa, reikia išsiaiškinti, kas yra žinomumo sąvoka.

 

Sakykim, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Algirdą Šeškų – esu pagrįstai įsitikinęs – toli gražu žino net ne visi jo kolegos fotografai. Jųjų ausų nėra pasiekusi Šeškaus pavardė, o ką jau kalbėti apie jo kūrybą, meno darbus, albumus, knygas, parodas.

 

Ar žinomas žmogus vadintinas tasai, kurio vardą ir pavardę gausiai pateikia interneto paieškos sistema?

 

Žinomumas yra labai sąlygiška kategorija. Štai mudu, Rasa, susipažinome kavinėje „Balti drambliai“ ir dabar esame abu žinomi žmonės – vienas kitam.

 

Aš pats pažįstu apie porą šimtų žmonių. Tai yra su jais visais esu kartą ar kelis susitikęs ir bendravęs. Išeina, aš jiems esu žinomas žmogus. Ir jie man visi žinomi.

 

Toliau rutuliojant šį reikaliuką išaiškėja, kad visgi man labiau už žinomumą priimtinesnis pažįstamumas, tai yra tam tikras santykis.

 

Jūsų kūryba labai įvairi. Kodėl Jūs neišsitenkate, pavyzdžiui, vien tik poezijoje? Kas atsitinka, kad renkatės tokią meno įvairovę?

 

Matyt, apie tokius kaip aš sakoma nenusėdi vietoje. Kokioje vietoje? Manding, aš realios sėdimos vietos iš tikrųjų ir neturiu. Mes visi neturime jokių vietų. Tai tik iliuzija. Štai važiuodamas autobusu stoviu prie lango, vos tik krusteliu pažymėti taloną, žiū - mano „turėta“ vieta jau užimta kito – beviečio. Visos vietos, visi titulai, visos minkštos ir pusminkštės kėdės, visi „mano“ yra šakėmis ant vandens rašyti.

 

Pasaulis įvairialypis, įvairiaplaukis, įvairiaskonis, įvairiapozis, todėl geidu ragauti jo visų kąsnelių. Mane labiausiai domina kitiems pro akis praslystantys dalykai. Adata šieno vežime, yla maiše ir juodas katinas juodame kambaryje. Smulkmenos. Kurios viso sąmonės eterio negožia savo aktyviu socialumu, politiškumu, globalumu. Kurios tik praslysta pro pirštus, pro traukinio langą, kurios pasimeta tarp knygos puslapių, užkrenta už lovos, telpa į kišenę ir patogiai įglunda saujoje.

 

Įvairovė – išsimovus rankovė. Surimavau nesąmoningai. Tai, žinai, Rasa, kad man rūpi, kad knieti, kad maga. Smalsu – nors susiriesk. Gal priežastis ta, kad esu pernelyg atviras aplinkai? Gal priežastis ta, kad esu pernelyg plevėsuojantis, imlus, kibus, magnetiškas? Gal priežastis ta, kad esu ne profesionalas, o visiškiausias mėgėjas.

 

Tikėtina, kad pati įvairovė renkasi ir pasirenka mane. Savo giesmėms giedoti, savo lizdus krauti ir kiaušinaičius perėti. Aha-ha.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-05-19-atvirlaiskis-rasai-pokalbis-su-ricardu-sileika/144496

Lietuviškas komiksas suaugusiems apie 90-ųjų kartą ieško savo skaitytojų

Jeigu vaikystėje rinkote „Turbo“ gumos popierėlius, turėjote telefoną „Nokia 3310“, žiūrėdavote „Mauglį“, jeigu Jūsų tėvai ir seneliai dalyvavo Sąjūdyje, o Jūs matėte, kaip sovietinė Lietuva tampa vakarietiškąja, jeigu žinote, kas yra 90 – ųjų karta – didelė tikimybė, jog naujas Gerdos Jord komiksų romanas „Gertrūda“ yra ir apie jus. „Knygstarterio“ platformoje knyga šiuo metu ieško savo skaitytojų.

 

„Gertrūda“ – jau antrasis Gerdos Jord komiksas suaugusiems ir jaunimui. 2014 m. autorė kartu su Migle Anušauskaite išleido komiksą apie Darių ir Girėną „10 litų“. Knyga vėliau buvo apdovanota „Patriotų premija“.

 

„Gertrūda: grafinis Y kartos dienoraštis“ – tai komiksas apie Gertrūdą, gimusią 1985 m. Tarybų Lietuvoje, Marijampolės teritorijoje, ir mačiusią, kaip sovietinė šalis įsiveržia į Vakarų blizgesį. Kartu tai pasakojimas apie visą kartą, gimusią ant Nepriklausomybės slenksčio. Kartą, kuri dar žiūrėjo „Mauglį“ per „Šilelį“, bet po kelerių metų turėjo mokytis dirbti kompiuteriu. Kartą, kuri mokėsi n-tojoje vidurinėje mokykloje, iki nakties žaisdavo su draugais kieme, klausėsi „Foje“, patyliukais sliūkindavo į savo kambarį po mokyklos šokių, matė, kaip tėvai Kauno klinikose duoda kyšius seselėms, kartą, kuri pirmą kartą į užsienį išvyko užsidirbti skinant braškes ir išgyveno daug kitų dalykų, kuriuos ši knyga pažadina iš atminties miegamojo. Drauge tai ir jautrus pasakojimas apie draugystę, šeimą, meilę, savęs paieškas.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-05-17-lietuviskas-komiksas-suaugusiems-apie-90-uju-karta-iesko-savo-skaitytoju/144415

„Poezijos pavasariui“ – nauja J. Marcinkevičiaus rinktinė ir pirmoji M. Balakausko knyga

Lietuvoje prasidėjus „Poezijos pavasariui“ pasirodo ir daugiau poezijos knygų. Šį kartą dvi naujienas pristato ir leidykla „Versus aureus“.

 

Pirmoji Manto Balakausko poezijos knyga „Roma“ – kaip įrodymas, kad Roma yra ne tik Nerono, Felinio ir didžiųjų prekybos centrų amžinasis miestas. Roma yra ir amžinoji būsena, kurią išgyvena žmogus, žmonių pora, žmonių bendruomenė. Būsena, kupina keisčiausių paradoksų ir atviro žiaurumo, akivaizdaus absurdo ir kankinančių neurozių. Bet kartu – nepakartojamo grožio, t. y. poezijos, sklindančios vaizdais, žodžiais ir nuojautomis, besislepiančios pasaulio kultūros grynuoliuose ir (tyčia ar netyčia) vulgarizuotoje kalboje. Viskas yra Roma. Viskas yra poezija.

 

Nauja Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) poezijos rinktinė „Viešpatie, nejaugi neprašvis?“ Apimanti ir atverianti autoriaus kūrybą nuo pirmosios knygos iki rinkinio, sudaryto iš po rašytojo mirties rastų eilėraščių. Marcinkevičiškai atpažįstama iš gimtosios istorijos, kultūros, kalbos, žmogaus santykio su laiku temų. Ir kartu – šiek tiek kitokia, nei anksčiau išleistos Justino Marcinkevičiaus rinktinės: daugiau dėmesio skirianti individualiai refleksijai, dažniau bylojanti ne dainuoti, o mąstyti ir matyti skirtomis intonacijomis, labiau atitinkanti filosofinės lyrikos kanoną.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-05-16-poezijos-pavasariui-nauja-j-marcinkeviciaus-rinktine-ir-pirmoji-m-balakausko-knyga/144372

Komiksų centre Šiaulių bibliotekoje svečias iš Prancūzijos dalijosi patirtimi su vietos jaunimu

Trys mobilios komiksų skaityklos duris atvėrė ir bibliotekos filialuose, išsidėsčiusiuose skirtingose Šiaulių miesto dalyse. Lankytojai mokosi komiksais pasakoti įvairias istorijas, jiems rengiami teminiai komiksų kūrimo konkursai, edukaciniai užsiėmimai.

 

„Turėjom galimybę dalyvauti projektų konkurse, kurį daliniam finansavimui gauti organizavo Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Projekto „Komiksų erdvė bibliotekoje“ idėjos iniciatorė yra bibliotekos direktorė Irena Žilinskienė, kuri stažuodamasi Prancūzijoje, nusprendė, kad modernizuojant Lietuvos bibliotekas reikia įkurti komiksų centrą bibliotekoje. Komiksų centras yra puiki terpė jaunimui realizuoti save“, – apie projektą pasakoja Šiaulių viešosios bibliotekos specialistė projektinei veiklai Kristina Mikliuvienė.

 

Pasak Ritos Božienės, mobilios komiksų skaityklos koordinatorės, ji plečiasi ir įsikurs vis naujose bibliotekų erdvėse. Šiemet komiksų skaityklą atidarė Šaltinėlio biblioteka. Pagrindinis užsiėmimas kol kas – lankytoju supažindinimas su komikso žanru. Taip pat čia jau planuojama organizuoti konkursą – kūrybines dirbtuves „Lietuvių nuotykiai Europoje“.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/komiksu-centre-siauliu-bibliotekoje-svecias-is-prancuzijos-dalijosi-patirtimi-su-vietos-jaunimu-286-628403

„Černobylio malda“ apie mirtį ir meilę

Nobelio premijos laureatė nekolekcionuoja baisumų

Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitytojams padovanojo savo autografą. Knygoje „Černobylskaja molitva“ („Černobylio malda“) rašytoja rusų kalba parašė žodžius, kurie lietuviškai skamba taip: „Mano skaitytojams Panevėžio mieste – apmąstymams“.

 

Giliems apmąstymams nuteikia „Černobylio malda“, apie kurią pati autorė sakė, kad ši knyga ne apie Černobylį, bet apie pasaulį po Černobylio, apie epochą, kuri kada nors taps mitologija. Apie tai, ką teko išgyventi po baisiosios katastrofos, pasakoja dar gyvi išlikę liudytojai.

 

To paties pavadinimo spektaklyje, kurį J. Miltinio dramos teatre režisavo Linas Marijus Zaikauskas, scenografiją sukūrė Margarita Misiukova, skamba vienišo žmogaus balsas – Liusios Ignatenko (jaudinantis aktorės Eglės Špokaitės vaidmuo) pasakojimas. Jos gyvenimo tragedija. Atominės elektrinės sprogimas atėmė jos mylimą vyrą Vasią, myriop pasmerkė dukterį, sužalojo artimųjų sveikatą ir likimus.

 

„Mano tikslas nėra kolekcionuoti baisumus, aš renku medžiagą apie tai, kaip išlikti žmogumi. Manau, kad žmogumi galima išlikti visada, bet sieloje turi degti žvakė, ir reikia eiti su ta žvake per visą gyvenimą. Kitos išeities nėra“, – kalbėjo rašytoja Svetlana Aleksijevič po spektaklio, kuris ją sugraudino iki ašarų, premjeros.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-05-06-cernobylio-malda-apie-mirti-ir-meile/144025

Naujausias A. Baricco romanas „Jaunoji Nuotaka”

Tiesiog laikas pralėkė taip greitai, kad jie net nespėjo apsižiūrėti, o jaunoji Nuotaka jau stovėjo čia, veikiausiai atvykusi atlikti to, kas su visų formaliu pritarimu buvo seniai sutarta, - ištekėti už Sūnaus.

 

Buvo apmaudu pripažinti, kad, remiantis faktais, Sūnaus nebuvo.

 

Alessandro Baricco (Alesandras Barikas, g. 1958 m.) – italų literatūros fenomenas. Filosofas, muzikos kritikas, vienas populiariausių italų rašytojų pasaulyje. Jis yra parašęs 12 romanų, „Jaunoji Nuotaka“ – naujausias jo kūrinys.

 

Prabangioje užmiesčio viloje pagal savus ritualus ir papročius gyvena turtinga, keista, atsaini Šeima. Dieną namiškius apima jaudulys ir džiugesys, tiesiogiai proporcingi nakties nerimui ir kančiai, mat, pasak legendos, būtent naktį karta po kartos miršta visi šeimos vyrai ir moterys. Dėdė per miegus žarstosi išminties perlais ir net žaidžia tenisą. Romus ir tvirtas Tėvas kiekvieną ketvirtadienį tam tikru reikalu važiuoja į miestą. Dukra savotišku būdu kovoja su naktinės mirties siaubu. Paslaptingos praeities Motina gyvena apgaubta legendinio grožio auros. Knygos čia uždraustos, nes jos atitraukia žmones nuo gyvenimo, kuriame viskas jau ir taip yra, tik reikia įsiklausyti...

 

Nepajudinamą šios Šeimos gyvenimo ritmą palaiko visur esantis liokajus Modestas. Sūnaus nėra, jis išvykęs į užjūrį tvarkyti klestinčio tekstilės verslo reikalų ir namo siunčia tik gremėzdiškas ir keistas dovanas. Ir jaunutė Nuotaka, sugrįžusi iš užjūrio, kad ištekėtų už Sūnaus. Ji laukia, stebėdama nekintamus ritualinius įpročius, iš kurių įspūdingiausias – gausūs pusryčiai, neturintys nei galo, nei krašto. Viskas, rodos, sukasi tik apie viena – Sūnaus laukimą.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-05-02-naujausias-a-baricco-romanas-jaunoji-nuotaka/143805

„Magnificat leidiniai“ pristato rinkinį „Gailestingieji šventieji“

Nacionaliniam gailestingumo kongresui „Magnificat leidiniai“ parengė naują knygą – Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos sudarytą rinkinį „Gailestingieji šventieji“.

 

Apibendrindamas „Misericordiae Vultus“, bulę dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo, popiežius Pranciškus rašo: „Savo maldą taip pat kreipiame į šventuosius ir palaimintuosius, gailestingumą padariusius savo gyvenimo užduotimi.“ (MV, 24) Trokšdami giliau džiaugtis Gailestingumo jubiliejumi, „Magnificat leidiniai“ siūlo jums knygą, skirtą tokiems šventiesiems. Jos pavadinimas – Gailestingieji šventieji – nurodo, kad šie žmonės neapsiribojo vien liudydami gailestingumo darbais. Jie gyveno Gailestingumo dvasia ir todėl suvokė, jog privalo nedelsdami išreikšti Gailestingumo grožį savaisiais gyvenimais.

 

Šventieji atsiduoda tūkstančiais būdų, nes meilė be galo kūrybiška. Todėl skaitysime apie vienuolius ir karalius (šv. Elzbieta Vengrė ir pal. Vladimiras Gika), vienuolijų steigėjus (pal. Motina Teresė ir šv. Vincentas Paulietis) ir kunigus (šv. Arso klebonas ir šv. Leopoldas Mandikas), šeimos tėvus ir motinas (šv. Joana Bereta Mola ir pal. Elžbieta Kanori Mora), misionierius (šv. Petras Klaveras ir garbingasis Marčelas Kandija) ir kovotojus už žmonių teises (šv. Kotryna Marija Dreksel ir Dievo tarnaitė Doroti Dei). Dėl kai kurių iš jų paskelbimo šventaisiais Bažnyčia dar atlieka kanonizacijos procesą, tačiau juos jau suvokiame ir jaučiame kaip tikrus šventuosius – dėl jų liudijimų ir jų tikėjimo išpažinimo.

 

Popiežius Pranciškus rašo, kad šventieji įžengė į „Dieviškojo gailestingumo gelmes“. Tegul šių liudijimų skaitymas bei jų apmąstymas tampa ir užtarimo malda, kad per šį Jubiliejų gyventume su nepalaužiamu tikėjimu ir pasitikėjimu gailestingąja Tėvo meile.

 

Knygos ieškokite „Magnificat“ stende Gailestingumo kongreso dienomis arba katalikiškuose knygynuose.

2016-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatė – Ramutė Skučaitė

Gegužės 3 dieną Maironio premija už eilėraščių ir prozos knygą „Nepaslaptis tokia balta“, kurią išleido „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, skirta poetei, vertėjai, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatei Ramutei Skučaitei.

 

Poetas, kuriam skiriama premija, tampa tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu. Kauno miesto savivaldybės įsteigta Maironio premija siekia 3000 eurų ir yra skiriama už geriausią naują poezijos knygą, išleistą per praėjusius kalendorinius metus. Komisija laimėtoją rinko iš penkių kandidatų. Į Maironio premiją taip pat pretendavo Erika Drungytė ir jos knyga „Patria“, Aldona Gustas su knyga „Padovanok man obuolį iš anapus“, Vytauto Kazielos knyga „Vieta ir kiti nutylėjimai“ bei Artūras Valionis su knyga „Iš natų“.

 

„Stebina kone 20 metų trunkantis autorės kūrybinis renesansas – kasmet po vieną ar kelias knygas. Sugebėjimą nesikartoti, nesusipainioti tarp adresatų, aktyviai rašant įvairiomis manieromis ir skirtingoms amžiaus grupėms (o kur dar vertimai), turbūt galima laikyti vienu iš Skučaitės ypatingumo ženklų. Ir nors pati rašytoja nesyk deklaravo neskirstanti poezijos į vaikų ir suaugusiųjų, „Nepaslaptis tokia balta“ – leidinys subrendusiam skaitytojui. Knygoje neabejotinai (ne tik pagal skaičių, bet ir pagal kūrinių siunčiamos žinios dimensiją) dominuoja poezija. Tačiau aiškiausi pranešimai skaitytojui, apie ką, su kuo ir kaip ši poezija kalba, išreikšti proziniuose intarpuose: Sakau tiek, kiek noriu pasakyti. Kiek sau leidžiu. Kiek galiu. Šitie – dabar ištarti, parašyti – žodžiai uždengia kitus: tebūna tiems kitiems ramu (p. 63).“ (Antanas Sheshi)

 

„Ramutės Skučaitės knyga „Nepaslaptis tokia balta“ persmelkta autobiografiškumu ir liudija dramatiškus Lietuvai kelių XX a. dešimtmečių okupacijos metus. Rinkinys sudarytas iš 76 eilėraščių ir 27 autobiografinių ritminės prozos miniatiūrų. Pastarosios praplečia, tartum paaiškina atskirų eilėraščių prasmes ir vienija juos į semantinę visumą. Jose sukrečiantys tėvų arešto fragmentai, dėdės (generolo K. Skučo), išduoto savųjų tautiečių, tragedija, savistabos įžvalgos, autorės credo ir pan.“ (Ona Danutė Klumbytė)

 

„Ne tik eilėraštis, ne tik eilėraščių knyga yra (ar turi būti) struktūra. Struktūriškas yra ir poezijos laikmetis; kad ir XXI amžiaus lietuvių poezija. Ji turi savo avangardą, priešakinį būrį, nors po trupinį atnaujinantį poetiką, uždaresnę, ne visiems suprantamą, turi ir savo atviraširdžius, leidžiančius eilėraščius už savo pinigus. Būtinasis poetinės laikmečio struktūros dėmuo – eilėraščiai, kurie rašomi iš patirties, iš tos jos dalies, kurią perima poetinė kalba, garantuojanti kokybę, lygį ir kartu suprantamumą, prieinamumą. R. Skučaitės poezijos knygos priskirtinos tam būtinajam laikmečio poezijos dėmeniui: atvira skaitančiam, bet saugoma savitos intonacijos, labiau intonacijos negu poetikos, nors ir neatskiriamų“. (Viktorija Daujotytė)

 

Ramutė Skučaitė gimė 1931 10 27 Kaune. Tėvai buvo mokytojai, dėdė – tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministras. 1940 m. tėvas suimtas ir ištremtas į Pečiorą. R. Skučaitėį Sibirą ištremta 1949 m. Ten dirbo medžio apdirbimo fabrike, baigė Zimos vidurinę mokyklą. 1952–1956 m. neakivaizdžiai studijavo prancūzų kalbą Irkutsko užsienio kalbų pedagoginiame institute. 1953–1954 m. mokytojavo Zimoje. 1956 m. su mama grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. 1956–1959 m. Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą. Dirbo „Eltoje“, „Genio“, „Žvaigždutės“, „Vakarinių naujienų“ redakcijose. 1992 m. redagavo žurnalą „Ant mamytės kelių“. Dramaturgė, vertėja, operų libretų autorė ir vertėja, dainų tekstų autorė, publicistė. Pirmieji eilėraščiai suaugusiesiems spaudoje pasirodė 1957 m., o vaikams – 1959 m. „Genyje“. Vaikams skirta didesnioji kūrybos dalis. Lietuvos rašytojų sąjungos narė – nuo 1969 m.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-05-04-2016-uju-poezijos-pavasario-laureate-ramute-skucaite/143888

Benediktas Vanagas: knyga atsiranda tada, kai jos labiausiai reikia

2016-aisiais, Nacionaliniais bibliotekų metais, tęsiame pažintis su naujais Lietuvos bibliotekų globėjais, pasiryžusiais puoselėti, palaikyti bibliotekų veiklą ir skatinti žmones, ypač jaunąją kartą, nepamiršti knygos. Jau antruoju Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos Globėju tapo ir savo vardo lentyną pristatė greičiausias Dakaro ralio lietuvis, „General Financing team Pitlane“ komandos narys Benediktas Vanagas.

 

Iniciatyvos „Atrask vaikystės biblioteką“, kurią įgyvendina Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos projektas „Bibliotekos pažangai 2“, tikslas – į bibliotekas pritraukti ir jų globėjais padaryti įdomius bei iniciatyvius Lietuvos žmones, galinčius ir norinčius prisidėti prie bibliotekose vykdomų veiklų, priartėti prie vietos žmonių ir su jais pasidalinti savo žiniomis bei patirtimi.

 

Trumpai kalbiname Benediktą apie tai, koks jo santykis su biblioteka, knyga ir, be abejo, Utena.

 

– Atidengėte „Globėjo knygų lentyną“ Utenos bibliotekoje. Ką jums tai reiškia?

– Man tai tikrai didelis įvykis, nes knygos yra aukštą vietą mano pasaulėžiūroje užimanti švietimo priemonė. Būti tapatinamam su knygomis man yra didelis pasiekimas ir įvertinimas.

 

– Kas Jus sieja su Utena? Kodėl pasirinkote būtent Utenos biblioteką?

– Utenoje yra mano šaknys: mano tėvukas yra kilęs iš Utenos krašto, mano mama yra gimusi Utenoje. Čia daugelį metų organizuojame „Halls Winter Rally“, kuris yra didžiausias Lietuvoje renginys žiemos metu.

 

Utena yra puikus miestas su puikia bendruomene, o ir savivalda puikiai dirba savo gyventojams. Man čia labai patinka, o dar nuo šiol atstovausiu moderniąją Utenos A. ir M. Miškinių viešąją biblioteką – man didelė garbė būti jos globėju.

 

– Kokias pirmąsias knygas sudėjote į jūsų globojamos bibliotekos lentyną?

Aš manau, kad knygos yra pats geriausias būdas pasitikrinti tai, ką žinai. Į globėjo lentyną sudėjau tas knygas, kurios man gyvenime yra pakankamai svarbios. Tai Antuano de Sent Egziuperi (Antoine de Saint-Exupéry) „Mažasis princas“, Paulo Koelijo (Paulo Coelho) „Alchemikas“ ir Robino Šarmos (Robin Sharma) „Vienuolis, kuris pardavė ferrarį“.

 

Nors tai yra pakankamai lengvai skaitomos knygos, bet gerų citatų jose netrūksta. Taip pat mane sužavėjusi knygos – tai Styvo Džobso (Steve Jobs) biografija bei knyga apie Vinstoną Čerčilį (Winston Churchill), kurį cituoju gana dažnai.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/benediktas-vanagas-knyga-atsiranda-tada-kai-jos-labiausiai-reikia-286-620479

Nustatytos Bibliotekų plėtros strateginės kryptys 2016−2022 metams

2016 m. balandžio 29 d. kultūros ministro įsakymu patvirtintos Bibliotekų plėtros strateginės kryptys 2016−2022 metams, kuriomis siekiama skatinti struktūrinį dialogą bibliotekų sistemos ir valstybės valdymo lygmeniu bei užtikrinti sąveikumą ir veiklų suderinamumą, pagrįstą sumanios visuomenės, sumanios ekonomikos ir sumanaus valdymo vertybinėmis nuostatomis.

 

 

Dokumentas parengtas pagal ekspertų darbo grupės, sudarytos iš Kultūros ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Susisiekimo ministerijos Informacinės visuomenės politikos departamento, šalies bibliotekų ir bibliotekų asociacijų bei nevyriausybinių organizacijų atstovų, pasiūlymus.

 

 

Pagrindinis šio dokumento tikslas  siekti efektyviai išnaudoti bibliotekų, kaip veiksmingos informacinės infrastruktūros, potencialą, užtikrinant visuomenės narių mokymosi visą gyvenimą, socialinės ir ekonominės gerovės plėtojimą bei poveikio šalies ir regionų raidai didinimą.

 

 

Kryptyse apibrėžta modernios bibliotekos vizija − pajėgiausia kultūros, mokslo, mokymosi visą gyvenimą, ekonominės ir socialinės plėtros skatinimo informacinė infrastruktūra, dėl efektyviai funkcionuojančios integralios šalies bibliotekų sistemos infrastruktūros esmingai prisidedanti prie valstybės pažangos.

 

 

Dokumente numatytos trys bibliotekų plėtros kryptys:

 

Pirmoji strateginė kryptis: bibliotekos visuomenės mokymuisi. Jos tikslas − stiprinti bibliotekose gyventojų kultūrinių ir informacinių kompetencijų bei raštingumo ugdymo(si) veiklas, skatinančias visuomenės narių kūrybingumą, socialinį ir ekonominį veiklumą bei motyvaciją dalyvauti mokymosi visą gyvenimą procese.

 

 

Antroji strateginė kryptis: bibliotekos visuomenės socialinei-ekonominei gerovei. Jos tikslas  stiprinti bibliotekų bendruomenes, panaudojant įveiklintą bibliotekų infrastruktūrą ir kuriant naujas elektronines paslaugas, skatinančias žiniomis, verslumu ir inovacijomis grindžiamą socialinę-ekonominę raidą.

 

 

Trečioji strateginė kryptis: bibliotekos efektyvaus valdymo principus ir visuomenės poreikius atitinkančiai plėtrai. Jos tikslas  tobulinti bibliotekų valdymą, grindžiant jį veiksmingu ir efektyviu veiklų įgyvendinimu, sistemingu darbuotojų kompetencijų tobulinimu ir veiklos rezultatų vertinimu.

 

 

Bibliotekų plėtros kryptys parengtos remiantis Lietuvos bibliotekų įstatymu ir atsižvelgiant į Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“ bei kitais bibliotekų sistemos raidą aptariančiais dokumentais: Lietuvos valstybinės reikšmės ir apskričių viešųjų bibliotekų paskirties, funkcijų, paslaugų ir valdymo plėtros galimybių studija, Kokybinį verslininkų ir laisvai samdomų specialistų tyrimu dėl bibliotekų potencialo kurti erdves verslui ir laisvųjų profesijų atstovams, Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrimo ataskaita, Lietuvos informacinės visuomenės plėtros tendencijų ir prioritetų 2014−2020 metais vertinimo ataskaita ir kt.

 

Bibliotekų plėtros strateginės kryptys 2016−2022 metams

Nacionalinė biblioteka kartu su Vilniaus savivaldybe gaivins vakarinę Gedimino prospekto dalį

Gegužės 3 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko diskusija „Išmani biblioteka – urbi et orbi“, kurios metu buvo pasirašytas ketinimų protokolas dėl Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Vilniaus miesto savivaldybės bendradarbiavimo.

 

Prieš aštuonerius metus prasidėjusi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pagrindinio pastato rekonstrukcija artėja prie pabaigos. Šių metų rudenį Nacionalinė biblioteka jau atsivers plačiajai visuomenei. Visus tuos rekonstrukcijos metus biblioteka funkcionavo, tačiau ne visu pajėgumu. Dabar bibliotekos laukia rimtas uždavinys – visavertiškai sugrįžti į viešąjį per tą laiką smarkiai pasikeitusį gyvenimą, apibrėžti naujas savo perspektyvas ir galimybes.

 

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuojamo diskusijų ciklo tikslas – įvairiais aspektais pristatyti modernios bibliotekos koncepciją kartu įvertinant įvairių viešosios erdvės dalyvių lūkesčius, nuomones, poreikius.

 

Diskusijoje „Išmani biblioteka – urbi et orbi“ dalyvavo Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Vytautas Juozapaitis, Ministro Pirmininko patarėjas kultūrai Faustas Latėnas.

 

Diskusijos metu Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo, jame akcentuojamas Nacionalinės bibliotekos vaidmuo formuojant palankią kūrybinių industrijų plėtros aplinką.

 

Daugiau renginio nuotraukų ›

Paauglys+knyga=neskaitysiu?

Kalbėdami apie vaikų knygas, džiaugiamės jų spalvotumu, įvairove, žaismingumu ir dideliu pasirinkimu. Kai kalbame apie paauglių knygas, viskas tampa daug sudėtingiau – t.y. iškyla ne viena problema, klausimų, į kuriuos vienareikšmiškai atsakyti nėra lengva. Pradedant nuo tokių kaip „mano paauglys nieko neskaito“, baigiant – „mano paauglys skaito tik „menkaverčio“ turinio knygas“ arba kad apskritai paaugliams skirtų knygų pasiūla gerokai menkesnė. Mano pačios paauglei lietuvių kalbos mokytoja pasakė, kad „neužskaitys“ kaip perskaitytų knygų tų, kurios „neturiningos“. Mokytojos pozicija tvirta – ji griežtai pasisako prieš a la nevykėlio tipo dienoraščių knygeles ir romantišką paauglių literatūrą. Jau geriau išvis neskaityti, nei skaityti tokias knygas. Ėmiau ir susimąsčiau – o kokia mano pozicija? Viena vertus, skaitymą galime sulyginti su tokiu įgūdžiu kaip vandens gėrimas. Juk gerti galime ir coca cocolą, ir sultis, ir gazuotus gėrimus, ir žaliuosius kokteilius, ir arbatą bei kavą, bet mums gyvybiškai būtinas tik vanduo – būtent be jo negalėtume išgyventi ilgiau nei 3 paras. Todėl svarbu, kad gertume vandenį (skaitytume geras knygas), o visa kita – tik nebūtinas, kartais – ir žalingas priedas (menkavertė literatūra). Bėda tik ta, kad skaitymo įgūdis nėra fiziologinis ir jis turi susiformuoti tik stiprių vidinių iniciatyvų bei poreikio dėka. O kaip formuotis skaitymo įgūdžiui, jei nieko neskaitai išvis? Paauglystė apskritai yra sudėtingas tarpsnis, su savais iššūkiais ir poslinkiais, vykstantis ne visiems vienodu laiku, skirtingomis aplinkybėmis. Gal todėl ir yra taip sudėtinga su paauglių knygomis – paaugliai patys yra sunkiai apibrėžiami, įspraudžiami į rėmus, todėl jiems skirtas knygas vertinti vien geros, turiningos literatūros atžvilgiu, man regis, kartais gali būti pernelyg principinga pozicija, atgrasanti nuo skaitymo apskritai.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-04-29-paauglys-knyga-neskaitysiu/143621

Knygyno vadovė: geros knygos vis dar lieka už borto

Skaityti sudėtingus kūrinius ne kiekvienas gali, o leidėjas turi orientuotis į vartotoją, taigi daugiausia leidžiama populiarioji literatūra, o geros knygos lieka už borto, LRT RADIJUI sako knygyno „Eureka“ vadovė Eurika Stogevičienė.

 

„Taip atsiranda užburtas ratas: leidėjai leidžia knygas, kurių prašo skaitytojai. Bibliotekos taip pat, atsižvelgdamos į skaitytojų poreikius, užsisakinėja tokias knygas, kokias skaitytojai skaito. Nobelio literatūros premijos laureatų jos užsisakinėja kur kas mažiau negu lengvų meilės romanų“, – pastebi E.Stogevičienė.

 

– Kokias knygas skaitydavote vaikystėje?

– Skaityti pradėjau penkerių metų, abi dukros taip pat. Mano tėvai turėjo nemažą biblioteką, tad vaikystėje skaitydavau viską iš eilės. Kai pradėjau eiti į biblioteką, pasitaikydavo ir fantastikos, ir detektyvų, nemažai pasakų.

 

– Ar dabar skaitote vaikišką literatūrą?

– Skaitau labai nedaug, nes mūsų knygynas yra akademinis, orientuotas į rimtą literatūrą ir beveik neturime vaikiškų knygų. Tačiau paskaitau kartu su paaugle dukra, kai jai kokią nors knygą užduoda mokykloje.

 

– Ką skaitote dabar?

– Bandau perskaityti knygas, kurias rekomenduoja mūsų aplinkoje esantys žmonės – knygyne yra susibūrusi literatų, rašytojų, leidėjų ir vertėjų bendruomenė, kurie pasidalija informacija apie knygas. Iš jų sužinome apie naujai išleistas knygas, apie skaitytojų skaitomas knygas. Taip pat skaitome recenzijas, draugaujame su vertėju ir poetu Mariumi Buroku, kuris yra vienas puikiausių literatūros žinovų Lietuvoje, jis labai dažnai lankosi knygyne ir daug pasakoja apie knygas.

 

– Darbas Jus įpareigoja gerai išmanyti literatūrą, ar tam reikia daug pastangų?

– Tai vyksta savaime, nes tai yra ir darbas, ir malonumas. Visi dirbantys knygyne mėgsta skaityti. Šiuo metu su mumis dirba rašytoja Jurga Tumasonytė ir anglų filologijos studentas Benas Grigas – jie nepaprastai daug skaito ir dalijasi, tuo, ką perskaito.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/knygyno-vadove-geros-knygos-vis-dar-lieka-uz-borto-286-620017

2016 metų Antipremijos: „Obuolio“ leidyklos knygą vertė vertimų biuras

Balandžio 23-ioji – simboliška ir prasminga data visai pasaulio literatūrai. Siekdama atkreipti dėmesį į kasmet vis sudėtingesnį geros ir kokybiškos knygos kelią pas skaitytoją ir didėjančias intelektinės nuosavybės (autorių teisių) problemas, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga šią dieną skelbia 2016 metų Antipremijos laureatus.

 

Šiais metais antipremijų susilaukia:

 

VGTU leidykla „TECHNIKA“ už ypač svarbaus Lietuvos filosofijai ir visai Lietuvos humanitarinei bendruomenei Martino Heideggerio veikalo „Būtis ir laikas“ (2014 m.) nevykusį vertimą, kuriuo haidegeriškoji filosofinė terminija buvo neatsakingai nublokšta į Lietuvos kultūrinės terpės paribius ir kuris dėl daugelio priežasčių neturėjo išvysti dienos šviesos.

 

Leidykla „Gimtasis žodis“ ir vertėja Laima Račienė už nevykusį knygos „Tarp eilučių: Lilianos Lunginos gyvenimas, jos papasakotas Olego Dormano filme“ vertimą, kuris laikytinas profesine išdavyste ir didžiausia nepagarba tiek kolegės Lilianos Lunginos, tiek gimtajam žodžiui. Vertimo recenzija bus publikuojama žurnale „Literatūra ir menas“.

 

Leidykla „Obuolys“ už neleistiną knygos (Jussi Adler-Olsen romano „Atpirkimas“) vertėjo nuslėpimą: tituliniame puslapyje nurodyta, kad vertė UAB „Vertimų biuras”, nors juridinis asmuo neturi neturtinių autoriaus teisių. Be to, vertimų biurai verčia techninius tekstus ir dokumentus, tad kyla pagrįsta abejonė dėl gebėjimo versti grožinę literatūrą ir autoriaus atsakomybės už vertimo kokybę.

 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga nuo 2007 m. skiria Antipremiją už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą ir gerų leidybos tradicijų nepaisymą per pastaruosius trejus metus: už nevykusius grožinės ir humanitarinės literatūros vertimus (už originalo iškraipymą, prastą lietuvių kalbą, aklą sekimą kitu to kūrinio vertimu), už netikusį redagavimą, už vertėjo teisių pažeidimą (vertėjo pavardės neminėjimą, vertimų kartotinius leidimus be sutarties, nesąžiningą leidėjų elgesį su vertėjais).

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/2016-metu-antipremijos-obuolio-leidyklos-knyga-verte-vertimu-biuras-286-615911

Dviem kaimų bibliotekoms – Kėdainių rajono savivaldybės darbuotojų dovana

Po beveik dvejų metų pertraukos Kėdainių rajone, Keleriškiuose ir Ąžuolaičiuose, pradėjo veikti Kėdainių rajono savivaldybės M. Daukšos viešosios bibliotekos filialai.

 

Abiejų bibliotekų atidarymuose dalyvavęs Kėdainių rajono savivaldybės meras Saulius Grinkevičius įstaigoms perdavė ypatingą dovaną – apie 120 knygų, kurias kaimų bibliotekoms padovanojo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos vadovai, skyrių vedėjų ir specialistai. Po šešiasdešimt knygų atiteko Ąžuolaičių ir Keleriškių bibliotekoms.

 

Rajono vadovas dėkingas savivaldybės administracijos atstovams, kurie labai aktyviai ir nuoširdžiai atsiliepė į kvietimą prisidėti prie gražios akcijos padovanoti knygų.

 

„Dėkoju savivaldybės darbuotojams, kurių dėka šių dviejų kaimų bibliotekų fondus papildė maždaug šimtas dvidešimt knygų, skirtų vaikams, paaugliams ir suaugusiems. Pusę jų padovanojome keleriškiečiams, dar tiek pat nuvežėme į Ąžuolaičius“, – sakė S. Grinkevičius.

 

Mero S. Grinkevičiaus nuomone, ne bibliotekos dydis yra svarbiausia. Svarbiausia – tai, kad ji taps traukos centru įvairaus amžiaus kaimo žmonėms. Rajono vadovas taip pat pasidžiaugė rajono tarybos nariais, be kurių palaikymo nebūtų priimtas svarbus sprendimas Ąžuolaičiuose  ir Keleriškiuose atkurti bibliotekas.

 

 „Dėkoju rajono tarybos nariams, palaikiusiems idėją į kaimus sugražinti bibliotekas. Taip pat džiaugiuosi, kad šito siekė ir abiejų kaimų bendruomenės“, – sakė S. Grinkevičius.

Baltijos šalių literatūros atradimai Londono knygų mugėje

Londono knygų mugę ekspertai laiko antra pagal svarbą rašytojų, leidyklų ir vertėjų verslo kontaktų muge pasaulyje po Frankfurto knygų mugės. Šiemet trijų dienų renginyje parodų centre „Olympia“ vyks daugiau kaip 200 seminarų, konferencijų, susitikimų ir diskusijų. Išskirtinis dėmesys ir specialių renginių ciklas bus skiriamas prieš 400 metų mirusiam Williamui Shakespeare`ui.

 

Lietuva Londono knygų mugėje pirmą kartą prisistato ne viena, o bendrame stende su Latvija ir Estija. Trims Baltijos valstybėms tai yra tarsi generalinė repeticija prieš svarbiausiu Lietuvos knygų leidybos tarptautiniu projektu vadinamą įvykį – 2018 m. Londono knygų mugę, kurioje Lietuva, Latvija ir Estija dalyvaus kaip šalys viešnios.

 

Rašytoja, poetė Ilzė Butkutė pasakojo susidūrusi su nuomonėmis, kad šalių kaimynių literatūra neturi nieko bendra, todėl verta pristatyti kiekvienos šalies literatūra atskirai. Tačiau poetė mano, kad „didžiausia erdvė atradimams yra ten, kur žmonės pradeda bendradarbiauti.“ „Būtent tas brolių estų ir brolių latvių palaikymas yra tiesiog neįkainojamas tokio masto renginiuose“, – pridėjo rašytoja.

 

Rašytojas iš Estijos Asko Kunnapas patvirtino, kad kiekviena šalis, pristatydama savo kultūrą, siekia sudominti. „Be jokios abejonės, žinoma, aš tuo įsitikinęs – privalome būti įdomūs, juk koks kitas pasirinkimas? Ar atvykome čia pralaimėti? Ne, atvykome čia laimėti. O jei jau atvykome, mūsų šou turi būti puikus, stendai – gražūs. Esame maži, todėl turime elgtis kaip aš“, – patikino menininkas.

 

Specialistų teigimu, anglakalbės rinkos sunkiai įsileidžia vertimus – pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje verstinė grožinė literatūra sudaro šiek tiek daugiau nei keturis procentus visos išleidžiamos literatūros. Lietuva stengiasi įtikinti, kad taip pat esame verti tarptautinio dėmesio, kad esame saviti ir turime kultūrinių ir istorinių patirčių, kurios aktualios ir kitoms tautoms. Tiesa, save parduoti dar reikia mokytis.Estui poetui antrino poetė iš Latvijos Inga Gaile, kuri prisipažino norinti ir siekianti, kad mugėje prie jos prieitų leidėjai ir pasiūlytų išleisti jos kūrybą. „Tačiau tuo pat metu pati mano rašymo idėja tokia, jog negaliu rašyti tam, kad įtikčiau, ir negaliu specialiai rašyti taip, kad parduočiau“, – paaiškino kūrėja.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/baltijos-saliu-literaturos-atradimai-londono-knygu-mugeje-286-611007

„Shakespeare_LT“

Ingrida Eglė Žindžiuvienė, Vytauto Didžiojo universiteto Anglų filologijos katedros vedėja, profesorė 

 

2016-ieji visame pasaulyje minimi kaip metai, skirti rašytojo, poeto, dramaturgo, Didžiojo bardo Viljamo Šekspyro (William Shakespeare, 1564-1616) 400-osioms mirties metinėms  paminėti. Šia proga duris atveria nauji teatrai, rengiamos parodos, teatruose statomi spektakliai pagal V. Šekspyro pjeses, filmų režisieriai bando naujai pažvelgti į jo dramas, muziejai rengia jam skirtas parodas, TV pokalbių laidose analizuojamos jo gyvenimo detalės bei XVI amžiaus pasilinksminimo būdai. Naujais viršeliais leidžiami V. Šekspyro tomai, dienos šviesą išvysta rašytojo tekstų vertimai į daugelį pasaulio kalbų, rengiamos pažintinės ekskursijos po vietas, kuriose jis gyveno, rengiami teatro festivaliai ir performansai, išvedamos naujos gėlių (ypač rožių) rūšys.

 

Drąsiai galime teigti, jog šiemet, ir ypač šį balandį, interneto erdvėse sklando tikroji Viljamo Šekspyro dvasia – žaismingai šmaikšti, o tuo pačiu ir mąsli, filosofinė, gundanti mus netikėtumais, nauju požiūriu į gyvenimą ar save. Taigi, kaip tik dabar ir yra pats tinkamiausias metas pasvarstyti, kiek V. Šekspyro dvasios yra Lietuvoje, atsakyti, koks V. Šekspyras yra pas mus, ką jis mums reiškia ir kokias asociacijas sukelia jo vardas.

 

Viljamas Šekspyras yra 38 dramų (tragedijų ir komedijų) autorius. Jo 154 sonetai ne tik skaitomi kaip literatūros kūriniai, bet taip pat įtraukiami ir į anglų kalbai mokytis skirtų vadovėlių puslapius. Bardo kūrybos citatų rinkiniai yra vieni patraukliausių ir skaitomiausių internete. Jo citatas aptiksime ir spalvinguose kalendoriuose, ir  tarp dienos sentencijų interneto portaluose.

 

Turbūt sunku būtų šiandien surasti žmogų, kuris nežinotų vienos garsiausių citatų iš V. Šekspyro kūrinio – „Būti ar nebūti – štai klausimas“ (angl. „To be, or not to be, that is the question“). Ši dramatiška frazė ir daugelis kitų šio anglų rašytojo įžvalgų minimos tiek kasdieninėje šnekoje, tiek profesinių terminų formomis specializuotoje kalboje, tiek tarptekstiniais ryšiais saistomoje postmodernistų kūryboje. Šis klausimas savo aktualumu teikia įkvėpimo poetams, dramaturgams, menininkams, aktoriams, filosofams, režisieriams. Jis suteikia ryžto ir jėgų pažvelgti į mus supantį pasaulį ir ieškoti tinkamų atsakymų savo egzistencijai pagrįsti. Klausimas tarytum įprasmina ir paties V. Šekspyro gyvenimą – jis iš tiesų buvo ir yra visada šalia mūsų: savo šmaikščiais posakiais, filosofinėmis dviprasmybėmis, galingais simboliais ar nesunkiai atpažįstamais veikėjų charakteriais.

 

Viljamo Šekspyro vardas siejamas ne tik su dramaturgija, teatru ar scena, bet ir su anglų kalbos gelmėmis, daugelį šimtmečių vystomais klodais, jos raiškos galimybėmis, paskatinusiomis daugelį mokytis būtent „Šekspyro“ kalbos ar visa savo esybe ją pamilti. Daugeliui rašytojų, rašiusių ar rašančių anglų kalba, bardo tekstai – minčių ir kalbos lobynai, nuolatinių paieškų ir atradimų šaltiniai. Šiais laikais didysis anglų Renesanso epochos atstovas prabyla įvairiomis kalbomis ir formomis. V. Šekspyro dramos jau daugiau nei 400 metų statomos pasaulio teatruose, pagal jo pjeses režisuojami filmai, atspindintys tam tikrų laikotarpių meno sroves. Rašytojo dramų pagrindu kuriami kompiuteriniai žaidimai, kvepalai, saldumynai. Jo vardą aptiksime ir knygynų, gatvių, restoranų ar užeigų bei parkų pavadinimuose. V. Šekspyras siejamas ir su vieno iš D. Britanijos garsiausių teatrų – „The Globe“ – įkūrimo ir veiklos istorija. Teatro ir kino afišos su Viljamo Šekspyro pjesių pavadinimais patraukia žiūrovų dėmesį, o pradedančius domėtis teatro menu kaipmat įtraukia į paslaptingą scenos pasaulį. Daugelis aktorių vaidmenis V. Šekspyro dramose sieja su savo meninės kūrybos įprasminimu.

 

Pirmąją V. Šekspyro dramos ekranizaciją „King John“ („Karalius Džonas“), kurios tik kelios ištraukos pasiekė mūsų dienas, galime traktuoti kaip XIX-ojo amžiaus palikimą V. Šekspyro kino industrijai. Keičiantis techninėms galimybėms, keitėsi ir bardo dramų traktuotės. Nors ir buvo intensyviai ieškoma naujų ekspresijos būdų, negali ir stebinti pakartotinas grįžimas prie tradicinių formų, tiek kine, tiek ir teatre. Štai 2015 m. pasirodęs filmas „Macbeth“ („Makbetas“) pagal to paties pavadinimo tragediją buvo berods jau 17-oji jos ekranizacija – bendra JAV, D. Britanijos ir Prancūzijos produkcija, kurioje herojus suvaidino Michael Fassbender ir Marion Cotillard. Filmas naujos kartos žiūrovams atkartojo beveik tradicinį šios dramos variantą, tuo tarsi įprasminant paties V. Šekspyro paradoksalų požiūrį – „Kas nauja, tas ir sena, o kas sena, tas ir nauja“. Toks požiūris puikiai atsispindi ir Lietuvos teatrų repertuaruose: tradicinius šio rašytojo dramų pastatymus keičia šokiruojančių, intriguojančių, interaktyvių formų spektakliai, kuriuos vėl keičia „naujai tradiciniai“. „Pasaulis – tai scena“, rašė didysis dramaturgas. Šiuo požiūriu visi esame scenoje, gavę tam tikrus vaidmenis, juos atliekantys ir keičiantys, o gal net jų atsisakantys.

 

Taigi, koks Viljamas Šekspyras yra mums? Dramaturgas, poetas, aktorius, režisierius, žaismingas pašnekovas, linksmuolis ir susimąstęs filosofas, scenos mokytojas, dailės ir muzikos žinovas, mąstytojas, besigilinantis į pasaulio istoriją ir joje ieškantis svarių bei pamokančių istorijų, žmogus, besidžiaugiantis gyvenimu ir jo siūlomomis galimybėmis, įkvepiantis naujoms mintims ar žygiams, pastebintis grožį augalo stiebelyje ar medžio šakose, šmaikštuolis, kulinaras. Galėtume šį sąrašą ilginti nuolat, kiekvieną dieną atrandant kažką naujo jau žinomuose dalykuose, žmonėse, procesuose. Netrukus ir pastebėsime, kad V. Šekspyro dramų pasaulis yra labai jau panašus į nūdieną ir jų veikėjai vis dar gyvena tarp mūsų. O ir mes patys – argi nesame veikėjai iš V. Šekspyro pjesių???

2016 m. kovo mėnesio knygos vaikams ir paaugliams

Mopso Karlo istorija: kaip jis pasiklydo ir rado kelią namo / Fabiola Nonn, Lukas Weidenbach, Joëlle Tourlonias; vertėja Kazimiera Kazijevaitė. – Kaunas: Debesų ganyklos, 2016. – 25 p.: iliustr. – ISBN 978-609-8090-99-4

 

Knygos anotacija:
„Mopso Karlo istorija“ – tai pasakojimas apie didelį mažo šuniuko nuotykį. Nuotykį, kuris prasideda tada, kai mopso Karlo šeimininkė, sulaukusi skubaus skambučio, išlekia į pagalbą ir… palieka savo augintinį vieną. Knygoje pats mopsas Karlas papasakos apie savo klaidžiojimus svetimomis miesto gatvėmis, pažintį su bename Paula ir kelionę namo, pas savo mylimą šeimininkę. Keliaukite kartu su mopsiuku ir Jūs!

 

Šiandien karaliai mums pasakas seka: pasakos pagal M. K. Čiurlionio paveikslus / Milda Pleitaitė, Kazimieras Momkus. – Vilnius: M. K. Čiurlionio namai, 2015. – 44 p.: iliustr. + 1 garso diskas (CD). – ISBN 978-609- 95781-0-1

 

Knygos anotacija:
Fantazijų ir simbolių kupini M. K. Čiurlionio paveikslai paskatino autorius sukurti laisvos vaizduotės įkvėptas poetines pasakas, kurios skaitytojams leis pažvelgti į dailininko kūrybą kitokiu žvilgsniu ir kvies paklajoti po paslaptingą pasaulį, kupiną neįtikėtinų spalvų bei nuostabių išgyvenimų. Pasaulį, visada esantį čia, – tereikia žengti žingsnį ir leisti sau jame atsidurti.

 

Knygoje esanti kompaktinė plokštelė su M. K. Čiurlionio kūriniais suteiks galimybę pasakas skaityti muzikos fone.

 

Sukilimas: sakmė jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams apie 1831 ir 1863 metų sukilimus / Vydas Astas; iliustracijos Rimanto Tumasonio. – Vilnius: Homo liber, 2016. – 28 p.: iliustr. – ISBN 978-609-446-114-9

 

Knygos anotacija:
„Sukilimas“ – tai pasakojimas jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams apie vieną žymiausių lietuvių istorijos įvykių, apie sukilimą prieš caro jungą.

 

Dukart kilo į sukilimus tauta, 1831 ir 1863 metais, didvyriškai kovėsi su gerokai didesne kariuomene. Nors nuo tų įvykių prabėgo daugel metų, bet prisiminimas apie juos neblėsta, kaip neblėsta širdyse amžinas laisvės troškimas.

 


Vėjų miesto pasakos
: pasakos / Gintarė Adomaitytė; iliustravo Dalia Dūdaitė. – Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016. – 35 p.: iliustr. – (Vaikų bibliotekėlė). – ISBN 978-609- 8161-06-9

 

Knygos anotacija:
„Vėjų miesto pasakos“ kupinos išmonės, žaismės, gilių jausmų ir tarp eilučių slypinčios išminties. Galbūt kai kuriems Vėjai ir Vėjukai padės stiprinti skaitymo įgūdžius. Kitiems pagelbės grįžti į vaikystę, kai viską, ko tik trokšti, įmanoma įsivaizduoti.

 

Į kelionę po Vėjų miestą jus kviečia literatūrinių premijų laureatė rašytoja Gintarė Adomaitytė ir dailininkė Dalia Dūdaitė.

 

Bumba Dumba Kabančių Riestainių gatvėje: pasaka / Tomas S. Butkus. – Vilnius: Vario burnos, 2016. – 39 p.: iliustr. – ISBN 978-609-95464-7-6

 

Knygos anotacija:
2012 m. į literatūros pasaulį atkeliavo Bumba Dumba – smalsus ir išradingas žmogelis, nenustygstantis vietoje ir vis trokštantis sužinoti daugiau. Pirmoje knygoje apkeliavęs Visatos pakraščius, šį kartą jis patenka į miestą. „Kur daugiau, jei ne mieste, surasi draugų“ – nutaria Bumba Dumba, ir nuotykiai Kabančių Riestainių gatvėje prasideda.

 

Painūs gatvių labirintai, besikuždantys šešėliai ir paslaptingi dūmų kamuoliai – viskas, kas aprašyta šioje knygoje, nutiko beveik iš tikrųjų. „Seniau ta Vilniaus vieta vadinosi Kaminais. Šią gatvę skersai išilgai išvaikščiojau kartu su vaikais, o paskui čia užsuko ir Bumba Dumba“, – pasakoja knygos autorius. Knygoje keletas naujovių: tuščios vietos paliktos nuspalvinti vaikams, o visi paveikslėliai jungiasi vienas su kitu ir sudaro beveik 10 metrų ilgio piešinį.

 

Juozukas ir Jockus: apysaka / Pranas Mašiotas; iliustravo Marija Sučilaitė ir Lauksminė Steponavičiūtė. – Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2015. – 69 p.: iliustr. – (Vaikų bibliotekėlė). – ISBN 978-609-8161-08-3

 

Knygos anotacija:
Viena meniškiausių laikoma Prano Mašioto (1863-1940) apysaka pasakoja apie berniuko ir eigulio draugystę, teikia įdomių žinių apie mišką, apskritai apie gamtą ir anų laikų Lietuvos kaimo gyvenimą. Kūrinys pirmą kartą išspausdintas 1934 m.

 

Plačiau skaitykite: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?-1031482856

Dalį savo bibliotekos paaukojęs J. Jučas: knygos – ne dekoracijos

Kaune vykstanti „Žalioji knygų akcija“ sulaukia vis daugiau miestiečių dėmesio. Prie akcijos prisijungė ir žinomas kaunietis, vienas iš „Kaunas Jazz“ festivalio kūrėjų, Jonas Jučas. Jis kilniam tikslui paaukojo nemažą dalį visą gyvenimą kauptos bibliotekos – beveik 200 knygų.

 

„Skaityti labai mėgstu nuo pat vaikystės. Remarko „Tris draugus“ buvau išmokęs atmintinai, galėjau pacituoti bet kurią knygos vietą ir pasakyti, kuriame puslapyje tas tekstas yra. Mėgau ir tebemėgstu literatūros klasiką, grožinę literatūrą, romanus. Man svarbu, kad knygoje vyktų veiksmas, o informacijos dabar galima susirasti ir internete“, – pasakojo J. Jučas.

 

Todėl nenuostabu, kad tarp jo padovanotų knygų – dauguma grožinės literatūros, tačiau yra ir techninės literatūros, daug fotografijų albumų ir netgi antikvarinių leidinių.

 

„Dalį atiduotų knygų turėjau nuo jaunystės ar net vaikystės, bet ypač daug jų susikaupė, kada dešimt metų dirbau Vilniuje. Atsirinkau ir pasilikau tik tas, kurių žinau, kad prireiks, taip pat tas, kurios man emociškai daug reiškia – dovanotas iškilių žmonių, artimiausių draugų. O kad knygos dulkėtų lentynose kaip dekoracijos – man to nereikia. Yra žmonių, kuriems jos bus reikalingos ir naudingos“, – savo požiūrį dėstė buvęs Kultūros ministras ir Seimo narys.

 

J. Jučas pasakoja, kad visada laikėsi šio principo – anksčiau nemažai knygų yra padovanojęs Nidos, kur vasarą praleidžia daug laiko, bibliotekai, taip pat Lukiškių kalėjimo bibliotekai. Daug knygų yra išdalinęs ir savo draugams bei pažįstamiems.

 

„Todėl „Žaliosios knygų akcijos“ idėja man yra labai priimtina – knygos ne tik suras naujus šeimininkus, bet ir miestą savo žaliu rūbu papuoš nauji medeliai“, – sakė J. Jučas.

Dėl ko svarbu vaikams skaityti pasakas?

„Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.“ [A. Exupery „Mažasis Princas]

 

Galima sakyti, kad anksčiau pasakų skaitymas vaikams prieš miegą buvo tarsi tradicija. Šiuo metu gyvenimo tempas spartesnis nei anksčiau, todėl laikas praleidžiamas su vaikais mažėja, o vakarinį pasakų skaitymą pakeičia animaciniai filmukai. Visgi, laikas praleistas su vaiku skaitant pasakas yra daug naudingesnis ir malonesnis, nei jam žiūrint animacinius filmukus. Taigi, dėl ko svarbu vaikui skaityti pasakas:

 

  1. Pasakos teigiamai veikia vaiko emocinę būseną – kelia nuotaiką, leidžia patirti saugumą, meilę, nusiraminimą, atsipalaidavimą.
  2. Pasakos skatina šeimos bendravimą – vaikas ir suaugusysis skaitydami kartu patiria bendrumą, suartėja, nesijaučia vieniši, gauna dėmesio.
  3. Pasakos ugdo vaikų moralines vertybes – teisingumą, dorybę, atsakomybę, gerumą, užuojautą.
  4. Klausydami pasakų vaikai susipažįsta su gėriu ir blogiu, mokosi atskirti kas yra kas.
  5. Klausantis pasakų vaikai plečia savo žodyną.
  6. Pasakos padeda lavinti atmintį ir dėmesį.
  7. Pasakos moko vaikus suprasti savo jausmus, juos įvardinti ir reikšti. Įsijausdami į istoriją vaikai susitapatina su pagrindiniu herojumi ir kartu išgyvena nerimą, stresą, nusivylimą, sėkmę ir nesėkmę – tai padeda lengviau identifikuoti tokius jausmus realybėje ir rasti būdų kaip su jais susitvarkyti.
  8. Pasakos skatina vaikų pasitikėjimą savimi, didina atsparumą stresinėms situacijoms, padeda įgyti patirties.
  9. Klausydami pasakų vaikai susitapatina su pagrindiniu herojumi ir taip mokosi naujų sprendimų būdų. Pasakų herojai susiduria su baimėmis, nerimu, agresyvumu, pavydu, paklusnumu, pasiaukojimu, drąsa – visa tai padeda vaikui suprasti, kad jis nėra vienas, kuris susiduria su tam tikromis baimėmis, nerimu.
  10. Klausydami pasaką ne pirmą kartą, vaikai gilinasi į istoriją ir veikėjų sprendimus – tai padeda ugdyti kritinį ir kūrybinį mąstymą.
  11. Pasakos padeda susipažinti su supančiu pasauliu ir jo dėsniais – pasaulis tampa suprantamesnis ir artimesnis, dėl to vaikai jaučiasi saugesni.

Plačiau skaitykite: http://psichika.eu/blog/del-ko-svarbu-vaikams-skaityti-pasakas/

Naujos knygos paaugliams: kaip juos sudominti skaitymu?

Jų tapatybė nebėra žodis. Jų tapatybė – vaizdas. Jiems nebereikia „daryti“ (mąstyti, skaityti, eiti į lauką), kad sužinotų/patirtų, kažką nauja – daugybė naujų įspūdžių, įvaizdžių, raiškos, gyvenimo būdų juos pasiekia skrolinant – ir dėl to jiems nereikia nieko daryti, tik žiūrėti. Tik būti visada „in“, nes kai/jei atsitrauksi, užgrius tuštuma… Tyla. Nuobodulys. Niekas. O tai šiuolaikiniam žmogui nepakeliama. Informacijos perteklius, kurio vis daugiau (o vaikams – ypač), yra pernelyg reikšmingas. Knygos šiais laikais konkuruoja nebe tik su televizoriumi, bet su daugybe medijų.

 

Pabandykite įsivaizduoti, kaip gyvenimą regi 12-14 metų paaugliai: pasaulis lekia šuoliais, įvykiai keičiasi astronominiu greičiu (snap chat‘e vieną vaizdą gali matyti 10 sekundžių, ir jei nespėjai per tą laiką pasižiūrėti – viskas, daugiau jau niekada jo neišvysi ir nesužinosi kažko labai „svarbaus“), o knyga, net jei ji ir įdomi, – labai lėta. Tiesa ta, kad nėra vieno būdo, kaip prisijaukinti skaitymą, ir vienos knygos, kuri patiks visiems. Deja, čia nėra jokių taisyklių. Galbūt vienintelė taisyklė galėtų būti ši: neverskite savo vaiko skaityti. Tai žiauriai sunku, nes kartais būname visu šimtu procentų įsitikinę, kad ta knyga paaugliui patiks. Turiu jus nuvilti, bet frazę „paskaityk 20 minučių, tada galėsi pažaisti kompiuteriu“ turite mesti į šiukšlių dėžę. Per 20 min. bus paviršutiniškai perlėkta tekstu, dialogais ir skaitymas iš neįdomaus užsiėmimo tikrai nevirs mėgstamu. Susikoncentruokite ne į „kad“, o „kaip“.

 

Pradžiai ne taip jau ir nesvarbu, ką konkrečiai vaikas skaito: gal jam patinka enciklopedijos, a la „nevykėlio“ dienoraščių tipo knygiūkštės ar anekdotų rinktinė. Jei vaikas skaito – tai jau gerai. Skaitymui, kaip ir daugeliui kitų naudingų užsiėmimų (sportas, sveika mityba ir pan.), reikalingas įprotis. Per „blogos“ literatūros etapą pereina visi. Kitaip ir negalėtume įvertinti gerų knygų. Jei norite, kad vaikas įprastų sekti siužetą, lauktų atomazgos, galite pabandyti detektyvus: jiems paprastai būdingi dinamiški siužetai, netikėta atomazga, palyginti nesudėtinga kalbinė raiška. Galima pradėti nebūtinai nuo Šerloko Homso. Dar vienas koziris gali būti vaikų mėgstamos žvaigždės ir superherojai – jei jūsų vaikui patinka One direction, Džonas Deppas ar „Žvaigždžių karai“, galbūt jis su malonumu perskaitys apie juos knygą. Šiais laikais vadinamosios jaunimo „žvaigždutės“ leidžia daugybę knygų – ne visos jos prieinamos lietuvių kalba, tačiau paauglys jau pakankamai gerai išmano anglų ar kitą kalbą, tad kodėl nepabandžius atsisiųsti jam įdomios knygos iš užsienio?

 

Galbūt ir paradoksalu, tačiau manau, kad apie skaitymą paaugliams vis dažniau turėtume kalbėti kitais būdais, o ne vien sakydami „girdėjau, ši knyga gera“ ar „privalai kasdien pusvalandį paskaityti“. Skaitymo prestižą derėtų kelti paauglių kalba: muzikiniais ir videoklipais, per įvairias programėles ir aps‘us, pinterest‘o nuostabiais pin‘ais, citatomis ir, žinoma, asmeniniu pavyzdžiu. Jei tėvai skaitys knygas, vaikams tai užstrigs ir kažkada tikrai taps tapatybės dalimi. Na, ir dar vienas dalykas – dalinkitės įspūdžiais: apie tą, ką perskaitėte. Skamba banaliai? Bet tai labai svarbu. Jei kažkokia knyga jums paliko didelį įspūdį, papasakokite apie tai savo paaugliui, pabandykite perteikti siužetą ar iškelti svarbų klausimą. Kalbėkite su savo paaugliais – tai labai svarbu, jie nori klausytis, ir patys būti išgirsti. Net jei ir tyli.

 

Plačiau skaitykite: http://lituanistusamburis.lt/naujos-knygos-paaugliams-kaip-juos-sudominti-skaitymu/

2016-ieji skelbiami poeto Prano Vaičaičio metais

Šakių rajono savivaldybė, atsižvelgdama į tai, kad 2016 metais Pranui Vaičaičiui sukanka 140 metų, šiuos metus paskelbė poeto Prano Vaičaičio metais.

 

Poetas, vertėjas ir teisininkas P.Vaičaitis gimė 1876 m. vasario 10 d. Santakų kaime, Šakių rajone. Pasiturinčių ūkininkų sūnus, pasimokęs Sintautų pradžios mokykloje, išėjęs mokslus garsiojoje Marijampolės gimnazijoje, studijavo teisę Sankt Peterburgo universitete. Jau vaikystėje daug skaitė, intensyviai lavinosi, o Sankt Peterburge aktyviai dalyvavo lietuvių draugijų veikloje. Ne tik skaitė draudžiamą lietuvių spaudą, bet ir pats bendradarbiavo bei ją platino, domėjosi Lietuvos praeitimi ir kalba.

 

Carinėje Rusijoje jis ne tik neišvengė politinio persekiojimo, bet ir ragavo kalėjimo duonos, kankinosi ypatingoje policijos priežiūroje,taip pat buvo nubaustas garsioje Sietyno byloje. Nepaisydamas materialinių nepriteklių ir persekiojimų, studijas baigė I laipsnio diplomu ir pradėjo dirbti Peterburgo Mokslų akademijos bibliotekoje. Besimokydamas Peterburge poetas pamilo ten besimokančią Juliją Pranaitytę. Deja, P.Vaičaitį, sulaukusį vos 25-erių metų, ištiko daugumos 19 amžiaus lietuvių inteligentų likimas – jis susirgo džiova. P.Vaičaitis mirė 1901 m. rugsėjo 21 d. Palaidotas gimtųjų Sintautų kapinaitėse.

 

Nuo 13 metų pradėjęs eiliuoti P.Vaičaitis per gerą dešimtmetį sukūrė beveik 100 eilėraščių, tapusių Lietuvos literatūros aukso fondo dalimi. Pirmas poezijos rinkinys išleistas jau po P.Vaičaičio mirties 1903 m. Amerikoje, sužadėtinės J.Pranaitytės ir bendražygio J Mačio-Kėkšto pastangomis.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/2016-ieji-skelbiami-poeto-prano-vaicaicio-metais-286-606803

Istorinis nuotykių romanas "Partizanas" įsitvirtino knygynuose

Istorinis nuotykių romanas „Partizanas“ (autorius Mindaugas Milinis) sulaukė tikros sėkmės.  Pardavusi visą pirmąjį tiražą K. Mickevičiaus leidykla „Briedis“ knygą išleido dar kartą.

 

„Praėjusių metų spalio pabaigoje išleidome šį mažai žinomo autoriaus romaną 1500 egzempliorių, Lietuvos rinkai optimaliu, tiražu ir stebėjome, kaip skaitytojai ją perka. Rezultatai pranoko lūkesčius. „Partizaną“, galima sakyti, išgraibstė. Mažiau nei per keturis mėnesius. Todėl užsakėme papildomą leidimą“, - sakė Karolis Mickevičius, leidyklos vadovas.

 

Pasak jo, knyga nebuvo ypatingai reklamuota, knygynuose ji sudėta atokesnėse lentynose, tačiau skaitytojai „Partizaną“ vis tiek suranda. Tai tik liudija, kad tokio pobūdžio literatūra reikalinga.

 

Režisierius ir žurnalistas Rimas Bružas, pristatydamas „Partizaną“ Vilniaus knygų mugėje, sakė, kad šią knygą jis atsivertė atsargiai. „Bijojau nusivilti. Bet apsirikau. „Partizaną“  perskaičiau per du vakarus. Romane labai glaustai ir koncentruotai atpasakota visa Lietuvos pokario istorija, paliesta ir Mažosios Lietuvos genocido, ir „Vilko vaikų“ tema. Be to, labai lengvas ir įtaigus rašymo būdas, greitai plėtojamas veiksmas knygą daro artimą kino filmui“, - mugės skaitytojams sakė R. Bružas.

 

Panaši asociacija kilo ir „Šiaurės Atėnų“ apžvalgininkei Sigitai Bietikytei: „Įvykių tėkmė priartina tekstą prie tikro nuotykių, veiksmo ar „šaudyk–gaudyk“ filmo. Autoriaus gebėjimas nuosekliai aprašyti veikėjų poelgius ir tiksliai apibūdinti garsus priverčia skaitytoją jei ne patį pasijusti pokario Lietuvoje, tai bent įsivaizduoti, kad čia pat stribai geria samagoną, netyčia susišaudo ar kitaip „gina šalį nuo buržuazinių likučių“. Tekstas toks kinematografiškas, kad retkarčiais ir žadą atima. Taip ir nesupranti – žiūri filmą ar skaitai(...)Kinematografiškumo įspūdį knygoje sustiprina į arimus caksinčių kulkų lietus, šlapi smūgiai gumine lazda į krūtinę, buvimo vietą išduodantis cigaretės šviesulys, apakinančios sunkvežimių šviesos. Daug garso, daug šviesų, kaip vienas veikėjas pasakytų. Paimi knygą ir, rodos, varva degtinė iš jos puslapių. Atrodo, kad tas rožinis skirtukas kitą kartą bus ištrauktas kruvinas ir pradvisęs drėgnu paraku. Skaitai ir uodi prasto tabako kvapą, raugintus kopūstus, dešrą ir prakaitu prasmirdusius liaudies gynėjus. Skonio pojūčiai ir garsai tikroviški, vaizdai šokiruojantys („Romanas „Partizanas“ be partizanų“, „Šiaurės Atėnai“, 2016-03-04).

 

„Personažai sukurti gerai – daug ir skirtingų, gerai apibrėžtais charakteriais. O jų tikrai daug: partizanai, kaimiečiai, stribai, „milicininkai", vokiečių armijos likučiai, nusėdę lietuviškuose miškuose. Apibendrinant, tikrai neblogas romanas – tirštas, dinamiškas, įdomus ir tikroviškas“, - savo tinklaraštyje rašė „knygoholike“ prisistačiusi Rima Čeliauskaitė.

 

Pats knygos autorius Mindaugas Milinis neslepia, kad norėjo sukurti lengvai skaitomą ir kupiną nuotykių tekstą, kurį būtų įdomu skaityti ir jaunimui. „Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje tebevyko tikras karas. Norėjau jį aprašyti patraukliai, kad būtų įdomus ir vyresnio amžiaus, ir vyresnės kartos skaitytojams“, - sakė knygos autorius.

 

„Partizanas“ taip pat buvo nominuotas ir „Patriotų“ premijai, tačiau komisija pasirinko kito autoriaus kūrinį.

Išrinkti sudėtingiausios rašybos lietuvių kalbos žodžiai

Lietuvos paštas kartu su Nacionaliniu diktantu išsiaiškino, kokių lietuviškų žodžių rašyba gyventojams kelia daugiausia keblumų. Iš daugiau nei pusės tūkstančio pateiktų žodžių sudaryta sudėtingiausios rašybos žodžių atmintinė, padėsianti juos geriau įsidėmėti ir išmokti.

 

 

„Net visą mėnesį gyventojai internetiniame Lietuvos pašto tinklalapyje galėjo siūlyti žodžius, kurie, jų manymu, yra patys sunkiausi. Iš dažniausiai paminėtų žodžių sudarėme dešimtuką sudėtingiausios rašybos žodžių. Tai – atmintinė, kuri pravers kiekvienam, norinčiam rašyti ir kalbėti taisyklingai“, – pažymėjo Lietuvos pašto Rinkodaros ir komunikacijos departamento vadovė Rasa Kruopaitė-Lalienė.

 

 

Gyventojai pripažino, kad sudėtingiausia yra šių lietuvių kalbos žodžių rašyba: sūkurys, ačiū, beždžionė, vąšelis, nuopuolis, įsiręžęs, įgrysta, slenksčiai, įspįsti, sąžinė.

 

 

„Tai – žodžiai, kurių rašyba tiek moksleiviams, tiek ir suaugusiems yra tikras galvos skausmas!  Šių žodžių vartojimas yra dažnas tiek bendrinėje, tiek šnekamojoje kalboje, todėl įsidėmėti jų rašybą yra pravartu kiekvienam.

 

 

Jeigu kasmet pavyktų išmokti bent po dešimt įsidėmėtinos rašybos žodžių, neabejoju, kad taptume kur kas raštingesni“, – teigė Nacionalinio diktanto vertinimo komisijos pirmininkė Aldona Šventickienė.

 

 

Sudėtingiausios rašybos žodžio titulas buvo siūlomas ir įvairiems moksliniams terminams, pavyzdžiui, ezofagogastroduodenofibroskopija ar cheminiams junginiams: deoksiribonukleorūgštis ar imunocelistonatriochlorhidrokarbonatas.

 

 

Nacionalinio diktanto vertinimo komisijos pirmininkė A. Šventickienė pažymėjo, kad sudaryta sudėtingiausios rašybos žodžių atmintinė yra puiki papildoma mokymosi priemonė ruošiantis finaliniam Nacionalinio diktanto etapui, kuris įvyks balandžio 9 dieną.

 

 

Gyventojai, kurių pasiūlyti žodžiai pateko tarp dažniausiai minimų, burtų keliu bus apdovanoti Lietuvos pašto prizais.

Net 5 naujos užduotėlių ir spalvonių knygelės vaikams

Pristatome visai neseniai pasirodžiusias užduotėlių ir/ar spalvojimo knygeles mažiesiems. Pasidairykite ir išsirinkite tai, kas tinka jūsų vaikui.


Mažas ar didelis Peliukas. – Vilnius: Tikra knyga, 2016. 24 p.

 

Tai Rimo Valeikio sukurta mokomoji spalvinimo knygelė vaikams apie peliuką, vardu Peliongas. Kiekviename paveikslėlyje užkoduota mįslė – peliukas didelis ar mažas?

 

 

Įdomiausia, kad neteisingo atsakymo nėra. Vaikas pats pasirinks, kurį objektą šalia peliuko išryškinti ir mokysis tyrinėti pasaulį. 

 

 

Perskaitęs knygelę ir apžiūrėjęs piešinius, jis mokysis suvokti, kad dydžio matas yra santykinis.

 

 

Beje, visas tekstas knygelėje yra didžiosiomis raidėmis, tad besimokantys skaityti vaikai galės patys perskaityti istoriją.

 

 

O spalvindami – miklinti rankytę.

 


Mano pasaulio atlasas. – Vilnius: Alma littera, 2016. 24 p.

 

Čia rasite įdomios informacijos, iliustruotų žemėlapių, gražių paveikslėlių ir nuotraukų, susipažinsite su kvapą gniaužiančiais pasaulio stebuklais.

 

 

Sužinosite, kaip kai kuriose šalyse gyvena žmonės, kokie nuostabūs kraštovaizdžiai, unikalūs laukiniai gyvūnai ir garsiausi paminklai.

 

 

Smagiai praleisite laiką ant didelio pasaulio žemėlapio klijuodami lipdukus ir vėliavas. Be to, rasite dar ir milžinišką plakatą, kurį vaikas galės pasikabinti savo kambaryje.

 

 

Ar esate pasirengę leistis į didžiąją kelionę po pasaulį?

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-04-03-net-5-naujos-uzduoteliu-ir-spalvoniu-knygeles-vaikams/142638

Bolonijoje – kūrybiškiausios Lietuvos knygos vaikams ir jų „dirigentai“

„Dirigentas su teptuku“ – taip vadinasi Bolonijoje atidaroma retrospektyvinė dailininko Kęstučio Kasparavičiaus paroda, kuri yra vienas ryškiausių šiųmetinio Lietuvos prisistatymo tarptautinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje akcentų.

 

Balandžio 4-7 dienomis į Boloniją susirenka teptukų ir žodžių „dirigentai“ iš viso pasaulio – leidėjai, knygų ir jų iliustracijų autoriai, spaustuvininkai, literatūros agentai, prekybininkai, medijų kūrėjai.

 

Kęstutis Kasparavičius yra tikras Bolonijos senbuvis ir pripažinta žvaigždė: čia jis buvo įvertintas garbingu UNICEF diplomu „Illustrator of the Year“ (1994), apdovanotas „Award for Excellence“ (2003), net 13 kartų jo iliustracijos buvo atrinktos į kasmetinę konkursinę iliustruotojų parodą („Illustrators Exhibition“).

 

„Be galo džiaugiuosi, kad po trejų metų pertraukos vėl vykstu į Boloniją! Turbūt sunku būtų surasti geresnę vietą pasaulyje surengti parodą vaikų knygų iliustruotojui. Be to, šiuo metu čia jau tikras pavasaris, žydi abrikosai, migdolai ir laukia susitikimai su senais pažįstamais, draugais ir leidėjais. Tai kaipgi nesidžiaugsi!”, - emocijų neslėpė „dirigentas su teptuku“ – Kęstutis Kasparavičius.

 

Bendradarbiaujant Lietuvos kultūros institutui ir Lietuvos kultūros atašė Italijoje Julija Reklaite rengiama K. Kasparavičiaus retrospektyvinė paroda atidaroma balandžio 6 d. Bolonijos miesto muziejui priklausančioje meno ir istorijos bibliotekoje Biblioteca d’Arte e di Storia di San Giorgio in Poggiale.

 

Dailininkas, geriausiai atpažįstamas iš skaidrių ir kruopščių akvarele spalvintų piešinių, sukūrė iliustracijas daugiau nei 55 knygoms, išleistoms Lietuvos ir pasaulio leidyklų, parašė ir iliustravo 15 knygų. Jo knygos išleistos 26 užsienio kalbomis. Pirmoje K. Kasparavičiaus retrospektyvinėje parodoje pristatomi 30 jo kūrybos metų, daugiau nei 100 iliustracijų ir knygų, parodos kuratorė – Jolita Liškevičienė.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/bolonijoje-kurybiskiausios-lietuvos-knygos-vaikams-ir-ju-dirigentai-286-605447

Katinas, vardu Marcelijus: Marcelijaus Martinaičio gimimo 80 –mečiui

Balandžio 1-ąją sukanka lygiai 80 metų nuo gerbiamo poeto ir rašytojo Marcelijaus Martinaičio gimimo. Kartais išties norėtųsi patikėti, jog žmogus – tai katinas, kuris galėtų atgimti iš naujo. Kita vertus, gal taip ir yra. Šio poeto, eseisto, vertėjo, „Poezijos pavasario“ (1975 m.) bei Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureto (1998 m.) mintys dar ne kartą grįš į jo kūrybą skaitančių ir vertinančių žmonių mintis bei širdis, M. Martinaičio kūryba gyva, o kūrėjas gyvas joje.

 

Man labai nusibodęs yra Martinaitis.
Ar negalėtumėte pasiūlyti kitą?
Mano autorius nustojo domėtis manimi,
darančiu instaliacijas.

 

Pradėjo kartotis mane kurdamas,
o kartais nežino,
ką apie mane pasakyti.

 

(Iš M. Martinaičio eilėraščio ,,Eilėraštis sau, gimęs kankinantis prie knygos”)

 

Šiandien papasakosiu Jums istoriją apie katiną, vardu Marcelijus. Tai ne eilinis katinas. Jo alkis nepasotinamas nei pienu, nei kokiu kitu skanesniu kąsneliu. Jis taip pat ne iš tų, kurie mėgsta vaikščioti vieni; už maistą jam sotesnis žodis, o už vienatvę brangesnis pašnekesys. Norėčiau pasidalyti su Jumis Marcelijaus Martinaičio mintimis apie žmones. Juk yra įprasta, kad žmonės rašytų apie katinus, šunis ir visa kita, kas tik juda, bet ar kada pagalvojote, ką pasakytų katinas?

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-04-01-katinas-vardu-marcelijus-marcelijaus-martinaicio-gimimo-80-meciui/142596

Knyga „Opera naujųjų medijų amžiuje“

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia ne tik į spektaklius ir koncertus. Jau daugiau nei dešimt metų teatras leidžia žurnalą „Bravissimo“ ir rengia tarptautinius operos kritikų seminarus. Sukaupta patirtis ir žinios paskatino parengti dvikalbę dešimties įvykusių seminarų pranešimų rinktinę „Opera naujųjų medijų amžiuje. Istorinė ir kritinė peržvalga / Opera in the World of New Media. A Historical and Critical Perspective“ (sudarytojos Beata Baublinskienė ir Laima Vilimienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2015). Visiems, kurie domisi operos ir apskritai muzikinio teatro problematika, ši knyga turėtų būti įdomi. Jūsų dėmesiui – knygos įžangos straipsnis.

 

Siūlome įžanginį šios knygos straipsnį, kurio autorė – viena iš knygos sudarytojų bei žurnalo „Bravissimo“ redaktorė Beata Baublinskienė.

 

2006 m. lapkričio 27 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo surengtas pirmasis tarptautinis operos kritikų seminaras „Opera naujųjų medijų amžiuje“. Jis buvo sumanytas kaip platforma plėtoti kritinį operos diskursą ir skatinti intelektinį vietinės operos terpės tarptautiškumą: suburti Lietuvos muzikos, teatro, scenos menų kritikus ir publicistus bei pakviesti užsienio kolegas, kad gyvame dialoge formuotųsi kritinis diskursas apie aktualią operos sceną. (Stiprus akstinas organizuoti seminarą, be abejo, buvo vos prieš metus pradėto leisti operos žurnalo „Bravissimo“ reikmės: tikėtasi patraukti ir paskatinti domėtis opera daugiau rašančiųjų, praplėsti paties leidinio žinomumą panašaus tipo užsienio žiniasklaidos erdvėje.)

 

Praėjus dešimčiai metų galima konstatuoti, kad LNOBT operos seminarai ne tik tapo tradicija, operos žinovus ir aistruolius kasmet suburiančiu forumu, bet ir kryptingai moduliavo vadinamųjų operos studijų link. Kaip atidarydamas X tarptautinį operos seminarą pažymėjo autoritetingasis mūsų operos tyrinėtojas Jonas Bruveris, renginį jau derėtų vadinti konferencija.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-31-knyga-opera-naujuju-mediju-amziuje/142553

M.Jančorienės knyga – 12 netradicinių būdų kovai su depresija

Sveikatos temų žurnalistė Meilė Jančorienė, stebėdama nelaimingas šeimas, kurių centre dažnai atsiduria depresija susergančios moterys, ryžosi parašyti netradicinę knygą.

 

Tačiau tai – ne sunkiai skaitomas medicinos vadovėlis, o atvira ir jausminga publicistinė avantiūra. M.Jančorienės knyga „Nerimo akmuo. 12 negirdėtų būdų depresijai, nerimui, stresui įveikti“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, yra tarsi verbalinis antidepresantas, nesukeliantis jokio šalutinio poveikio. Knygos centre – vienos moters istorija ir jos kova su viena opiausių XXI a. problemų – depresija. Kartu su M.Jančoriene, knygos herojė išbando 12 alternatyvių šios ligos gydymo būdų.



M.Jančorienė tarp pažįstamų žmonių pastebėdavo vis daugiau emocinio balanso stokojančių moterų. Viena jų – pagrindinė knygos veikėja Marija. Tai tikra moteris, išdrįsusi leistis į šią avantiūrą drauge su žurnaliste tam, kad geriau pažintų save, savo ligą, atrastų išgijimo būdus ir, svarbiausia, taptų pavyzdžiu kitiems.

 

Visas Marijos gydymosi procesas, apėmęs tokias veiklas kaip MA-URI terapija, ajurveda, akupunktūra, raganų burtai, hipnozė ir netgi susitikimas su vilkais, privedė prie netikėtų atradimų, išvadų ir naujai išsikeltų gyvenimo tikslų.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/m-jancorienes-knyga-12-netradiciniu-budu-kovai-su-depresija-286-603893

Tarptautinę vaikų knygos dieną apdovanojami iškiliausi 2015 metų vaikų knygų kūrėjai

Balandžio 2-oji – Tarptautinė vaikų knygos diena. Ši diena, sutampanti su žymaus danų pasakininko H. K. Anderseno gimtadieniu, pasaulyje pradėta švęsti 1967 metais, o jos idėją iškėlė Tarptautinė vaikų knygos taryba (IBBY). Tarptautinės vaikų knygos dienos minėjimas yra vienas svarbiausių IBBY organizacijos renginių. Kasmet vis kitos šalies nacionalinis IBBY skyrius kuria Vaikų knygos dienos plakatą ir kreipimąsi į skaitytojus, kurie prieš balandžio 2-ąją išplatinami visame pasaulyje. Šiemet Tarptautinės vaikų knygos dienos rėmėjas – IBBY Brazilijos skyrius. Kreipimosi į pasaulio skaitytojus „Buvo kartą...“ autorė – rašytoja Luciana Sandroni, plakato autorius – dailininkas ir rašytojas Ziraldo.

 

Dvidešimt ketvirtą kartą iš eilės Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas šią šventę mini ir Lietuvoje. Tai iš dalies ir kai kurių suaugusiųjų, kuriančių, leidžiančių knygas, diegiančių meilę joms ir išgyvenančių dėl jų likimo, profesinė šventė. Šią dieną vyksta pokalbiai, susitikimai su knygų kūrėjais, rengiamos parodos, akcijos, teikiami apdovanojimai vaikų knygų kūrėjams.

 

Renginio organizatoriai:
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius.
Informacija:
kestutis.urba@flf.vu.lt, tel.: 8 615 20554.

 

Renginio rėmėjai ir partneriai:
Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus teatras „Lėlė“.

 

Premijų fondo rėmėjai:
Šarūnas Marčiulionis, dailininkas Vytautas Žirgulis, UAB „Alumnus“, UAB “Sabelija“, UAB „Vilsentras“, UAB „IMG Numeri“, UAB „Kauno šilas“, UAB „Grastatas“, leidyklos „Tyto alba“ ir „Žara“, IBBY Lietuvos skyrius.

Estai tikisi, kad lietuviai prie jų literatūros priartės per dideles šalis

Į lietuvių kalbą pastaruoju metu išverčiama mažokai estų autorių knygų, tad labai norėtųsi, kad Lietuvos leidyklos susidomėtų šiuolaikine Estijos literatūra, LRT Klasikai sako Taline įsikūrusio Estų literatūros centro, atsakingo už estų literatūros vertimų skatinimą, direktorė Ilvi Liive.

 

– Kas naujausio iš estų literatūros išversta į lietuvių kalbą?

– Labai įdomi knyga vaikams – Piret Raud „Princesė Lulu ir ponas Skeletonas“. Tai istorija apie mažą mergaitę, kuri nori tapti princese, ir joje daug gero humoro. Tiesą sakant, mano žinios apie vaikų literatūrą menkos, mat mes jau nebeskatiname šio tipo literatūros vertimų. Ketvirtus metus šį darbą labai gerai atlieka Vaikų literatūros centras, o mes šiek tiek bendradarbiaujame, bet vaikų literatūroje sukasi visiškai kiti žmonės.

 

Beveik nebeskaitau vaikų literatūros ir dėl to, kad mano pačios vaikas jau nebėra toks mažas, bet šią P.Raud knygą perskaičiau ir man labai patiko. Ji ne tik labai gerai rašo, bet ir puikiai iliustruoja knygas. Tai dažniausiai į užsienio kalbas verčiama estų rašytoja.

 

– Ji yra Reino Raudo sesuo?

– Taip, ji Reino Raudo sesuo. R.Raudas – bene vienas žinomiausių Lietuvoje šiuolaikinių Estijos rašytojų, mat jis turi asmeninių ryšių su Lietuva, gerai kalba lietuviškai. Į lietuvių kalbą išverstos dvi jo knygos – „Hektoras ir Bernardas“ ir „Brolis“.

 

– Apie ką šios knygos?

– Visos jo knygos labai skirtingos. „Hektoras ir Bernardas“ labiau filosofinė, o „Brolis“, kaip vadina pats autorius, yra „spagečių vesternas“ . Iš tiesų „Brolis“ nieko bendro su spagečiais neturi, tai knyga apie tam tikras žmogiškas savybes. „Brolis“ šiemet pasirodys anglų kalba. Tai bus pirmasis R.Raudo romano angliškas vertimas.

 

Jo knygoje „Rekonstrukcija“, kuri, man rodos, nebuvo išversta, pasakojama labai įdomi, bet sunki istorija apie grupinę savižudybę. Tėvas, nusižudžius dukrai, pradeda aiškintis, kodėl ji taip padarė. Sekdamas jos pėdsakais, nukeliauja į Paryžių susitikti su jos draugais ir pažįstamais. Galiausiai sužino, kad grupinį savižudybės aktą iš dalies inicijavo jo dukra. Manau, šiais laikais tai aktuali istorija.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/estai-tikisi-kad-lietuviai-prie-ju-literaturos-priartes-per-dideles-salis-286-599741

Skaitytojų auginimo ypatumai

Metų laikas skaitytojui nesvarbus, juos, kaip ir ridikėlius, sodinti galima bet kada. Visgi tarp skaitytojų vaikų ir daržovių auginimo yra keletas nežymių skirtumų. Nereikia skaitytojų dažnai aplieti vandeniu, tikrai negausite norimų rezultatų. Ir nebūtina jų visą dieną laikyti saulės šviesoje. Tačiau maži skaitytojai reikalauja daug dėmesio ir meilės (ir kantrybės).

 

Pirmomis skaitytojo dienomis svarbu jį supažindinti su pagrindiniu skaitymo šaltiniu – knygomis. Tai bus pagrindinė gyvybinė medžiaga augančiam vaikui. Bet pirmuosius žingsnius savarankiško skaitymo link reikės žengti jums patiems – knygas vaikui skaityti garsiai.

 

Svarbu ne tik parinkti knygas, atitinkančias būtent to vienintelio skaitytojo skonį, bet ir raiškiai bei įdomiai suvaidinti parašytą istoriją. Būtent suvaidinti, nes skaitymas yra istorijos interpretavimas. Paėmę į rankas knygą, esate atsakingas už tai, kaip istorija bus papasakota. Neužtenka vien išberti žodžius ir laukti, jog raidės ir žodžiai patys atsistos į vietą skaitytojo galvoje. Juk ir auginant ridikėlius, trąšas reikia berti atsakingai ir, jeigu vieną kartą dirva bus gerai patręšta, daugiau tuo rūpintis nebereikės. Skaitydami vaikams garsiai ne tik paruošite juos skaityti savarankiškai, bet ir įskiepysite įprotį skaityti reguliariai.

 

Yra daugybė būdų, kaip geriausia garsiai skaityti knygas, kad vėliau vaikai patys jomis susidomėtų. Štai keletas mūsų patarimų, kaip teisingai rūpintis skaitytoju.

 

1. Išbandykite ką nors naujo

 

Smagu skaityti tai, kas patinka, bet patyrinėkite vis naujas vaikų literatūros knygas. Pavyzdžiui, tas, kuriose kalbama gyvenimiškomis temomis ir atkreipiamas dėmesys į tai, kas aktualu mažojo skaitytojo pasaulyje. Vaikų požiūris į knygas yra platesnis nei suaugusiųjų, jiems knygų pasaulis dar visiškai neatrastas. Norint atrasti individualaus skaitytojo skonį, reikia išbandyti kuo daugiau. Galite pamėginti kartu su vaiku perskaityti knygą „Amžinieji Takiai“, kur paprasta ir lengva kalba pasakojama apie svarbius dalykus: meilę, mirtį, amžinybę, gyvenimo tėkmę ir sunkius pasirinkimus.

 

2.  Sukurkite skaitymo kampelį

 

Skaitant knygą labai svarbi ir atmosfera. Skirtingai nei ridikėliams, šiltadaržis skaitytojams nelabai tinka, bet jaukus kampelis svetainėje – būtent tai, ko ieškote. Nuolatinė skaitymo vieta padės sukurti atmosferą ir susikoncentruoti klausant pasakų. Galima sieti skaitymą ir su įvairiais daiktais. Pavyzdžiui, paprastas pledas akimirksniu gali tapti „skaitymo pledu“ – puikia priemone susikurti malonią atmosferą bet kur. Jį galima pasitiesti kieme ant žolės, paplūdimy po maudynių arba šiltai įsisupti į jį lovoje, skaitant pasakas prieš miegą. Taip skaitytojui bus lengviau susikaupti ir įsitraukti į skaitomą istoriją.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-17-skaitytoju-auginimo-ypatumai/142014

Lina Ever: Kuo skiriasi Vilniaus ir Leipcigo knygų mugės

Leipcigo knygų mugė iki pat karo buvo didžiausiu literatūros renginiu visoje Vokietijoje, tik vėliau užleidusi savo pozicijas Frankfurto knygų mugei. Tačiau net ir šaltojo karo metais ji buvo reikšmingiausia ne tik Rytų Vokietijoje, bet ir visame soclageryje. Tai buvo renginys, kurio laukdavo visi pripažinti ir nepripažinti rašytojai iš Vokietijos ir kaimyninių šalių. Į jį netgi atvažiuodavo visiems puikiai žinomų rašytojų iš Vakarų. Visas miestas švęsdavo literatūros fiestą, o renginiai vyko daugelyje vietų ir juose vienaip ar kitaip dalyvaudavo beveik visi miestiečiai.

 

Lygiai taip pat ir dabar – knygų mugė yra šventė visam miestui, nes Leipzig liest (Leipcigas skaito) programoje – per 3 000 renginių 410-yje vietų. Jie vyksta ne tik mugėje, ne tik knygynuose ar bibliotekose, teatruose ar klubuose, bet ir netradicinėse miesto vietose, kaip zoologijos sodas ar baseinas. Visas miestas mirga knygų mugės atributika, plakatuose reklamuojamos tik knygos ir autoriai, mieste neįmanoma gauti nakvynės ir laisvo stalelio restorane, o į kai kuriuos renginius bilietus reikia užsisakyti gerokai iš anksto. Dėl savo aktyvios kultūrinės programos ir jaunimo judėjimų bei dinamiško naktinio gyvenimo Leipcigas dabar dažnai ir šiaip yra pavadinamas naujuoju Berlynu.

 

Pati knygų mugė pribloškė dydžiu – 5 salės, 95 400 kvadratinių metrų, 2 250 dalyvių, 455 dalyviai iš užsienio, iš 42 šalių. Viena iš tų salių yra ko gero didesnė už visą Vilniaus knygų mugę. Bet tai nenuostabu, nes Vokietijoje knygų leidyba yra labai svarbi verslo šaka. Praėjusiais metais šalyje buvo parduota knygų už 9,4 mlrd eurų.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/lina-ever-kuo-skiriasi-vilniaus-ir-leipcigo-knygu-muges-286-598335

Lietuvos rašytojai – literatūros festivalyje „Bookworm“ Kinijoje

Kovo 13 – 17 d. du Lietuvos rašytojai – poetas dramaturgas Mindaugas Nastaravičius bei prozininkė Undinė Radzevičiūtė dalyvauja tarptautiniame literatūros festivalyje „Bookworm“ Kinijoje. Tai pirmas kartas, kai Lietuvos atstovai pristatomi dešimtmetį švenčiančiame nepriklausomame literatūros festivalyje. Jo metu vyksta kūrybos skaitymai, rašytojų diskusijos, pokalbiai su skaitytojais.

 

Rašytoja Undinė Radzevičiūtė kovo 13 ir 14 d. Čengdu mieste dalyvavo Europos sąjungos rašytojų diskusijose ir skaitymuose, kuriuos surengė organizacija „Literature Across Frontiers“. Diskusijas moderavo šios organizacijos vadovė Alexandra Büchler, dalyvavo mažai verčiamų į kinų kalbą šalių atstovai – velsietis rašytojas Owen Martell iš Jungtinės Karalystės, katalonų rašytojas Jordi Punti iš Ispanijos ir rašytojas Jimu Langge, rašantis yi kalba. Vėliau U. Radzevičiūtė atskrenda į Pekiną, kur kovo 16 d, dalyvaus diskusijoje „Ką literatūra reiškia Europai?“, o kovo 17 d. – skaitymuose Pekino „Bookworm“ knygyne.

 

Poetas ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius drauge su Tammy Ho Lai-Ming iš Honkongo, Ganos-Australijos poetu Kabu Okai-Davies ir Scot Slaby iš USA kovo 15 d. dalyvaus poezijos skaitymuose Pekine, knygyne „Bookworm“. O kovo 20 d. išskris į Čengdu, kur pirmą kartą įvyks lietuviškos pjesės „Demokratija“, kuri 2014 m.. buvo pastatyta Nacionaliniame dramos teatre, skaitymai kinų kalba. Pjesę į kinų kalbą išvertė Lina Bartusevičiūtė. Skaitys Čengdu teatro trupės aktoriai. Tai pirmas kartas, kai lietuviška pjesė yra išversta į kinų kalbą ir atliekama Kinijoje.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-16-lietuvos-rasytojai-literaturos-festivalyje-bookworm-kinijoje/141970

Pavasariniai Lietuvos literatūros kelionių maršrutai: Kinija, Vokietija, Italija, Jungtinė Karalystė ir Ukraina

Lietuvos kultūros institutas pradeda tradicinį pavasario tarptautinių literatūros renginių maratoną, kurio startas šiemet – naujame geografiniame taške: kovo 13-ąją Pekine prasidėjo Lietuvos literatūros pristatymo Šiaurės Kinijoje projektas, vyksiantis keliais etapais iki rugpjūčio pabaigos. Kovo 17-ąją Lietuvos literatūros stendas atsidarys tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje, vėliau seks Bolonija, Londonas ir Kijevas.

 

Pirmieji lietuvių literatūros žingsniai Kinijoje

 

Instituto kartu su kultūros atašė Kinijoje Agne Biliūnaite vykdomas projektas pristatys Kinijoje Lietuvos autorių prozą, poeziją, dramaturgiją ir knygas bei iliustraciją vaikams.

 

Kovo 11-27 d. trijuose Kinijos miestuose (Pekine, Čengdu ir Sudžou) vykstančiame tarptautiniame nepriklausomame literatūros festivalyje „Bookworm“ Lietuvai atstovaus prozininkė Undinė Radzevičiūtė ir poetas bei dramaturgas Mindaugas Nastaravičius. Dešimtą kartą vyksiantis festivalis šiemet pristatys 200 Kinijos ir kitų šalių autorių, vyks 300 įvairių renginių.

 

Undinė Radzevičiūtė dalyvaus tarptautinės asociacijos „Literature Across Frontiers“ ir „Bookworm“ organizuojamose diskusijose Čengdu ir Pekine, skirtose pristatyti geriausią Europos literatūrą. Diskusijų dalyviai iš Katalonijos, Velso ir kitų kultūriškai turtingų, bet nedidelių regionų pasakos apie savo patirtis, kuriant gimtąja kalba globaliame pasaulyje. Pekine taip pat vyks Mindaugo Nastaravičiaus poezijos skaitymas, autorius dalyvaus keturių dramaturgų iš skirtingų kontinentų diskusijoje. Čengdu mieste rengiamo „Vakaro teatre“ metu vyks Mindaugo Nastaravičiaus pjesės „Demokratija“ sceninis skaitymas.

 

Specialiai šiam festivaliui pjesę (čia pristatomą pavadinimu „Namas, kuriame dingo elektra“) į kinų kalbą išvertė Lina Bartusevičiūtė.

 

Pasak Lietuvos literatūros pristatymo Šiaurės Kinijoje projekto vadovės Rūtos Statulevičiūtės-Kaučikienės, būtų per naivu tikėtis, kad po šio pirmo lietuvių literatūros pristatymo Kinijos leidėjai ir skaitytojai susižavės jiems mažai žinomos šalies literatūra. „Iš patirties žinome, kad tam, jog tai įvyktų, reikės įdėti daug pastangų. Šis dviejų talentingų rašytojų pasirodymas solidžioje tarptautinėje literatų kompanijoje „Bookworm“ festivalyje yra nedidelis, tačiau drąsus lietuvių literatūros skaidos žingsnis savitos kultūros šalyje“, - projekto reikšmę įvardijo R. Statulevičiūtė-Kaučikienė.

 

Rugpjūčio 24-29 d. vyksiančioje Pekino vaikų knygų mugėje vaikų knygų leidykla „Liaoning“ pristatys Kęstučio Kasparavičiaus ir Vytauto V. Landsbergio kinų kalba išleistas knygas Kinijos sostinėje ir Šenjange vyksiančiuose susitikimuose, organizuojamuose kūrybinėse dirbtuvėse vaikams.

 

Ypatingų metų išvakarėse

 

Kovo 17-20 d. Tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielė Žaidytė ir Lietuvos kultūros ministerija pristato nacionalinį stendą, kuris supažindins šimtus tūkstančių mugės lankytojų su mūsų šalies literatūra ir kultūra. Stende pristatomos lietuvių autorių knygos, išverstos į vokiečių kalbą, Knygos meno konkurse įvertintos knygos, geriausios knygos vaikas, literatūros tekstų rinktinės, įvairūs informaciniai leidiniai.

 

2017-aisiais Lietuva dalyvaus šioje mugėje pagrindinės viešnios teisėmis, tad, atidarant stendą kovo 17-ąją, LR kultūros viceministras dr. Romas Jarockis papasakos, ką įdomaus mugės lankytojai atras Lietuvos stende kitais metais.
Kaip ir kasmet, Leipcige ypatingo dėmesio sulaukia naujausi vokiški lietuvių literatūros vertimai.

 

Šiemet leidykla „Aufbau Verlag“ pristatys Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Miestelio romansas“, „Mitteldeutscher Verlag“ – Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“, dalyvaujant autoriui. Poetai Indrė Valantinaitė ir Benediktas Januševičius kartu su latvių kolegomis Inga Gaile ir Arviu Ostupu dalyvaus Baltijos poezijos skaitymuose. Leidykla „Dom Publishers“ pristatys Kauno ir Leipcigo architektūros gidus.

 

Leipcigą pasieks ir aktuali polemika: apie sovietų refleksijas literatūroje diskutuos filosofė Nerija Putinaitė, literatūrologas, poetas Rimantas Kmita ir menotyrininkė Jurgita Grajauskaitė. R. Kmita, Antanas A. Jonynas ir vertėja Claudia Sinnig dalyvaus diskusijoje apie Vokietijos ir Lietuvos literatūros ryšius. Dailininkė Ieva Babilaitė surengs kūrybines dirbtuves vaikams tiek mugėje, tiek Tarptautinėje Leipcigo mokykloje.

 

Tradiciškai kasmet Leipcigo knygų mugės rengiamoje tarptautinėje knygos meno parodoje bus eksponuojamos Lietuvos nacionaliniame knygos meno konkurse „Vilnius 2014“ įvertintos knygos.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-15-pavasariniai-lietuvos-literaturos-kelioniu-marsrutai-kinija-vokietija-italija-jungtine-karalyste-ir-ukraina/141916

Elektroninių knygų paradoksas – skatina dažniau atsiversti ir popierines

Išmanieji įrenginiai keičia daugelį mūsų įpročių, o telefono ar planšetinio kompiuterio ekrane sutelpa vis didesnė XXI a. žmogaus darbo ir laisvalaikio dalis. Per pastaruosius keletą metų išmanieji įrenginiai neabejotinai pakeitė būdus, kuriais bendraujame, naudojamės įvairiomis paslaugomis ir dalinamės informacija.

 

Žmonės įprato daugelį dalykų, kurių jiems gali prireikti, turėti vienoje vietoje ir visuomet po ranka, t. y. telefone. Knyga – ne išimtis. El. knygų populiarumas atsiradus patogioms jų skaitymo ir įsigijimo platformoms pastaraisiais metais šovė į viršų, o jų skaitytojų ratas auga ne tik JAV ar Didžiojoje Britanijoje, bet ir Lietuvoje. Ar tai reiškia, kad netrukus atsisveikinsime su tradicinėmis popierinėmis knygomis ir jų egzempliorius galėsime išvysti tik muziejuose? 

 

Šviesi ir tradicinių, ir skaitmeninių knygų ateitis

 

Bent jau artimiausioje ateityje tradicinė knyga, regis, nesiruošia niekur trauktis ir, priešingai, šiuo metu išgyvena savotišką pakilimo laikotarpį. Tai, kad popierinė knyga Lietuvoje laikosi puikiai, galima nujausti pažvelgus į nuo knygų lūžtančias knygynų lentynas, vis platesnį jų asortimentą, didėjančius tiražus ar apsilankius kasmet vis gausesnį būrį lankytojų sutraukiančioje ir tikra literatūros mėgėjų švente tampančioje tradicinėje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje. Šiemet šiame renginyje apsilankė beveik 68 tūkst. knygų mylėtojų.

 

Lietuviškos el. knygų parduotuvės ir skaityklės išmaniesiems įrenginiams „Milžinas“ projekto vadovas Dainius Blynas sako, kad, nepaisant didėjančio skaitmeninio formato patrauklumo vartotojui ir el. knygų populiarumo augimo, popierinė knyga išliks paklausi dar ilgai. Maža to, el. knygos atveriamos galimybės pastūmėja daugiau žmonių skaityti ir įprastas knygas bei didina jų pardavimą.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/elektroniniu-knygu-paradoksas-skatina-dazniau-atsiversti-ir-popierines-286-596043

2016 m. vasario mėnesio knygos vaikams ir paaugliams

Katinėlis Juodis: nedorėlis lietutis: pagal Rob Scotton kūrinius / Amy Hsu Li; iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė; vidinės iliustracijos: Robert Eber. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 31 p.: iliustr. – ISBN 978-609-441-197-7


 
Knygos anotacija:
Ak, tas nedorėlis lietutis! Tai jis kaltas, kad pasivažinėjimas riedučiais nuėjo niekais, o katinėlis Juodis šlapias – nors gręžk. Nuobodu tūnoti namie. Nerasdamas sau vietos Juodis painiojasi visiems po kojomis. Atrodytų, diena jau sugadinta, tačiau... Juodi, pažvelk pro langą: regis, lietus jau aprimo!

 

Knyga priklauso serijai „Aš skaitau!“, kuri mažiesiems padės mokytis skaityti paprastai ir smagiai.

 

Baisieji Alano dantys: apysaka / Jarvis; iš anglų kalbos vertė Laura Gineitienė. – Vilnius: Burokėlis, 2016. – 32 p.: iliustr. – ISBN 978-609-8178-00-5

 

Knygos anotacija:
Tankiose džiunglėse gyveno Alanas – labai baisių aligatorių giminės palikuonis. Kiekvieną rytą jis rūpestingai išsiblizgindavo žvynus, pasigaląsdavo nagus, nusišveisdavo dantis, prieš veidrodį parepetuodavo šiurpias grimasas ir išeidavo gąsdinti džiunglių gyventojų. Šie drebėdavo ir puldavo slėptis, išgirdę baisų riaumojimą: „Aš esu didysis baisusis Alanas! Saugokitės mano aštrių kaip peiliai dantų!“

 

Tačiau niekas nežinojo, kad po ilgos ir sunkios gąsdinimo dienos grįžęs į savo pelkę Alanas išsiima ir į jam vienam žinomą slėptuvę pasideda savo netikrus dantis. Deja, vieną dieną Alano dantys dingsta. Ką dabar daryti krokodilui, kuris be gąsdinimo nieko kita nemoka daryti? O gal džiunglių žvėris pavyks išgąsdinti ir be baisiųjų dantų?

 

Linksma, sąmojinga ir žaismingai papasakota istorija, išraiškingos ir akį traukiančios iliustracijos tikrai sužavės mažuosius skaitytojus.

 

Melagių pilis: pasaka / Vytautė Žilinskaitė; dailininkas Paulius Juodišius. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 47 p.: iliustr. – ISBN 978-609-01-1709-5

 

Knygos anotacija:
Tai istorija apie mažą berniuką Diną, kuris nuolatos visiems meluodavo. Vieną dieną per tuos melus Dinas pakliūva į didelę bėdą – keistuolio vežėjo įtikintas sėda į jo karietą ir nuvažiuoja tiesiai... į Melagių pilį. Ten Dinas patiria, kaip nesaldu pačiam būti apgaudinėjamam ir kaip sunku ištrūkti iš melo pinklių.

 

Šioje spalvingoje knygelėje mažieji skaitytojai ne tik patirs daugybę nuostabių nuotykių, bet ir išmoks svarbią pamoką – jei meluosi, tik į bėdą pakliūsi!

 

Plačiau skaitykite: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?-446361240

 

 

Lietuvių kalbos dienų rezultatas: 800 renginių ir padidėjęs dėmesys pasaulyje

Rytoj, kovo 15 d., vyks baigiamasis Lietuvių kalbos dienų renginys. Aktyviausiems Dienų organizatoriams iš Švenčionių, Kupiškio, Telšių, Varėnos, Kauno, Panevėžio rajonų, Šiaulių miesto ir Visagino savivaldybių bus įteiktos Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto padėkos.

 

Pirmą kartą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto surengtos Lietuvių kalbos dienos vyko visose šalies savivaldybėse: kultūros centruose, mokyklose, muziejuose, bibliotekose, taip pat užsienio šalių lietuvių bendruomenėse. Vasario 16–kovo 11 d. įvyko apie 800 kalbai skirtų renginių.

 

Lietuvių kalbos dienos surengtos siekiant skleisti žinią apie lietuvių kalbą Lietuvoje ir užsienyje, stiprinti lietuvių kalbos mokymosi motyvaciją ir Lietuvoje, ir užsienyje, didinti lietuvių kalbos prestižą.

 

Lietuvių kalbos dienų baigiamojo renginio pradžia – 14 val. Renginys vyks Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) aktų salėje (Studentų g. 39, Vilnius).

 

Dalyvaus LEU mišrus choras „Ave vita“ (meno vadovas ir dirigentas – doc. Kastytis Barisas), Lietuvos vaikų ir jaunimo centro choras „Kivi“ (vadovė – Danguolė Aukselienė), taip pat Lietuvos Respublikos kultūros ministras Šarūnas Birutis.

 

Informaciniai rėmėjai: Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, laikraštis „Lietuvos žinios“, interneto puslapis www.lzinios.lt.

 

VLKK informacija

Kęstutis Urba: Ar vaikų literatūra – mažareikšmis reiškinys?

Bernardinai.lt redakcija gavo Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūūros asociacijos Lietuvos skyriaus doc. dr. Kęstučio Urbos kreipimąsi į Lietuvos kultūros ministrą Šarūną Birutį dėl vaikų ir jaunimo literatūrai skirto finansavimo. Skelbiame visą tekstą vildamiesi, kad tai prisidės prie bendrų interesų puoselėjimo.

 

Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius, veikiantis jau beveik 25 metus, siekė ir siekia palaikyti geros literatūros jauniesiems skaitytojams plėtotę, skatinti skaitymą, taip pat prisidėti prie lietuvių vaikų literatūros sklaidos pasaulyje. Norisi tikėti, kad knygų vaikams ir paaugliams statusas per visus Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus iš lėto keičiasi į gera, kad ši kūrybos sritis sulaukia didesnio pripažinimo ir plačiosios visuomenės, ir kultūros procesų lėmėjų akyse.

 

Tačiau mūsų organizacijos nariams daug nerimo sukėlė neseniai paskelbti Kultūros tarybos sprendimai dėl paramos literatūros ir leidybos projektams.

 

Labai iškalbinga konkurso rezultatų statistinė analizė. Konkursui buvo pateiktos 304 paraiškos, tarp jų – 60 paraiškų (projektų) remti knygas vaikams bei paaugliams. Iš viso paremti 86 projektai, iš jų tik 11 – vaikų literatūros leidybai ir raidos skatinimui. Išeitų, jog paremta 30 procentų suaugusiųjų literatūros leidybos projektų ir tik 18 procentų – vaikų.

 

Ne mažiau pasako ir projektams skirtos lėšos. Iš 426 695 EUR paramos vaikų literatūrai atiteko 39 300 EUR, tai yra tik 9 procentai. Vienos vaikų knygos leidybai vidutiniškai skirta 2711, 7 EUR, analogiškai suaugusiųjų – 5165 EUR (tai yra dvigubai daugiau). Bet juk visuotinai žinoma, kad nedidelei, bet turiningai, gausiai iliustruotai vaikų knygai išleisti dažnai reikia daug daugiau lėšų negu stambiam romanui.

 

Nors mums nežinomas Kultūros tarybos konkursui pateiktų rankraščių turinys, nors puikiai suprantame, kad ir pačius gabiausius autorius gali ištikti kūrybinė nesėkmė, vis dėlto sunku patikėti, kad gana didelis pripažintų, apdovanotų ir net Nacionalinę kultūros ir meno premiją gavusių rašytojų būrys galėjo pateikti nevertingus, menko turinio, neremtinus rankraščius.

 

Kita vertus, mums žinomas ir kai kurių Hanso Christiano Anderseno medalio laimėtojų, taip pat nesulaukusių paramos, kūrybos lygis. Net kelis dešimtmečius laukiame iki šiol Lietuvos skaitytojams dar nežinomo E. T. A. Hoffmanno klasikinio kūrinio vaikams, kurį pagaliau ryžosi iliustruoti talentingas dailininkas. Be galo džiaugėmės pernai prasidėjusio, kone perversmą moksleivių skaitymo praktikoje padariusio paauglių literatūros konkurso rezultatais. Deja, ši iniciatyva, kaip ir kitos, nebuvo suprasta ir paremta.

 

Pla2iau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-09-kestutis-urba-ar-vaiku-literatura-mazareiksmis-reiskinys/141687

Šypsenos ilgumo anketa. K. Kasparavičius

Vaikų rašytojo ir dailininko Kęstučio Kasparavičiaus kūrybą mėgsta tiek vaikai, tiek ir didesnių dydžių batų savininkai. Kūrybinį kelią pradėjęs nuo knygų iliustravimo, šiandien Kęstutis juo smagiai keliauja ir kaip daugybės originalių knygų autorius. Taip įsikeliavo, jog čia pristatymą apie jį ir baigsiu... Juk ir taip viską žinote!

 

Kūrybai mane labiausiai įkvepia...

Kas mane įkvepia kūrybai ir kaip iš viso galvoje atsiranda idėjos, negalėčiau atsakyti. Manau, kad niekas negalėtų. Tai labai paslaptingas dalykas, kaip ir kodėl tos idėjos galvoje atsiranda arba neatsiranda. Kartais atsibundu ir pagalvoju – o kas, jeigu nuo šiol nieko daugiau nesukursiu? Juk taip irgi gali nutikti. Žinoma, tai jokia tragedija, atsiras kitų, kurie tą padarys.

 

Man patinka rašyti ir iliustruoti vaikams, nes...

Nieko kito nemoku. O kažką juk reikia veikti, negi sėdėsi be darbo.

 

Paros laikas ir vieta, kai kūryba liejasi per kraštus ir net per viršų, yra...

Per kraštus ji nesilieja niekada. Aš dirbu daug, bet labai lėtai. Šiaip galva neabejotinai geriausiai veikia rytais. Tačiau bet kuriuo atveju kasdien apie 9 val. ryto sėdu prie darbo stalo ir vakarop apie 18 val. nuo jo nueinu.

 

Jeigu šiandien nerašyčiau ir neiliustruočiau, tai...

Man greitai jau bus 62-eji metai. Kažin, ar dar bepavyktų tapti lėktuvo pilotu, ar plaukti vienam jachta aplink pasaulį. Bet ką nors sugalvočiau.

 

Mano mėgstamiausia vaikystės knyga buvo...

Bet kuri Vladislavos dvaro palėpėje rasta knyga.

 

Vaikų literatūros personažas, kurį pasikviesčiau arbatos, yra...

Pinokis. Tik nežinau, ar jis tą arbatą gertų?

 

Jo paklausčiau...

Kaip tapti žmogumi? Galų gale, kaip suaugti?

 

Knygos yra gerai, nes...

Nes gerai. Ir taškas.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-10-sypsenos-ilgumo-anketa-k-kasparavicius/141759

Nereali idėja: knygų klubai siekia protų mūšių populiarumo

„Knygos – tai draugai, abejingi ir beaistriai, bet tikri“, – šią Viktoro Hugo frazę būdama paauglė įsirašiau į savo dienoraštį. Ji buvo tarsi kelrodė žvaigždė pasaulyje, kuriame nebuvo tikrų draugų, o tuo labiau tokių, su kuriais galėtum pasišnekėti apie perskaitytas knygas. Tik žodžiai „abejingi ir beaistriai“ buvo nesuprantami, nes knygos įsukdavo į tokius tikrus ir gaivalingus istorijų verpetus, kad dažnai iš fikcinio pasaulio nesinorėdavo grįžti į toli gražu kvapo negniaužiančią realybę...

 

Jaučiausi panašiai kaip Žanas Valžanas – atskirta nuo pasaulio, vieniša, ir nešiojanti savyje didžiulę paslaptį, kurios niekas nežino, o ir nenori sužinoti. Ta paslaptis buvo skaitymas – įsispraudus į mokyklos koridorių kampučius, įsitaisius ant atokaus suolelio ar net persirengimo kambariuose ryte ryjamos knygos.

 

Bendraklasiai į mane žiūrėjo kreivai, mažame miestelyje kitų draugų nebuvo, o suaugusieji nuolat kažkur skubėjo ir buvo užsiėmę, ir tik lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja pasiūlydavo pasilikti po pamokos ir ištiesdavo knygą – papildomą, tik man vienai siūlomą, neįeinančią į mokyklos programą...

 

Tada jausdavausi lyg vyktų kažkas ypatingo ir nuostabaus, slapto ir suokalbiško, o tas suokalbis vyko tarp trijų – suaugusio, vaiko ir knygos. Suokalbis pavyko. Baigusi filologijos bakalauro ir magistro studijas, aš rašau disertaciją, kurios tema – vaikų literatūra, ir kalbuosi apie perskaitytas knygas su vaikais, ateinančiais į mano įkurtus Knygų klubus. Viskas tam, kad tos, pasak V.Hugo, beaistrės knygos atgytų, kad suokalbis tęstųsi, kad kuo daugiau vaikų nekantraudami trypčiotų prie dar uždarytų bibliotekos ar knygyno durų, ir kad jie niekada nebūtų vieniši...

 

Plačiau skaitykite: http://kultura.lrytas.lt/literatura/nereali-ideja-knygu-klubai-siekia-protu-musiu-populiarumo.htm

Kokios rimtos verstinės knygos lietuvių kalba pasirodys artimiausiu metu?

Literatūros mėgėjams naujų knygų niekuomet negana, visad smalsu, kokios knygos bus lietuvių kalba išleistos artimu metu. Tai, kokie rimtosios literatūros kūriniai bus išleisti lietuvių kalba, galima sužinoti patyrinėjus Kultūros rėmimo fondo ataskaitą.

 

Iš šios ataskaitos matyti, kurių knygų leidimui fondas skyrė pinigų ir kurios pasirodys lietuviškai.

 

Daugybė Romaino Gary gerbėjų gali džiaugtis, nes leidykla „Vaga“ planuoja išleisti jo apsakymų rinkinį „Paukščiai skrenda į Peru“.

 

Guenterio Grasso kūrinių mėgėjai turės galimybę pažvelgti į šio autoriaus gyvenimą, mat Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla leis jo prisiminimų knygą „Svogūnų lupimas“, kuri, pasirodžiusi Vokietijoje, sukėlė daug diskusijų. 

 

Skaitytojai taip pat galės užpildyti spragą Lotynų Amerikos literatūros žiniose, mat leidykla „Vaga“ išleis kolumbiečio rašytojo Juano Gabrielio Vasquezo knygą „Kaip skamba krintantys“. Šį autorių Nobelio premijos laureatas Mario Vargas Llosa pavadino vienu originaliausių naujų rašytojų Lotynų Amerikoje. 

 

Lietuvių skaitytojai galės praplėsti žinias ir apie islandų literatūrą. Leidykla „Apostrofa“ išleis islandų autoriaus Sjono poetišką istoriją apie XVII amžiaus Islandiją „Iš banginio burnos“, o Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla leis knygą „7 islandų poetai“

 

Verstinės poezijos Lietuvoje leidžiama itin mažai, tad sveikintina, kad bus išleista Nobelio literatūros premijos laureato Tomo Transtromerio poezijos ir prisiminimų knyga „Per svyruojantį pasaulį“. 

 

A.B.Yehoshua knyga „Moteris Jeruzalėje“ giriama už tai, kad joje skvarbiu žvilgsniu žvelgiama į šių laikų Izraelio visuomenę, šią knygą lietuvių kalba leis leidykla „Sofoklis“. 

 

Estų rašytojas Reinas Raudas jau žinomas lietuvių skaitytojams, ypač dėl neseniai išleistos knygos „Brolis“, kuri Lietuvoje pakliuvo į vertingiausių verstinių knygų trumpąjį sąrašą. Leidykla „Apostrofa“ išleis dar vieną jo knygą „Rekonstrukcija“.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/kokios-rimtos-verstines-knygos-lietuviu-kalba-pasirodys-artimiausiu-metu-286-593053

Lietuvos aklųjų biblioteka į pažinimą neregius lydi jau 50 metų

Nuo kelių mažų bibliotekų iki visą Lietuvą apimančio tinklo, nuo kelių rankraštinių knygų iki skaitmeninių leidinių ir paslaugų – tokį kelią per pusę amžiaus įveikė Lietuvos aklųjų biblioteka. 2016-aisiais, kurie paskelbti Bibliotekų metais, LAB mini savo veiklos 50-metį. Šiandien tai – valstybinės reikšmės biblioteka, aprūpinanti informacija akluosius bei silpnaregius ir vienintelė šalyje užsiimanti garsinių knygų neregiams leidyba. Šiuo metu bibliotekos skaitytojai gali rinktis iš daugiau kaip 450 tūkst. leidinių, tarp kurių – daugiau nei 5400 skirtingų garsinių knygų.

 

Nuo kelių bibliotekų iki tinklo visoje Lietuvoje

 

LAB, pradėjusi savo veiklą 1966 m. vos nuo kelių bibliotekų, šiuo metu veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Ukmergėje. Gausėjant leidinių, pritaikytų regėjimo negalią turintiems žmonėms, plėtėsi ir bibliotekos skaitytojų ratas – šiuo metu LAB paslaugomis naudojasi daugiau kaip 4,5 tūkst. skaitytojų net 76-iuose paslaugų punktuose visoje Lietuvoje. Bibliotekos direktorės Rasos Januševičienės teigimu, per 50 veiklos metų biblioteka stipriai pasikeitė ir tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu akliesiems bei silpnaregiams.

 

„Lietuvos aklųjų biblioteka nuėjo ilgą kelią ir neatpažįstamai pasikeitė. Biblioteka ėmė pati vykdyti leidybos funkcijas, leisti naujus specialiųjų dokumentų formatus. Patobulėjo jų skaitymui skirta įranga, sukurta virtualaus aptarnavimo alternatyva. Tačiau nepasikeitė bibliotekos esmė – ši biblioteka visada buvo ir bus biblioteka žmonėms, negalintiems skaityti įprastinių leidinių. Biblioteka yra ir bendruomenės centras, padedantis savo skaitytojams mėgautis literatūros ir kultūros pasauliu, mokytis, šviestis ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime“, – pasakoja R. Januševičienė.

 

Knygas garsina gausus savanorių būrys

 

Per metus Lietuvos aklųjų bibliotekoje įgarsinama apie 200 leidinių ir išleidžiama apie 30 knygų Brailio raštu. R. Januševičienės teigimu, patogiausias ir bibliotekos lankytojų mėgstamiausias formatas – garsiniai leidiniai, kurie ir sudaro didžiausią bibliotekos fondo dalį. Mėgstamiausi Lietuvos aklųjų bibliotekos skaitytojų žanrai – grožinė literatūra, romanai, detektyvai, knygos apie keliones ir sveiką gyvenseną. Biblioteka leidžia ne tik garsines knygas, bet ir garsinius žurnalus. Nuo praėjusių metų akliesiems ir silpnaregiams tapo prieinamas įgarsintas didžiausio tiražo savaitraštis „Savaitė“, kuris Lietuvos aklųjų bibliotekos skaitytojus pasiekia tuo pat metu, kaip ir popierinis leidinys parduotuvių lentynas.

 

Lietuvos aklųjų bibliotekoje įgarsinamų leidinių skaičius kasmet didėja, o prie to prisideda ir didelis geros valios žmonių būrys. Šiuo metu knygas garsina 10 profesionalių diktorių, tarp kurių – šios veiklos senbuviai Regina Jokubauskaitė ir Juozas Šalkauskas. Taip pat prieš 4 metus prie knygų garsinimo pradėjo jungtis ir savanoriai, kurių indėlį R. Januševičienė vadina itin svarbiu ir reikšmingu.

 

„Šiuo metu turime 67 savanorius. Jie neatlygintinai dovanoja mums savo laiką ir įgarsina daugybę knygų, kurių patys dėl ribotų lėšų negalėtume išleisti. Dažniausiai savanoriai garsina individualiai, tačiau kartais sulaukiame ir grupių iš įvairių įmonių. Padedant savanoriams, skaitytojai greičiau sulaukia pageidaujamų leidinių, kurie regos negalią turinčio žmogaus gyvenime vaidina neįkainojamą vaidmenį“, – džiaugėsi R. Januševičienė.

 

Daugiau galimybių atveria technologijos

 

Lietuvos aklųjų bibliotekoje netrūksta projektų ir naujų veiklos vėjų. Siekiant dar labiau pagerinti aklųjų ir silpnaregių gyvenimo kokybę, nuo 2012 m. LAB veikia unikali, vienintelė šalyje virtuali biblioteka – Elektroninių leidinių valdymo informacinė sistema ELVIS, kuria skaitytojai gali naudotis neišeidami iš namų.

 

Pastebėjus, kad didelei daliai aklųjų ir silpnaregių garsinės knygos nepasitarnauja dėl grotuvų trūkumo, 2015 m. vasarą buvo įgyvendintas projektas „GoSmart“. Nuo to laiko skaitytojai gali pasiskolinti garsinių leidinių grotuvus ir mėgautis literatūros kūriniais namuose. Siekdama užtikrinti visapusišką paslaugų prieinamumą, Lietuvos aklųjų biblioteka užsiima ir edukacine veikla – konsultuoja ir moko kitų bibliotekų darbuotojus bei ugdo savo skaitytojų gebėjimus naudotis informacijos ir ryšio technologijomis.

 

R. Januševičienės teigimu, per 50 veiklos metų įgyvendinta daugybė sėkmingų projektų, tačiau iššūkių bibliotekai niekada netrūko. Jų yra ir dabar – šiuo metu trūksta įrangos mokymams, tokios kaip planšetės ir nešiojamieji kompiuteriai. Savanorių studijose taip pat reikėtų atnaujinti monitorius ir pasirūpinti garso izoliavimu bei patalpų šildymo ir vėdinimo įranga.

 

Veiklos jubiliejų lydi įvairūs renginiai

 

Per 50 veiklos metų įveikusi ilgą kelią gerinant aklųjų ir silpnaregių gyvenimo kokybę, savo veiklos jubiliejų biblioteka šiemet mini organizuodama įvairius renginius.

 

Vienas pirmųjų – praėjusią savaitę kartu su advokatės Redos Žabolienės kontora „Metida“ surengtas iškilmingas 50-mečio minėjimas, prie kurio organizavimo grafų Umiastovskių rūmuose prisidėjo ir Vilniaus klubas. Renginyje buvo pristatyta Lietuvos aklųjų bibliotekos gyvavimo istorija ir knygų akliesiems leidybos raida Lietuvoje. Renginio metu bibliotekos skaitytojai taip pat pristatė savo sėkmės istorijas, o žinias apie LAB buvo galima pasitikrinti specialioje viktorinoje. Jubiliejuje dalyvavo LAB ir jos skaitytojų bendruomenė bei Kultūros ministerijos atstovai. Advokatų kontoros „Metida“ vadovė Reda Žabolienė teigia, kad su biblioteka bendradarbiauja jau kelerius metus, o keli įmonės darbuotojai iki šiol yra bibliotekos savanoriais.

 

„Jau ne pirmus metus ieškome būdų, kaip bent maža dalimi prisidėti prie Lietuvos aklųjų bibliotekos veiklos ir suteikti aklųjų bendruomenei galimybę mėgautis ne tik literatūros, bet ir kultūros pasauliu. Norime kuo labiau prisidėti gerinant aklųjų ir silpnaregių gyvenimo kokybę, todėl šiemet kartu su biblioteka ieškosime būdų, kaip spręsti garsinių knygų ir kitos informacijos silpnaregiams prieinamumo problemas“, – teigia R. Žabolienė.

 

Šiemet Lietuvos aklųjų bibliotekos 50-ties veiklos metų sukaktį lydės ir kiti įsiminti renginiai. Vienas didžiausių – rudenį planuojama surengti tarptautinė konferencija, kurioje didžiausias dėmesys ir bus skiriamas autorių teisių ir informacijos prieinamumo problematikai.

Trys nauji leidiniai apie vaikų literatūrą ir skaitymo skatinimą

Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje pristatyti trys nauji leidiniai, skirti aptarti vaikų literatūrą ir vaikų bei jaunimo skaitymo skatinimą.


Loretos Jakonytės monografija „Šeimos vaizdinys sovietmečio lietuvių literatūroje vaikams“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).

 

Monografijoje analizuojama vaikų literatūra nuo 1945 iki 1990 m. Kaip knygos ketvirtame viršelyje rašo autorė, be išankstinio plano žiūrėta, ką pati literatūra rinkosi pasakoti apie šeimą, kuriuos jos gyvenimo aspektus aktualizavo, kaip interpretavo tėvų ir vaikų santykius, kokią vietą šeimoje skyrė vaikui.

 

Kaip pastebėta knygos pristatymo metu, nors iš monografijos pavadinimo gali pasirodyti, kad tema yra gana siaura, reikia turėti omenyje, kad vaikų literatūroje šeima yra itin svarbus objektas, apie kurį kalbama daugelyje kūrinių, be to, tai yra sovietmečio tyrimų dalis, galinti padėti plačiau suvokti to meto literatūros ir kultūros procesus.



Ingos Mitunevičiūtės ir Eglės Baliutavičiūtės metodinis leidinys „Vaikų ir jaunimo knygų klubai“ (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka).

 

Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro specialisčių metodinis leidinys – kol kas vienintelis tokio pobūdžio lietuvių autorių darbas. Jame išsamiai pristatomi knygų klubai, kaip kūrybinio skaitymo skatinimo būdas, pateikiama jų veiklos vizija, išryškinama reikšmė ir teikiama nauda.

 

Leidinyje gausu praktinių patarimų, kaip organizuoti bei plėtoti knygų klubų veiklą, kokiais principais remtis, kad jie būtų patrauklūs ir naudingi įvairaus amžiaus vaikams bei jaunimui.

 

 

Kaip pristatymo metu teigė autorės, sumanymas parašyti metodinį leidinį apie knygų klubus kilo dėl kelių priežasčių: organizuojamų klubų sėkmės, susidomėjusių kolegų klausimTai straipsnių rinkinys tiek specialistams, dirbantiems su vaikais, tiek tėvams, besirūpinantiems savo vaikų skaitymu, norintiems geriau suprasti, kodėl vaikams skaityti verta nuo pat pirmųjų dienų, kokią naudą vaikui teikia skaitymas, ką vaikų literatūroje randa suaugusieji.

 

„Esu laimingas, nes skaitau: praktinis vadovas ugdantiems jaunuosius skaitytojus“ (VšĮ „Laikas skaityti“)

 

Tai straipsnių rinkinys tiek specialistams, dirbantiems su vaikais, tiek tėvams, besirūpinantiems savo vaikų skaitymu, norintiems geriau suprasti, kodėl vaikams skaityti verta nuo pat pirmųjų dienų, kokią naudą vaikui teikia skaitymas, ką vaikų literatūroje randa suaugusieji.

 

Leidinyje taip pat pateikiami praktiniai patarimai, kaip išsirinkti vertingą literatūrą, kaip skaityti ir kalbėti apie knygas su vaikais, kaip padėti įveikti skaitymo sunkumus.

 

 

„Skaitantis žmogus visada ras kelią, žinos, kur ieškoti reikalingos informacijos, turės lakesnę vaizduotę, lengviau susikalbės su aplinkiniais. Skaitantis vaikas užaugs išmintingas žmogus. Tokią žinią šio leidinio autoriai nori perduoti visiems mūsų vaikų tėveliams. Auginkime savo vaikus išmintingus“, – rašo leidinio sumanytoja, VšĮ „Laikas skaityti“ direktorė Rūta Elijošaitytė.

 

Šaltinis: Rubinaitis

Paskelbti 2015 m. nacionalinio vaikų literatūros konkurso laureatai

Paskelbti trečiojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso laureatai. Konkursą skelbė Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, bendradarbiaudamas su Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriumi ir Lietuvos Rašytojų sąjunga.

 

 

Trečiajam Nacionaliniam vaikų literatūros konkursui kūrinius pateikė 66 dalyviai, iš jų 43 – debiutantai. Iš viso dalyviai pateikė 80 kūrinių.

 

 

2015 m. Nacionalinio vaikų literatūros konkurso laimėtojai:

 

 

  • pirmoji vieta – pasakų knyga „Šunojaus diena“ – Ilona Ežerinytė;
  • antroji vieta – apysaka „Mano brolis, kurio man nereikėjo“ – Eglė Baliutavičiūtė;
  • trečioji vieta – apysaka „Vaikas su žvaigžde kaktoj“ – Neringa Dangvydė;
  • debiuto premija – eilėraščių knyga „Baltas dangus“ – Lina Darbutaitė-Kulikauskienė;
  • premija už gražiausias iliustracijas – pasakos „Do Do ūsai“ iliustruotojas – Virginijus Malčius.

Laureatai apdovanojami piniginėmis premijomis, kaltinėmis gandrų statulėlėmis ir diplomais.

 

Labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ direktorė Jolanta Zigmantienė teigia, kad įprastai vaikams skirtos knygos išleidžiamos 1–3 tūkstančių tiražu, tačiau praėjusių metų pirmosios vietos laimėtojo kūrinys buvo išleistas 45 tūkstančių egzempliorių tiražu. Kitų laimėtojų darbų atspausdinta nuo 30 iki 13 tūkstančių vienetų. Tikimasi ir šiais metais išlaikyti panašius skaičius.

 

Knygos nemokamai dovanojamos Lietuvos mokykloms, darželiams, bibliotekoms, bendruomenėms, ligoninėms, vaikų globos namams ir kitiems.

 

Nacionalinio vaikų literatūros konkurso tikslai – duoti postūmį lietuvių vaikų literatūros raidai, paskatinti rašytojų ir dailininkų bendradarbiavimą, paskatinti debiutuoti naujus talentus; atnaujinti visų tipų vaikų bibliotekų fondus; remti bibliotekėlių atsiradimą darželiuose, vaikų ligoninėse, bendruomenėse; aktyvinti ir skatinti mažamečių vaikų domėjimąsi literatūra, norą skaityti.

 

Šaltinis: Rubinaitis

Pasibaigusi Vilniaus knygų mugė – aktuali kaip niekad, populiari kaip visada

Pasibaigusi 17–oji Vilniaus knygų mugė šiemet vėl sutraukė didelį būrė lankytojų. Organizatorių skaičiavimu, per keturias dienas mugėje apsilankė 67 820 žmonių (pernai 66 320). Ypač daug lankytojų dėmesio susilaukė renginiai ir diskusijos, Muzikos salėje vykę susitikimai bei koncertai.

 

Ne tik naujausios knygos, bet ir aktualios diskusijos

 

Knygų mugės lankytojai kaip visada galėjo susipažinti ir įsigyti pačių įvairiausių knygų, specializuotų leidinių, mokslinės literatūros. Daug dėmesio sulaukė naujausi užsienio autorių vertimai bei populiariausių lietuvių autorių knygos, o leidyklos neslepia neblogai nuspėjusios perkamiausias knygas. Tačiau nors tiek didelės, tiek mažos leidyklos pardavimų apimtimis nesiskundė, visas mugės dienas buvo akivaizdu, kad ne mažiau nei knygos lankytojus traukė susitikimai ir diskusijos.

 

„Šiemet knygų mugė ne tik atspindėjo bei diktavo literatūrines madas ir tendencijas, bet ir pasiūlė kaip niekad aktualią renginių ir diskusijų programą, kurią lankytojai įvertino ypač palankiai. Forumo-LRT studijos erdvė, skirta Diskusijų klubo renginiams, visada buvo pilna susidomėjusių lankytojų. Be jokių abejonių, mugė keturioms dienoms buvo tapusi karščiausiu viešosios erdvės tašku, gyva visuomenės diskusijų platforma, kurioje girdimi įvairiausi balsai, išsakomi aštriausi argumentai ir keliamos pačios aktualiausios temos“, - mugės renginių programos sėkme džiaugėsi Lietuvos parodų ir kongresų centro LITEXPO parodų grupės vadovė Milda Gembickienė.

 

Diskusijų klubo renginius tiesiogiai galėjo stebėti ir LRT žiūrovai, o atgarsių apie juos buvo apstu ir žiniasklaidoje. 

 

Anot programos sudarytojų, mugėje visada susipina daugelis gyvenimo sričių: kultūra, menas, mokslas, švietimas, istorija, verslas, politika, tačiau šiemet ši dermė buvo itin gerai apgalvota ir atitiko lankytojų lūkesčius, o diskusijos tęsdavosi ir renginiams pasibaigus. Ypač daug dėmesio susilaukė diskusijos mugės tema „Autorius ir personažas: kas ko ieško“ bei anšlaginė, emocijų proveržį sukėlusi diskusija apie Lietuvos rašytojų laikysenas sovietmečiu.

 

Atskira Vaikų literatūros salė – kūrybinė erdvė šeimoms

 

Gyvos emocijos keturias dienas liejosi ir kitose mugės salėse. Šių metų naujiena – 5 atskiros ir erdvios parodų ir kongresų centro LITEXPO tematinės salės. Organizatorių teigimu, toks sprendimas pasitelkti visas turimas erdves itin pasiteisino.

 

„Mugėje besilankančios šeimos su vaikais traukė į specialiai tik jiems skirtą, didesnę nei anksčiau 4-ąją mugės salę. Čia buvo galima ne tik apžiūrėti ar įsigyti visas mažiesiems skirtas literatūrines naujienas, bet ir susitikti su knygų personažais, iliustruotojais, dailininkais, dalyvauti gausybėje edukacinių užsiėmimų ar dirbtuvių. Smagu, kad erdvės užteko visiems, o vaikų šypsenos bylojo, kad visai šeimai skirtos erdvės mugėje reikėjo jau senokai“, - sakė M.Gembickienė.

 

Gausus profesionalių iliustruotojų ir dailininkų būrys iš užsienio dėmesį skyrė ne tik vaikams, bet ir jauniesiems kūrėjams, konsultavo juos mugės erdvėse bei susitikimuose kitose miesto vietose.

 

Ypač daug lankytojų dėmesio susilaukė ir 3-oje salėje įsikūrusi Bibliotekų erdvė, kurioje veikė literatūrinė vaistinė, rašymo dirbtuvės, jau tradicija tapusi Gyvoji biblioteka. 2016-ieji paskelbti Bibliotekų metais, tad bibliotekos pasistengė lankytojus ne tik supažindinti su pagrindinėmis savo funkcijomis, bet ir kuo įdomiau pristatyti veiklą.

 

Muzikos salėje – ne tik gyva muzika, bet ir gyvos emocijos

 

Keturias dienas parodų ir kongresų centre LITEXPO leido ir Lietuvos muzikos pasaulio atstovai – jie visi  susitiko Vilniaus knygų mugėje įsikūrusioje Muzikos salėje, kur virė lietuviškos muzikos gyvenimas. Po vienu stogu čia buvo susibūrę daugybė Lietuvos muzikos atlikėjų, kurie pristatė savo kūrybą, rengė gyvus pasirodymus ir bendravo su klausytojais.

 

„Šiais metais Muzikos salė išaugo ne tik plotu ir dalyvių skaičiumi, bet ir lankytojų bei gerų emocijų kiekiu. Tai buvo keturių dienų muzikos šventė, kurią drauge sukūrė muzikantai, jų vadybos komandos, muzikos leidėjai, prekybininkai, koncertų organizatoriai ir visi, apsilankę šioje Vilniaus knygų mugės erdvėje. Džiaugiamės, kad po vienu stogu pavyko surinkti tiek daug skirtingų žanrų muzikos ir jos kūrėjų. Dalyvavusių muzikos sektoriaus atstovų entuziazmas ir atsiliepimai įrodo, kad tokia erdvė Lietuvos muzikiniame pasaulyje reikalinga, todėl neabejoju, kad kitais metais turėsime dar stipresnę ir aktyvesnę Muzikos salę“, - kalba asociacijos AGATA direktorė Agnė Masalskytė.

 

Knygų mugės Muzikos salėje per keturias dienas pagrindinėje scenoje ir akustinėje „Tamsta“ scenoje įvyko daugiau kaip 40 pasirodymų. Jų metu jau gerai žinomi ir dar tik debiutuojantys atlikėjai pristatė savo naujausius albumus. Daugiausia dėmesio, organizatorių teigimu, susilaukė Andriaus Mamontovo bei Vido Bareikio koncertai.

 

Salės stenduose prisistatė per pusė šimto muzikos leidėjų, nepriklausomų muzikantų, muzikos prekybininkų bei koncertų organizatorių. Juose savo veiklą ir albumus pristatė per 200 skirtingų žanrų atlikėjų. Čia lankytojai taip pat galėjo išgirsti gyvas muzikantų improvizacijas ir susitikti su mėgstamais atlikėjais.

 

Aukcionas – aktyvesnis nei tikėtasi

 

Pirmą kartą knygų mugėje vykęs antikvarinių knygų aukcionas, kuriame pristatyta lituanistinė kartografija ir istorinė grafika, fotografijos, afišos, plakatai, dokumentai, periodika, kalendoriai, „Vilniaus aukciono“ direktorės Simonos Makselienės teigimu, sulaukė daug besidominčių ir vyko aktyviau nei tikėtasi.

 

Aukcione buvo pristatomi patys įvairiausi leidiniai. Seniausias lotas išleistas 1561 m. Knygų kainos prasidėjo nuo 5 EUR, o štai brangiausias aukciono lotas – Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodynas“ (1713 m.) įkainotas 8000 EUR. Jis buvo nupirktas už pradinę kainą. Anonimu panorėjęs likti pirkėjas buvo vienintelis susidomėjęs šiuo leidiniu, tad kainos niekas ir nepadidino.

 

„Suskaičiavome, kad iš viso aukciono metu parduoti 206 lotai iš 726. Taigi 28,4 proc. visų pristatytų lotų, o už juos sumokėta suma siekia 33 210 EUR. Dalis leidinių parduota už pradinę kainą, o kai kurių leidinių kaina išaugo ir kelis kartus. Tačiau labiausiai džiugina tai, kad sulaukėme daugybės besidominčių žmonių, ieškančių, vartančių ir smalsaujančių apie išskirtinę vertę turinčius leidinius“, - pasakojo S.Makselienė.

 

Kitais metais kvies atrasti „Lietuviškus ženklus pasaulyje“

 

Vilniaus knygų mugė – tai vienas svarbiausių Lietuvos kultūrinio gyvenimo riboženklių, savotiški visų kuriančių ir skaitančių žmonių naujieji metai. Šiemet kitų metų tema žinoma kaip niekad anksti – ji paskelbta paskutiniąją mugės dieną.

 

„Tradicija tapusi mugės tema – tai leitmotyvas, savotiška kryptis, kuria nuo šiol visus metus kviesime žiūrėti kalbai, žodžiui, knygai ir kūrybai neabejingus žmonės. Tad užverdami vienos mugės duris, jau žinome, ne tik kada susitiksime, bet ir apie ką kalbėsime, kuo džiaugsimės ir ko ieškosime ateinančiais metais. Aštuonioliktą kartą rengiama mugė lauks su tema „Lietuviški ženklai pasaulyje“, o visus skaitančius ir kuriančius susitikti kvies vasario 23-26 dienomis“, - sakė  LITEXPO parodų grupės vadovė M. Gembickienė.

„Facebook“ plinta nauja iniciatyva: išsiųsk knygą ir gauk pats kelias ar net keliolika

„Jungiuosi prie labai gražaus projekto, kviečiu ir jus! Kas nori sudalyvauti pačias nuostabiausias emocijas skleidžiančioje akcijoje? Užduotis paprasta – išsiųsti knygą vos vienam asmeniui. Mainais už tai gausi kelias ar net keliolika“, – tokia žinute socialiniame tinkle į savo bičiulius kreipėsi vilnietė Viktorija.

 

Anot jos, kad galėtumėte dalyvauti šioje akcijoje, nebūtina gyventi Lietuvoje. „Atvirkščiai – kuo toliau esi – tuo viskas bus įdomiau! Jei susidomėjai, parašyk komentarą po šiuo įrašu (arba parašyk man žinutę) ir sulauksi daugiau informacijos!“, – draugus ragino moteris.

 ​

15min susisiekus su Viktorija, paaiškėjo, kad šią akciją ji pamatė bičiulės Lauros „Facebook“ profilyje: „Nežinau, kas esminis organizatorius, aš pamačiau Lauros paskyroje ir prisijungiau“. 

 

Pasak vilnietės, skleidžiama šia akcija žinia susidomėjusiems paprasta: pati mėgstanti knygas moteris ragina ir kitus dalyvauti.

 

Viskas vyksta taip: „Parašysiu adresą, į kurį turėsi išsiųsti vieną knygą. O kad akcija nenutrūktų, turi pasirašyti tą patį tekstą ant savo „Facebook“ sienos tuo pačiu tekstu kaip ir Viktorija: „Kas nori sudalyvauti pačias nuostabiausias emocijas skleidžiančioje akcijoje? Užduotis paprasta – išsiųsti knygą vos vienam asmeniui. Mainais už tai gausi kelias ar net keliolika. Kad galėtum dalyvauti, nebūtina būti Lietuvoje. Atvirkščiai – kuo toliau esi – tuo viskas bus įdomiau! Jei susidomėjai – parašyk komentarą po šiuo įrašu (arba parašyk man žinutę) ir sulauksi daugiau informacijos!“

 

Pasidalinus šiuo įrašu, žmonėms, kurie susidomi, reikia duoti žmogaus, pas kurį pamatėte šią žinutę, adresą. Kai jūsų draugai pasidalins šiuo įrašu, po juo pakomentavusiems žmonėms, jie nurodys jūsų adresą.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/facebook-plinta-nauja-iniciatyva-issiusk-knyga-ir-gauk-pats-kelias-ar-net-keliolika-286-587535

Linas Slušnys: „Vaikų negebėjimas skaityti yra suaugusiųjų tingėjimo problema“

Mažėjantis vaikų susidomėjimas knygomis yra ne kas kita kaip suaugusiųjų tingėjimo problema. Taip tikina žinomas vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys, kuris Vilniaus knygų mugėje vykusioje diskusijoje „Ar knygos namuose augina skaitytoją?“ negailėjo kritikos mažamečių tėvams.

 

Tyrimai rodo, kad skaitančių žmonių Lietuvoje mažėja. Statistika dar labiau šiurpina, jei pažvelgiame į tai, kiek tėvų skaito savo vaikams. Pasak Vaikų literatūros centro vyriausiosios bibliotekininkės Eglės Baliutavičiūtės, Tarptautinių skaitymo gebėjimų tyrime 2001 metais Lietuvos ketvirtokai atrodė aukšto lygio, tačiau 2011 metais paskelbtas ir kol kas naujausias tokios apimties tyrimas verčia ieškoti problemos sprendimų. Šis tyrimas parodė, kad mūsų šalies ketvirtokų skaitymo gebėjimai per 10 metų nepasikeitė, tačiau smuko vaikų kūrybingumas.

 

Švedijoje atlikti tyrimai rodo, kad pradinėse klasėse skaitantys vaikai arba vaikai, kuriems skaitė tėvai, savo kalboje gali vartoti iki 17 tūkst. žodžių. Tuo tarpu neskaitantys vaikai – apie 7 tūkt. „Skirtumas yra milžiniškas“, – sakė E.Baliutavičiūtė.

 

Knygos vaikus daro stipresnius ir padeda jiems lavinti savo gebėjimus. Kaip diskusijoje kalbėjo psichiatras L.Slušnys, tokių vaikų fantazija didėja, nes jie neretai patys įsivaizduoja esantys knygų personažai. „Net nekalbu apie kalbos kultūrą, kuri taip pat lavinama“, – pasakojo specialistas.

 

Anot L.Slušnio, JAV yra atliktas tyrimas, kurio metu analizuotos vaikų sąsajos su knygomis. Tyrimas parodė, kad pakanka namuose turėti knygų ir tokioje aplinkoje augantys vaikai yra lydimi sėkmės.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/linas-slusnys-vaiku-negebejimas-skaityti-yra-suaugusiuju-tingejimo-problema-286-588283

Po knygų mugės leidėjai džiaugiasi išaugusiais pardavimais: kurios knygos buvo populiariausios?

Po keturias dienas trukusios Vilniaus knygų mugės leidėjai skaičiuoja parduotas knygas – daugelis jų teigia, kad prekyba šiais metais buvo intensyvesnė nei anksčiau. Tarp populiariausiųjų įvardijamos skirtingų žanrų ir tematikos knygos – nuo istorinių ir psichologinių iki rimtosios literatūros ir mugės svečių kūrinių.

 

Pirkėjų favoritė – istorinė knyga

 

Leidyklos „Baltos lankos“ atstovai sakė, kad šios mugės neabejotina skaitytojų favorite tapo prieš pat mugę išleista Rimvydo Petrausko knyga „Galia ir tradicija“ apie tai, kaip atsirado ir išnyko LDK diduomenės giminės. Leidyklos direktorė Kotryna Žukaitė sakė, kad ši sėkmė iš dalies nustebino, nes knygos iki mugės net nespėta smarkiai išreklamuoti.

 

Ypatingo skaitytojų dėmesio sulaukė Johno Williamso romanas „Stouneris“, kurį nemažai ekspertų vertina kaip vieną geriausių praėjusiais metais Lietuvoje išleistų verstinių romanų. 

 

Tradiciškai buvo gerai perkamos ir Kristinos Sabaliauskaitės knygos. Tiesa, skirtingai nei anksčiau, daugiausia buvo perkamos ne jos „Silva rerum“ knygos, kurias daugelis šią trilogiją mėgstančiųjų jau, matyt, įsigijo, o jos apsakymų rinkinys „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ bei Vilniui skirta „Vilnius. Wilno. Vila. Three Short Stories“ – būtent ši knyga buvo pristatoma Vilniaus knygų mugėje.

 

Skaitytojai taip pat neblogai pirko Pete Earley knygą apie į amerikiečių pusę perbėgusio rusų šnipo istoriją „Draugas Ž.“, kuri buvo pristatoma mugėje, popiežiaus Pranciškaus knygą bei skaitytojų ypač mėgstamo norvegų kriminalinių romanų autoriaus Jo Nesbo knygą „Tarakonai“, kuri pasirodė likus kelioms savaitėms iki mugės. 

 

K.Žukaitė sakė, kad šiais metais prekyba buvo intensyvesnė nei praėjusiais metais, tiesa, kiek mažesnė nei prieš dvejus metus, kuomet buvo pasirodžiusi K.Sabaliauskaitės trilogijos „Silva rerum“ trečioji dalis – tuomet per mugę buvo išpirktas visas pirmasis knygos tiražas.

 

„Alma littera“ stende labiausiai pirko lietuvių kūrinius

 

Didžiausia Lietuvos leidykla „Alma littera“ tarp perkamiausių knygų išskyrė lietuvių autorių kūrinius. 

 

Kaip pasakojo leidyklos vadovė Danguolė Viliūnienė, išskirtinio pirkėjų dėmesio sulaukė tarp Metų knygų nominuotas Valdo Papievio romanas „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, nauja Juliaus Sasnausko knyga „Kaip buvo pradžioje. Biblinės meditacijos“, viešumoje daug aptarta Rūtos Vanagaitės knyga apie Lietuvos žydų žudynes „Mūsiškiai“, televizijos laidų pagrindu parašyta Dalios Kutraitės knyga „Dalia Kutraitė kalbina: žvaigždžių karai tęsiasi“.

 

„Skaičiuojame, kad pas mus daug įvairių autorių sulaukė didelio skaitytojų dėmesio“, – sakė D.Viliūnienė.

 

Pasak leidyklos vadovės, kaip ir kasmet, taip ir šiemet populiarios išliko Sigito Parulskio, Algimanto Čekuolio knygos. Šiais metais Andrius Tapinas knygų mugėje nepristatė naujo kūrinio, tačiau jo išleisti kūriniai „Vilko valanda“ ir „Maro diena“ tai pat sulaukė nemažo pirkėjų dėmesio.

 

„Tyto alba“ stende dominavo mugės svečiai

 

Bene didžiausi Vilniaus knygų mugės svečiai – Rusijos rašytoja Marina Stepnova ir britė Lucinda Riley – sulaukė didžiausio dėmesio „Tyto alba“ stende. „Šių autorių knygos buvo labiausiai perkamos visos mugės metu“, – sakė leidyklos ryšių su visuomene skyriaus vadovė Lolija Spurgienė.

 

Pasak jos, M.Stepnova taip pat turėjo galimybę susipažinti su prezidentu Valdu Adamkumi, kuris stende gerbėjams dalijo autografus. Tiesa, užuot tai daręs valandą, V.Adamkus su gerbėjais bendravo tris valandas, o vėliau šiltai sutiko į stendą atėjusią M.Stepnovą. „Autorė juokėsi, kad tai yra pirma jos pažintis su prezidento pareigas ėjusiu žmogumi“, – pasakojo L.Spurgienė.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/po-knygu-muges-leidejai-dziaugiasi-isaugusiais-pardavimais-kurios-knygos-buvo-populiariausios-286-588581

Paskelbta kitų metų Vilniaus knygų mugės tema

Paskutinę Vilniaus knygų mugės dieną pirmą kartą iškilmingai paskelbta ateinančių, 2017 – ųjų metų, mugės tema ir data. Aštuonioliktą kartą rengiama mugė skaitytojus pasitiks su tema „Lietuviški ženklai pasaulyje“. Jau aišku, kad kitais metais mugė vyks bei visus skaitančius ir kuriančius susitikti kvies vasario 23-26 dienomis.

 

Vilniaus knygų mugė – tai vienas svarbiausių metuose Lietuvos kultūrinio gyvenimo riboženklių, savotiški visų kuriančių ir skaitančių žmonių naujieji metai. Tad užverdami vienos mugės duris, jau žinome, ne tik kada susitiksime, bet ir apie ką kalbėsime, kuo džiaugsimės ir ko ieškosime ateinančiais metais.

 

Šių metų besibaigiančios mugės tema – „Personažas ieško autoriaus“, o ankstesniais metais organizatoriai kvietė dėmesį atkreipti į laiko patikrintas, klasikines knygas, taip pat paauglių ir vaikų literatūrą, nenušaunamą detektyvo žanrą, skaitymo kultūrą apskritai.

 

Nuo 2000 m. rengiama Vilniaus knygų mugė – pagrindinė leidėjų, autorių ir skaitytojų susitikimų ir bendravimo vieta, didžiausia knygų mugė Baltijos šalyse.

 

Mugės dalyviai – leidyklos, knygų prekybininkai, užsienio šalių kolektyviniai stendai, mokslo institutai, aukštųjų mokyklų leidybos centrai, visuomeninės organizacijos, kultūros centrai, žiniasklaidos priemonės, muziejai ir galerijos, kt.

 

Pagrindinis mugės bruožas – plati ir aktuali kultūrinė programa per keturias dienas pasiūlanti apie 400 įvairaus žanro renginių. Mugės metu vyksta knygų pristatymai, susitikimai su Lietuvos ir užsienio rašytojais, veikia meno parodos, kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“, diskusijų klubas, įrengiamos televizijos ir radijo studijos, vyksta filmų peržiūros Knygos kino salėje, poezijos skaitymai Literatų svetainėje, koncertai bei pasirodymai Muzikos salėje, šurmuliuoja amžinai gyvas bukinistų pasažas, kuriame parduodamos senų ir retesnių leidimų knygos, audio įrašai.

Knygų mugėje išrinktas improvizuotas populiariausių lietuviškų personažų ketvertukas

Vilniaus knygų mugėje vykusioje diskusijoje „Rašytojas ir personažas: kas ko ieško?“ buvo renkamas populiariausių lietuvių literatūros personažų ketvertukas. Improvizuotame balsavime pirmąją vietą pasidalino Antanas Garšva ir Veronika, o trečią ir ketvirtą pozicijas užėmė Pinčiukas su Kukučiu.

 

Personažai buvo renkami atsižvelgiant į tai, kaip intensyviai jie gyvena už knygų ribų – ar per šiuos personažus galime apibrėžti charakterius, situacijas, ar jie yra tapę metaforomis.

 

Į diskusiją atėjusiems klausytojams balsuoti už personažus pasiūlė literatūros kritikas Rimantas Kmita, iškėlęs mintį, kad lietuviai savo literatūros personažų nemyli – retai kada jų įvaizdžiai persikelia į kasdienę kalbą. Užsienyje yra personažų, kuriems statomi ne tik paminklai, bet ir muziejai, tačiau mums iki to dar toli.

 

R.Kmita taip pat teigė, kad kartais situacija apsiverčia ir todėl apie kai kuriuos autorius kalbame tik kaip apie personažus. Štai Paulius Širvys apibūdinamas kaip dramatiškas, daug patyręs, jautrus, bohemiškas herojus, o Kazys Binkis jau tapo kone anekdotiniu personažu, nors jo paties gyvenime tikrai netrūko dramatizmo.

 

R.Kmitai antrino eseistas Rolandas Rastauskas, pateikęs dar vieną rašytojo kaip personažo pavyzdį. Anot jo, šiuo aspektu lietuvių literatūroje ryškiausia Juozo Erlicko figūra – šiandien šis rašytojas yra tapęs savo paties personažu, o atskirti jųdviejų charakterių praktiškai nebeįmanoma.

 

Kita diskusijos dalyvė, rašytoja Danutė Kalinauskaitė teigė, kad skaitytojas nori tikėti tikroviškumo iliuzija ir todėl sutapatina rašytoją su personažu – taip skaitantysis tampa kuriamo pasaulio dalyviu. Tačiau rašytoja įsitikinusi – net jei kūrinys nėra autobiografiškas, visas autorius, nuo galvos iki kojų, yra savo personažuose.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/knygu-mugeje-isrinktas-improvizuotas-populiariausiu-lietuvisku-personazu-ketvertukas-286-588171

Andrius Tapinas: nė nenoriu žinoti, kiek mano knygų plaukioja piratų vandenyse

Lietuvos leidėjai, kartu su rašytoju ir žurnalistu Andriumi Tapinu bei Aidu Puklevičiumi, penktadienį knygų mugėje sukvietė į diskusiją „Knygų piratavimas: bausti negalima pasigailėti“. A.Tapinas teigė neturintis recepto, kaip sustabdyti „piratus“ ir nė nenorintis žinoti, kiek jo knygų jau plaukioja piratų vandenyse.

 

„Į tokius vertelkas, kurie bando iš to (piratavimo – 15min) užsidirbti, mano požiūris yra neigiamas. Kita vertus, gal tam tikra prasme gali džiaugtis, jeigu tavo kūriniai yra įdomūs, žinoma, už piniginių santykių ribos. Jeigu neįdomiai rašai, niekas ir nepiratauja. Aišku, patiriami nuostoliai“, – diskusiją pradėjo rašytojų poziciją diskusijoje atstovavęs knygų „Vilko valanda“ ir „Maro diena“ autorius A.Tapinas.

 

Leidyklos „Alma littera“ generalinis direktorius teigė, kad kaip leidėjas į piratavimą žvelgia kaip į vagystę. „Kalbant plačiau, būna du piratavimo atvejai: vienas, kai žmonės neuždarbiauja, tik dalijasi, kitas, kai uždarbiauja. Kai kurie puslapiai yra už dyką, bet kažkas uždarbiauja iš reklamos. Jeigu leidykla nenori, tai kas gali nuspręsti, kad galima platinti nemokamai ir be sutikimo?“ – kėlė klausimą A.Andrijauskas. 

 

Vasario viduryje penkioms šalies leidykloms pateikus ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl autorių teisių pažeidimo portale visosknygos.com ir pradėjus kurti precedentą Lietuvos teisinėje sistemoje, kilo diskusija apie tai, kaip apskritai mažinti piratavimo mastą šalyje.

 

Lietuvos leidėjų asociacijos vadovė Aida Dobkevičiūtė atkreipė dėmesį į tai, kad atsirado galimybė apskaičiuoti žalą: „Nustatyta, kiek buvo knygų parsisiuntimų. 225 tūkst. knygų parsisiųsta, tai žala yra didelė. Knygų leidyba nėra stipri ekonominė šaka. Negali lygintis su internetiniais žaidimais ar muzika. Bet pavyko tai padaryti – iškelta byla“.

 

Plačiau skaiykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/andrius-tapinas-ne-nenoriu-zinoti-kiek-mano-knygu-plaukioja-piratu-vandenyse-286-588073

Knygų mugėje bus klausiama – bausti ar pasigailėti knygų piratų

Kas nuo knygų piratavimo nukenčia labiausiai – leidėjai, rašytojai ar patys vartotojai? Ar verta rašyti knygas piratavimo amžiuje? Kodėl už knygos vagystę iš knygyno baudžiama, o už nelegalų knygos parsisiuntimą – vis dar ne? Lietuvos leidėjai, kartu su rašytoju ir žurnalistu Andriumi Tapinu bei Aidu Puklevičiumi, kviečia į diskusiją „Knygų piratavimas: bausti negalima pasigailėti“, kuri šiandien vyks Knygų mugėje.

 

Vasario viduryje penkioms šalies leidykloms pateikus ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl autorių teisių pažeidimo portale visosknygos.com ir pradėjus kurti precedentą Lietuvos teisinėje sistemoje, kilo diskusija apie tai, kaip apskritai mažinti piratavimo mastą šalyje.

 

Lietuvos leidėjų asociacijos vadovė Aida Dobkevičiūtė teigia, kad Knygų mugėje vyksiančios diskusijos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į knygų piratavimo problemą.

 

„Ši problema aktuali visame pasaulyje. Visuomenėje vis dar trūksta suvokimo, kad nelegaliai siunčiantis knygas internete, daromas nusikaltimas, tolygus realiai vagystei. Manome, kad reikia didinti žmonių sąmoningumą, suvokimą, kad už knygas reikia mokėti taip pat, kaip už kitus daiktus, bei didinti knygų prieinamumą bibliotekose, kur knygas galima skaityti nemokamai, bet legaliai“, - teigia ji.

 

Rašytojų poziciją diskusijoje atstovausiantis žurnalistas, knygų „Vilko valanda“ ir „Maro diena“ autorius Andrius Tapinas teigia, kad griežtesnės bausmės piratavimo nestabdytų. Jo teigimu, kovoti su knygų vagystėmis gali padėti tik didesnis visuomenės sąmoningumas.

 

„Žmonės, kurie nelegaliai siunčiasi knygas internete, tikriausiai supranta, kad daro nusikaltimą, bet tai jų nesustabdo. Tai yra tamsioji interneto pusė – viskas, ką lengvai galima rasti internete, atrodo, turėtų būti nemokama. Visgi, manau, kad piratavimą labiausiai galėtų stabdyti edukacija – visuomenės sąmoningumo didinimas“, - teigia jis.

 

Dalyvauti diskusijoje kviečiami visi Knygų mugės lankytojai. Renginys vyks šiandien, penktadienį, Forume - LRT studijoje, 18.20 val. Diskusijoje dalyvaus Aida Dobkevičiūtė (Lietuvos leidėjų asociacija), Arvydas Andrijauskas, (Alma littera), Andrius Tapinas (rašytojas, žurnalistas). Renginį moderuos Aidas Puklevičius.

 

Primename, kad leidyklos „Tyto alba“, „Vaga“, „Alma littera“, „Jotema“ ir „Baltos lankos“ į teismą dėl autorių teisių pažeidimo kreipėsi po to, kai interneto portale Visosknygos.com, neturint leidyklų ir autorių sutikimo naudoti ar atgaminti kūrinius, buvo neteisėtai talpinamos elektroninių knygų kopijos. Sumokėję nustatytą mokestį, portale užsiregistravę vartotojai įgydavo galimybę neribotai siųstis el. knygas. Tokiu būdu portalo valdytojas, neturėdamas teisės į kūrinius, pelnėsi iš juos įsigijusių vartotojų.

 

Portale Visosknygos.com buvo talpinama daugiau nei 400 leidyklų „Tyto alba“, „Vaga“, „Alma littera“, „Jotema“ ir „Baltos lankos“ išleistų knygų. Preliminariai skaičiuojama, kad autorių teisių savininkams padaryta žala gali siekti apie 225 tūkst. EUR. Iš portalo valdytojo preliminariai siekiama prisiteisti 20 tūkst. EUR dydžio kompensaciją.

Premjeras: knygų skaitymas yra vertybė, kurią reikia ugdyti nuo mažens

Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius lankėsi šiandien duris atvėrusioje Vilniaus knygų mugėje. Septynioliktą kartą vykstančio renginio tema – literatūriniai personažai ir jų daroma įtaka skaitytojams. Mugėje bus diskutuojama apie knygų populiarumo priežastis, rašytojų ir skaitytojų santykį, dėmesys bus skiriamas ir lietuvių autorių kuriamiems personažams.

 

„Kiekvienais metais su didžiausiu malonumu lankausi šiame kultūriniame renginyje – rašytojų ir skaitytojų šventėje. Kasmet vis didėjantis knygų mugės šurmulys įrodo, kad popierinių knygų populiarumas nemažėja – ilgamečiai skaitytojai brangina, o naujoji karta atranda laisvalaikio su knyga rankoje malonumą“, – sakė Ministras Pirmininkas. 

 

Premjeras A. Butkevičius mugėje aplankė lietuviškų leidyklų stendus, Lenkijos instituto, Omano Sultonato bei kitus paviljonus. Vyriausybės vadovas apžiūrėjo žymaus Lietuvos dailininko ir grafiko Stasio Eidrigevičiaus parodą, domėjosi mokslo leidiniais. Užsukęs į vaikų literatūros skyrių, Ministras Pirmininkas rinko knygas savo anūkei ir pasidžiaugė, jog mugė sulaukia daug mažųjų lankytojų, vaikai domisi ir skaito knygas.

 

„Knygų skaitymas yra vertybė, kurią reikia ugdyti nuo mažens. Tai daro ne tik tėvai ir mokytojai, bet ir patys knygų autoriai, sukurdami įdomius, paveikius personažus“, – sakė premjeras A. Butkevičius.

 

Vilniaus knygų mugė – reikšmingas kultūros renginys Lietuvoje, kasmet sutraukiantis apie 300 leidyklų iš Lietuvos ir užsienio šalių bei daugiau kaip 60 tūkstančių lankytojų.

Skaitanti tauta – stipri valstybė

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė atidarė 17-ąją tarptautinę Vilniaus knygų mugę. 

Knygų mugė, peržengdama kultūrinio renginio rėmus, tampa daugialypiu reiškiniu, gilinasi į svarbiausius Lietuvos visuomenės gyvenimo iššūkius ir pasaulines problemas. Šiemetinėje mugėje daug dėmesio skirta Ukrainai.

 

Prezidentė, Knygų mugės globėja, atidarydama mugę, įsijungė į pagrindinę jos temą „Personažas ieško autoriaus“. 

 

„Personažais esame visi, ši tema paliečia kiekvieną. O Knygų mugė tampa svarbiausiu ne tik žinių, švietimo, bet ir kultūros, didžiulės visuomeninės diskusijos forumu. Knyga atneša žinių apie viską, kas vyksta mūsų galvose, širdyse, aplink Lietuvą, kuo gyvena pasaulis“, – sakė Prezidentė.

 

Šalies vadovė pabrėžė, kad Knygų mugė – tai didelė šventė Lietuvai ir visam regionui. Ji parodo skaitančią, mąstančią Lietuvą. Kuo ši Lietuvos dalis didesnė, tuo valstybėje daugiau šviesos.

 

Prezidentė, sveikindama mugės dalyvius – leidėjus, autorius, skaitytojus – visiems linkėjo rasti sau tinkamų knygų, kurios lydės ištisus metus.  

 

Valstybės vadovė apžiūrėjo Knygų mugės stendus, aplankė vaikų literatūros ir muzikos sales, bendravo su mugės dalyviais.  

 

Šiemet Vilniaus knygų mugėje, kuri yra didžiausia knygų mugė Baltijos šalyse, dalyvauja apie 300 leidyklų iš Lietuvos ir užsienio. Į mugę atvyksta 35 svečiai iš 13 šalių. Vienas iš mugės akcentų – Ukrainos kultūros vitrina, kurioje ukrainiečiai kūrėjai pristatys savo šalies autorių šiuolaikinę kūrybą. Per keturias mugės dienas įvyks apie 400 renginių, laukiama apsilankant apie 60 tūkst. žmonių.

Skaitytojai išrinko Metų knygas

Akcijos „Metų knygos rinkimai 2015“ nugalėtojomis tapo šios knygos: suaugusiųjų kategorijoje – Dalios Staponkutės eseistikos knyga „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ („Apostrofa“), poezijos kategorijoje – Vlado Braziūno knyga „Stalo kalnas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), knygų paaugliams kategorijoje – Rebekos Unos „Atjunk“ („Alma littera“) ir vaikų kategorijoje – Ramunės Savickytės „Adelės dienoraštis. Ruduo“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“).

 

Dalios Staponkutės – Kipre gyvenančios rašytojos esė knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ permąstomas buvimas tarp dviejų skirtingų kultūrų, bandant išlaikyti ryšį su lietuviškomis šaknimis, bet kartu konstatuojant neišvengiamą kartų atitolimą. Tai knyga apie skausmingą blaškymąsi tarp dviejų tėvynių, išdrįstant pripažinti savo netobulumą ir klaidas, padarytas bendraujant su artimaisiais, ir galiausiai suvoktą atsakymą: tikroji gyvenamoji vieta yra kalba – ji didesnė už pasaulį. 

 

Poeto Vlado Braziūno knygoje „Stalo kalnas“ pinama lietuvių mitologijos, peizažo, savo klajonių, dvejonių ir minčių pynė. Pasąmonės ir istorijos gelmės, dievoieška, žmogaus vieta pasaulyje – pagrindinės poeto temos. Braziūno žodynas itin turtingas, jo klausa žodžiui, ypač retesniam, tikslesniam, beveik absoliuti. Tačiau jis neužverčia skaitytojo archajiškais žodžių klodais, jo eilėraščiai lengvi, elegantiški, iškalbėti. 

 

Rebekos Unos antiutopija „Atjunk“ skaudžiai byloja, kaip, veikiami šiuolaikinių technologijų, pasinaudodami stulbinamais mokslo laimėjimais, mes ne tik tobulėjame, bet ir prarandame žmogiškus pojūčius, individualumą, bendravimo įgūdžius, o svarbiausia – galimybę pajusti visapusį kito žmogaus artumą.

 

Ramunės Savickytės apsakyme „Adelės dienoraštis. Ruduo“ ketvirtokės dienoraščio forma pasakojama apie namus ir mokyklą. Adelė, iš arčiau pažinusi savo naująją mokytoją, ne tik ima ją suprasti, bet ir pamėgsta, su ja susidraugauja.

 

Skaitytojams buvo pasiūlyta dvidešimt kūrinių – kiekvienoje kategorijoje po penkias knygas. Akcijoje dalyvaujančios knygos parašytos šiuolaikinių lietuvių autorių, išleistos nuo 2014 metų rugsėjo 1 iki 2015 metų rugpjūčio 31 dienos.

 

Balsuoti buvo galima Metų knygos rinkimų interneto svetainėje, siųsti laiškus elektroniniu bei paprastu paštu. Šiemet už Metų knygas balsavo 21126 skaitytojai. 

 

Akciją užbaigs „Metų knygos rinkimai 2015“ laureatų apdovanojimai, kurie vyks vasario 28 dieną 14 valandą Vilniaus knygų mugės Forume-LRT studijoje. Taip pat bus apdovanoti jau ketvirtą kartą vykusio recenzijų konkurso nugalėtojai. Renginį tiesiogiai transliuos LRT Kultūros kanalas.

 

Metų knygos rinkimus laimėjusius visus keturis autorius „Ekslibris.lt“ apdovanos specialiai jiems sukurtais vardiniais atspaudais, kuriuos įteiks Metų knygos rinkimų apdovanojimų ceremonijoje.

 

Akcijos „Metų knygos rinkimai“ tikslas – skatinti Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra, kelti mūsų visuomenėje skaitymo prestižą. Akcijos idėja – pristatyti geriausius šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinius.

 

Akciją rengia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija bei Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija.

 

Akcija „Metų knygos rinkimai 2016“ bus skelbiama šių metų rudenį.

Leidėjai kyla į kovą su knygų piratavimu

Didieji Lietuvos leidėjai pradėjo kovą su knygų piratavimu. Vasario viduryje penkios šalies leidyklos pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl autorių teisių pažeidimo. Juo prašoma pritaikyti sankcijas interneto portalo Visosknygos.com valdytojui, kuris nelegaliai pelnėsi iš šių leidyklų išleistų knygų. Tai pirmas atvejis šalies istorijoje, kai teismui teikiamas ieškinys dėl lietuviškų knygų piratavimo.

 

Interneto portale Visosknygos.com, neturint leidyklų ir autorių sutikimo naudoti ar atgaminti kūrinius, buvo neteisėtai talpinamos elektroninių knygų kopijos. Sumokėję nustatytą mokestį, portale užsiregistravę vartotojai įgydavo galimybę neribotai siųstis el. knygas. Tokiu būdu portalo valdytojas, neturėdamas teisės į kūrinius, pelnėsi iš juos įsigijusių vartotojų.

 

„Tikimės, kad šis ieškinys ne tik stabdys tolimesnį knygų piratavimą, bet ir prisidės prie visuomenės edukacijos. Deja, vis dar vyrauja nuomonė, kad intelektinė prekė – knyga – nėra tokia pat vertinga kaip „apčiuopiamas“ daiktas. Jeigu internete perkame buitinę techniką, savaime suprantama, už ją susimokame, tai kodėl manome, kad knygą galima pavogti? Siekiame, kad visuomenė suprastų, jog vagiant knygas internete kenčia ne tik leidėjai, bet ir autoriai, negaudami dalies savo honoraro“, - sako Aida V. Dobkevičiūtė, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė.

 

Portale Visosknygos.com buvo talpinama daugiau nei 400 leidyklų „Tyto alba“, „Vaga“, „Alma littera“, „Jotema“ ir „Baltos lankos“ išleistų knygų. Preliminariai skaičiuojama, kad autorių teisių savininkams padaryta žala gali siekti apie 225 tūkst. EUR. Iš portalo valdytojo preliminariai siekiama prisiteisti 20 tūkst. EUR dydžio kompensaciją.

 

„Pradėta teisinė kova su nelegaliai knygas internete talpinančiais ir platinančiais asmenimis – precedento neturintis atvejis Lietuvos teisinėje sistemoje. Jos tikslas nėra tik kompensuoti autorių teisių turėtojų patirtą žalą, bet ir atkreipti visuomenės dėmesį, jog už autorių teisių pažeidimus ne tik gali būti, bet ir realiai yra taikomos teisės aktuose nustatytos sankcijos. Be to, norime priminti, kad Lietuvos įstatymai numato atsakomybę ne tik tokią veiklą atliekančiam asmeniui, bet ir elektronines knygas parsisiunčiančių asmenų atžvilgiu“, - sako leidėjams atstovaujantis advokatų profesinės bendrijos FORT advokatas Mindaugas Kiškis.

 

Šiuo metu interneto portalo Visosknygos.com valdytojui yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – užblokuotas šis domeno vardas, uždrausta talpinti ir platinti literatūros kūrinius, kurių autorių turtinės teisės priklauso leidykloms. Taip pat jau yra areštuota 20 tūkst. EUR su portalu susijusiose sąskaitose. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti, kad ateityje priimtas teismo sprendimas galėtų būti realiai įvykdytas.

 

Lietuvos Respublikos teisės aktai numato civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimus, įskaitant neteisėtą literatūros kūrinio ar gretutinių teisių objekto arba jų dalies atgaminimą, viešą paskelbimą, kitokį panaudojimą bet kokiais būdais, priemonėmis ar tikslais, taip pat neteisėtų kopijų platinimą ar laikymą, įskaitant jų padarymą viešai prieinamomis internete.

Vilniaus knygų mugė: keliaujantiems po Lietuvą – kauniečių mokslininkų žinynai

Kauno technologijos universiteto (KTU) Filosofijos ir psichologijos katedros docentė Junona Almonaitienė kartu su istoriku Vyteniu Almonaičiu kiekvienais metais keliauja po Lietuvą ir leidžia pažintines knygas, vadinamas „keliautojo žinynais“. Vilniaus knygų mugėje, kuri vyks vasario 25-28 d., bus pristatyta naujausia mokslininkų knyga „Šiaurės Skalva: keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas“, kviečianti į Mažąją Lietuvą. Pernai į mugę bendraautoriai vyko su žemaičių žemes aprašančia knyga „Šiaurės Karšuva“.

 

KTU docentės J. Almonaitienės paprašėme plačiau papasakoti apie keliautojo žinynus ir tai, kas skatina rašyti būtent tokias knygas.

 

– Visos Jūsų knygos – tai istorijos ir kultūros paveldo, o kartu ir mokslo populiarinimo leidiniai. Esate psichologė, kas jus skatina domėtis šiais dalykais?, – paklausėme J. Almonaitienės.

 

– Kaip psichologę, mane vis labiau domina asmenybės tapatumo, jo raidos problemos. Besigilindama į jas, supratau, kad susvetimėję su savo aplinka, istorija netenkame dalies tapatumo. Kolega britų psichologas Rogeris Smith‘as teigia, kad žmonės, išmanantys istoriją, gyvena visavertiškiau.

 

Aš pridėčiau, kad mūsų kasdienė aplinka, tarkime, kultūros paminklai, tuomet tarsi įgyja „3D vaizdą“: mes juos regim ne tik kaip „čia ir dabar“ gyvą dekoraciją, bet „matome“, kas ir kaip čia anksčiau buvo, o kartu – kas ateity gali būti, jei, tarkim, mes ne „aklai“ pritaikysim ją šiandienai, o su tam tikra idėja ir žinodami istorinį kontekstą. Tai atveria erdves kūrybai, „maitina“ vaizduotę.

 

֪– Ar apie tai kalbate per paskaitas studentams?

 

– Per paskaitas laikausi kurso aprašo, programos. Dėstydama temas apie tapatumą, jo formavimąsi – taip. Su smalsiais studentais, radusiais apie mūsų knygas informacijos internete, pasikalbame ir neformaliai, po paskaitų.

 

– Kas juos labiausiai domina?

 

– Dažniausiai visi susidomi tada, kai knygose rašoma apie jų gimtąsias ar gerai pažįstamas vietas: „Aš gyvenu Kauno Senamiesty, ir net nežinojau, kad...“, „Aš iš Tauragės, bet niekad net nepagalvojau...“ ir t. t.

 

– Ką nežinomo galima atrasti Kauno Senamiestyje?

 

– Yra vietų, pro kurias kasdien praeiname ir net nebandome jomis pasidomėti. Man pačiai netikėtas atradimas – Benediktinių vienuolynas ir šv. Mikalojaus bažnyčia, puošta įspūdingais vitražais, tinkliniais ir krištoliniais skliautais.

 

Ne visi mokslininkų darbai greit pasiekia plačiąją visuomenę, tad pateikiame naujienų ir iš jų „daržo“. Štai „Kauno Senamiestyje“ pristatytas naujas Vytenio Almonaičio tyrimas apie Nemuno ir Neries santakoje kryžiuočių 1384 metais pastatytą Marienverderio pilį.

 

Knygose stengiamės pateikti mokslininkų pripažintas, kiek įmanoma nuo įvairiausių mitų „apvalytas“ žinias, ir jau vien tai ne vienam būna savotiškas atradimas.

 

– Kauno Senamiesčiu turbūt domisi ne tik kauniečiai?

 

– Žinoma, ne. Tiesa, retai, bet tenka išgirsti komentarų: „Kaunas mūsų nedomina“. Potekstėje – Kauno ir kauniečių stereotipai, su kuriais nepadiskutuosi. Tačiau, pavyzdžiui, „Tripadvisor“ tinklalapyje Kauno Senamiestis vertinamas tikrai neblogai.

 

– Ar neketinate išleisti šio vadovo angliškai?

 

– Tokią galimybę svarstome.

 

Pristatys naujausias knygas

 

Vytenio ir Junonos Almonaičių knygos „Šiaurės Skalva: keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas“ pristatymas vyks vasario 27 d. 11 val.

 

Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksiančioje knygų mugėje naujausias knygas pristatys ir leidykla KTU „Technologija“. Vasario 25 d. 15 val. bus pristatyta Ryčio Ambrazevičiaus ir Astos Leskauskaitės monografija „Priebalsių akustinės ypatybės: palatalizacija ir balsingumas“. 14 val. leidyklos KTU „Technologija“ vadovė Inga Garbačiauskienė dalyvaus diskusijoje „Ar tikrai akademinė leidyba – tik paslauga?“.

 

Vasario 26 d. 12 val. – Aistės Balžekienės, Algio Krupavičiaus, Algio Junevičiaus, Eglės Butkevičienės, Justinos Ražanauskaitės mokslo studija „Europos Sąjungos piliečių teisės: požiūriai ir patirtys“, 13 val. – Rositos Lekavičienės ir Dalios Antinienės monografija „Emocinis intelektas: Lietuvos jaunimo tyrimas“, 17 val. – Liucijaus Dringelio, Evaldo Ramanausko, Nijolės Steponaitytės mokslo studija „Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų erdvinės struktūros savitumo nustatymas ir jo išsaugojimas“ pristatymas.

KAVB Vilniaus knygų mugei dovanoja asmenybių įžvalgas, pasakas ir edukacinį žaidimą

Vasario 25–28 d. Vilniaus parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyks tradicinė Vilniaus knygų mugė. Šiais metais net trys Kauno apskrities viešosios bibliotekos projektai papildė jos renginių programą: paroda „Asmenybė ir knyga“ supažindina su jaunimo autoritetų rekomenduojamomis knygomis, renginys „Pasakos gestų kalba“ pristato inovatyvią skaitymo formą, kuri atskleidžia lietuvių gestų kalbos subtilybes, o edukacinė programėlė „Atgimę vaikystės autoriai ir senosios iliustracijos“ bei edukacinis žaidimas „Knygos kelias“ lyg tiltas jungia senąją knygą ir šiuolaikines technologijas.

 

Knygos žymių Lietuvos žmonių gyvenime

 

„Asmenybė ir knyga“ – projektas, kuriuo siekiama garsių Lietuvos žmonių pavyzdžiu skatinti jaunimą skaityti ir semtis žinių iš knygų. Tai ilgalaikė jaunimo skaitymo įgūdžius ugdanti iniciatyva. 2014 m. atnaujintoje parodoje savo mintimis apie mėgstamiausias ir įsimintiniausias knygas pasidalijo Martynas Starkus, Agnė Kuzmickaitė, Rimvydas Širvinskas-Makalius, Ilja Laursas, Valentinas Masalskis, Sigutė Ach, Renata Šerelytė, Jurga Šeduikytė, Kristina Sabaliauskaitė, Rytis Zemkauskas, Rūta Meilutytė, Audrius Stonys. Bibliotekų erdvėje paroda veiks visomis Vilniaus knygų mugės dienomis.

 

Naujų skaitymo formų diegimas

 

Projekto „Pasakos gestų kalba“ vaizdo įrašų archyvas internete – inovatyvi galimybė vaikams su klausos negalią augti kartu su pasakomis ir jų teikiama nauda. Ši skaitymo skatinimo forma mažina atskirtį tarp rašytinio teksto, kurį kurčias vaikas paprastai įvardija kaip svetimą, ir tikslinės auditorijos. Vasario 25 d. 13 val. Vilniaus knygų mugėje konferencijų salėje 5.5 dalyviai galės ne tik susipažinti su šia skaitymo skatinimo iniciatyva, bet taip pat kartu su Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentu V. Pivoru, viceprezidentu K. Vaišnora ir Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijos pirmininku M. Balaišiu atrasti aktualių ir naujų skaitymo skatinimo formų.

 

Pramogos perpintos edukacija

 

Programa „Atgimę vaikystės autoriai ir senosios iliustracijos“ bei žaidimas „Knygos kelias“– edukacinės pramogos vaikams, supažindinančios su senosios lietuvių literatūros kūriniais, žanrais, autoriais bei knygų įrišimo paslaptimis. Vasario 25 d. 14 val. bibliotekų erdvėje KAVB specialistės kvies vaikus ir jaunimą atvykti į interaktyvų renginį ir išbadyti šiuos virtualius produktus.

Lietuvių telefonuose skaitomiausia erotinė literatūra, meilės pamokos ir A. Tapinas

Praėjus pusei metų nuo pirmosios lietuviškos integruotos el. knygų parduotuvės ir skaityklės išmaniesiems įrenginiams „Milžinas“ pristatymo, išryškėjo lietuvių skaitomiausių el. knygų sąrašas. Jame dominuojantys erotiniai, meilės romanai ir populiariosios psichologijos knygos patvirtina visame pasaulyje pastebimą tendenciją – el. knygas, kaip ir popierines, dažniau skaito moterys, tačiau vyrai, lyginant su įprastomis knygomis, elektronines atsiverčia dažniau.

 

„El. knygų skaitytojų ratas Lietuvoje gana sparčiai plečiasi, o skaitmeninių knygų rinka nuolat auga. El. knygų parduotuvės ir skaitymo programėlės integracija žymiai palengvino tokių knygų įsigijimą, nes pirkėjams nebereikia turėti specialaus įrenginio tam, kad galėtų skaityti – tai galima daryti telefone arba planšetėje. Pastebime, kad didžioji dalis „Milžino“ naudotojų knygas skaito telefone – tokių vartotojų dalis sudaro apie 60 proc. Nuolat augant laikui, praleidžiamam naudojant išmaniuosius telefonus, tikimės, kad ir el. knygų skaitytojų tik daugės”, - sako „Milžino“ projekto vadovas Dainius Blynas.

 

Jo teigimu, per mėnesį „Milžino“ parduotuvėje šiuo metu vidutiniškai parduodama apie 1000 el. knygų ir atsisiunčiama apie 6000 nemokamų knygų ištraukų. Du trečdalius el. knygų skaitytojų sudaro moterys, dažniausiai 25-44 metų amžiaus. Populiariausi telefonų modeliai, kuriais naudojantis skaitomos el. knygos – „iPhone“ ir „Samsung Galaxy“. Be skaitytojų iš Lietuvos, apie 15 proc. „Milžino“ naudotojų sudaro emigrantai – Didžiojoje Britanijoje ir Norvegijoje gyvenantys lietuviai.

 

„Žvelgiant į populiariausių el. knygų sąrašą ir lyginant jį su tradicinių popierinių knygų sąrašu, galima pastebėti, kad el. leidinių skaitytojas yra įvairiapusiškesnis. Tarp skaitomiausių knygų išmaniojo telefono ar planšetinio kompiuterio ekrane – ir populiarioji literatūra, pavyzdžiui, „Balforų šeimos paveldėtojų“ serijos knygos, ir gana elitinis Jose Saramago romanas „Aklumas“. Taip pat čia aptiksime populiariosios psichologijos knygų, kaip „Likimo valdymo galimybės. Transferingas“, ir pakankamai mokslinių leidinių – tarkime, žmogaus smegenų savybes nagrinėjantį Kanados mokslininko Norman Doidge bestselerį „Save keičiančios smegenys“, - sako D. Blynas.

 

Jo teigimu, populiariausių tradicinių knygų sąrašuose išvystume ir nemažai vaikams skirtos literatūros, tuo metu skaitmeninį formatą renkasi daugiausiai suaugę žmonės, tad ir populiariausios el. knygos atitinkamai yra skirtos jau subrendusiam skaitytojui.

 

Populiariausių lietuviškų el. knygų sąrašo viršūnėje įsitvirtino vos prieš mėnesį Lietuvoje pasirodęs ir visame pasaulyje didelio atgarsio sulaukęs erotinis E L James romanas „Grėjus: Penkiasdešimt pilkų atspalvių pagal Kristianą“. Už jo rikiuojasi išmokyti mylėti žadanti Gary Chapman knyga „Penkios meilės kalbos. Kaip suprasti ir išmokti meilės kalbą“ bei populiariausia lietuviška el. knyga – Andriaus Tapino bestselerio „Vilko valanda“ tęsinys „Maro diena“.

 

Pirmąjį populiariausių el. knygų penketuką užbaigia lietuvių autorės Rūtos Vanagaitės knyga brandžioms moterims „Ne bobų vasara“ ir įtampos kupinas amerikiečių rašytojos Tess Gerritsen detektyvas „Dingusios“.

 

Į antrąjį perkamiausių Lietuvoje el. knygų penketuką patenka dar vienas A. Tapino „Akmens ir Garo miestų“ ciklo romanas – steampunk stilistika persmelkta „Vilko valanda“. Pamokymus, kaip sėkmingai bendrauti ir pelnyti aplinkinių pagarbą, dalinanti Leil Lowndes knyga „Kaip daryti įtaką. Efektyvaus bendravimo gudrybės“ įsitvirtinusi septintoje populiariausiųjų sąrašo vietoje, o nuo jos nedaug atsilieka paskutinis „Balforų šeimos paveldėtojų“ serijos meilės romanas „Olivija ir turtingasis australas“, parašytas australų rašytojos Margaret Way.

 

Populiariausių el. knygų dešimtuką vainikuoja leidyklos „Kitos knygos“ išleista N. Doidge knyga „Save keičiančios smegenys“ ir detektyvų mėgėjų įvertintas Sandra Brown romanas „Riba“, kuriame buvusiam FTB agentui tenką stoti į akistatą su pavojumi ir pamėginti išnarplioti sudėtingą bylą, kurioje įtariamuoju tampa ir jis pats.

 

Lietuviškojo „Amazon“ analogo atstovas taip pat pastebi, kad el. knygos populiariausiųjų sąraše užsibūna gerokai ilgiau nei tradicinės, kurių pardavimus riboja tiražų dydžiai, todėl skaitomiausių skaitmeninių leidinių sąrašas geriau atspindi lietuvių literatūros pomėgius ilgesniu laikotarpiu.

 

„Milžino“ el. knygas galima įsigyti internete www.milzinas.lt, o programėlę skaitymui – parsisiųsti iš Google Play („Android“ įrenginiams) arba AppStore („iOS“ įrenginiams). Programėlė yra nemokama, o el. knygų kainos prasideda nuo 0,99 euro. Naujos knygos el. formatu dažniausiai yra apie 20 proc. pigesnės nei popierinės.

 

Knygas „Milžinui“ tiekia leidyklos „Alma littera”, „Baltos lankos”, „Svajonių knygos”, „Jotema”, „Gimtasis žodis”, „Kitos knygos” ir kitos. Šiuo metu „Milžino“ el. parduotuvėje galima įsigyti daugiau nei 1000 pavadinimų knygų lietuvių kalba.

Nelik abejingas – pasirašyk peticiją „Už naujas knygas bibliotekose!“

Manai, kad daugelis knygų Lietuvos bibliotekose yra suskaitytos arba vienetinės? Pritari, kad būtina atnaujinti bibliotekų fondus? Nori skaityti tai, kas svarbu dabar?

Kviečiame Lietuvos visuomenę išreikšti savo pilietinę valią ir pasirašyti internetinę peticiją „Už naujas knygas bibliotekose!“. Vilniaus knygų mugėje, kuri vyks vasario 25 – 26 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO, savanoriai ir leidėjai kvies lankytojus būti pilietiškai aktyviems. Peticija su piliečių valia bus pateikta Lietuvos institucijoms, atsakingoms už bibliotekų leidinių fondų atnaujinimą.

  • Vienam Lietuvos gyventojui skiriama 0,69 €, Estijoje – 1,34 €, Skandinavijos šalyse – 11 €.
  • 1000 gyventojų Lietuvoje tenka 100 knygų, minimali IFLA rekomendacija – 200 knygų.



Savo kultūrą saugančiai ir vystančiai valstybei būtina, kad skaitomiausios, aktualiausios ir naujausios knygos būtų prieinamos skaitytojams ir išsaugotos ateities kartoms. Šiuo metu didžiąją dalį bibliotekų knygų fondų sudaro iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išleistos knygos.

Laisvė rinktis informaciją – demokratinės visuomenės bruožas, demokratijos įgyvendinimo sąlyga. Biblioteka – žmogaus įrankis informacijos laisvei. Skurdus bibliotekos leidinių fondas – žmogaus laisvės ir teisės į informaciją, išsimokslinimo, kūrybiškumo, asmenybės augimo ribojimas.

Reikalauk savo teisės į informaciją, pasirašyk peticiją ir ateik į biblioteką. Gauk tai, kas yra būtina, gauk tai, kas tau priklauso.

Nelik abejingas – tik skaitanti visuomenė yra sąmoninga visuomenė!

Pasirašyk peticiją ir išreikšk savo pilietinę valią
www.lla.lt ir http://peticijos.lt/visos/71955

Vilniaus knygų mugėje - dėmesys kaimyninei Ukrainai ir laikui nepavaldžioms knygoms

Ketvirtadienį, vasario 25 d., prasidėsianti 17–oji Vilniaus knygų mugė lankytojus pasitiks ne tik renginių, naujų leidinių gausa, muzikos pasirodymais, kūrybinėmis dirbtuvėmis, bet ir laikui nepavaldžių antikvarinių knygų aukcionu bei gausiu svečių būriu iš Ukrainos.

 

Lietuvos ir Ukrainos kultūrinės partnerystės metų prologas

 

Vienas iš mugės akcentų – Ukrainos kultūros vitrina: ukrainiečiai rašytojai, žurnalistai, leidėjai, knygų iliustruotojai, kino režisieriai skirtingais aspektais pristatys savo šalies šiuolaikinę kūrybinę mintį ir ieškos galimybių bendradarbiauti su kolegomis Lietuvoje.

 

Vilniaus knygų mugėje lankysis 11-os Ukrainos leidyklų atstovų delegacija. Tarp jų – leidyklos „Duh i Litera“ vadovas Leonidas Finbergas, „CALVARIA“ leidyklos atstovai, puikių knygų vaikams leidykla „OLD LION“ iš Lvovo ir kt.

 

Svečiai dalyvaus knygų pristatymuose, kūrybinėse dirbtuvėse bei diskusijose. Pirmąją mugės dieną, „Knygų šalies“ kūrybinėje studijoje „Tu gali sukurti knygą“ (4 salėje) vyks Ukrainos ir Lietuvos knygų iliustruotojų kūrybinės dirbtuvės Lietuvoje gyvenantiems ir nuo karo nukentėjusiems vaikams, atvykusiems iš Rytų Ukrainos. Šį užsiėmimą ves kino režisierė, dainuojamosios poezijos atlikėja, rašytoja Iryna Tsilyk, iliustruotojai, meno studijos „Agrafka“ įkūrėjai Romana Romanyshyn ir Andryi‘us Lesivas drauge su Ieva Babilaite, Kęstutis Kasparavičiumi, Pauliumi Juodišiumi bei „Stalo teatro“ režisiere Saule Degutyte.

 

Kūrybinėje studijoje ukrainiečių dailininkas A.Lesivas konsultuos jaunuosius Lietuvos iliustruotojus, I.Tsylikas ves kūrybines dirbtuvėles vaikams „Gyvenimas toks įdomus“, o „Agrafkos“ dailininkai kvies mugės lankytojus į „Pasakų enciklopediją“.

 

Knygos kino salėje vyksiančiame renginyje „Tavo balsas mano sakiny“ bus rodomi jaunųjų Ukrainos dokumentinio kino kūrėjų filmai, vyks literatūriniai skaitymai. Penktadienį čia vyks ir diskusija „Naujas didysis lietuvių-ukrainiečių santykių naratyvas“, kurioje savo nuomonėmis dalinsis rašytojai A.Kurkovas, M.Kiyanovska, S.Loiko, buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža.

 

Garsūs Ukrainos rašytojai pristatys savo naujus romanus. Lietuviams jau pažįstamas Andrejus Kurkovas pristatys knygas „Maidano dienoraštis“ ir „Bikfordo pasaulis“, o karo žurnalistas ir fotografas, „Los Angeles Times“ korespondentas Sergejus Loiko pristatys savo romaną „Aeroport“, kuriame užfiksuota jo asmeninė patirtis Donecko oro uoste 2014 m. spalį (jis buvo vienintelis užsienio korespondentas, išbuvęs keturias dienas su vadinamaisiais „kiborgais“ – Donecko oro uostą gynusiais Ukrainos kariais).

 

Rašytojų kampe bus surengta diskusija „Vertimo kryžkelės: žydų kultūros tekstų kelias pas lietuvių skaitytoją“, kurioje dalyvaus L.Finbergas, Olga Lempert (Izraelis), M.Kvietkauskas, Kristina Gudelytė.

 

Vaikų literatūros salė ir kūrybinės dirbtuvės – įkvėpimo šaltinis visai šeimai

 

Visas keturias knygų mugės dienas mažųjų skaitytojų ir kūrybiškai nusiteikusių tėvelių, norinčių iš naujo atrasti knygos ir iliustracijų pasaulį, lauks Vaikų literatūros salė bei jau tradicija tapusios kūrybinės dirbtuvės „Tu gali sukurti knygą“.

 

Čia bus galima susitikti su svečiais iš kaimyninių šalių: lankysis Stasys Eidrigevičius, Magdalena Kłos-Podsiadło ir Małgorzata Gurowska iš Lenkijos, Kastus Shydlouski iš Baltarusijos, Romana Romanyshyn, Andriy Lesiv, Irina Cilik iš Ukrainos, Tiia Mets iš Estijos. Taip pat visi turės galimybę ne tik pabendrauti, bet ir padirbėti kartu su Rémi Courgeon iš Prancūzijos, Catarina Sobral iš Portugalijos, Caroline Thaw iš Didžiosios Britanijos. O bene labiausiai laukiama kūrybinės studijos viešnia – gyva legenda vadinama, neįtikėtinas erdvines knygas kurianti 87 metų Hanso Kristiano Anderseno premijos laureatė Květa Pacovská iš Čekijos.

 

Kolektyvinę iliustraciją „Senamiesčio Gyvatę Anakondą“ kvies kurti ir vaikų mylimas, fantazijos nestokojantis knygų autorius ir iliustratorius Kęstutis Kasparavičius. Knygų šalies dirbtuvėse jau sukurti septyni dideli Kęstučio piešiniai, kuriuos jis nupiešė kartu su mažaisiais Vilniaus knygų mugės bičiuliais.

 

Kūrybinėje studijoje smalsaujančių taip pat lauks ne tik vėjaknygių dirbtuvės, galimybė pasigaminti savo asmeninį knygos antspaudą, brailio rašto, spausdinimo mašinėlių, komiksų, mirioramų dirbtuvės, bet ir „Pasakų enciklopedijos“ kūrimas, teatrinis Stasio Eidrigevičiaus piešimo performansas „Mamos linija“ ir daugybė kitų užsiėmimų bei susitikimų.

 

Kaip ir kasmet, vasario 28 d., sekmadienį, 16 val. bus paskelbti „Knygų šalies“ Naujieji metai ir pristatyti mugėje sukurti darbai. Ir vėl plazdės kabanti naujausių knygų vaikams bei jaunimui ekspozicija, o lankytojai bus kviečiami nukirpti patikusią knygą.

 

Galimybė asmeninę biblioteką papildyti laikui nepavaldžiomis knygomis

 

Vilniaus knygų mugėje pirmą kartą bus surengtas ir antikvarinių bei retų knygų ir spaudinių aukcionas. Organizatorių teigimu, retai pasitaikanti galimybė iš arti susipažinti su išskirtiniais spaudiniais ir prieinama galimybė registruotis dalyvauti aukcione dalį žmonių turėtų paskatinti įvertinti savo namų biblioteką ar net ją papildyti vienu kitu itin vertingu leidiniu.

 

„Prabangos ir azarto kupini meno ar kitų vertybių aukcionai, kokius paprastai matome filmuose, iš tiesų yra pasaulinio lygio renginiai, tačiau jie gana reti ir sudaro tik labai nedidelę dalį rinkos. Bet mes savo ruožtu siekiame, kad ir šis aukcionas būtų įdomus, azartiškas ir leidžiantis kiekvienam besidominčiam savo kailiu patirti neretai mistifikuojamą aukcionų dvasią“, - intrigavo organizatorė, „Vilniaus aukciono“ direktorė dr. Simona Makselienė.

 

Aukcione bus pristatomos knygos nuo 1561 m. iki šiuolaikinių, kaip antai, 1975 m. Jurgio Mačiūno išleistos „Fluxus“ knygos. Knygų kainos prasideda nuo 5 Eur, o štai brangiausias aukciono lotas – Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodynas“ (1713 m.) kurio pradinė kaina – 8000 Eur. Taip pat aukcione bus pristatoma lituanistinė kartografija ir istorinė grafika, fotografijos, afišos, plakatai, dokumentai, periodika, kalendoriai.

 

„Šis aukcionas yra lituanistinis, bet nustebsite, kokią reikšmingą vietą jame užima lenkiškos, vokiškos, žydiškos, rusiškos, gudiškos knygos. Tokiu būdu mes plečiame sąvokų „lituanistika”, „lituanistinis” ribas ir tarsi sugrįžtame į multikultūrinį, multikalbinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės būvį. Manau, nesuklysiu spėdama, kad šio aukciono rinkinys pasirodys įdomus tiems žmonėms, kurie jaučiasi LDK palikuonimis,“ – teigė Vilniaus Aukciono vadovė.

Gina Viliūnė vėl prakalbino Vilniaus mūrus

Prieš porą metų istoriniame detektyve „Vilniaus Madona“ profesionali gidė Gina Viliūnė pasakojo Vilniui nusipelniusio kunigaikščio Aleksandro meilės istoriją XVI a. LDK sostinėje ir narpliojo dar neatskleistas miesto paslaptis.

 

Šiemet naujame romane „Magdalė, smuklės merga“ autorė tęsia pasakojimą apie miestiečių intrigas pusamžiu brandesniame Vilniuje ir žada atskleisti dar daugiau netikėtų miesto istorijos vingių. Naujausia leidyklos „Alma littera“ išleista G. Viliūnės knyga, kartu su rašytoja Jolita Herlyn ir žurnalistu Giedriumi Drukteiniu diskutuojant moters troškimų tema, bus pristatyta kitą savaitgalį vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje. 


  
Knygoje „Magdalė, smuklės merga“ dėmesys kreipiamas jau nebe į dvaro gyvenimą, bet į paprastus miestiečius. Romano veiksmas prasideda 1530 m. pavasarį, kai Vilniuje ima siausti „juodoji mirtis“ – maras. Vieni gyventojai bėga, kiti bando pasipelnyti iš užklupusios nelaimės. Užupio smuklės mergą Magdalę likimas nuveda į teisėjo Vaitiekaus Skirtauto rūmus, tačiau ji nė neįtaria, kokios intrigos rezgamos šių puošnių namų užkaboriuose.

 

Greta sąmokslų ir pinklių, kūrinyje eilinių XVI amžiaus miestiečių lūpomis pasakojama apie tuometines šventes, amatus, papročius, marui gydyti pasitelkiamus stebuklingus vaistus ir burtus. 

 

„Vilniaus istorija – sena ir labai turtinga. Tai skirtingų tautų ir religijų susikirtimo vieta, kultūrų katilas, palikęs ryškius ženklus istorijoje. Šio miesto gatvės visad buvo painių intrigų veiksmo vieta, tad sostinės istorija visad išliks neišsemiamas kūrybos ir domėjimosi šaltinis“, – paklausta, kodėl jos knygose dominuoja Vilniaus istorijos tema, pasakoja G. Viliūnė.

 

Rašytoja atsisako skaitytojus skirstyti pagal amžių ar išsilavinimą, o savo kūrinį dovanoja visiems, simpatizuojantiems istorijai ir dinamiškam siužetui. Jos teigimu, būsimam skaitytojui nebūtinas joks pasirengimas: knyga įtrauks tiek menkai susipažinusius su Lietuvos ir Vilniaus raida, tiek su autore besidalijančius aistra istorijai.

 

Romaną „Magdalė, smuklės merga“ Gina Viliūnė pristatys Vilniaus knygų mugėje, vasario 27 d., šeštadienį 12 val. kartu su Jolita Herlyn ir jos naujausia knyga „Atsargiai – moteris“. Rašytojas bendrai išpažinčiai sujungė dėmesys moters troškimams ir transformacijai, nors jų protagonistes ir skiria 500 metų.

 

Bendro renginio, kurį moderuos žurnalistas Giedrius Drukteinis, tema – „Ko trokšta moterys – kas bendro tarp XVI a. smuklės mergos Magdalės ir XXI a. emigrantės Redos?”

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/gina-viliune-vel-prakalbino-vilniaus-murus-286-583605

Leidėjų asociacijos direktorė: bibliotekoms tenka 0,69 euro įsigyti knygų vienam žmogui

„Jeigu šiandien visos politinės partijos susitartų, kad knyga turi būti prieinama, ir tos knygos būtų perkamos bibliotekoms, tikrai labai daug laimėtume“, – įsitikinusi Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomojo direktorė Aida V. Dobkevičiūtė. Lietuvos bibliotekoms valstybė skiria 0,69 euro įsigyti knygų vienam žmogui, o vidutinė knygos kaina yra beveik 9 eurai – per krizę „suliesėjusios“ lėšos tik skatina neskaitančios visuomenės augimą. Šiemet bibliotekoms nemažai dėmesio teks ir Knygų mugės metu, tačiau jo neužteks įpirkti naujausių leidinių arba knygų, suskaitytų tiek, kad jas tenka išduoti plastikiniuose apvalkaluose.

 

Pilnėjančios bibliotekų lentynos atpigintų knygas

 

Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo išleidžiama apie 5 tūkst. pavadinimų knygų, pastaruoju metu leidybos apsukos sumažėjo iki 3 tūkst. Po krizės padaugėjo apsilankymų šalies bibliotekose, tačiau pastebėta, kad joms trūksta lėšų atnaujinti iki byrėjimo suskaitytas knygas. Būtent didesnė finansų injekcija ne vien bibliotekų interjerui, bet ir leidiniams pirkti galėtų apskritai sumažinti knygų kainą.

 

„Bibliotekose knygos būtų prieinamos nemokamai tiems, kurie nori skaityti, tai padidintų knygų leidėjų tiražus ir sumažintų knygos savikainą, ir visos knygos taptų pigesnės tiems, kas perka knygynuose. Kartais leidėjai kaltinami už lobizmą, kai sako: „Didinkite biudžetą bibliotekų knygų įsigijimo fondams.“ Tai labai susijusi ir svarbi grandinė, labai aiški visose mažų kalbų šalyse, nes paprastai jose pagrindinė injekcija paskatinti knygų leidimą nacionaline kalba, ypač, kai mažai skaitytojų, yra per bibliotekas“, – su Alfa.lt savo pastebėjimais dalijosi A. V. Dobkevičiūtė.

 

Autoriaus ieškantis Personažas susitiko su Vilniaus knygų mugės organizatoriais

Šiandien, vasario 18 d., aktyviai autoriaus ieškantis personažas Umiastovskių rūmuose susitiko su Vilniaus knygų mugės organizatoriais ir spaudos atstovais. Susitikimo metu paaiškėjo visos svarbiausios vasario 25-28 d. vyksiančios 17-osios Vilniaus knygų mugės naujienos ir detalės.

 

 

Teatralizuotos spaudos konferencijos metu mugės naujienas pristatę mugės organizatoriai ne tik įvardijo didžiausius užsienio svečius, apžvelgė kultūrinę programą, bet ir pažadėjo, kad kitų metų mugės temą sužinosime anksčiau nei įprasta – ji bus paskelbta jau vasario 28 d.

 

 

17 –oji mugė – didžiausia renginio istorijoje

 

 

Renginių, naujienų ir susitikimų gausa kasmet pasižyminti Vilniaus knygų mugė šiemet ne tik pakvies į daugiau nei 400 kultūrinių renginių, bet bus didžiausia plotu per visą renginio istoriją.

 

 

„Knygų mugėje susitinka visi – ne tik autoriaus ieškantys personažai, bet ir skaitytojai, rašytojai, leidėjai ir svečiai. Ir šiemet erdvės susitikimams bus kaip niekad daug – mugė išsiplėtė per visas penkias parodų ir kongresų centro LITEXPO sales, kurios turės savo specializaciją ir temą. 5 –oji salė bus skirta grožinei literatūrai ir ją pristatantiems stendams bei renginiams, 4 – oji Vaikų literatūros salė apims ne tik leidyklų stendus, bet ir renginių erdves, kūrybinę studiją „Tu gali sukurti knygą“. 3 –joje salėje įsikurs akademinės bei profesinės literatūros leidėjai, taip pat diskusijų klubas forumas – LRT studija, 2 –oje salėje karaliaus bukinistų pasažo aura ir vyks atviras antikvarinių knygų aukcionas, o 1 – ąją salę pripildys muzika, atlikėjai, įrašų leidėjai“, – glaustai tematines mugės sales pristatė LITEXPO parodų grupės vadovė Milda Gembickienė.

 

 

Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Aida Dobkevičiūtė savo ruožtu pastebėjo, kad mugės dydis nebūtinai tiesiogiai siejasi su leidybos sektoriaus situacija Lietuvoje. Vis dar po 2009 m. krizės neatsigaunančio sektoriaus atstovų uždavinys, garantuojantis sėkmę, - atrasti personažus, kurie ras savo skaitytojus.

 

 

„Leidybos sektorius Europos mastu yra svarbus ir didelis, čia veikia 6 didžiausios pasaulyje leidyklos, o sektoriaus apyvarta kasmet siekia per 24 mln. eurų. Kasmet pasirodo apie 9 mln. leidinių, iš kurių – 0,5 mln. leidinių sudaro naujų pavadinimų knygos. Pas mus situacija žinoma kitokia. Per metus išleidžiama maždaug 3000 naujų knygų, o tiražas vidutiniškai siekia 1200 egzempliorių. Skaičiuojama, kad kol kas leidėjams atsiperka ar yra pelninga viena iš dešimties knygų“, - skaičius vardijo A.Dobkevičienė

 

 

Trys garsiausi mugės užsienio svečiai: A.Kurkovas, M.Stepnova ir L.Riley

 

 

Užsienio svečių delegaciją pristačiusi leidyklos „Tyto alba“ direktorė, Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto narė Lolita Varanavičienė pastebėjo, kad šiemet atvyksta itin marga, net 35 užsienio svečių delegacija.

 

 

„Kaip ir kasmet galiu pasakyti, kad kviečiamųjų autorių sąrašas buvo kelis kartus ilgesnis nei atvykstančių svečių. Tačiau šiemet galėdami pristatyti tris svarbiausias pavardes, tris pasaulinio ryškumo žvaigždes: Andrejų Kurkovą iš Ukrainos, Mariną Stepnovą iš Rusijos ir Liucindą Riley iš Jungtinės Karalystės“, - svarbiausius svečius vardijo L.Varanavičienė.

 

 

A.Kurkovas – labiausiai į užsienio kalbas verčiamas ukrainiečių autorius, jau pažįstamas Lietuvos skaitytojams, šiemet mugėje pristatys savo naujausią romaną „Maidano dienoraščiai“. Jis ypač vertinamas už savo ko ne pranašiškas įžvalgas apie Rusijos politikos vingius ir planus,  taip pat gerai suvokiantis situaciją Ukrainoje ir daug bei įdomiai apie tai kalbantis ir rašantis. Aktualiomis įžvalgomis susitikimuose jis dalinsis ir su mugės lankytojais.

 

 

Dar viena viešnia – Marina Stepnova – tai viena garsiausių šiuolaikinės Rusijos autorių, Lietuvoje geriausiai žinoma kaip romano „Lazario moterys“ autorė. Jos kūriniai jau išversti į 25 pasaulio kalbas, o filmo kūrėjų dėmesio verti romanai, pasirodo, niekada nebus ekranizuoti, mat tai draudžia pati autorė. Vizito Lietuvoje metu autorė pristatys naujausią, ką tik lietuvių kalba pasirodžiusį romaną „Italų pamokos“, skaitys paskaitą Vilniaus Universitete ir susitiks su skaitytojais Vilniaus knygų mugės renginiuose.

 

 

Lucinda Riley – pasaulinių bestselerių autorė, Lietuvoje išpopuliarėjusi 2012 metais, kai buvo išleistas jos romanas „Orchidėjų namai“. Dabar galima susipažinti su keturiais jos kūriniais, išverstais į lietuvių kalbą, ir itin populiariais visame pasaulyje. Ypatingų būdu – pirmiausia balsu pasakojanti, o tik vėliau įrašus į tekstą transkribuojanti – savo šeimos sagas, dar vadinamais istoriniais romanais, rašanti autorė, Vilniuje užsibus vos parą ir susitiks su mugės lankytojais.

 

 

Grožinė literatūra užleidžia pozicijas

 

 

Lietuvos kultūros instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė, pristatydama kultūrinių renginių programą, pastebėjo, kad aiškiai matyti, jog mugėje grožinė literatūra užleidžia savo pozicijas.

 

 

„Vis daugiau knygų pristatoma istorine, sociologine, politologine ar kultūrologine tematika. Suskaičiavau per 20 knygų skirtų žymioms Lietuvos istorinėms asmenybėms. Didelio susidomėjimo sulaukia miestai, jų istorijos. Vien apie Vilnių pristatoma per 10 naujų knygų. O kur dar Klaipėda, Panevėžys, kiti miestai. Žinoma, grožinių knygų premjeros taip pat lauks savo skaitytojų“, - vardijo A.Žilinskienė.

 

 

Gytis Vaškelis tuo tarpu atkreipė dėmesį į išskirtinę Diskusijų klubo programą.

 

 

„Šiemet diskusijų klubas išties labai „karštas“. Bus kalbama itin aktualiomis, šiandienos problemas atliepiančiomis temomis: ir apie migracijos iššūkius, ir apie sovietmečio Lietuvos rašytojus, ir apie lietuvių literatūros ekranizacijas kine. Su tokiomis diskusijomis įsirašysime į bendrą viešosios erdvės aktualijų lauką“, - pastebėjo G.Vaškelis.

 

 

Mugės lankytojų lauks ir dar viena staigmena – ateinančios mugės tema bus atskleista anksčiau nei įprasta. Šiai mugei baigiantis, vasario 28 d., jau bus aišku, kam dėmesį organizatoriai skirs kitais metais.

 

 

Kviečia planuoti iš anksto

 

 

Daugiausia lankytojų mugę aplanko šeštadienį, tad norint apeiti leidėjų stendus, Bukinistų pasažą ir neskubant įsigyti knygų, patariama atvykti ketvirtadienį ar penktadienį. Pagrindiniai svečiai su skaitytojais susitinka penktadienį ir šeštadienį, o šiais metais sekmadienis bus skiriamas ne tik kaip įprasta, šeimoms, bet ir ryškiems personažams. Visi, persirengę mėgstamų knygų herojais, sekmadienį į mugę bus įleidžiami nemokamai.

 

 

„Siūlome lankytojams prieš apsilankant mugėje gerai iš anksto išstudijuoti renginius ir susidaryti savo programą taip, kad suspėtų susitikti su mėgstamais autoriais, sudalyvautų diskusijų klube, nusipirktų knygų, pažiūrėtų filmą Knygos kino salėje, užsuktų į kūrybinę studiją, o vakarą praleistų gyvo garso koncerte. Šiemet paruošėme išties spalvingą programą, ypač daug įdomios veiklos ir susitikimų žada Vaikų literatūros salė bei Bibliotekų erdvė, tad vienos dienos mugėje gali būti per mažai“,- rekomenduoja LITEXPO parodų grupės vadovė Milda Gembickienė.

 

 

Norintys mugę patogiai pasiekti iš Vilniaus centro galės pasinaudoti nemokamais autobusais. Kaip įprasta, į mugę lankytojus iš stotelės „Arkikatedra“ kas pusvalandį nemokamai veš du autobusai. Išsamią renginių programą, naujienas bei naudingą praktinę informaciją rasite čia: www.vilniausknygumuge.lt

 

 

Faktai ir skaičiai

 

 

Vilniaus knygų mugė rengiama 17 – tą kartą.
Pirmą kartą organizuojamas atviras antikvarinių knygų aukcionas.
Gausiausia svečių delegacija – iš Ukrainos.
Mugės plotas – didžiausias renginio istorijoje.

 

 

Šiemet:

 

330 dalyvių iš 8 šalių (Lietuva, Latvija, Baltarusija, Šveicarija, Vokietija, Japonija, Omano Sultonatas, Ukraina);
42 nauji dalyviai;
400 kultūrinių renginių;
35 užsienio svečiai iš 13 šalių (Slovėnijos, Ukrainos, Rusijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Jungtinės Karalystės, Estijos, Čekijos, Austrijos, Portugalijos, Norvegijos, JAV);
50 muzikos leidėjų, atlikėjų ir muzikinių renginių organizatorių stendų Muzikos salėje;
200 muzikos kūrėjų ir atlikėjų;
13 meno parodų;
14.600 - bendras mugės plotas su renginių zonomis;
10.800 m² - ekspozicinis plotas.

Tomas Dirgėla: „Nebūsi skaitytoju, nebūsi ir rašytoju“

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) absolvento, rašytojo Tomo Dirgėlos knyga „Apie raganą Šiokiątokią“ jau apdovanota Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą ir nominuota tarp geriausių 2015-ųjų knygų vaikų kategorijoje. Jaunas vyras LEU Lituanistikos fakultetui (LF) jaučiasi dėkingas ne tik už tai, kad čia užaugo kaip rašytojas, bet ir už pažintį su žmona. Šiandien šeima ir rašymas jam – svarbiausi dalykai gyvenime.

 

Jūsų parašyta knyga „Apie raganą Šiokiątokią“ buvo apdovanota Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą, nominuota kaip geriausia metų knyga vaikų kategorijoje. Ar rašydamas šią knygą tikėjotės, kad ji sulauks tokio pripažinimo?

 

Nesitikėjau. Tuo metu buvo visiškai visiškos kūrybinės „šakės“. Jei ragana nebūtų pasirodžiusi, būčiau visai nežinojęs, kur link judėti toliau, kam ir kodėl rašyti. O čia, štai, suveikė kažin kokie raganiški burtai...

 

Pirmoji jūsų knyga buvo pasakėčių. Antroji – vaikams. Kaip nusprendėte parašyti knygą mažiesiems?

 

Iškepiau sykį tokį sluoksniuotos tešlos pyragą. Vienas sluoksnis buvo meilė vaikams, kitas vadinosi pagarba vaikystei, o trečias – įskiepytas LEU LF aplinkos – meilė knygai. Ištraukiau iš orkaitės, sukirtau ir štai!

 

Iš kur semiatės idėjų? Kas jus įkvepia kurti?

 

Tokio klausimo sulaukiu ir iš savo skaitytojų, kuriems atsakau trumpai – knygos. Nebūsi skaitytoju, nebūsi ir rašytoju. Be skaitymo kurti įkvepia ir pats kūrimo procesas. Kartą ilgai neaplankius mūzoms supratau, kad rašymas yra spalvotai juodas darbas. Gal ir ramiau – nereikia laukti jokio įkvėpimo, tiesiog sėsti ir padirbėti.

 

2014 m. sausį pasirodė pirmoji jūsų knyga „O tempora!“. Kada supratote, kad rašysite knygas, ir kada kilo knygos „Apie raganą Šiokiątokią“ idėja?

 

„Temporoj“ sugulė kultūrinėje spaudoje publikuoti tekstai, turėję vienokių ar kitokių turinio giminystės ryšių. Sykį LEU LF prodekano Dainiaus Vaitiekūno dėka galvoje ėmė kirbėti mintys apie pirmąją knygą. Surinkau tekstus vienon vieton, nusiunčiau universiteto leidyklon. Jiems visai pritiko! O apie knygų rašymą pasvajodavau jau pradinėje mokykloje, eiliuodamas „pievutę“ ir „saulutę“, „žolytę“ ir „karvytę“…

 

Dabar dirbate darželyje su vaikais. Kaip nusprendėte imtis šio darbo? Mūsų visuomenėje įprasta, jog pedagoginį darbą dirba moterys... Kaip jūs vertinate šį stereotipą?

 

Darželyje dirbti svajojau dar būdamas vaikas, kai eidavau aplankyti ar pasiimti savo mažosios pusseserės. Neseniai atradau, kad esama vietų, kur dirbti auklėtoju labiau už popierių reikalinga meilė vaikams. Kas be ko, darbas darželyje didelė patirtis ir man kaip tėčiui. O žodis „stereotipas“ jau pats sako, kad yra sugalvotas kažkokių neaiškių tipų.

 

Kaip nusprendėte studijuoti LEU? Ką šios studijos jums davė kaip asmenybei ir kūrėjui?

 

Mokykloje visi dalykai ėjosi kaip per margariną, tik lietuvių ėjosi kaip per sviestą. O ir mokytojo darbas kartais pasirodydavo visai įdomus. Šitaip atsiradau LEU. Nors, tiesą sakant, kelias nebuvo lengvas – pirmą kartą veždamas stojimo dokumentus kažin kodėl atsidūriau Vilniaus oro uoste… LEU LF padovanojo mylinčią šeimą (su žmonele susipažinome paskaitose) ir užaugino kaip rašytoją. Šiandien šeima ir rašymas man – svarbiausi dalykai gyvenime.

 

Kokie jūsų gražiausi prisiminimai iš studijų laikų?

 

Jų labai daug ir visi jie gražiausi! Susideda į vieną ir išeina toks didelis, jaukus ir smagus prisiminimas. Jis, matyt, niekur niekada nedings.

 

Kokią dabar knygą rašote?

 

Viena beveik baigta, laukia atsakymo dėl paramos – tokia šiek tiek piratiška, nors tikri piratai iš manojo Albino Bebarzdžio tik smagiai pakikentų… Kita įpusėta, maginės fantastikos žanro – veiksmas vyksta gimtojoj Palangoj, tiksliau, poroje vietų: viena tikra, kita fantastinė. Išliks tik viena, tad gelbėti tikrosios Palangos stoja ne bet kas, o vaikai.

Paskirta 2016 metų Vilniaus klubo premija knygai apie Vilnių

Artėjant 17-ajai tarptautinei Vilniaus knygų mugei Vilniaus klubas ir Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) skelbia pirmosios Vilniaus klubo premijos knygą – laureatę. Premiją įsteigė Vilniaus klubas.

 

Premijos tikslas – skatinti Lietuvos ir užsienio autorius rašyti apie Vilniaus miestą ir jį populiarinti. Konkursu siekiama kasmet įvertinti išleistas knygas apie Vilniaus miestą, kurios skatina pažinti Lietuvos sostinę, populiarina Vilniaus miesto istoriją, tradicijas, savitumą per knygą kaip miesto vizitinę kortelę, ugdo vilniečių ir svečių žingeidumą ir pagarbą Lietuvos sostinei, bei išrinkti ir paskelbti Premijos laureatą. Konkursui pateiktas knygas atrenka ir vertina Konkurso komisija, kurią sudaro Lietuvos leidėjų asociacijos deleguoti literatūros kritikai ir Vilniaus klubo atstovai.

 

Konkurso vertinimo komisijos sprendimu, 2016 m. Vilniaus klubo premija skirta Gražinai Mareckaitei už knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ (R. Paknio leidykla; nuotraukų autoriai: Arūnas Baltėnas, Jan Bułhak, Ipolitas Cieška, Józef Czechowicz, broliai Czyżai, Jerzy Hoppen, Abdon Korzon, Raimondas Paknys, Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė; knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis).

 

Šiais metais konkurse buvo vertinamos knygos apie Vilnių, išleistos per 2013-2015 metus. Konkursui buvo galima pateikti grožinės, memuarinio pobūdžio, edukacinės, mokslo populiarinimo srities knygas, albumus. Premijos dydis – 1000 €.
 
25 konkurse dalyvavusias knygas vertino ir Vilniaus klubo premiją šiais metais paskyrė konkurso vertinimo komisija, kurią sudarė knygos meno ekspertė Danutė Zovienė, literatūros ekspertai Jūratė Čerškutė, Aida V. Dobkevičiūtė, Antanas Gailius, Inga Mitunevičiūtė,  bei Vilniaus klubo atstovai  Rita Bartkevičienė, Dalia Gruodienė, Kristina Mekšrūnienė, Ričardas Sartatavičius.

Vilniaus klubo premijos laureatas bus apdovanotas vasario 25 d. 18 val. buvusiuose Umiastovskių rūmuose, adresu  Trakų g. 2/Pylimo g. 24, Vilniuje.

 

Konkursas ir nuostatai skelbiami Lietuvos leidėjų asociacijos el. svetainėje
www.lla.lt.

 

 

Akupunktūriniai „Nedingusio Vilniaus“ tyrinėjimai

Vidas Poškus (g. 1977) studijavo dailės istoriją Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu Lietuvos kultūrinėje spaudoje ir tinklaraščiuose skelbia dailės kritikos tekstus ir esė. Reiškiasi kaip meno kuratorius ir dailininkas. „Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros“ – pirmoji jo knyga.

 

Vilnius yra kaip laikrodis ir kaip filosofas, – sako Vidas Poškus. Tarsi didelis kūnas, kurį norisi (ir galima) pažadinti, bedant adatėles į gyvybiškai svarbius kūno taškus. Autorius klajoja po šį miestą-kūną, pasakodamas dailės, architektūros, savo paties istorijas.

 

Tai labai asmeniška, subjektyvi ir netikėta knyga, nustebinsianti ir tuos, kurie mano, jog Vilnių pažįsta kaip savo penkis pirštus, ir tuos, kurie ruošiasi jį atrasti.

 

Parašyti knygą apie Vilnių ir jo dailę bei architektūrą paskatino paprasta priežastis – meilė šiam miestui. Kasdien vaikščiodamas šio seno miesto gatvėmis ir stebeilydamas į šventoves ir rūmus, namus ir kiemus, stengiuosi (nors didelių pastangų ir nereikia!) įžvelgti vis ką nors nauja. Būtent tuo ir norisi pasidalyti su gerbiamu Skaitytoju. Savuosiuose Vilniaus tyrinėjimuose pasitelkiau „akupunktūrinį“ metodą – šį miestą matau kaip gyvą organizmą, į kurį besdamas adatėles katalizuoju įvairias jo istorijos ir gyvosios praeities detales. Tai nėra sisteminga mokslinė analizė ar nuodugni akademinė studija – daugiau impresionistiniai pasažai, subjektyvios pastabos. Tokios mintys, tikiu, apninka kiekvieną žiūrintį į Vilnių. Nes toks yra šis Miestas... Knygos pavadinimas (o ir idėja) iš tiesų turi sąsajų su didžiuoju Vlado Drėmos veikalu „Dingęs Vilnius“. Tai nėra šio esminio veikalo tęsinys ar diskusija su juo, tai jo įkvėpti subjektyvūs pašnekesiai, tikint, kad senasis Vilnius nėra dingęs.

 

Vilnius čia analizuojamas ir nagrinėjamas, atgaivinamas ir prijaukinamas smeigiant tyrimo adatėles į spontaniškai nutaikytas vietas ir laikrodžio rodyklėmis smaigstant įvairius miesto laikotarpius bei periodus.

Atgiję literatūros personažai Vilniaus gatvėse ieškojo savo kūrėjų

Vasario 12 d. popietę Vilniaus centre atgijo ir savo kūrėjų ieškojo žinomi literatūros personažai. Hamletas, Vingių Jonas, Esmeralda su Kvazimodu ir kiti herojai peržengė knygų ribas, įsikūnijo ir pasklidę po Vilniaus gatves ieškodami autoriaus, miestiečius kvietė į vasario 25-28 d. vyksiančią 17-ąją Vilniaus knygų mugę, kurios tema – „Personažas ieško autoriaus“.

 

 

„Personažai ir kūrinių herojai gyvi ne tik popieriaus lape ar ekrane. Jie visuomet tarp mūsų, greta. Jie gyvi, nes aktualūs, pasakojantys amžinas istorijas, suteikiantys mūsų kasdienybei netikėtumo, įkvėpimo, idėjų. Norėjome, kad miestiečiai tai pajustų,“ – teatralizuotos eisenos idėją pristatė parodų ir kongresų centro LITEXPO parodų grupės vadovė Milda Gembickienė.

 

Vilniečių akis traukė ne tik po parduotuves, kavinukes, knygynus ir gatves aktyviai autorių ieškoję literatūriniais personažais persirengę „Vilniaus Senamiesčio teatro“ aktoriai, bet ir dėmesį prikaustę įspūdingo dydžio kojūkininkai.

 

 

Pasak eisenos organizatorių, šiemet didžiausia Baltijos šalyje knygų mugė kvies ne tik skaityti, bet ir įdėmiai įsižiūrėti į aplinką, pasiruošti gyvam susitikimui akis į akį su kūrėjais, autoriais, leidėjais ir bičiuliais.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-12-atgije-literaturos-personazai-vilniaus-gatvese-ieskojo-savo-kureju/140764

 

Nauja Agnės Gilytės stiliaus patarimų knyga paaugliams

Agnė Gilytė prieš porą metų parašė ir išleido didelio populiarumo sulaukusią knygą „Spintologija“. Šios knygos nugarėlėje rašoma, jog ši knyga jums, jeigu:

  • galvoje – chaosas dėl spintos turinio
  • tau 11–19 metų
  • nori gerai atrodyti bet nežinai, kaip
  • tau svarbu gerai jaustis
  • nebesugalvoji, kaip išsiskirti dėvint uniformą
  • nori patikti JAM

Garsi stilistė Agnė Gilytė pažada, kad daugiau nebereikės sukti galvos ieškant atsakymo į klausimą „Ką rengtis?“. Knygoje ji padės rasti trūkstamas detales tame chaose, kuriame kartais jaučiasi atsidūrus kiekviena paauglė. Tiesiu ir žemišku stiliumi autorė pateikia daugybę patarimų kaip pirkti, kaip pertvarkyti spintą, kaip atrasti savo stilių ir t.t.

 

Pati A. Gilytė yra užsiminusi, jog šios knygos idėja gimė seniai – dar rašant „Spintologiją“, tačiau tai tikrai nėra pirmosios knygos tęsinys. Tiesa, vizualiai abi knygos panašios: abi yra nedidelio patogaus formato, minkštais viršeliais, papuošta funkcionalia gumyte-žymekliu. Stilistės manymu, šiuolaikiniai paaugliai nemėgsta skaityti ilgų tekstų, tad ir savo knygoje ji jais nekankina – čia gausu iliustracijų, schemų, dėstymo punktais ir pan.

 

Patrauklus knygoje ir autorės kalbėjimo su savo skaitytoju būdas: ji nenurodinėja, neaiškina, o padeda suprasti, kad ne copy/paste metodas svarbiausias kuriant savo stilių. Agnė Gilytė skatina visų pirma suvokti, kuo kiekvienas esame išskirtinis, kas mums patinka gyvenime apskritai, ką norime pabrėžti, ir tada bus tikrai žymiai lengviau suvokti, kas mums tinka bei pažinti savo figūrą. 

 

Knygoje gausu ne tik stiliaus, bet ir grožio patarimų bei paprastų ir itin praktiškų pastebėjimų.

 

Šaltinis: Bernardinai.lt

A.Kaušpėdas: „Kalba – tai burtai, magiška galia“

Valstybingumo atkūrimo dienos išvakarėse dažniau nei įprasta girdime ir tariame žodžius laisvė, tapatybė, kalba. Tai raktažodžiai, ne tik atliepiantys valstybingumą, leidžiantys jį atpažinti kasdienybėje,  bet ir padedantys kaskart pasižiūrėti, kas esame, kaip keitėmės ir kuo tapome kaip tauta ir valstybė.

 

Profesorius, literatūros kritikas Kęstutis Nastopka pastebi, kad nuolat, ypač švenčių progomis, pabrėždami ryšį tarp tautinės tapatybės ir lietuvių kalbos kartais pamirštame, kad kalba ir tapatybė, - tai, kokia kalbame, ir tai, kas esame, - pirmiausiai yra  gyvas, kasdien kuriamas santykis.

 

„Mūsų istorijos eigoje tautos santykis su lietuvių kalba buvo pats įvairiausias. Bet svarbiausia pamatyti, kad jis keitėsi, kinta ir dabar. Pavyzdžiui, buvo laikas, kai kalbą intensyviai kūrėme, turėjome ją tarsi „išrasti“, išmokti kalbėti apie tai, apie ką niekada lietuviškai nekalbėjome. Vėliau vyravo visai kitas santykis, mat dėl objektyvių aplinkybių turėjome kalbą saugoti. Labai panašūs procesai vyko ir su mūsų tapatybe“, - kalbėjo profesorius.

 

Kad suvokimas, kas esame, bei santykis su kalba ir kalbėjimu nuolat keičiasi, pastebi ir kultinės grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas. Anot jo, istoriniai lūžiai, sudėtingos aplinkybės kalbos vaidmenį ir svorį itin sustiprina, o vėliau tenka ieškoti naujų, įtaigių kalbėjimo būdų. Tačiau esminis dalykas, kuris išlieka nepriklausomai nuo istorinio konteksto – tai pati būtinybė pasakoti, kalbėti ir susikalbėti.

 

„Kai dabar, laisvės sąlygomis, mąstau ir kalbu apie laisvę, matau, kaip tai sunku. Paradoksalu, tačiau, regis,  net sunkiau nei anuomet. Tiesiog dabar mums laisvė yra kaip oras, kuriuo kvėpuojame, ir todėl net nesusimąstome. Ir būtent dabar, kai esame laisvi kaip niekada anksčiau, pasakojimas, poezija, daina ar literatūra padeda grįžti prie suvokimo, kad laisvės negalima užmiršti,  apie ją reikia kalbėti.  Nes tai kelias, kurį  turime ne tik nueiti, bet apie kurį turime papasakoti“, – sakė A.Kaušpėdas.

 

Anot jo, istorijoje ne kartą turėjome progos įsitikinti telkiančia magiška gimtosios kalbos, poezijos ir žodžio jėga.

 

„Galiu drąsiai sakyti, kad kalba – tai burtai, didžiulė, beveik magiška galia. Ir tie burtai geriausiai veikia laisvės paribiuose. Žinojimas, kad turi kalbėti, ieškoti būdų, kaip pasakyti tai, kas svarbiausia, nes niekas kitas to nepadarys, ir yra tikrasis kūrybos procesas“, - sakė A.Kaušpėdas.

 

Pasak K.Nastopkos, kalbėjimasis ir savęs kaip bendruomenės suvokimas per kalbą gali būti ne tik viešas, bet ir pakankamai intymus, labiau susietas su tekstais ir skaitymu, tad knygos vaidmuo tapatybės kūrime išlieka kertinis.

 

„Svarbu suprasti, koks didelis vaidmuo kalbos, taigi ir tapatybės, kūrime tenka vertėjams. Juk tai jie prakalbina tuos, kurie nors lietuviškai niekada nekalbėjo, mums pasako tiek daug vertingų dalykų. Vertėjai įveda daugybę svarbių balsų į mūsų literatūros ir mokslo lauką, taip praturtindami ne tik kalbą, bet ir mąstymą. Taip ir vyksta tas gyvas kalbos, o drauge ir tautos gyvenimas“, - reziumavo profesorius.

 

Pažintis su kalba, jos grožio, svorio ir reikšmės supratimas bei vertinimas gimsta ir auga drauge su skaitymu ir meile knygoms. Tad kalbą ir literatūrą vertinančius, intelektualius bei smalsius žmones kasmet jau septynioliktą kartą subursianti Vilniaus knygų mugė šiandien sveikina visus su Vasario 16-ąja.

 

Vasario 25-28 d. parodų ir kongresų centre LITEXPO vyksiančioje 17 – oje Vilniaus knygų mugėje, Muzikos salėje, bus galima išgirsti ir pamatyti gyvą Algirdo Kaušpėdo ir poeto Gintaro Patacko pasirodymą. Kaip ir kasmet mugė kvies į daugiau nei 400 kultūrinių renginių bei diskusijų, pristatys 330 leidėjų iš Lietuvos ir užsienio šalių.

Paskirtos 2016 metų Patriotų premijos

Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse, LR Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) skelbia pilietiškiausias bei patriotiškiausias 2015 metais išleistas knygas ir sveikina Patriotų premijų konkurso nugalėtojus.

 

42 konkurse dalyvavusias knygas vertino ir tris Patriotų premijas (vienos piniginės premijos dydis – 1 500 Eur) šiais metais paskyrė konkurso vertinimo komisija, kurią sudarė literatūros ekspertai Antanas Gailius (komisijos pirmininkas), Inga Mitunevičiūtė, Jūratė Čerškutė, Rimantas Kmita, Loreta Žvironaitė-Ūdrienė,  Krašto apsaugos viešųjų ryšių departamento direktorė Rūta Apeikytė ir Gynybos politikos ir planavimo departamento direktorė Giedrė Statkevičiūtė.

 

Konkurso vertinimo komisijos geriausiai įvertintos knygos, kurioms Krašto apsaugos ministerija paskyrė tris Patriotų premijas:

 

Autorių leidybiniam kolektyvui, atstovaujamam leidinio sudarytojai Julijai Reklaitei, už Lietuvos miestų architektūros gidų leidybos projektą ir knygąKaunas 1918-2015. Architektūros gidas (leidykla „Lapas“). Premija skiriama už gyvą urbanistinę istoriją.

 

Nerijai Putinaitei už knygąNugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“ (išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija ir VšĮ „Naujasis Židinys-Aidai“). Premija skiriama už gaivų oro gūsį į sovietmetį.

 

Kristinai Gudonytei už knygą vaikams ir jaunimuiJie grįžta per pilnatį(leidykla „Tyto alba“).

 

Patriotų premijų laureatai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje vasario 25 d., ketvirtadienį, 14 val. Forumo salėje. Apdovanojimus autoriams ir leidėjams įteiks Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ir Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentas Remigijus Jokubauskas.

 

Visus Patriotų premijos konkurso dalyvius rasite paspaudę šią nuorodą http://www.lla.lt/lt/patriotu_premija/2016 .

 

Patriotų premijų konkursas rengiamas jau šeštą kartą. Šiomis premijomis siekiama skatinti Lietuvos ir užsienio autorius rašyti pilietiškumo ir patriotizmo tematika, per knygą skiepyti meilę ir ištikimybę savo šaliai. Konkursui teikiamos grožinės, memuarinio pobūdžio, edukacinės, mokslo populiarinimo srities knygos, išleistos per paskutiniuosius vienerius kalendorinius metus Lietuvoje ir kitose šalyse.

Apie praėjusių metų Patriotų premijomis nominuotas knygas skaitykite paspaudę šią nuorodą http://www.lla.lt/lt/patriotu_premija/patriotu_premija

Išrinktas 2015 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktukas

Vasario 11 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus literatūrologai išrinko 2015 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Šis knygų sąrašas, iš kurio vėliau renkamas LLTI premijos laureatas, sudaromas jau keturioliktą kartą.

 

Šiemetinio aptarimo tema – „Pagaliau lietuvių literatūrai sekasi?“ Anot temą pasiūliusios dr. Jūratės Sprindytės, lietuviškame knygų pasaulyje viskas yra neblogai. Galime džiaugtis praėjusių metų pasiekimais: eseistei Giedrai Radvilavičiūtei paskirta Nacionalinė, prozininkei Undinei Radzevičiūtei – Europos Sąjungos literatūros premija, pradėti leisti Romualdo Granausko Raštai, garsi prancūzų leidykla „Monsieur Toussaint Louverture“ išleido Ričardo Gavelio romaną Vilniaus pokeris. Rastume ir daugiau gražių faktų. Literatūrologai aptarė prozos, poezijos, dokumentinės literatūros knygas; gana plačiai kalbėta apie paauglių literatūrą. Buvo pastebėta, kad stiprėja novelistika, gausėja kūrinių apie Vilnių, nors jų vertė labai nelygi.

 

Ypač gerai buvo įvertinti elegantiškas Valdo Papievio romanas Odilė, arba Oro uostų vienatvė, kuriame pasakojama apie senėjimą ir laipsnišką atsisveikinimą su gyvenimu, Danutės Kalinauskaitės novelių rinkinys Skersvėjų namai, liudijantis atsiradus specifinę kalinauskaitišką magiškojo realizmo atmainą, ir visai kitoks, kur kas tradiciškesnis, esmingai į Seinų krašto lietuvių buitį ir kultūrą atsiremiantis  Birutės Jonuškaitės romanas Maranta. Kęstučio Navako esė rinkinyje Begarsis skambutis esama viską persmelkiančios mirties jausenos, kūrybinio solipsizmo. Kaip įdomus dviejų autorių kūrybos derinimo eksperimentas į dvyliktuką įtraukta Lauros Sintijos Černiauskaitės ir Renatos Šerelytės novelių knyga Hepi fjūčer, pabrėžta Undinės Radzevičiūtės romano netikėta struktūra, nestandartinis finalas. Akvilinos Cicėnaitės romanas paaugliams Niujorko respublika, kuriame autentiškai, be patetikos vaizduojamas Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis, atskleidžiama paauglio psichologija, literatūrologams irgi pasirodė vertingas.

 

Aptariant poeziją, sakyta, kad patyrę poetai, tokie kaip Aidas Marčėnas ar Donaldas Kajokas, 2015-aisiais išleistuose rinkiniuose eina savo pačių pramintais takais, tačiau išlieka įdomūs, krypdami į minimalizmą, išsaugodami lašą ironijos ir žaismės. Daug vertintojų simpatijų pelnė Alfonso Andriuškevičiaus rinktinė Beveik visi eilėraščiai, kurioje spausdinamas ir pluoštas naujų kūrinių. Anot dr. Dalios Satkauskytės, pakeri šios poezijos intertekstualumas, laiko analizė, kitoks, nei lietuvių poezijai įprasta, emocingumas, semantinė gelmė. Praėjusiais metais būta įsimintinų poetinių debiutų: Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės Kvėpuoju, Ievos Gudmonaitės Sniego skonis.

 

11 literatūrologų komisija iš sudaryto dvyliktuko išrinks kūrybiškiausią knygą ir jos autorių, LLTI literatūros premijos laureatą, kuris bus paskelbtas per Vilniaus knygų mugę vasario 27, šeštadienį, 11 val. Rašytojų kampe. LLTI premijos laureatas bus apdovanotas, pasitinkant kovo 11 d. Vileišių rūmuose.

 

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 2015 metų kūrybiškiausių knygų dvyliktukas (abėcėlės tvarka):

 

1. Alfonsas Andriuškevičius, Beveik visi eilėraščiai, Apostrofa, 2015.

2. Akvilina Cicėnaitė, Niujorko respublika: romanas, Alma littera, 2015.

3. Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė, Hepi fjūčer: aštuoniolika novelių, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

4. Ieva Gudmonaitė, Sniego skonis: eilėraščiai, Kauko laiptai, 2015.

5. Birutė Jonuškaitė, Maranta: romanas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

6. Donaldas Kajokas, Apie Vandenis, medžius ir vėjus: eilėraščiai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

7. Danutė Kalinauskaitė, Skersvėjų namai: novelės,  Tyto alba, 2015.

8. Aidas Marčėnas, Viename: eilėraščiai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

9. Kęstutis Navakas, Begarsis skambutis: esė,  Tyto alba, 2015.

10. Valdas Papievis, Odilė, arba Oro uostų vienatvė: romanas, Alma litera, 2015.

11. Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė, Kvėpuoju: eilėraščiai,  Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

12. Undinė Radzevičiūtė, 180: romanas, Baltos lankos, 2015.

Po pertraukos dviejuose Kėdainių rajono kaimuose duris vėl atvėrė bibliotekos

Simboliška, kad 2016-aisiais, minint Bibliotekų metus, Kėdainių rajono savivaldybėje po maždaug poros metų pertraukos vėl pradėjo veikti Kėdainių rajono savivaldybės M. Daukšos viešosios bibliotekos filialai Ąžuolaičiuose, Dotnuvos seniūnijoje, ir Keleriškiuose, Kėdainių miesto seniūnijoje.

 

Pirmąją vasario savaitę duris atvėrusias bibliotekas pirmasis aplankė Kėdainių rajono savivaldybės meras Saulius Grinkevičius, lydimas savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjo Juliaus Lukoševičiaus bei M. Daukšos viešosios bibliotekos direktorės Birutės Ruzgienės.

 

Abi įstaigos vėl veikia tose pačiose patalpose, kur buvo iki jų uždarymo. Šiose bibliotekose lankytojai galės naudotis internetu, joje bus knygų, spaudos, o vaikus jau džiugina žaislotekos. Naujiena ta, kad Ąžuolaičių bibliotekoje įrengta viešojo interneto prieiga, kurios anksčiau čia nebuvo.

 

Rajono vadovas S. Grinkevičius apžiūrėjo bibliotekų patalpas, domėjosi, ko trūksta, kaip įrengtos patalpos, susipažino su bibliotekininkėmis ir jų planuojamais darbais. Jis taip pat padovanojo po porą  knygų.

 

„Iš kaimuose gyvenančių žmonių negalima atimti kultūros ir turiningo užimtumo. Džiugu, kad rajono taryba pritarė norui vėl atidaryti bibliotekas. Kadangi mums rūpi kaimuose išsaugoti bibliotekas kaip mažyčius kultūros židinius, esame puikus pavyzdys ir kitiems šalies rajonams“, – sakė S. Grinkevičius.

 

Rajono vadovo nuomone, šiandien biblioteka nebėra vien knygų išdavimo punktas, tai –  informacinis centras, kuriame galima gauti visapusišką informaciją, skaityti knygas ir spaudą, pabendrauti su darbuotojomis bei turiningai praleisti laiką.

 

„Šis džiugus įvykis, kai vienu metu Ąžuolaičiuose ir Keleriškiuose atidarytos bibliotekos, sutapo su tuo, kad 2016-ieji paskelbti Bibliotekų metais. Tikiuosi, kad abiejų kaimų gyventojai džiaugsis bibliotekomis. Dabar tereikia pripildyti knygų fondus ir laukti skaitytojų bei interneto vartotojų. Tikiu, kad jos taps nedidukais kultūros židiniai šiuose kaimuose“, – sakė S. Grinkevičius.

 

M. Daukšos viešosios bibliotekos direktorės B. Ruzgienės teigimu, stengtasi sukurti dvi nedideles šiuolaikiškas mažas bibliotekas.

 

„Abejose pastatėme naujus baldus, atvežėme naujus kompiuterius. Kol kas jose knygų nedaug, tačiau jų fondus nuolat pildysime pagal skaitytojų pageidavimus“, – sakė B. Ruzgienė.


Keleriškių bibliotekoje puse etato dirba anglų kalbos mokytoja Vaida Bilienė. Ąžuolaičiuose – socialinė pedagogė Kristina Masiliūnienė. Moterys, laimėjusios konkursus, susipažino su biblioteka, darbo specifika.

 

Ąžuolaičių biblioteka skaitytojų laukia antradieniais–penktadieniais nuo 14 iki 18 valandos, šeštadieniais nuo 10 iki 14 valandos.

 

Keleriškių biblioteka dirba antradieniais–penktadieniais nuo 13 iki 17 valandos, šeštadieniais – nuo 11.30 iki 15.30 valandos.

 

Abejose bibliotekose išeiginės dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

 

Kėdainių rajono savivaldybės informacija

Lietuvos bibliotekos – atveriančios praeitį, palydinčios į ateitį

Penktadienį Vilniaus universitete bus paskelbta Bibliotekų metų pradžia. Jų šūkis  „Stiprios bibliotekos – stipri visuomenė“. Šiais metais bibliotekoms papildomai skirta 300 tūkst. eurų knygoms ir kitiems leidiniams įsigyti. Bibliotekų metų pradžios proga siūlome Lietuvos ambasadorius prie UNESCO prof. Arūno Gelūno mintis.

 

Blogos bibliotekos kaupia fondus, geros bibliotekos plečia paslaugas, puikios bibliotekos kuria bendruomenes.

 

R. Davidas Lankesas, naujosios bibliotekininkystės profesorius

 

Jei pusiau juokais, pusiau rimtai būčiau paprašytas sus­kirstyti žmoniją į dvi atskiras, esminius jos narių skirtumus išryškinančias dalis, sugrupuočiau ją į „skaitančiuosius“ ir „neskaitančiuosius“. Iš atminties niekaip negaliu išmesti prieš daugybę metų aptiktos A. Čechovo frazės: „Jos akys žvilgėjo taip, kaip žvilga tik išsilavinusių žmonių akys.“ Manau, jog čia klasikas paliečia kažką nepaprastai svarbaus...

 

Tad nors skaitymas mūsų laikais ir neapsiriboja bibliotekomis, neabejoju, kad skaitančioji Lietuvos visuomenės dalis pasijuto labai pakiliai, kai šie metai buvo paskelbti Bibliotekų metais. Vieniems – tyrėjams, studentams – bib­liotekos yra ir liks nepamainoma darbo aplinka, kitiems – tiesiog kokybiško bendravimo, socialinio sambūvio erdvė, tretiems – galimybė sužinoti naujienas, internetu pabendrauti su artimaisiais, ištrūkti iš namų.

 

Sparčiai keičiantis gyvenimui, sudėtingėjant technologijoms, kinta ir bibliotekų atliekamų funkcijų turinys, jų vaidmuo visuomenėje. Bibliotekų metai galėtų tapti puikia galimybe atkreipti visuomenės dėmesį į šį pakitusį jų vaidmenį. Nesutikčiau su skeptikais, kurie tokius minėjimus vadina valdžios žaidimais ir grynu formalumu, nes ankstesnės panašios iniciatyvos, pavyzdžiui, Muziejų metai, labai padėjo suaktyvinti muziejų lankomumą, pritraukti naujų lankytojų, kurie apie Lietuvos muziejus žinojo nepakankamai. Neabejoju, jog Bibliotekų metai padės Lietuvos žmonėms geriau suvokti šiuolaikinės bibliotekos veiklos pobūdį, plačiau atvers jos turtus, labiau priartins prie skaitytojo. Pritariu garsiojo amerikiečių rašytojo fantasto Rėjaus Bredberio minčiai, kad „be bibliotekų neturėtume nei praeities, nei ateities“. Tad kai Vincas Kudirka „Tautiškoje giesmėje“ mus skatina iš praeities semtis stiprybės, biblioteka yra vienas iš neabejotinų tokios stiprybės šaltinių.

 

Sykiu šiuolaikinė Lietuvos biblioteka turi padėti įveikti vis labiau beįsigalinčią nuostatą, kad visas žinias, kurių reikia sėkmės siekiančiam žmogui, galima aptikti išmaniojo telefono ekranėlyje. Tiesa, greitasis maistas taip pat turi privalumų, tačiau nereikia jo painioti su visaverte mityba – dažniausiai greitai prieinamos yra tik žinių nuotrupos, su tikru nuosekliu išsilavinimu nieko bendra neturintys žinojimo fragmentai ir vienadienės naujienos. Jei taip nebūtų, niekas neberašytų mokslinių monografijų ir jos nebekainuotų taip brangiai, kiek šiandien vis dar kainuoja. Nieko nepadarysi – bib­lioteka yra vieta žmogui, rimtai žiūrinčiam į gyvenimą ir savo profesiją, tačiau tik tokių žmonių veikla galiausiai iš tikro yra sėkminga. Būtų puiku, jei šią nelengvai priimamą tie­są bib­lio­tekininkai padėtų suvokti mūsų visuomenei, ypač jaunimui.

 

Apmaudu, tačiau nemaža dalis Lietuvos visuomenės vis dar įsivaizduoja biblioteką kaip apdulkėjusias lentynas su aktualumą praradusiais leidiniais ir jas pavydžiai saugančiomis rūškanomis, bendrauti nelinkusiomis darbuotojomis. Bib­lio­tekų metai yra geriausias laikas tokio įvaizdžio atsikratyti. Vertingiausia bibliotekų dalis yra ne jose sukaupti fondai, ne naujai atkeliavusi įranga, o profesionalūs ir komunikabilūs bibliotekininkai, dažnai virstantys ir mokytojais, ir informatikos specialistais, ir užsiėmimų su vaikais vadovais, bet visuomet – gidais į platų ir nuostabų žinių pasaulį.

 

Bibliotekų metų proga Lietuvos bibliotekininkų bendruomenei linkiu suspindėti kaip brangakmeniui, nes ji ir yra mūsų visuomenės brangakmenis. Sykiu linkiu ir didesnio valdžios dėmesio, kuris pasireikštų gan kuklių bibliotekų darbuotojų pajamų augimu. Tačiau labiausiai linkiu tapti – ne tik 2016-aisiais, bet ir po jų – svarbiausia Lietuvos visuomenės būrimosi vieta, kurią iš naujo atrastų ir brangintų ne tik aktyvūs visuomenės nariai, bet ir patys mažiausieji bei patys vyriausieji. Juk kas gali būti brangesnio bibliotekininkui, nei išgirsti pasakymą, jog vertingiausias dalykas žmogaus piniginėje yra bibliotekos lankytojo bilietas?

 

Šaltinis: Bernardinai.lt

Rimvydas Stankevičius: „Nėra reiklesnio skaitytojo ir taiklesnio kritiko negu vaikas“

Iš penkių šiuose Metų knygos rinkimuose dalyvaujančių kūrinių vaikams net keturi yra parašyti vaikų literatūroje debiutuojančių autorių. Vienas tokių – tai poetas ir eseistas Rimvydas Stankevičius, už lietuvių mitologija paremtą poemą „Pūgos durys“ jau spėjęs gauti geriausios vaikų poezijos knygos apdovanojimą. Dailininko Šarūno Leonavičiaus iliustracijomis papuoštos pūgos autorius – apie vaikų literatūrą, nacionalinį kultūrinį pamatą ir skaitymą.

 

Esi žinomas poetas bei eseistas, iki šiol kurdavęs tik suaugusiam skaitytojui. Kaip kilo mintis papildyti mūsų vaikų literatūros autorių gretas?

 

Parašius vieną knygą vaikams, vargu ar galima jaustis papildžiusiu vaikų literatūros rašytojų gretas – labiau, ko gero, mane tiktų priskirti ne prie vaikų rašytojų, o prie rašytojų, kurie į vaikus nėra moję ranka.

 

Mano vaikystės laikais Lietuvos vaikai dar kaži kaip natūraliai augo itin geros vaikiškos poezijos apsuptyje – nei knygynų lentynose, nei viešojoje kultūrinėje erdvėje netrūko lietuvių literatūros klasikos: vaikiškoje bibliotekėlėje turėjau Maironį ir Kristijono Donelaičio „Pasakėčias“ su vaikiškom iliustracijom, Salomėjos Nėries „Eglę – žalčių karalienę“ ir Kazio Binkio „Dirbk ir baiki“. Taip pat – mano vaikystės laiku rašytų knygų: turėjau savo Eduardo Mieželaičio „Kastantą muzikantą“, Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, Martyno Vainilaičio „Bruknelę“, Anzelmo Matučio „Drevinuką“. O dar Kostas Kubilinskas, Vytė Nemunėlis, Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Janina Degutytė, Sigitas Geda... Visa jų puiki poezija buvo tokia natūrali anuomet augusių lietuviukų vaikystės sudėtinė dalis, kad vaikams iš tiesų nė nereikėjo ja specialiai domėtis – poezija į jų gyvenimus ateidavo pati. Netgi mūsų išdykavimai, kaip dabar pagalvoju, būdavo „poetiški“ – bendraamžes mergaites gebėjome erzinti ne bet kaip, o pačia S. Nėrimi: „Tu piemenaitė murzina/ Tu man – viena, viena, viena“, o gimtosios silabotonikos melodijų poveikį, patys to nesuprasdami, jau mokėmės justi net atsietai nuo semantikos: „Kerpėsiais ir pele aukštaugus apai/ Pilių štai trakinga garbis“...

 

Šiandien apsidairius po kultūrinę erdvę ir į ją įsiklausius atrodytų, jog niekada nė nebuvo tos ką tik vardytos lietuvių vaikų poezijos klasikos, nėra nei jos kokybę siekiančių nūdienos poetų kūrinių. Žinoma, visos šios knygos kažkur yra – bibliotekose, kai kurios gal net ir knygynuose, viena kita parašoma ir dabar – tačiau jos, ugdant nūdienos vaikus, nepasitelkiamos, jų, kaip ir visos nacionalinės literatūros, vertė – marginalizuota, iš mūsų pačių ir iš mūsų vaikų domesių lauko neatsakingai patraukta šalin, todėl jų nėra mūsų aktyviojoje sąmonėje, nėra kasdieniame mūsų gyvenime nepertraukiamai cirkuliuojančiame kultūros apytakos rate. Eilėraščiai beveik nebedeklamuojami prie Kalėdų eglučių, mokyklose, viešuosiuose renginiuose, spektakliuose, animaciniuose filmukuose, jie nevirsta dainelėmis, tėvai neskaito savo dar nemokantiems skaityti mažamečiams, mamos neniūniuoja migdydamos, supdamos, eilėraščių citatos nebeprigyja mūsų kasdienėje kalboje kaip sentencijos, epitetai, pamokomi ar juokingi priežodžiai... Tokiu būdu visą šį kultūros klodą praranda nūdienos vaikų sielos – vieno matavimo netenka jų fantazijos pasaulis, nukenčia jų kalbos pojūtis, asmeninio leksikono ir iškalbos turtingumas, o be to – perpus sumažėja galimybių, kad vaikystėje rakto į poezijos pasaulį negavęs žmogus suaugęs jį susiras pats.

 

Taigi, mane suėmė apmaudas dėl nuskurdinto, „nupopsinto“ į dailininkių, tiesiog pomėgį rašinėti turinčių mamų – visada mylinčių vaikus, nuoširdžių ir geranoriškų, bet ne visada talentingų – dizainerių ir televizijos „žvaigždžių“ rankas atiduoto šiandien augančiųjų vaikystės pasaulio ir nusprendžiau parašyti „senovišką“ poezijos knygą vaikams, atitinkančią visus vaikų literatūros klasikų kriterijus tiek vertybių, tiek pasaulėjautos, tiek preciziškų reikalavimų formai prasme – eilėdarai, rimavimui, kirčiavimui, kalbos kultūrai, siužetui, kompozicijai...

 

Žinoma, bendros situacijos tai nepakeis, bet prieš nūdienos vaikus bent jau nesijausiu kaltas, jog neatidaviau jiems to, ką, būdamas vaikas, pats buvau gavęs iš anų dienų vaikus ir vaikystę mylinčių poetų kūrinių.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-11-rimvydas-stankevicius-nera-reiklesnio-skaitytojo-ir-taiklesnio-kritiko-negu-vaikas/140627

JAV pristatoma nauja Rūtos Šepetys knyga „The Salt to the Sea“

Rašytoja Rūta Šepetys, tarptautinio pripažinimo sulaukusio bestselerio „Tarp pilkų debesų“ autorė, pradeda savo naujo istorinio romano „The Salt to the Sea“ („Druska jūrai“) pristatymų JAV skaitytojams ciklą. Knygos pristatymų ciklas prasidėjo vasario 3 d. autorės susitikimu su skaitytojais JAV Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

 

Jauniesiems skaitytojams skirtame romane R.Šepetys aprašo vieną didžiausių Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų – 1945 metų žiemą įvykusią keleivinio laivo „Wilhelm Gustloff“ tragediją. Sovietų povandeniniam laivas torpedavus, žuvo veik 10 000 keleiviniu laivu „Wilhelm Gustloff“ plaukusių civilių gyventojų, kurie frontui artėjant traukėsi į Vakarus.

 

Romane pasakojama apie lietuvaitę Joaną, lenkę Emiliją ir iš Karaliaučiaus kilusį Florianą, kurie, bėgdami nuo karo baisumų, susitinka keleiviniame laive „Wilhelm Gustloff“. Tragedijos akivaizdoje jaunuoliai privalo rasti jėgų, pasitikėti vienas kitu ir tapti beatodairiškai drąsūs, kad išsigelbėtų. Tautiniai, kultūriniai ar socialiniai skirtumai tampa visiškai nesvarbūs, nes dešimt tūkstančių laive esančių žmonių turi kovoti dėl to paties dalyko – išlikimo.

 

Šiuo metu kuriamas kino filmas pagal kitą R.Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“.

 

Šaltinis: http://kultura.lrytas.lt/literatura/jav-pristatoma-nauja-rutos-sepetys-knyga-the-salt-to-the-sea.htm

Nacionalinės bibliotekos knygos keliauja ten, kur jų reikia labiausiai

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka įgyvendina ilgalaikę socialinę iniciatyvą „Knyga su sriuba“. Bibliotekos darbuotojos Ieva Gumuliauskaitė, Jolanta Kanapickaitė, Laura Lazurina, Angelina Pruckutė, Jūratė Remeikienė ir Evalda Sukackienė savarankiškai ar drauge su partneriais, Maltos ordino pagalbos tarnybos savanoriais, lanko vienišus senolius, su jais bendrauja ir skaito knygas.

 

Iniciatyvos „Knyga su sriuba“ idėja, gimusi Nacionalinėje bibliotekoje, artima maltiečių vykdomai akcijai „Maltiečių sriuba“, kurios pagrindinis tikslas – atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į senyvo amžiaus, sunkiai sergančius, vienišus žmones ir būtinybę jiems padėti. „Susitikę su bibliotekos darbuotojais pakalbėjome, kaip galėtų atrodyti šis projektukas, ir, sakyčiau, sėkmingai pradėjome“, – sakė Vilniaus maltiečių vadovas Vytas Kim. Anot maltiečių atstovo, didelė dalis senyvo amžiaus žmonių nebeskaito knygų dėl nusilpusio regėjimo, prastos sveikatos arba vien dėl to, kad neišeidami iš namų neturi galimybės gauti knygų. Knyga, pasak maltiečio, galėtų būti viena iš priemonių jiems jaustis mažiau vienišiems, tobulėti. „Skaitymas ar klausymas – savotiška terapija. Be to, su aplankiusiu bibliotekos darbuotoju galima pasikalbėti, gali užsimegzti žmogiškas ryšys, ko dažniausiai ir trūksta seneliams“, – įsitikinęs Vilniaus maltiečių vadovas.

 

Pirmieji susitikimai – pažinčiai

 

Prieš lankant senelius teirautasi, kokios temos jiems įdomios, kokių knygų norėtų klausytis ar patys skaityti. Senolius lankiusios savanorės bibliotekos darbuotojos pastebėjo, kad juos labiausiai džiugina bendravimas ir rodomas dėmesys. Pirmuosiuose susitikimuose daugiausia laiko skirta ne knygų skaitymui, o pažinčiai ir šiltiems pokalbiams.

 

Akcijos metu lankomi senyvo amžiaus žmonės, daugelis jų – turintys negalią, jais nuolat rūpinasi socialiniai darbuotojai. Savanorės pasidalijo pirmųjų susitikimų įspūdžiais: viena klausėsi senolės sukurtų eilėraščių, kita – mėgstamų dainų, trečia skubėjo į parduotuvę atnešti trūkstamo maisto ir kt. Su savanoriais seneliai dalijosi svajonėmis, pasakojo savo gyvenimo istorijas.

 

Susipažinus susitarta dėl kitų susitikimų, aptartos knygos, kurias senoliai norėtų paskaityti ar pasiklausyti. Savanorės bibliotekos darbuotojos akcentavo, kaip vienišiems senoliams svarbu sulaukti dėmesio: „Aš galiu tiesiog padovanoti 2 valandas savo gyvenimo laiko. O pasirodo, tai labai didelė dovana Izidoriui“, – sakė senolį lankiusi Jolanta.

 

Nevienadienė akcija

 

Nors senolių lankymas simboliškai pradėtas šventiniu laikotarpiu per „Knygų Kalėdų“ akciją, tačiau iniciatyva tęsiama – planuojami kiti susitikimai. Tikimasi, kad prie šios iniciatyvos prisidės ir daugiau Nacionalinės bibliotekos darbuotojų.

 

Idėjos autorė, Nacionalinės bibliotekos Rinkodaros ir komunikacijos departamento direktorė Renata Surovec, pabrėžė siekį, kad ši akcija nebūtų vienkartinis bibliotekininkų apsilankymas, o išaugtų į nacionalinį projektą ir atsidurtų greta visų kasdienių bibliotekininkų darbų kaip bibliotekos socialinės atsakomybės ugdymo dalis. Todėl labai svarbu, kad bibliotekininkai geriau pažintų savo bendruomenę, kad knygos iš lentynų keliautų pas tuos, kuriems labiausiai reikia bibliotekos pagalbos. „Tikiuosi, kad mūsų parodytas pavyzdys paskatins ir kitas bibliotekas aktyviau imtis panašių iniciatyvų“, – sakė R. Surovec.

 

Neįgaliuosius ir senyvo amžiaus gyventojus šiuo metu aptarnauja ne viena viešoji biblioteka. Spaudiniai į namus pristatomi pagal individualius poreikius. Tokią paslaugą jau teikia Šilutės Fridricho Bajoraičio, Pasvalio Mariaus Katiliškio, Alytaus Jurgio Kunčino, Ignalinos rajono savivaldybės ir kitos viešosios bibliotekos.

 

Maltiečiai ir Nacionalinės bibliotekos darbuotojai savo pavyzdžiu skatina nelikti abejingiems ir pastebėti žmones, ragina matyti visus savo bendruomenės narius, o ypač tuos, kuriems aplinkinių pagalba ir dėmesys ypač reikalingi. Nacionalinė biblioteka tikisi ir toliau bendradarbiauti su šia organizacija ir senoliams prie maltiečių sriubos pasiūlyti knygų.

Vilniaus knygų mugės viešnia M.Stepnova: „Neįmanoma parašyti apie šiuolaikinę Rusiją taip, kad išeitų tiesa, o ne ikona ar šmeižtas“

„Aš rašau visai negalvodama apie skaitytoją. Galbūt tai blogai, užtat sąžininga. Aš nesistengiu niekam įtikti arba patikti“, - apie tai, kaip įsivaizduoja savo skaitytoją, be užuolankų kalba bene pagrindinė šių metų Vilniaus knygų mugės viešnia, rusų poetė, vertėja, lietuviams gerai pažįstamo istorinio romano „Lazario moterys“ (vertė Sigitas Parulskis, išleido „Tyto alba“) autorė  Marina Stepnova.

 

Su viena garsiausių ir labiausiai įvertintų šiuolaikinės Rusijos autorių kalbamės apie naujausią lietuvių kalba išleistą romaną „Italų pamokos“, šiuolaikinės Rusijos veidą, įsivaizduojamą skaitytoją ir meilę...bibliotekoms.

 

Šiemet Vilniaus knygų mugėje bus pristatytas Jūsų antras romanas lietuvių kalba – „Italų pamokos“. Internete jau dabar justi, kaip nekantriai jo laukiama, kiek daug tikimasi. Esate prasitarusi, kad „Italų pamokos“ – tai romanas apie žmones, esančius arčiausiai Dievo –  gydytojus. Kaip manote, kokią vietą šioje „hierarchijoje“ Dievas skyrė rašytojams? Ar jie gali bent šiek tiek konkuruoti su gydytojais?

 

Bijau, kad rašytojai neturi šansų. Man regis, gydytojams Dievas palankiausias. Kaip tik todėl medikams tenka tiek dėmesio, pretenzijų, tiek neapykantos ir dievinimo. Žinoma, geras rašytojas gali apversti gyvenimą, bet geras gydytojas gali šį gyvenimą išgelbėti arba grąžinti. Skirtumas, man atrodo, akivaizdus.

 

Jūsų romaną „Lazario moterys“ galima pavadinti ir istoriniu romanu, apimančiu ilgą laikotarpį, o „Italų pamokų“ veiksmas vyksta naujausios istorijos laikais, jame vaizduojama viena žmonių karta. Romano foninius įvykius atsimena ir dauguma skaitytojų. Kaip laiko distancija veikia tekstą – lengviau rašyti apie senus ar naujus laikus?

 

Apie naujus laikus rašyti nepalyginti sunkiau. Bent man. „Lazario moterų“ skaitytojai manimi tiesiog patikėjo – patikėjo, kad XIX amžiuje ar XX a. trečiajame dešimtmetyje, ar karo metu viskas buvo taip, kaip aš parašiau. Man pavyko įvilioti skaitytojus į savo išmonę ir joje apgyvendinti.

 

O kai įsivaizduojamas pasaulis susiduria su realiais žmonių prisiminimais ir įspūdžiais – į visas puses pažyra kibirkštys. Karta tik atrodo vienalytė, o juk kiekvieno iš mūsų – savas skausmas, sava istorija. Todėl pagrindinis „Italų pamokų“ herojus Ogariovas daugelį skaitytojų erzina, siutina.

 

Kuriate Rusijoje, šalyje, kurioje šiuo metu vyksta tokie reikšmingi istoriniai virsmai, kurie prašyte prašosi kūrėjo plunksnos. Vilniaus knygų mugės tema – „Personažas ieško autoriaus“. Kokio rašytojo plunksnai patikėtumėte kurti nūdienės Rusijos, kaip personažo, portretą?

 

Ak, koks sudėtingas klausimas! Tėvynė – labai stiprus, skausmingas personažas. Bet kuri tėvynė, ne tik Rusija. Kiekvienas iš mūsų turi milijoną pretenzijų savo tėvams, niekas taip nesiutina kaip mama ir tėtis, niekam nejauti tokios stiprios užuojautos kaip jiems, niekas nekelia tokio pasididžiavimo. Ir nieko taip baisiai nesigėdiji. Tai sprogstamasis užuojautos, meilės, pasididžiavimo, gėdos, baimės mišinys. Turbūt tiesiog neįmanoma vienam rašytojui parašyti apie šiuolaikinę Rusiją taip, kad išeitų tiesa, o ne ikona ar šmeižtas. Kiekvienas iš mūsų stengiasi po truputį – kaip sugeba. Galimas daiktas, iš šios mozaikos ir išeitų Rusija – tokia, kokia ji yra.

 

Jūsų knygos labai mėgstamos, ypač pabrėžiamas savito stiliaus ir talentingai sukurto siužeto dermė. Jeigu tektų rinktis, ką aukotumėte – turinį ar stilių?

 

Jeigu mes kalbame apie vertimą į lietuvių kalbą, tai man labai pasisekė su vertėju. Sigitas Parulskis – didelis rašytojas. Būtent jo stiliumi žavisi Lietuvos skaitytojai, nepamirškime to. Esu tikra, kad verstinės knygos sėkmė – tai pirmiausia vertėjo, jo darbo sėkmė. Aš labai dėkinga Sigitui. Turinys – niekai, jeigu knyga parašyta iš tikrųjų gerai. Kalba – pagrindinis herojus, svarbiausia gero teksto kūrėja.

 

Grįžkime prie skaitytojų ir jų lūkesčių. Švedų rašytojas Ulfas Peteris Hallbergas yra pasakęs: „Žmonės, kurie perskaitę knygą nori susitikti su jos autoriumi, prilyginčiau žmonėms, kurie suvalgę žąsų kepenėlių nori susitikti su žąsimi“. Gal iš tiesų kūrinį ir kūrėją verčiau atskirti, leisti jiems gyventi atskirus gyvenimus? O gal susitikimas su autoriumi praturtina, padeda kitaip suprasti knygą? Ar Jūs pati mėgstate susitikimus su savo skaitytojais?

 

Apskritai sutikčiau su kolega iš Švedijos, skaitytojai dažnai painioja autorių su herojais (ir net knygomis), nukreipia savo susižavėjimą (arba priešingai – nepasitenkinimą) į rašytoją. Nors, tiesą pasakius, simpatiškų žmonių tarp mūsų nedaug (juokiasi). Nepaisant to, aš mėgstu susitikti su skaitytojais, nes apskritai mėgstu bendrauti su žmonėmis. Tai visuomet įdomu. Ypač malonu buvoti bibliotekose, ten visuomet stebuklinga, kiek senamadiška atmosfera.

 

Esate viena laukiamiausių Vilniaus knygų mugės autorių, neabejotinai patrauksianti ne tik žiniasklaidos, bet ir skaitytojų dėmesį. Ar įsivaizduojate, koks Jūsų knygų skaitytojas? Kuo skiriasi skirtingų šalių skaitytojai, ir kuo jie panašūs?  

 

Jeigu atvirai – aš rašau visai negalvodama apie skaitytoją. Galbūt tai blogai, užtat sąžininga. Aš nesistengiu niekam įtikti arba patikti. Tiesiog rašau tai, kas mane pačią jaudina. Todėl kiekvienas žmogus, perskaitęs mano knygas, – man paslaptis. Ištisa visata. Ir tai labai įdomu. Vienintelė nedrąsi prielaida – aš manau, kad mano skaitytojai, kaip ir aš pati, ieško knygoje ne siužeto, o stiliaus.

 

Lietuvoje viešėsite pirmą kartą? Kokie Jūsų lūkesčiai?

 

Taip, Lietuvoje lankysiuos pirmą kartą. Labai noriu apžiūrėti Vilnių, nors ir suprantu, kad orai vargu ar bus palankūs. Bet senamiestis – universitetinis, viduramžiškas ir kartu jaunas... žinau, kad neturiu jokių šansų neįsimylėti (juokiasi).

 

Iš rusų k. vertė Lolija Spurgienė

Nuotrauka - iš asmeninio M. Stepnovos albumo.

Vilniaus knygų mugė vyks vasario 25-28 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO.

Mokymas skaityti – be varžybų

„Skaityti pradėjau sulaukęs penkerių“. „Mano dukra skaito nuo ketverių“ – taip atrodo pokalbis tarp tėvų, kai prasideda diskusija apie skaitymą. Tačiau ekspertai sako, kad lenktynės, kurio vaikas pradėjo skaityti anksčiau yra beprasmiškos. Įprastai vaikai pradeda skaityti sulaukę 5–7 metų ir šis rodiklis yra vienodas visame pasaulyje ir visose kultūrose.

 

„Mažųjų ekspertų mokyklos“ ambasadorės psichiatrė, medicinos mokslų daktarė Sigita Lesinskienė bei „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, edukologijos mokslų daktarė dr. Austėja Landsbergienė teigia, kad knygų skaitymas turi būti bendras tėvų ir vaikų džiaugsmas, gyvenimo mokykla ir diskusijų šaltinis, bet ne varžybos.

 

Tyrimai: skaitantys vaikai pasiekia daugiau

 

Įprastai vaikai pradeda skaityti sulaukę 5–7 metų. Ar ankstyva skaitymo pradžia užtikrina geresnę vaiko ateitį ir karjerą? Edukologai, medikai ir psichologai perspėja: mokėti skaityti pirmiausia reiškia gebėti iš savo skaitinių pasimokyti, pasidalinti knygos turiniu su kitais žmonėmis, praturtėti emociškai, pasisemti įkvėpimo. Deja, ne visi anksti skaityti pradėję vaikai ir vėliau suaugusieji geba tai padaryti.

 

„Siūlyčiau tėvams susilaikyti nuo savo ir kitų vaikų lyginimo. Tėvai turėtų būti kantrūs, supratingi, apsieiti be lenktynių, kuris vaikas anksčiau pradėjo skaityti, geriau skaito ir panašiai. Jei per anksti mokysime skaityti, vaikas vengs, bijos, nepasitikės, praras mokymosi, skaitymo džiaugsmą“, – sako psichiatrė, medicinos mokslų daktarė Sigita Lesinskienė.

 

Edukologijos mokslų daktarė ir keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė pabrėžia, kad nėra ir negali būti jokios griežtos taisyklės, kada vaikas turėtų pradėti skaityti. Tačiau tėvams ji pataria: skaitykite savo mažyliams knygas. Kuo anksčiau tėvai pradės tą daryti – tuo daugiau laimės.

 

„Jeigu mes skaitome savo vaikams nuo pirmųjų jų gyvenimo metų, tai lemia geresnius jų rezultatus mokykloje bei geresnį pasiruošimą skaityti. Tyrimai rodo, kad vaikus geriausiai paruošia mokyklai tai, kad jų tėvai su jais skaito“, – teigia dr. A. Ladsbergienė. Pasak jos, kad daug skaitantys vaikai pasiekia daugiausiai – tai patvirtina įvairūs tyrimai. Kad vaikai įgytų šį skaitymo gebėjimą, reikia skaityti kartu su jais.

 

Vertingiausia dalis - diskusija

 

„Jei vaikas nesukaupia dėmesio, greit išsiblaško, sunkiai nusėdi, siūlyčiau bendriems trumpiems paskaitymams pasirinkti tokias knygas, kur mažai teksto, aiški mintis, daug vaizdžių paveikslėlių. Skaitant reikėtų nuolat sugrąžinti vaiko dėmesį rodant paveikslėlį, kartu kalbantis, trumpai pakartojant, kaip ten buvo ir panašiai“, – pataria dr. S. Lesinskienė.

 

Edukologė dr. A. Landsbergienė pabrėžia: svarbiausia, kad knyga ikimokyklinio amžiaus vaikui patiktų. Labai svarbu, kad knyga patiktų ir tėveliams. Tada jie galėtų išreikšti savo emocijas drauge su vaiku.

 

Anot dr. A. Landsbergienės, svarbiausia skaitymo su vaiku dalis yra diskusija. Diskutuojant plečiasi vaiko žodynas, gilėja kritinis mąstymas, jis mokosi bendravimo ir diskutavimo pagrindų. „Tokios diskusijos naudingos ne tik vaikui. Per jas tėveliai patiria, ką jų vaikas mano apie pasaulį, kokios jo vertybės“, – primena „Mažųjų ekspertų mokyklos“ ekspertė.

 

Ji taip pat kviečia tėvus atkreipti dėmesį, kad ne kiekvienas klausimų-atsakymų žaidimas yra diskusija. „Klausimai, į kuriuos galima atsakyti „taip“ arba „ne“, diskusijos neskatina. Vietoje to galėtumėte pasakyti, kas jus pačius nustebino. Vaiko susidomėjimą galite sužadinti patys spėliodami, kas bus toliau, atsargiai atkreipdami dėmesį į kuriuos nors retesnius žodžius. Be to, vaikas turėtų susidaryti įspūdį, kad yra ne vienas loginis paaiškinimas ir ne viena prasmė“, – pataria dr. A. Landsbergienė.

 

Jos tvirtinimu, tėveliai skaitymą drauge su vaikais turėtų tęsti ir tada, kai jie išmoks skaityti. Jei vaikas pradeda skaityti, bendro skaitymo su vaiku tradiciją tęsiantys tėveliai galėtų pabandyti pasikeisti su vaiku skaitovo ir klausytojo vaidmenimis. Ši skaitymo kartu tradicija galėtų tęstis tiek ilgai, kiek tik įmanoma.

 

Skaityti mokomės skirtingai

 

Ir vis dėlto: kaip suprasti, kada jūsų mažylis jau gali skaityti? Anot edukologės A. Landsbergienės, toks vaikas jau žino visas raides ir jų garsus. Jis taip pat supranta, kad raidės turi garsus, kad garsai jungiasi į skiemenis, o skiemenys – į žodžius. Toks vaikas skaitydamas dažniausiai skiemenuoja.

 

„Mokydamiesi skaityti, vieni vaikai labiau žiūri į atskiras raides, jas taria, jungia raides ir garsus paeiliui, o kiti geriau vaizdžiai suvokia tai, ką mato kaip visumą, greit įsimena raides ir jų seką kaip vientisą žodį. Pamatę pirmąsias raides, jie jau skuba sakyti visą žodį, nejungia raidės prie raidės, neskiemenuoja. Pradedant mokytis skaityti, reikėtų atsižvelgti į šiuos ypatumus, leisti vaikui suvokti tekstą jam tinkamiausiu būdu“, – kiekvieno vaiko individualumą pabrėžia dr. S. Lesinskienė.

 

Tiems, kam sekasi sunkiau, gydytoja pataria nuo pat pradžių tinkamai ir supratingai padėti. Dėl to reiktų kreiptis konsultacijos į specialistus ir vengti spaudimo, griežtų reikalavimų. Reikėtų ieškoti vaiką dominančių temų, padėti jam pažinti garsus, jų vaizdavimą, jungimą kuo žaismingiau, įdomiau, įvairiapusiškiau. Tačiau nevertėtų nerimauti, kol vaikui dar nesukako šešeri.

 

„Jei iki šešerių metų amžiaus vaikas nesidomi skaitymu, pats nerodo pastangų, o pamokinus jam nelabai sekasi, geriau dar palaukti. Tegu jis žaidžia, piešia, kuria, aktyviai tyrinėja pasaulį, pasiklauso sekamų pasakų, istorijų, dainų“, – pataria dr. S. Lesinskienė.

 

Kaip savo vaikus moko skaityti „Mažųjų ekpertų mokyklos“ ambasasadorės Kristina Savickytė-Damanskienė ir Aistė Jasaitytė-Čeburiak galite skaityti čia http://goo.gl/w7ypj3  ir čia  http://goo.gl/j0AuuS

 

Informacija apie „Mažųjų ekspertų mokyklą“: Tai unikali internetinė edukacinė platforma, skirta 2–6 metų vaikams ir jų tėveliams. Svetainėje www.mazujuekspertumokykla.lt tėvai ras daugybę užduotėlių, skirtų vaikų ugdymui, bei žaidimų ir idėjų kokybiškam laiko praleidimui su mažaisiais. Visa medžiaga yra parengta ikimokyklinio ugdymo specialistų ir skirtingų sričių ekspertų: pediatro, logopedo, gastroenterologo, psichiatro ir kt. Šiuo metu tinklalapyje pateikiama daugiau nei 120 užduočių 80 užsiėmimų valandų. Jas išsispausdinti ir naudoti galima nemokamai.

 

Projekto iniciatorius – vaikų prekės ženklas „Danonki”, rėmėjai: Tėvų darželis, Lietuvos vaikų gastroenterologų ir mitybos draugija, Prieraišiosios tėvystės centras, darželių tinklas Vaikystės sodas.

Knyga „Nustebink mane“ į baletą leis pažvelgti kitomis akimis

Maggie Shipstead romanas „Nustebink mane“ (leidykla „Sofoklis“, 2016) būtent apie šį neramų baleto pasaulį. Įkvėpta istorijos apie Michailą Baryšnikovą, kuris 1974 m. gastroliuodamas Toronte nusprendžia nebegrįžti į Sovietų Rusiją ir pasiprašo politinio prieglobsčio, autorė romane pristato nuostabiai panašų ir talentingą šokėją Arslaną Rusakovą. Gražus, gundantis ir narciziškas, publika jį myli už tai, kad jis ypatingas. Tačiau jauna amerikietė Džoana, padėjusi jam pabėgti iš tėvynės, įsimylėjusi šį talentingą ir charizmatišką vyrą menksta jo šešėlyje... Ji – puiki šokėja, tokia puiki, jog priklauso garsiai Niujorko baleto trupei, tačiau aiškiai supranta, jog niekada nebus primabalerina ir nešoks poroje su Arslanu Rusakovu. Skaudžiai išsiskyrusi su dievinamu primarijumi, Džoana nusprendžia pakeisti savo gyvenimą iš esmės.

 

Bet kuris šokėjas žino, baletą galima mesti, bet prisiminimai ir svajonės – nedingsta. Ištekėjusi už vaikystės draugo Džeikobo, Džoana susilaukia sūnaus Hario. Abejingas beisbolui ir futbolui, jos sūnus eina iš proto dėl baleto. Treniruojamas Džoanos, jis tampa perspektyviu šokėju ir jo talentas netrunka įsukti Džoaną vėl į Arslano orbitą. Šiame kontekste kosmoso terminai turbūt netgi ypatingai tinka. Baletas – begalinio kartojimo rezultatas: nesuskaičiuojamos veiksmų, scenų, kombinacijų, žingsnių repeticijos. Čia vaikomasi tobulumo. Ir, rodos, visai natūralu vardan jo aukoti ne tik valandų valandas treniruojantis, bet ir alinti save dietomis, graužtis dėl per plačių klubų ar nedėkingos genetikos. O tai tikrai pakeliama tik ypatingiems, rodos, iš kitos masės sukurtiems žmonėms. Šios knygos veikėjai būtent tokie – ilgam įsimenantys, įkvėpti meilės, kamuojami kaltės ir pražuvusių nuostabių akimirkų ilgesio personažai. Romane – lemtingi sprendimai, apmaudas, taip pat manipuliacijos bei kūrybinės ambicijos.

 

Jei žavitės šiuo gražiu ir tuo pat metu žiauriu menu, jei įdomu užsispyrusių, kūrybingų žmonių likimai, Maggie Shipstead romaną jums tiesiog būtina perskaityti. Nėra abejonės, kad kitą kartą gėrėdamiesi baletu į jį jau žvelgsite kitomis akimis.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/knyga-nustebink-mane-i-baleta-leis-pazvelgti-kitomis-akimis-286-577263

Ko laukti 17-oje Vilniaus knygų mugėje?

Autoriaus ieškantis personažas ir klausimai apie skaitomiausias bei paribiuose liekančias knygas – taip save pristato 17-oji Vilniaus knygų mugė, vyksianti vasario 25–28 d. Didžiausia metų šventė knygų mylėtojams pristatys beveik 300 leidyklų, pasiūlys daugiau nei 400 renginių ir kvies susitikti su 22 užsienio svečiais.

 

Didžiausia svečių delegacija – iš Ukrainos   

                               

Bene laukiamiausia mugės dalis – susitikimai su užsienio rašytojais. Panašu, jog šiemet didelių literatūrinio pasaulio žvaigždžių Vilniuje nesulauksime, tačiau knygų mugės kultūrinės programos koordinatorė Vakarė Smaleckaitė tikina, kad susitikimų su knygų autoriais netrūks.

 

Mugėje viešės net šeši svečiai iš Ukrainos. Knygų mylėtojai turės galimybę susitikti su ukrainiečių rašytoju Andrejumi Kurkovu, parašiusiu „Vagos“ leidyklos pristatomus „Maidano dienoraščius“ bei „Bikfordo pasaulį“. A.Kurkovas ne tik pristatys savo kūrybą, bet dalyvaus ir politinėse diskusijose apie šiuolaikinę Ukrainą ir jos santykius su Lietuva.

 

Vilniaus knygų mugę taip pat aplankys ukrainietė Ksenija Zastavskaja, parašiusi romaną „Meilės talismanas“, „Los Angeles Times“ reporteris ir knygos „Šokas ir baimė. Karas Irake“ autorius Sergejus Loiko, kino režisierius Romanas Liberovas bei kūrybinės studijos svečiai grafikai Romana Romanyshyn ir Andriy Lesivas.

 

Bene laukiamiausia mugės viešnia – prestižinius apdovanojimus pelniusi rusų poetė ir prozininkė Marina Stepnova, lietuvių skaitytojams puikiai pažįstama iš „Tyto albos“ jau išleistų „Lazario moterų“. Mugėje autorė pristatys trečiąjį savo romaną „Italų pamokos“, kritikų liaupsinamą už poetišką stilių, intertekstualumą, netikėtus siužetinius vingius.

 

Renginio lankytojų dėmesio turėtų sulaukti ir tarptautiniu mastu pripažintas norvegų rašytojas Bjørnas Sortlandas, rašantis knygas vaikams ir jaunimui, kurios yra gausiai iliustruojamos meno kūriniais. Lietuvoje „Modernaus meno centras“ jau yra išleidęs B.Sortlando romaną „Minutė tiesos. Istorija apie meilę, kelionę ir meną“ ir knygą „Ką mena širdis“, pasakojančią apie mergaitės susitikimą su garsiąja Frida Kahlo.

 

Knygų „Levandų sodas“, „Orchidėjų namai“ ir „Mergaitė ant jūros skardžio“ gerbėjai turės galimybę susitikti su Lucinda Riley – brite, kuri, baigusi aktorės bei balerinos karjerą, tapo jaudinančių meilės romanų rašytoja. Į Vilnių ilgai kviesta autorė skaitytojams pristatys dvi naujausias savo knygas – „Septynios seserys. Majos istorija“ ir „Vidurnakčio rožė“.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/ko-laukti-17-oje-vilniaus-knygu-mugeje-286-574529

Išrinktos gražiausios 2015 metų knygos

Kultūros ministerija, bendradarbiaudama su Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija, kasmet rengia konkursą geriausioms meninio apipavidalinimo ir poligrafinio atlikimo Lietuvos leidyklų išleistoms knygoms išrinkti.

Šiemet konkursui 53 leidyklos pateikė 118 knygų. Knygos meno ekspertų komisija knygas vertino pagal meninio apipavidalinimo ir leidybinio-poligrafinio atlikimo kriterijus. Atsižvelgdamas į komisijos siūlymus, Lietuvos Respublikos kultūros ministras 2016 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. ĮV-66  patvirtino  Gražiausių 2015 metų knygų konkurso nugalėtojus.


Pagrindinė Metų premija (40 BSI) skiriama dailininkui Vilmui Narečioniui   už knygą  ,,Sparnuotosios raidės. Leonardo da Vinci pasakos reginčiųjų ir Brailio raštu“/ Sudarė Eglė Jokužytė  (VšĮ ,,Verslas ar menas“, S. Jokužio leidykla-spaustuvė).


Šešios premijos (20 BSI; viena premija kiekvienoje teminėje grupėje)   paskirtos:

dailininkei Sigutei Chlebinskaitei už knygą  ,,Liudas Truikys. Vizijos/Visions“/ Sudarė Edmundas Gedgaudas ir Živilė Ambrasaitė (Vilniaus dailės akademijos leidykla, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, UAB Standartų spaustuvė) – teminė grupė Meno leidiniai;

dailininkei Ramunei Januševičiūtei už knygą ,,Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai‘/ Sudarė Danutė Zovienė, Birutė Turauskaitė, Ramunė Januševičiūtė (Viešoji įstaiga Dailininkų sąjungos leidykla,  UAB BALTO print) – Grožinė literatūra ir eseistika;

dailininkei ir iliustruotojai Skirmantai Jakaitei už knygą Solveiga Masteikaitė ,,Lėti ir tylūs dalykėliai“ (UAB ,,Right Thing“, Bendra Lietuvos ir Danijos įmonė uždaroji akcinė bendrovė ,,BALTIJOS KOPIJA“) – Knygos vaikams ir jaunimui;

dailininkei Miglei Rudaitytei už knygą ,,Tarpukario Lietuvos reklama“ / Sudarė ir išleido Ramūnas Minkevičius (UAB BALTO print) – Mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai;

dailininkui Tomui Mrazauskui už fotografijų knygą Visvaldas Morkevičius ,,Public Secrets“ (Visvaldas Morkevičius, Uždaroji dizaino ir leidybos akcinė bendrovė  ,,Kopa“) – Meninė ir dokumentinė fotografija;

dailininkui Gyčiui Skudžinskui už knygą Evelina Kerpaitė ,,Nails“  (Viešoji įstaiga ,,Nerutina“, Uždaroji akcinė bendrovė ,,Druka“) – Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai.


 Dvylika diplomų (po du teminėje grupėje) skiriama:

dailinininkei Viktorijai Leleivei už knygą ,,SetP Stanikas. 22 projektai/ 22 Oevres“  (Uždaroji akcinė bendrovė  ,,INTER SE“, UAB BALTO print) – Meno leidiniai;

dailininkei Agnei Dautartaitei-Krutulei už knygą ,,Amber“/ Sudarė Virginija ir Kazimieras Mizgiriai (Vilniaus dailės akademijos leidykla, Uždaroji akcinė bendrovė ,,Gintaro galerija“, UAB BALTO print) – Meno leidiniai;

dailininkei Deimantei Rybakovienei už knygą Aidas Marčėnas ,,Viename“ (Viešoji įstaiga ,,Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, UAB ,,Petro ofsetas“) – Grožinė literatūra ir

dailininkei Elonai Marijai Ložytei už knygą ,,Skiriama M: pasaulio meilės lyrika“/ Sudarė Kornelijus Platelis (Uždaroji akcinė bendrovė ,,TYTO ALBA“, UAB BALTO print) – Grožinė literatūra ir eseistika;

dailininkei Ingai Dagilei už knygą Evelina Daciūtė, Inga Dagilė ,,Drambliai ėjo į svečius“ (Mažoji bendrija ,,Tikra knyga“, UAB BALTO print) – Knygos vaikams ir jaunimui;

dailininkei Loretai Uzdraitei už knygą Antanas Baranauskas ,,Anykščių šilelis“ (Pasaulio anykštėnų bendrija, UAB ,,Petro ofsetas“) – Knygos vaikams ir jaunimui;

dailininkėms Indrei Klimaitei ir Laurai Klimaitei už knygą Dalia Cidzikaitė ,,Elementorius. Legendinis dramos būrelis ant Tauro kalno“ (VšĮ ,,Aukso žuvys“, UAB BALTO print) – Mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai;

dailininkui Jokūbui Jacovskiui už knygą Juozas Budraitis, Margarita Matulytė ,,Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ (R. Paknio leidykla, UAB BALTO print) – Mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai;

dailininkei Mildai Kairaitienei už knygą ,,Vaitkuškis. Grafas Stanislovas Kosakovskis (1837-1905) ir XIX amžiaus mėgėjų fotografija“ (Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Uždaroji dizaino ir leidybos akcinė bendrovė ,,Kopa“) – Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai;

dailininkui Tomui Mrazauskui už knygą Vytautas Pletkus ,,Tuštėjimas/Vanishing“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, Uždaroji dizaino ir leidybos akcinė bendrovė ,,Kopa“) – Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai;

dailininkui Gyčiui Skudžinskui už knygą Gytis Skudžinskas ,,Some Thesis of Photography/Kelios fotografijos tiesos“ (Viešoji įstaiga ,,Nerutina“, Uždaroji akcinė bendrovė  ,,Druka“) – Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai;

dailininkui Tomui Mrazauskui už knygą Claudia Heinermann, Michal Iwanowski, Indrė Šerpytytė ,,Pokario istorijos/Post-war Stories“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, UAB ,,Petro ofsetas“) – Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai.

 Lietuvos dailininkų sąjungos premija paskirta Agnei Dautartaitei-Krutulei už knygą ,,Birutė Stulgaitė. Gryna“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla; UAB BALTO print).

 

Vilniaus dailės akademijos premija paskirta Martynui Kazimierėnui už knygą Arūnas Kavaliauskas ,,Visai nesuprantamų reiškinių stebėjimas“ (išleido Arūnas Kavaliauskas, UAB BALTO print).

Diplomai Gražiausių 2015 metų knygų konkurso nugalėtojams, leidykloms, leidėjams ir spaustuvėms bus įteikti Vilniaus knygų mugėje, vasario 25 d. 12 val. LITEXPO parodų rūmuose.

Interakyvus žaidimas „ Knygų lobis“

„Mirksta internete“ – pasakytų daugelis tėvų, susirūpinusių savo vaikų ateitimi. Vaikai ir jaunimas neįsivaizduoja savo gyvenimo be šiuolaikinių technologijų, jaučia poreikį nuolat būti informacijos sraute, mokytis, bendrauti ir dalintis patirtimis su draugais nuotoliniu būdu. Reaguodami į situaciją, specialistai kuria šiuolaikines priemones, padedančias nepasimesti informacijos gausoje, mokytis, studijuoti, prasmingai leisti laisvalaikį. Atsižvelgdami į tėvų pageidavimus, vaikų poreikius, tyrėjų įžvalgas, bibliotekininkai sukūrė internetinį edukacinį žaidimą KNYGŲ LOBIS. Spalvingas ir kūrybingas žaidimas skatina vaikus skaityti, mokytis, ieškoti ir naudoti patikimą informaciją bei atsakingai elgtis interneto platybėse. Kaip sako bibliotekos darbuotoja Giedrė: „jaunojo skaitytojo nepriversi skaityti, bet jei rasi būdą, kaip jį sudominti, vaikas dar ne kartą grįš ieškoti įdomios ir naudingos knygos, susidraugaus su biblioteka ir atras skaitymo malonumą“.

 

KNYGŲ LOBIO žaidime 5–8 klasių vaikams iššūkį meta ir į nuotykius kartu leidžiasi geraširdis ir žaismingas Piratas. Jis drąsina vaikus ir neleidžia nuobodžiauti atliekant skaitymo, informacinio raštingumo ir saugaus interneto programų užduotis. Pradėję nuo pirmosios dalies, žaidėjai turi įrodyti, kad tikrai atidžiai perskaitė atrinktas populiariausias knygas. Antroji žaidimo dalis perkelia vaikus į informacijos vandenyną, iš kurio galima išplaukti pasitelkus informacijos paieškos įgūdžius, išmokus susiorientuoti kasdienės informacijos gausoje, kritiškai įvertinus informacijos tinkamumą ir patikimumą. Trečioji dalis moko vaikus išvengti aštuonkojo spąstų, atpažįstant internete slypinčius pavojus.

 

Žaidimą vaikai gali žaisti savarankiškai bibliotekose, mokyklose, namuose, prisijungę ir užsiregistravę interneto svetainėje, kurioje kiekvienas žaidėjas mato savo asmeninius rezultatus ir gali juos palyginti su kitų žaidėjų rezultatais. Norintys savo jėgas išbandyti ne tik virtualioje erdvėje, bet ir realybėje, yra kviečiami registruotis į edukacinius užsiėmimus viešosiose ir mokyklų bibliotekose Alytaus ir Vilniaus apskrityse.

 

Plačiau skaitykite: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?-72302074

Pirma pasaulyje vaikus migdanti knyga jau Lietuvoje

Tėvai visais laikais sprendžia nesibaigiančią problemą: kaip užmigdyti savo mažuosius? Sprendimą šiai problemai pasiūlė švedų psichologas, parašęs vaikus migdyti padedančią knygą. Vos pasirodžiusi ji sulaukė didžiulio susidomėjimo. Nepraėjus nė pusei metų knyga buvo išleista daugiau nei 40-yje pasaulio šalių ir pritraukė per milijoną skaitytojų. Dabar mokslininko Carlo Johano Forssen Ehrlino knyga „Triušelis, kuris norėjo užmigti. Pasaka padedanti migdyti vaikus“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, pasirodė ir Lietuvoje.

 

Iš pažiūros paprastutė iliustruota pasakų knygelė su visais vaikiškų knygų atributais – spalvotomis iliustracijomis, visiems pažįstamu bei artimu personažu triušeliu ir nedideliu teksto kiekiu – virto netikėtu daugelio tėvų atradimu. C.J.Forssen Ehrlinas, remdamasis savo akademine patirtimi, praktinės psichologijos žiniomis ir raminamosiomis technikomis, sukūrė knygą, leidžiančią sustiprinti ir ryšį tarp tėvų bei vaiko. Pasaka apie triušiuką Rodžerį parašyta taip, kad kiekvienas tėvas, balsu skaitydamas knygą, ją lengvai pritaikys savo mažyliui. Tačiau skaitant šią knygą svarbu nepamiršti, jog ji padės tik tada, kai tėvai skaitydami ją vaikams pritaikys visus autoriaus patarimus.

 

Apie tai, kad knygos tikrai gali padėti užmigti, tačiau jų skaitymas prieš miegą turėtų būti kaip specialus procesas, kalba ir žinomas šalies psichoterapeutas Olegas Lapinas.

 

„Pats ne kartą savo akimis mačiau, kaip žmonės tiesiog su knyga rankose užmiega, tad knygų poveikis žmogaus miegui – neginčijamas. O vaikus, natūralu, knygos veikia dar labiau. Naudingi visi gerai žinomi knygų skaitymo vaikams aspektai: ir ramybė, užplūstanti, kai artimas žmogus yra su tavimi, ir galimybė vaikui įsitraukti į procesą bei taisyti tėvelių smulkias klaideles, ir proga natūraliai perimti knygelėse vaizdžiai perteikiamą moralinę žinutę. Tačiau didelę įtaką vaikų miegui turi tiek tai, kaip parašytas tekstas, tiek tai, kaip tėvai vaikams jį perskaito“, – apie knygų poveikį miegui kalbėjo psichoterapeutas O.Lapinas.

 

C.J.Forssen Ehrlino knygos pradžioje ne tik trumpai paaiškinami pagrindiniai pasakos sudarymo principai, tačiau ir aiškiai nurodoma, kaip ja naudotis: kaip skaityti, kokias intonacijas ar tempą naudoti, kada, siekiant užtikrinti atžalos įsitraukimą, įterpti vaiko vardą. Tokiu būdu knyga tampa įdomiu potyriu ne tik 3-7 metų vaikams, bet ir jų tėvams.

 

Plačiau skaitykite: http://kultura.lrytas.lt/literatura/pirma-pasaulyje-vaikus-migdanti-knyga-jau-lietuvoje.htm

Nauja knyga: „Eva Braun.Gyvenimas su Hitleriu“

Domitės Pirmuoju ir Antruoju pasauliniu karu, Adolfo Hitlerio gyvenimu ir nacių sukurtu chaosu? Tuomet jums gali patikti žymios vokiečių istorikės Heike Gortemaker knyga „Eva Braun.Gyvenimas su Hitleriu“. Knygą išleido leidykla „Gimtasis žodis“.

 

Kaip rašoma knygos anotacijoje, autorė, remdamasi gausiais šaltiniais ir gyvų liudininkų pasakojimais, kūrinyje piešia nacionalsocialistų valdomos Vokietijos paveikslą, kuriame savo vietą turi ne tik pagrindinė veikėja E.Braun, bet ir mylimasis A.Hit¬leris, Braunų šeimos nariai, artimiausia fiurerio aplinka – nacių vadai ir vadukai su žmonomis ir draugėmis.

 

Knygos autorė atskleidžia nemažai legendų ir mitų, sklandžiusių XX amžiuje ir tebesklandančių mūsų dienomis, sumaniai praveria užuolaidą, kuri slėpė asmeninį, intymų diktatoriaus gyvenimą.

 

Nacionalsocialistų propaganda nuolatos skelbė, kad amžina ir tikroji fiurerio sutuoktinė yra Vokietija. Tai, kad didysis tautos vadas ilgus metus turėjo meilužę, negalėjo sugriauti sumaniai kurto mito. A.Hitlerio draugė neturėjo pasirodyti viešai, jos egzistavimas buvo neigiamas iki paskutinės Trečiojo reicho gyvavimo dienos, iki jųdviejų vedybų ir savižudybės 1945-ųjų balandžio 30-ąją.

 

Kokia iš tiesų buvo E.Braun, kokių tikslų siekė stovėdama fiurerio šešėlyje? Ar suvokė režimo propaguojamą ideologiją ir tai, kad meilužis – baisiausias diktatorius žmonijos istorijoje? Į šiuos ir panašius klausimus istorikė H.Gortemaker stengiasi atsakyti.

 

Šaltinis: knygupalepe.lt

Inga Mitunevičiūtė: „Tik skaitančius tėvus matantys vaikai užaugę patys skaitys“

Ingą Mitunevičiutę, kasdien smagiai nardančią vaikų literatūros jūroje, galima pamatyti beveik kiekviename su vaikiška knyga susijusiame renginyje ar konferencijoje. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY Lietuvos skyriaus narė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros sklaidos ir tyrimų skyriaus vedėja bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė sutiko pasidalinti mintimis apie savo požiūrį į vaikų literatūrą, jos svarbą ir skaitymo skatinimą.

 

Daugelio domėjimasis vaikų literatūra baigiasi drauge su vaikyste, neskaitant vėliau galbūt atsirandančios tėviškos pareigos. Tavo vaikystė, galiu spėti, jau pasibaigusi – esi vidutinio suaugusio žmogaus ūgio moteris, nešioji ne vaikiško dydžio batus ir pati apmoki savo telefono sąskaitas. Kada ir kodėl nusprendei pasilikti prie vaikiškų knygų ir ko iš jų gauni? Gal tai koks jaunystės eliksyras?

 

Be jokios abejonės, tai jaunystės eliksyras! Ir amžinybės! Juokauju, žinoma. Amžinybę vaikų literatūra gali suteikti nebent knygų autoriams, kurių kūriniai skaitomi po šimtų metų, bet jaunystė garantuota ir šiaip ją mylintiems. Pati jaučiuosi iš vaikų literatūros taip ir neišaugusi.

 

Vaikystėje buvau ligų maišelis, kuriam gydytojai uždraudė visą fizinę veiklą ir net dailės mokyklą. Kas beliko – skaityti. Skaičiau daug ir godžiai, mėgstamiausias knygas – po daug kartų. Štai „Merę Popins“ esu perskaičiusi gal 10 kartų. Paauglystėje gyvenau „Žiedų valdovo“ ir „Hario Poterio“ pasaulyje, ir tas pasaulis buvo daug mielesnis nei nuobodoka ir gan vieniša to meto realybė.

 

Pamenu save per 10 minučių trukmės pertrauką tarp pamokų įsispraudusią į kampą mokyklos koridoriuje ir ryte ryjančią kokią naują knygą. Paskui, šiek tiek paklajojusi, baigiau filologijos studijas, mano bakalauro ir magistro darbai buvo susiję su vaikų literatūra, bet net tada dar nežiūrėjau į ją profesionaliai.

 

Vaikų literatūra man visada buvo pati puikiausia terapija ir būdas pabėgti nuo kasdienių rūpesčių, daugiau pomėgis nei profesija. Bet tada... Pabaigusi magistro studijas ir neradusi savo vietos po saule, vėl išgyvenusi fizinius negalavimus, labai susimąsčiau – dėl ko verta gyventi, kas kuria prasmę, ką galėčiau dirbti, net jei man niekas už tai nemokėtų? Atsakymas mane nuvedė ten, kur esu dabar. Šiuo metu vaikų literatūra yra mano doktorantūros studijų objektas, mano profesinė veikla, mano laisvalaikis – beveik visas gyvenimas.

 

Kaip manai, kodėl vaikas turėtų atsiversti knygą? Juk aplink tiek daug smagesnių dalykų – kompiuteris, televizorius, trys gigabaitai interneto už dviejų kainą. Kaip sudominti vaiką skaityti? Ar Lietuvoje tam dėmesio skiriama pakankamai?

 

Nes skaitydami knygas mes galime patirti daug daugiau nei vienas individas per visą savo gyvenimą. Nors šiais laikais labai daug kas įmanoma, bet jau greičiau perskaitysi apie visas pasaulio šalis nei jas apkeliausi. Knygos atveria duris į pasaulį, kuris toks įvairialypis ir įdomus! O perskaitęs gerą knygą nebebūsi toks, koks buvai prieš pradėdamas ją skaityti. Išgyventa patirtis kaupiasi, mąstymas keičiasi, nebeplaukioji paviršiumi, bet leidiesi į gelmes ir esi daug įdomesnis sau ir aplinkiniams.

 

O sudominti skaitymu turi suaugusieji – pirmiausia tėvai, tada mokytojai ir bibliotekininkai. Visi skaitymo tyrimai sutartinai trimituoja – tik skaitančius tėvus matantys vaikai užaugę patys skaitys. Skaitymas turi būti malonus procesas, ne bausmė ir ne prievarta, turi būti smagu ir įdomu – tik tada vaikai skaitys. Lietuvoje 40 procentų suaugusiųjų neskaito, tad ką galime kalbėti apie vaikus? Nors skaitymo skatinimo programos veikia nuo 2005 metų, kasmet skiriami pinigai, kuriami projektai, vykdomos įvairios iniciatyvos (pati dirbu šioje srityje ir matau daug šaunių žmonių ir idėjų), tačiau rodiklis ne itin gerėja. Pradėti reikia nuo savęs, nuo asmeninio pavyzdžio.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-01-29-inga-mituneviciute-tik-skaitancius-tevus-matantys-vaikai-uzauge-patys-skaitys/140124

Andrius Tapinas: bibliotekos turi prisitaikyti prie „Z“ kartos poreikių

Šiemet Lietuvos bibliotekose tęsiama 2014 m. pradėta iniciatyva „Atrask vaikystės biblioteką“, kurios tikslas – į bibliotekas pritraukti ir jų globėjais padaryti įdomius bei iniciatyvius Lietuvos žmones, galinčius ir norinčius prisidėti prie bibliotekose vykdomų veiklų, priartėti prie vietos žmonių ir su jais pasidalinti savo žiniomis ir patirtimi.

 

Iniciatyvos, kurią įgyvendina Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos projektas „Bibliotekos pažangai 2“, naujas akcentas 2015 m. – globėjai bibliotekose pristatys savo vardo lentyną, kurioje kaups knygas, suformavusias juos kaip asmenybes, taip pat globėjų pačių rašytus, verstus ar labai vertinamus kitų autorių darbus.

 

Pirmąjį „Atrask vaikystės biblioteką“ ciklo renginį ir pirmąją globėjo lentyną šiemet pristatė bene aktyviausias visų laikų bibliotekų globėjas, rašytojas, vertėjas, laidų vedėjas ir visuomenininkas Andrius Tapinas. Trumpai pakalbinome Andrių apie tai, kas yra biblioteka šiandien be galo greitai besikeičiančiame pasaulyje. Kviečiame pažiūrėti interviu vaizdo įrašą arba tiesiog jį perskaityti. 

 

– Andriau, Jūs pirmasis atidengėte „Globėjo knygų lentyną“ savo globojamoje Pilaitės bibliotekoje. Ką jums tai reiškia?

– Tai lyg atminimo lentelė dar gyvam esant, paprastai tokios lentelės pritvirtinamos po mirties, tad, vertinčiau, kaip įsipareigojimą. Tokia lentyna negali būti apytuštė, taip pat joje negali būti neskaitomų knygų.

 

Tad „Globėjo knygų lentynos“ pildymas – netikėtas, bet pakankamai įdomus iššūkis, įpareigojantis bendradarbiauti su biblioteka ilgalaikį laikotarpį.

 

Šiandien pradėjome nuo keleto knygų, bet dabar svarstau, jog, jei sudėčiau visas knygas, kurias rašiau, išverčiau, dar pridėčiau savo tėčio rašytas knygas – bendromis pastangomis šią lentyna užpildytume ir, manau, kad knygos joje būtų skaitomos.

 

– Ar bendradarbiavimas su biblioteka jus įpareigoja?

– Be abejo, važiuoti į bibliotekas man – didelis malonumas. Ar tai būtų biblioteka Vilniuje, ar kitame mieste. Ir čia Pilaitėje, ir Antakalnyje, kur globoju kitą biblioteką, pastebiu, jog jau seniai biblioteka nebėra tik knygų paėmimo ir grąžinimo vieta, čia buriasi bendruomenės, vyksta daug renginių ir man patinka juose dalyvauti.

 

Taip pat, su nemaža dalimi bibliotekų įgyvendinu įvairius projektus. Pavyzdžiui, berods, 15-oje įvairių miestų bibliotekų žaidžiame „Auksinį protą“.

 

Iš tiesų, man labai svarbu dalyvauti tokiuose projektuose, kurie yra skirti geram tikslui. Būtent tokie projektai ir vyksta bibliotekose, dėl to, man smagu jas palaikyti.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/andrius-tapinas-bibliotekos-turi-prisitaikyti-prie-z-kartos-poreikiu-286-573885

„Lazario moterų“ autorė Marina Stepnova – išskirtinė viešnia Vilniaus knygų mugėje

Vasario pabaigoje Vilniuje lankysis rusų poetė, prozininkė Marina Stepnova. Be daugybės apsakymų, ji yra trijų romanų autorė. Garsiausią, apdovanotą prestižiškiausiomis premijomis ir išverstą į 30 kalbų romaną „Lazario moterys“ (vertė Sigitas Parulskis, išleido „Tyto alba“) lietuvių skaitytojai įvertino kaip vieną geriausių verstinių knygų, išleistų 2013-aisiais.

 

„Lazario moterys“ – tai romanas, įrodantis, jog vis dar įmanoma aistringai, protingai ir originaliai pasakoti apie meilę, neapykantą ir aistrą, apie istoriją, karą ir mokslą.

 

Kritikai, knygų apžvalgininkai ir geros literatūros mylėtojai negailėjo pagyrimų autorės ir vertėjo talentams: „meilės romanas pačia gražiausia šio žodžio prasme“, „knyga ne apie pasakišką meilę, ne apie princus ir princeses, o apie galingą jėgą, šluojančią ir maišančią viską savo kelyje“, „iki šio romano net nebūčiau pagalvojusi, kad šiuolaikinė rusų literatūra yra tokia graži, jautri ir artima“, „įspūdingas vertimas“, „skaičiau ne akimis, o širdimi“.

 

Pasak rusų literatūrinės spaudos, nuo 2011 metų, kai pasirodė „Lazario moterys“ nė vienas pokalbis apie šiuolaikinę rusų literatūrą neapsieina be Stepnovos pavardės paminėjimo: „Knyga tapo viena iš skaitomiausių, suteikdama viltį, kad mūsų skaitytojai dar visiškai neprarado skonio“.  

 

Pirmasis Marinos Stepnovos romanas „Chirurgas“ 2005 metais pateko į ilgąjį premijos „Nacionalinis bestseleris“ sąrašą. Jis lygintas su Patricko Süskindo „Kvepalais“. Antrasis – „Lazario moterys“ – 2012 metais gavo trečiąją „Bolšaja kniga“ premiją, pateko į „Rusų Bukerio“ trumpąjį sąrašą,  „Nacionalinio bestselerio“ ir „Jasnaja Poliana“ sąrašus.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/lazario-moteru-autore-marina-stepnova-isskirtine-viesnia-vilniaus-knygu-mugeje-2016-286-573837

Sovietmečio rašytojai Lietuvoje: tarp valdžios kūjo ir sąžinės priekalo

Vasario 25-28 d. parodų ir kongresų centre LITEXPO bus pristatytos ne tik naujausios Nerijos Putinaitės, Dalios Satkauskytės, Viliaus Ivanausko bei kitų autorių knygos apie rašytojų vaidmenį sovietmečio Lietuvoje, bet ir vyks platesnės diskusijos apie istorijos, atminties, tapatybės ir literatūros sąsajas, praneša organizatoriai.

 

„Perfrazuodamas šių metų Vilniaus knygų mugės temą „Personažas ieško autoriaus“, sakyčiau, kad tikrai galime iš laiko perspektyvos žvelgti į visiems gerai žinomus menininkus su sudėtingais likimais, kaip į tam tikrus personažus, kurie ieško ne autorių, bet veikiau mūsų – apie juos galvojančių, skaitančių, ir mėginančių suprasti šiuolaikinių žmonių“, – sako rašytojas ir literatūros tyrinėtojas Valentinas Sventickas.

 

Pasak vertėjo Laimanto Jonušio, sovietmečio autorius, patekęs tarp valdžios kūjo ir sąžinės priekalo, – taip pat tarsi savotiškas autorių pametęs personažas, kurio kūrybos nevienareikšmiškumo tema visada tvyrojo ir literatūros, ir politikos lauke.

 

Tai patvirtina ir Lietuvos istorijos instituto mokslininko, dr. Viliaus Ivanausko tyrimas, publikuotas naujausioje monografijoje „Įrėminta tapatybė: Lietuvos rašytojai tautų draugystės imperijoje“ .



„Sovietmečio rašytojai svarbūs todėl, kad atliko išskirtinį vaidmenį įteisinant sovietinę sistemą bei išreiškiant arba perkonstruojant mūsų tapatumą. Tiesiog jų veikloje gryniausiu pavidalu matosi to laikmečio visuomeninės ir ideologinės įtampos“, – sako monografijos autorius.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/vezejams-brangs-keliones-per-belgija-286-573731

Kad noras skaityti būtų didesnis nei vakar, bet mažesnis nei rytoj

Užsuku į knygyną ir ten mane apsupa knygų gausa. Literatūra apie gyvenimą, apie sveikatą, apie tikėjimą, apie kulinariją... Galėčiau vardinti ir vardinti. Tačiau pro akis nepraleidžiu ir to, jog čia užeina vis mažiau jaunų žmonių. Romėnų filosofas Ciceronas yra pasakęs: „Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos.“ Tad kaip yra iš tiesų? Panorau išsiaiškinti, ar jaunimas įsikūnija į kūną be sielos, o galbūt atvirkščiai – jiems skaitymas kelia didelį džiaugsmą laikais, kai daugelis pamiršta, kad geriausias būdas atsipalaiduoti – puodelis arbatos ir įtraukianti knyga.

 

Kiekviena perskaityta protinga frazė ar mintis ugdo jauną žmogų kaip asmenybę. Tačiau ne visa literatūra pasižymi savo „turtingumu“. Neveltui yra sakoma, kad naudą duoda ne knygų daugybė, o gerumas. Todėl, mano manymu, labai svarbu jaunam žmogui padėti atrasti knygas, kurios gali užauginti sparnus prasmingam skrydžiui į gyvenimą. O kas, jeigu Tu esi brandus žmogus ir vis dar neatradai skaitymo džiaugsmo? Tuomet siūlau prisiminti vaikystę ir pradėti nuo pasakų. Taip, taip – būtent nuo jų. Juk pasakose taip pat yra paslėpta prasmė, kuri kartais žmogui gali būti lengviau suprantama. Ir nieko nėra keisto, kad kai žmogaus paklausęs, ką jam labiausiai patinka skaityti, šis nė nedvejodamas atrėžia: „Pasakas!“ Svarbiausia atrasti knygas, kurios priverstų žmogaus širdį dainuoti, knygas, kurios tiesiog prašytųsi paimamos į rankas ir būtų skaitomos net naktimis (nesvarbu, kad rytoj laukia pamokos, paskaitos ar darbas. Galbūt perskaitytos knygos mintimis jaunas žmogus pasidalins su kitu taip ir jam sužadindamas norą literatūrai!).

 

 O pabaigai kviečiu paskaityti kelių kalbintųjų mintis apie tai, kas jiems yra skaitymas ir kokios knygos yra palikusios giliausią pėdsaką jų gyvenime. Vis dėlto, galiu pasidžiaugti, kad jauni žmonės vis dar skaito knygas, o tai įrodo, kad Lietuvos laukia šviesi ateitis. Tokia, apie kurią rašė Jonas Aistis: Tik sukrykš, lyg gervė, svirtis,/ Sušlamės daina klevuos.../ Gera čia gyvent ir mirti!/ Gera vargt čia, Lietuvoj!..

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-01-26-kad-noras-skaityti-butu-didesnis-nei-vakar-bet-mazesnis-nei-rytoj/140040

Knygos internete, radijuje ir televizijoje – ar dažnai apie tai kalbama

Akcija „Knygų Kalėdos“ baigiasi. Laukiame artėjančios Vilniaus knygų mugės, o po jos dėsime tašką, nes šalies literatūros pasaulį vėl ištiks štilis – nieko nevyks. Arba niekas apie tai nesužinos. Šį kartą „Knygų palėpė“ žvelgia į mūsų viešąją erdvę – kiek joje galima rasti informacijos apie knygas?

 

 

Į šalį padėkime kultūrinius savaitraščius ir internetinius portalus. Juose galima rasti informacijos ne tik apie artimiausius ir jau įvykusius kultūrinius renginius ir išsamias knygų apžvalgas, bet ir pradedančiųjų rašytojų kūrybą. Atvirai sau pripažinkime, dažnai šie leidiniai nesulaukia didelio skaitytojų susidomėjimo. O kai kas apie juos beveik nieko nėra girdėjęs.

 

 

Atidžiau pažvelkime į skaitomiausius Lietuvos naujienų portalus, radijo stočių programų tinklelius ir televizijos laidas. Kiek čia atsiranda vietos literatūrai?

 

 

Internetas

 

 Skaitomiausias naujienų portalas delfi.lt apie literatūrą rašo mažai. Jei ir rašo, tai pateikia tik su pramogų pasauliu susijusių knygų pristatymus. Arba taip vadinamus literatūros „topus“. Kartais pasirodo viena kita maža naujiena apie vykstantį literatūros renginį, tačiau šią naujieną rasti sudėtinga. Portale net nėra rubrikos, specialiai skirtos knygoms.

 

 

 Antras pagal skaitomumą portalas Lietuvoje 15min.lt yra ryškiausias literatūros naujienų lyderis tarp internetinių portalų. Čia ne tik yra aktyvi literatūrai skirta rubrika, kurioje pristatomi naujausi kūriniai. Čia galima rasti ir knygų recenzijų, įvairių naujienų apie pasaulio literatūrą, knygų „topų“. Tai bene išsamiausiai apie knygas rašantis ne kultūrinės žiniasklaidos puslapis, kuris aktyviai veikia ir feisbuke, kur turi literatūros puslapį.

 

Plačiau skaitykite: http://www.knygupalepe.lt/knygos-internete-radijuje-ir-televizijoje-ar-daznai-apie-tai-kalbama/

Aldona Ruseckaitė: Vaikystėje man rašymas atrodė kaip stebuklas

Šįmet įsimintiniausiomis Kauno menininkėmis išrinktos rašytoja, poetė Aldona Ruseckaitė ir kompozitorė Zita Bružaitė. Kalbamės su poete, Maironio literatūros muziejaus direktore Aldona Ruseckaite. Stebina šios rašytojos produktyvumas - poezijos knygos, romanai, įvairių rašytojų biografijos. Pokalbio metu net neįmanoma aptarti visų šios rašytojos išleistų knygų, atsiskleidžia kelios - galbūt tą akimirką svarbiausios.

 

Rūpi su rašytoja padiskutuoti ir apie jos žvilgsnį į patį rašymą, taip pat į jos gyvenimo aistrą – fotografiją. Bei tai, kaip darbas, nuolatinis buvimas literatūros prisodrintoje erdvėje vienaip ar kitaip veikia jos kūrybą. A. Ruseckaitei rašymas nuo ankstyvos vaikystės atrodė kaip stebuklas, nuo jaunystės svajojo išleisti bent ploną eilėraščių knygelę. Iki jos rašytojos kelias buvo nelegvas. Taip pat ji juokaudama išsitaria, jog, naujai knygai išėjus, ji kokias tris dienas negali jos atsiversti, kad su ja susigyventų.

 

Kaip pirmą kartą pajautėte, kad gyvenime rašysite? Kaip tai atėjo?

 

Retai apie tai susimąstau. Turiu labai juokingų vaikystės prisiminimų, kol dar nemokėjau rašyti. Man atrodė, kad mokėti rašyti yra didelis stebuklas. Kai namuose būdavo laikraščių, pasiimdavau pieštuką ir brėždavau įvairiausius kringelius, imituodama rašymą. Nepamenu, ar tuo metu mąstydavau, ką rašau, bet sėdėdavau susirūpinusi ir „rašydavau“ ant tų laikraščių. Namuose nebuvo net balto popieriaus tuo metu. 

 

Vėliau vis parašydavau po kokį eilėraštuką, kuris būdavo kabinamas į sienlaikraštį, vyresnėse klasėse eilėraščius spausdindavo rajono laikraštis. Kai augau, buvau šiek tiek liūdnoka, intravertiška, nelabai išsikalbanti. Atrodė, kad geriausiai galiu išsisakyti eilėraščiu. Taip pat kartais rašydavau prozos miniatiūras, recenzijas. 

 

Rašymas man buvo tarsi savaiminis. Vaikas, kuris mėgsta tapyti, natūraliai žaidžia dažais, spalvomis, mėgstantis muziką dainuoja įvairias daineles, analogiška yra ir su turinčiu polinkį rašyti. 

 

Jaunystėje man atrodė, kad mano gyvenimo svajonė yra išleisti vieną ploną eilėraščių knygelę. Maniau, jog lyg ir turiu ką pasakyti, tarsi daug žodžių glūdi manyje. Mano mama buvo labai gražiažodė, mėgo vartoti netiesioginius veiksmažodžius, jos galvoje visada būdavo labai daug tiksliai ir vaizdžiai apibūdinančių kiekvieną veiksmą sinonimų. Tarsi Žemaitė. 

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-01-19-aldona-ruseckaite-vaikysteje-man-rasymas-atrode-kaip-stebuklas/139735

Prasideda prekyba bilietais į septynioliktąją Vilniaus knygų mugę

Prasideda prekyba bilietais į septynioliktąją Vilniaus knygų mugę! Bilietus jau galite įsigyti čia: http://www.bilietai.lt/lt/event/29310

 

VILNIAUS KNYGŲ MUGĖ 2016


Nekasdieniai ir ilgai laukti susitikimai su autoriais, rimtos diskusijos, naujienos, geras šurmulys ir pokalbiai bičiulių būryje, gausybė knygų ir daug geros muzikos. Vilniaus knygų mugė sugrįžta! Dar įdomesnė, dar gyvesnė ir dar labiau intriguojanti. Leidėjų, autorių, skaitytojų susitikimų vieta, garsėjanti itin plačia įvairaus žanro kultūrinių renginių programa.

 


Šių metų mugės tema – PERSONAŽAS IEŠKO AUTORIAUS. Kalbėsime apie tai, kokios knygos yra skaitomiausios, kokie personažai lietuviams patraukliausi, o kokios knygos lieka skaitomumo paribiuose? Kaip rašytojai susikalba ir ar susikalba su skaitytojais, gal rašytojai pataikauja savo skaitytojams? Galiausiai, kokių personažų lietuvių literatūroje apstu, o kokių trūksta?

 


Neabejojame, kad šių metų Vilniaus knygų mugėje sutiksite dar neatrastų personažų, ir gal kuris iš jų atras savo autorių...


 
Mugės akcentai  - kūrybinė studija visai šeimai “Tu gali sukurti knygą”; rimtų temų ir intelektualaus turinio Diskusijų klubas; mažiausiems skaitytojams skirta Vaikų literatūros salė; kino mylėtojus viliojanti Knygos kino salė; neformalus ir kitoks Bukinistų pasažas; eilės ir džiazas Literatų svetainėje.

 


Praėjusiais metais sėkmingai mugėje startavusi ir šiemet išsiplėtusi MUZIKOS SALĖ pristatys dar geresnę ir gausesnę muzikinę programą. Lankytojams skambės lietuviškas džiazas, klasika, folk, hip-hop, pop, roko, sunkiojo metalo ir vadinamoji pasaulio muzika, dainuojamoji poezija.

 


Šių metų mugės naujiena - antikvarinių knygų aukcionas,  kuris lauks drąsiausių knygų mėgėjų.
 
 
4 dienų bilietas 12 EUR.  pirkit 
2 dienų bilietas 7 EUR. pirkti 
 
 
Daugiau informacijos - www.vilniausknygumuge.lt
 
RENGINIŲ PROGRAMA
 
Visos naujienos – „Facebooke“!
 
Mugės darbo laikas:
 
Vasario 25 d. Bičiulių diena -   10:00 – 19:00 val.
Vasario 26 d. Ilgasis penktadienis -    10:00 – 21:00 val.
Vasario 27 d. Nekasdienių pasimatymų diena - 10:00 – 21:00 val. 
Vasario 28 d. Personažų sekmadienis - 10:00 – 17:00 val.

Bibliotekų metų minėjimui – Vyriausybės patvirtintas planas

Atsižvelgdama į tai, kad 2016-ieji yra paskelbti Bibliotekų metais, Vyriausybė patvirtino šių metų minėjimo planą.

 

Minint Bibliotekų metus, Kultūros ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija ketina sukurti vieningą bibliotekų sistemą, kuri atitiks XXI amžiaus bendruomenių poreikius, bus efektyviai naudojami dokumentų ir knygų fondai, tobulinamos informacijos prieigos, o bibliotekų infrastruktūra taps patraukli burtis bendruomenėms.

 

Patvirtintame plane numatytais projektais siekiama padidinti bibliotekų įvaizdžio patrauklumą visuomenei ir socialiniams partneriams, išryškinti bibliotekų tinklo privalumus, atskleisti daugialypių bibliotekų teikiamų paslaugų plėtros ir naudos visuomenei potencialą.

 

Plane numatyta vykdyti Bibliotekų metų viešinimo veiklas – organizuoti Bibliotekų metų atidarymo ir uždarymo renginius, sukurti Bibliotekų metų ženklą, vykdyti įvairias kitas bibliotekų veiklas populiarinančias priemones. Taip pat planuojamos bibliotekų paslaugų pristatymo įvairioms visuomenės grupėms ir populiarinimo veiklos: pristatyti bibliotekas Vilniaus knygų mugėje, parodoje „Mokykla 2016“, organizuoti pilietinę akciją šalies mokiniams „Mano nuveikti darbai bibliotekoje“, vykdyti knygų restauravimo populiarinimui skirtą edukacinę programą „Kaip pagydyti knygą?“ Vilniaus universiteto bibliotekoje.

 

Be to, numatomos bibliotekų bendradarbiavimo ir tarptautinių ryšių stiprinimo bei dialogo su kitais knygų rinkos dalyviais skatinimo veiklos – kvalifikacijos tobulinimo renginiai mokytojams knygų leidybos istorijos, senųjų bibliotekų temomis, knygų mugės regionuose, bibliotekų leidybinės veiklos pristatymai, leidyklų dienos bibliotekose.

 

Taip pat planuojama organizuoti veiklas, skirtas propaguoti skaitymą ir formuoti teigiamą požiūrį į jį: didinti gyventojams prieigos prie kokybiškų, aktualių, meninę, kultūrinę ir mokslinę vertę turinčių leidinių bei kitų informacijos išteklių galimybes, pagerinti šalies gyventojų prieigą prie elektroninių leidinių, užtikrinant sukurto interaktyvių paslaugų portalo www.ibiblioteka.lt atnaujinimą įvairiu ir kokybišku turiniu, organizuoti tarptautinę konferenciją „Bibliotekos – skaitymo sutrikimų iššūkiams įveikti“ ir kt.

 

Planui įgyvendinti iš viso skirta 450 tūkst. eurų valstybės biudžeto lėšų, iš jų 300 tūkst. – naujoms knygoms ir kitiems leidiniams įsigyti.


Įgyvendinant plane numatytas veiklas planuoja dalyvauti visos Lietuvos bibliotekos ir bibliotekininkų asociacijos, bendradarbiaudamos su leidėjais, kitais švietimo bei kultūros sričių partneriais, vietos bendruomenėmis.

Paskirta 30-oji I. Simonaitytės literatūrinė premija

  2016 m. sausio 22 d. (penktadienį) 17 val. I. Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje (Herkaus Manto g. 25, Klaipėda) 30 –oji I. Simonaitytės literatūrinė premija bus įteikta poetams Alfonsui Jonui Navickui ir Jonui Kantautui. 

 

Dalyvaus: laureatai  Alfonsas Jonas Navickas ir Jonas Kantautas, premijos mecenatas UAB „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas. 

Kalbės literatūrologas Romualdas Skunčikas, aktorius Aleksandras Šimanskis.

Muzikuos Vytauto Didžiojo gimnazijos tautinės muzikos ir šokių ansamblis „Žemaitukas“ (vadovai Milda Damalienė ir Darius Brazdeikis). 

Vakarą ves Juozas Šikšnelis. 

 

I.Simonaitytės literatūrinė premija buvo įsteigta Klaipėdos raj. "Jaunosios gvardijos" kolūkio ir LRS Klaipėdos skyriaus 1987 m. 1996 m. premijos rėmimą perėmė Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius, pasirašę kūrybinio bendradarbiavimo sutartį. 2011 m. I.Simonaitytės biblioteka ir UAB „Mūsų laikas“ pasirašė penkerių metų rašytojos premijos rėmimo sutartį. 

 

2016 m. I.Simonaitytės premijos komisijos dėmesio lauke buvo 7 leidiniai: dvi Alfonso Jono Navicko knygos: „Pagautas buvau kelionėj“ ir vertimų knygelė „Poezija“, du Jolitos Herlyn romanai: "Mano vyrai ir jų žmonos“ bei „Svaigulys“, Mindaugo Milinio istorinis romanas „Partizanas“, Jono Kantauto eilėraščių knyga "Jūrą ir dangų“ ir Anastazijos Kanoverskytės-Sučylienės rinktinė „Pilnas ilgesio gyvenimas“. 

 

Daugiausiai ginčų sukėlė M. Milinio romanas ir poetų J. A. Navicko bei J. Kantauto kūryba. Balsų dauguma 30 – oji Ievos Simonaitytės literatūrinė premija skiriama poetams Alfonsui Jonui Navickui ir Jonui Kantautui už raiškų poetinį žodį bei viso gyvenimo nuopelnus. Pranešimą paskelbė: Kornelija Jankauskienė, Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka 2016-01-19 11:47 Kultūra, laisvalaikis Kontaktinis asmuo Kornelija Jankauskienė Kultūrinės veiklos vadybininkė Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka 8 46 412529 kornelija@klavb.lt Prisegti failai Alfonsas Jonas Navickas.JPG Jonas Kantautas.jpg

Apdovanojimai Lietuvos kultūros veikėjams

Vilniaus paveikslų galerijoje vyko Lenkijos instituto draugų ir partnerių susitikimas, kurio metu buvo įteikti garbingi Lenkijos Respublikos prezidento skirti apdovanojimai žymiems kultūros veikėjams.

 

Vykdydamas sėkmingą bendradarbiavimą su Lietuvos kultūros įstaigomis ir asmenybėmis Lenkijos institutas šiemet švenčia 20-tąjį veiklos Vilniuje gimtadienį. Ta proga instituto direktorius Marcin Łapczyński dėkojo ilgamečiams partneriams ir pristatė šių metų planus surengti įvairių koncertų, parodų, festivalių ir kitų kultūros renginių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kituose Lietuvos miestuose. „Atrodo, kad 20 tai jaunuolio metai, bet iš kitos pusės – žvelgiant į instituto įdirbį – tai labai brandus amžius. Amžius, kuris dėl įgytos patirties leidžia priimti išmintingus sprendimus ir pasirinkimus, naujus iššūkius, džiaugtis kitų ir savo sėkme” - kalbėjo Marcin Łapczyński.

 

Lenkijos Respublikos ambasadorius Jarosławas Czubińskis, sveikindamas susirinkusius svečius, džiaugėsi vaisingu ilgamečiu bendradarbiavimu ir sakė: „Tejungia, o ne skiria mus kultūra. Tetarnauja geresniam pažinimui, supratimui ir tenugali visus stereotipus, išankstines nuostatas".

 

Pradedant jubiliejinius 20-uosius Lenkijos instituto Vilniuje metus buvo įteikti Lenkijos Respublikos valstybiniai apdovanojimai už nuopelnus vystant lenkų ir lietuvių bendradarbiavimą, lenkų kultūros populiarinimą bei bendradarbiavimą su Lenkija. Ordino už nuopelnus Lenkijos Respublikai Karininko kryžiumi pagerbtas Šv. Kristoforo Kamerinio Orkestro meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus. Vilniaus Adomo Mickevičiaus muziejaus direktorius Rimantas Šalna ir Kėdainių krašto muziejaus vadovas Rimantas Žirgulis apdovanoti Ordino už nuopelnus Lenkijos Respublikai Kavalieriaus kryžiais. Lenkų literatūros vertėjai Birutei Jonuškaitei Augustinienei ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Senato pirmininkui Gintautui Surgailiui įteiktas Auksinis kryžius už nuopelnus. Teatrologas Vaidas Jauniškis pagerbtas Sidabriniu kryžiumi už nuopelnus.

 

Lenkijos Respublikos Kultūros ir tautinio paveldo ministro sprendimu buvo įteikti garbingi apdovanojimai „Nusipelnęs lenkų kultūrai”  - Lenkijos ambasadorei Lietuvoje 1996-2001 m. poniai Eufemiai Teichmann ir jos vyrui Jerzy Teichmann.

 

Dirigentas Donatas Katkus sakydamas padėkos kalbą pažymėjo, jog kultūra yra Lenkijos ir Lietuvos santykių avangardas. Žymus menininkas kvietė laikytis išvien ir kurti naujus, kultūra ir pagarba grįstus santykius su Lenkija.

 

Iškilmingame renginyje grojo Šv. Kristoforo kamerinio orkestro atlikėjų kvartetas.

 

Lenkijos institutas Vilniuje savo veiklą oficialiai pradėjo 1996 m. vasario 1 d. Tai vienas iš 24 Lenkijos institutų veikiančių visame pasaulyje. Kasmet institutas įgyvendina daugiau kaip 120 įvairių kino, teatro, muzikos, meno projektų, organizuoja lenkų kalbos kursus, remia Lenkijai ir jos kultūrai skirtus leidinius, organizuoja žurnalistų ir menininkų dalykines keliones į Lenkiją.

Rašytoja Danutė Kalinauskaitė: „Feisbukas žmogų peršviečia kaip rentgenas“

Metus pradedame su Danute Kalinauskaite, neseniai išleidusia savo trečiąją novelių knygą „Skersvėjų namai“. Paprastai labai jaudinuosi, kai tenka bendrauti su menininkais, kurių kūrybą mėgstu. Su autore artimiau teko susipažinti rudenį vykusiose vertimo dirbtuvėse – laimei, ji toli gražu nepriminė sunkaus charakterio egocentrikės – greičiau jaukią, bet reiklią pašnekovę, sulipdančią į bendrą pokalbį pavienes žmonių grupeles, išklausančią ir patariančią, tarsi per kelias minutes būtų virtusi seniai pažįstama drauge.

 

Vienoje novelėje vienas Jūsų personažų užsiima nekalčiausia archeologija – iš pabirų gatvėse, autobusuose ar pirkinių krepšeliuose surastų šukių dėlioja užburiantį, daugiasluoksnį pasakojimą. Ar jaučiate ribas, kurių negalėtumėte peržengti, įtraukdama į savo tekstus realybės detales ir pažinotų žmonių prototipus?

Žinau, kad kai kurie rašytojai tokių ribų nepaiso, jei tai žūtbūtina ar tik pravartu kūriniui, bet aš turiu skrupulų… Manęs klausė dėl dainininkės Alinos Orlovos prototipo novelėje „Bomžė“. Iš Orlovos pasiskolinau kelias jos dainos eilutes, spaudoj prasprūdusią informaciją, kad ji mėgsta skaityti M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, M. Šiškino „Laiškų knygą“, dar jos dainavimo sukeliamą įspūdį („rykle ir diafragma“ – bet tai tik mano įspūdis, kiti galbūt ją girdi kitaip), daugiau nieko, pagaliau jos ir nepažįstu, bomžė nėra dainininkės Orlovos prototipas. Iš visiems žinomos festivalio „Kino pavasaris“ direktorės Vidos Ramaškienės pasiskolinau – tikriausiai esate girdėję ją kalbant – prieš „i“ tariamą „j“ („jir“, „Jirutė“, „Jirkutskas“). Iš žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės – kai kuriuos išskaitytus jos gyvenimo faktus: kerzinius batus, džiudžitsą ir jai būdingą pasakymą, kurio niekaip neišgirstum kito žmogaus lūpose: „Arba sakyk, ko nori, arba mauk po velnių!“ Iš pažįstamo veterinoriaus – akinius, įaugusius į smilkinius, ir ploną švilptelėjimą čiaudint. Iš neseniai penkioms dienoms po žemėm palaidoto benamio – baltas akis. Bet jokio žmogaus nenurašinėju nuo galvos iki kojų. Dėl kokios nors konkrečios atpažįstamos detalės, jei ji galėtų sukelti gyvenimiškų komplikacijų, mėtau pėdas kaip įmanydama. Arba išvis jos atsisakau.

 

Pasaulyje išpopuliarėjęs norvegas Karlas Ove Knausgaardas parašė šešias autobiografines knygas – taigi sukūrė „literatūrinį selfį“. Dažnai pagalvoju, kas būtų, jeigu koks nors talentingas lietuvių rašytojas imtųsi tokio atviravimo – tikriausiai paskui, nepakėlęs kolegų ir artimųjų spaudimo, turėtų emigruoti. Kaip Jūs pati jaučiatės gyvendama mažoje skaitančiųjų ir rašančiųjų bendruomenėje?

Bet kas gi jei ne „literatūriniai selfiai“ yra kasmet pasirodančios lietuvių rašytojų, kultūros veikėjų autobiografinės knygos? Jos sukelia įvairiopą reakciją, kai kuriose jų, pavyzdžiui, buvusių nomenklatūrininkų, reputacija skalbiama net iki rezistencinio baltumo ir pasitaiko nekorektiškų atsiliepimų apie kitus žmones. O ar ne „selfiai“ yra rašytojų dienoraščiai? Teko redaguoti Alfonso Nykos-Niliūno (su inicialais vietoj kai kurių asmenų pavardžių) ir Vytauto Kubiliaus dienoraščius. Pasirodžius Kubiliaus dvitomiui, visi apstulbo, kokį negailestingai kritišką, bet dar labiau neurotiškai savikritišką, savigraužos ėdamą žmogų jie atskleidė. Prieš imantis darbo, prisimenu, man skambino Janina Žėkaitė, Kubiliaus našlė, aptarėm dienoraščių redagavimo reikalus ir ji pasijuokė iš tų epizodų, kuriuose pati yra atvirai ir ne itin simpatiškai apibūdinama. Po mūsų pokalbio ji netrukus mirė, ir aš, skaitydama Kubiliaus įrašus, galvojau: juk ji, norėdama išlikti ori, galėjo tuos puslapius tyliai iškupiūruoti, nė šuo nebūtų sulojęs, bet ji buvo drąsi moteris ir nieko neslėpė, nes, jos įsitikinimu, autentiški dienoraščiai tokie ir turi būti – nekupiūruoti…

 

Plačiau skaitykite: http://www.kulturpolis.lt/interviu/rasytoja-danute-kalinauskaite-feisbukas-zmogu-persviecia-kaip-rentgenas/

Romanas „Ledinukų rūmai“ – meilės prisipažinimas Stambului

Elif Shafak (Elif Šafak, g. 1971) – žymiausia ir populiariausia jaunesniosios kartos turkų rašytoja, dvylikos knygų autorė, gyvenanti tai Stambule, tai Londone. Jos proza pakerėjo daugybę skaitytojų visame pasaulyje, jos kūriniai išversti į daugiau nei dvidešimt kalbų. Lietuvių kalba jau išleistos dvi jos knygos – „Stambulo pavainikė“ ir „Keturiasdešimt meilės taisyklių“.

 

Romanas „Ledinukų rūmai“ – meilės prisipažinimas Stambului, pasakojimas apie namą, kuris yra ir viso miesto metafora: matęs klestėjimo laikus, kadaise buvęs prabangus, o dabar apšiuręs, tačiau kupinas istorijų ir gyvybės. Čia Stambulo praeitis susipina su „Ledinukų rūmų“ gyventojų istorijomis, čia miestas iškyla kaip mistikos, tikėjimo ir naujovių katilas.

 

 

Stambulo centre buvusių kapinių vietoje stovintis namas, kurį rusų generolas kadaise pastatė savo žmonai, dabar glaudžia dešimt šeimų. Dvyniai kirpėjai, profesorius, namų šeimininkė, spoksanti muilo operas, nevykėlis studentas, lengvai kvaištelėjusi Madam Tetulė, senelis, šiurpinantis du savo anūkus baisiomis istorijomis, bevardis pasakotojas ir jo meilužė – visų jų likimai susiraizgę po Ledinukų namų stogu tarsi „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos.

 

 

Komizmas ir tragedijos, praeitis, dabartis, ateitis – viskas šiame romane supinta į vieną spalvomis žaižaruojantį pasakojimą; namo gyventojų istorijos, juokingos, keistos, pamokamos ir jaudinančios – jos neįtikėtinos ir drauge realios. Tikros... kaip ir namo gyventojų šiukšlių vagystės, namą vis gausiau užplūstantys tarakonai ir kitos keistybės. Ir visa tai keisčiausiu būdu virsta sielų kelione į tiesą – taip įmanoma tik Elif Shafak knygose.

 

Šaltinis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-01-14-romanas-ledinuku-rumai-meiles-prisipazinimas-stambului/139592

Pavargote nuo kalbos klišių – skaitykite poeziją

Turbūt niekas nesitikėjo, kad mada specialiai kalbėti ir rašyti netaisyklingai, tarkim, „duskit pavidolei“, „reikia kažką dariti“, įgaus kone epideminį mastą ir taps kliše, LRT RADIJUI sako vertėjas ir redaktorius Paulius Garbačiauskas.

 

„Bet kad jau tapo, tai tapo. [...] Iš principo visa, kas pasiekia komunikacinį tikslą, yra gerai ir netgi nevengtina. O visa kita – skonio dalykas“, – mano jis. VDU Lietuvių kalbos katedros profesorė Rūta Petrauskaitė priduria, kad mes labai daug ką kopijuojame ir blogiausia, kad tą darome net nejausdami. Todėl, pabrėžia ji, reikia sąmoningai kalbėti, klausyti ir turėti tam tikras nuostatas. Juk, pavyzdžiui, teisės kalba, administraciniai raštai sudaryti vien iš klišių, o jei kas labai nuo jų pavargsta, tegul skaito poeziją.

 

– Ponia Petrauskaite, kas yra kalbos klišė?

R. Petrauskaitė: Kalbos klišė yra labai įdomus kalbos reiškinys, kuris iš esmės atspindi kalbos esmę. Didžioji mūsų kalbos dalis, kad ir kaip mums keistai atrodytų, yra sudaryta iš sustabarėjusių pastovių žodžių junginių, frazių, ilgesnių atkarpų. Bet jos yra nevertinamos nei teigiamai, nei neigiamai – jos egzistuoja. Tai yra patarlės, priežodžiai, įvairūs pasakymai, frazeologiniai žodžių junginiai, mandagumo frazės. Jų yra labai daug.

 

O klišės turi neigiamą vertinimą, į jų apibrėžtį įeina tai, kad jos yra banalios, atsibodusios, visiems labai gerai žinomos dėl to, kad pernelyg dažnai vartojamos. Bet mes dažnai ir kitus dalykus vartojame. Taigi labai įdomus klausimas, kodėl vieni dalykai (pasisveikinimas, atsisveikinimas, linkėjimų perdavimas, kai kurie frazeologizmai) mums neatrodo klišės, o tam tikri tampa nemėgstami, kaip sakoma, suklišėja.

 

– Ar tai dažniausiai būna frazės, kurias mes nuolat matome ir girdime žiniasklaidoje?

R. Petrauskaitė: Taip, dažniausiai žiniasklaidoje arba šiaip kokiuose raštuose, dokumentuose, kurie visų labai skaitomi. [...]

 

– Pone Garbačiauskai, yra kokių nors klišių, frazių, kurios Jus labai erzina?

P. Garbačiauskas: Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kad, kaip minėjo profesorė, be klišių mes apskritai neišsiverstume. Norėčiau pabrėžti, kad mūsų vertinimas, ar atsibodusios klišės, ar ne, labiausiai priklauso nuo tiek kalbėtojo, tiek klausytojo išsilavinimo, kitaip tariant, komunikacinio veiksmo dalyvių supratimo. O žiniasklaidoje pasitaikančios klišės, be jokios abejonės, yra įvardijamos pirmiausia, nes jos pastebimiausios ir labiausiai visiems bado akis.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/pavargote-nuo-kalbos-klisiu-skaitykite-poezija-286-568515

Knygų leidėjai: konkurencija dėl lietuvių autorių – milžiniška

Lietuvos knygų leidėjai džiaugiasi pasikeitusiais skaitytojų įpročiais ir jau kuris laikas stebi naujas tendencijas – populiariausios, perkamiausios ir kultinėmis tampančios knygos vis dažniau yra parašytos lietuvių autorių.

 

Tą patvirtina ir kasmet gausiai į susitikimus bei naujų knygų pristatymus Vilniaus knygų mugėje besirenkantys lankytojai. Anot leidėjų, nauja tendencija – ir visuomenės brandos požymis, ir leidyklų vadybinių pastangų rezultatas.

 

Leidyklos: gyvename aukso laikais

„Niekada taip nebuvo, o prieš dešimt metų galėjome tik pasvajoti, kad perkamiausių knygų dešimtukuose dominuos lietuvių autoriai. Gyvename aukso laikais ir nežinau, ar gali būti geresnė naujiena tiek leidėjams, tiek skaitytojams“, – sako leidyklos „Tyto Alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.

 

Leidėjų teigimu, situacija iš esmės pakito ne tik kalbant apie grožinę literatūrą, bet ir apie populiariąją literatūrą, patarimų, receptų knygas, prisiminimus, psichologinę literatūrą.

 

„Ilgą laiką manėme, kad tik užsienyje yra žmonės, kurie gali mums patarti visais gyvenimo klausimais, o savam krašte pranašu nebūsi. Tačiau šiandien mes būtent iš lietuvių autorių mokomės gaminti, dažytis, rengtis, sveikatintis, jų knygose ieškom atsakymų į svarbius gyvenimiškus klausimus. Manau, kad tai vienas didžiausių Lietuvos leidybos laimėjimų pastaraisiais metais“, – tendencijas komentavo L.Varanavičienė.

 

Leidyklos „Tyto alba“ pateikiamais duomenimis, jei 1999 m., kai Lietuvos sostinėje buvo surengta pirmoji „Baltijos knygų mugė“, tik kas ketvirta leidyklos knyga buvo lietuvių autoriaus, tai 2015 m. jau 32 proc. leidžiamų knygų priklausė vietinių autorių plunksnai. Tiesa, didėjanti lietuvių autorių ir knygų įvairovė neturi didelės įtakos knygų tiražams – vidutinis lietuvių autorių knygų tiražas leidykloje neviršija 2500 vienetų.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/knygu-leidejai-konkurencija-del-lietuviu-autoriu-milziniska-286-567887

 

Išleistas jubilieinis „Tautosakos darbų“ numeris

Štai ir jubiliejinis, 50-asis (L), „TAUTOSAKOS DARBŲ“ numeris (pirmasis pasirodė dar 1935 m.!). Šio jubiliejaus proga žymus vengrų folkloristas Vilmosas Voigtas pradeda tomą kritišku žvilgsniu vertindamas į jo akiratį patekusią nuo XX a. pradžios iki dabar Europoje ir pasaulyje folkloro ir etnologijos žurnalų sklaidą. Referuodamas jų istorinę raidą, gana objektyviai atspindinčią tam tikrais laikotarpiais ir pačią folkloristikos būklę, jis konspektyviai aptaria, kaip į šį kontekstą įsiterpia Lietuvoje leidžiamas aptariamos krypties mokslinis žurnalas. Šiai sukakčiai pažymėti skelbiamas ir Vilmos Daugirdaitės parengtas išsamus Tautosakos darbų (1935–2015, t. 1–50) bibliografinis duomenynas, dedamas tomo gale. Lietuvių folkloristikai šie metai svarbūs ir dėl kitos ne mažiau reikšmingos sukakties – šiemet pažymėtas Lietuvių tautosakos archyvo aštuoniasdešimtmetis. Minėto išplėsto bibliografinio aprašo parengėjos kita publikacija kaip tik ir skirta lietuvių tautosakos mokslo istorinių ištakų apžvalgai.

Bibliotekų metai: rūpinsimės tik vaikais ar ir krepšininkais?

Ar Seimo paskelbti Bibliotekų ir skaitymo metai nevirs tiktai fasadinių šou vėriniu politikams pasipuošti prieš artėjančius rinkimus?


Miesto futbolo komanda kartą per savaitę susitinka su savo jaunaisiais aistruoliais iš to paties miestelio vidurinės mokyklos. Bet komandos nariai nespardo kamuolio – jie skaito paaugliams savo mėgstamiausias knygas.


Tai ne fantastinio romano ištrauka – tokie susitikimai kas savaitę iš tiesų vyksta garsios švedų rašytojos Astridos Lindgren vaikystės mieste Vimerbyje (Švedija).


Pasak programos sumanytojų, sunku pasakyti, kam jie naudingesni – čia laiką leidžiančiam jaunimui ar sportininkams.

 

Pirmi atgarsiai liūdnoki

Seimas 2016 metus Lietuvoje paskelbė Bibliotekų ir skaitymo metais. Šiemet tradicinėms ir elektroninėms knygoms įsigyti bibliotekos gaus 300 tūkst. eurų papildomų lėšų – vienam šalies gyventojui tenkanti šių lėšų dalis padidės nuo 58 iki 69 centų.

Nors skaičiai gana kuklūs, pati iniciatyva puiki, todėl nesinorėtų, kad ji virstų tik fasadinių šou vėriniu, papuošiančiu politikus prieš artėjančius rinkimus.

Reikia tikėtis, kad Kultūros ministerijos Vyriausybei pristatytame plane bus renginių, priminsiančių žmonėms primirštą malonumą skaityti, dalintis knygomis ir įspūdžiais.

Tačiau pirmosios žinios apie Bibliotekų metų programą – gana liūdnos.

 

Plačiau skaitykite: http://kultura.lrytas.lt/literatura/biblioteku-metai-rupinsimes-tik-vaikais-ar-ir-krepsininkais.htm